|
1. Vasario 16 istorinė reikšmė
Vasario 16 šiemet šventėme šešiasdešimt vienerių metų sukaktį nuo Lietuvos Tarybos akto, kuris išreiškė tautos valią atkurti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę. Neilgai džiaugėmės nepriklausomybe — nepilnus 22 metus. Beveik dvigubai tiek laiko Lietuva vėl netekusi savo valstybinės nepriklausomybės. Negalime Vasario 16 švesti kitaip, kaip tik su viltimi ateičiai, bet su rūpesčiu dabarčiai.
Nors atsikūrusi Lietuvos valstybė neilgai egzistavo, bet tie nepriklausomybės metai buvo be galo reikšmingi, tiesiog lemtingi — tikra istorijos dovana mūsų tautai.
Didžioji Lietuvos kunigaikštija išvedė mūsą tautą istorijos scenon galinga valstybe tarp Rytų ir Vakarų. Bet pati ši tarpinė padėtis buvo grėsminga. Nespėjus sukurti pakankamai gyvybingos tautinės kultūros ir Lietuvos likimui nelemtai susijus su Lenkija, mūsų valstybingumas pamažu blėso ir blėso, kol pagaliau carinė Rusija škai jį užgniaužė. Per visus tuos šimtmečius vyko ir savosios šviesuomenės netekimas, jai vis vergiškiau pasisavinant lenkų kultūrą. Lietuviškoji gyvybė ruseno tik liaudyje. Bet ir į ją skverbėsi svetimos įtakos, vienur — lenkėjimas, kitur — gudėjimas, o Prūsų Lietuvoje — vokietėjimas. Kitataučiai mokslininkai buvo bepradedą mus laikyti išmirštančia tauta. Laimė, kaip tik tuo laiku, išaugant iš liaudies kilusiai šviesuomenei, įsižiebė tautinis atgimimas. Drauge su tautinės sąmonės skleidimusi vyko ir valstybinės laisvės ilgesys. Didžiajame Vilniaus seime 1905 m. tebuvo galima ano meto aplinkybėmis tik autonomijos pareikalauti. Pilnutinė valstybinė nepriklausomybė anuomet turėjo atrodyti iliuziniu idealu. Padėtį pakeitė I pasaulinis karas, ir 1917 rugsėjo 17-22 Vilniuj sušauktoji konferencija jau kėlė nepriklausomybės mintį. Šioj konferencijoj sudaryta Lietuvos Taryba po pusmečio, 1918 vasario 16, ir deklaravo "atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis".
Trumpas buvo nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, bet jo reikšmė buvo neišmatuojamai didelė. Tie laisvės metai leido tautai konsoliduotis. Bent viena karta išsiauklėjo sąmoningais patriotais, ir tuo būdu visoje tautoje įsišaknijo lietuviška sąmonė. Tai parengė tautą ją vėl ištikusiai nelemčiai — ir pavergtai ginti savo tautinę tapatybę. Dabartinę tautos atsparą tėvynėje gaivina nepriklausomos Lietuvos metais išsiskleidusi laisvės dvasia.
Vasario 16 visada mūsų tautai liks istorinės reikšmės diena. Todėl visi laisvojo pasaulio lietuviai kasmet ir minime šią dieną kaip tautinę šventę. Vasario 16 susirenkame draugėn net tose kolonijose, kur dėl per mažo skaičiaus sunkiai įmanoma organizacinė veikla — kur visą veiklą sudaro tik šis kartą per metus susibūrimas. Susirenkame draugėn tą dieną prisiminti ne tik praeitį, bet ir dabartines mūsų pareigas tautai.
(Tik geda, kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse paskutiniais metas tai vienoj, tai kitoj kolonijoj Vasario 16-ji — visų bendra tautinė šventė — sabjauriojama ginču dėl aukų monopolio. Ir šiemet taip nutiko bent poroj didžiųjų kolonijų. Reikia tikėtis, kad tie, dėl kurių aklo užsispyrimo taip dedasi, supras, jog Vasario 16 minėjimai rengtini visiems, tad bendrai susitarus, o ne vykdant skaldymą).
Lietuvoje sovietinis okupantas negali leisti Vasario 16-sios minėjimo. Bet kaip tik toks draudimas yra akivaizdus prisipažinimas, kad Lietuva kenčia rusų vergiją. Nors oficialiai "Lietuvos tarybų socialistinė respublika" garsinama kaip laisva, bet faktiškai ji tėra viena iš sovietų imperijos provincijų. Su pagrindu kompartijos centro komiteto antrasis sekretorius, visada rusas, gyvojoj kalboj yra tituluojamas generalgubernatoriumi. Tokia ir yra jo faktinė pozicija — toks pat Maskvos atsiųstas ir jai atsakingas Lietuvos valdytojas, kaip kad caro laikais buvo Vilniaus generalgubernatorius.
2. Sovietinis Vasario 16 niekinimas
Slėpdami savo faktinį reakcionieriškumą, rusų komunistai atkakliai šlovina savo tariamą pažangumą. Iš tiesų vartoja pažangius šūkius, bet žodžiams teikia savą — ir būtent siaurai partinę — išvirkščią prasmę. Tuo būdu partinę diktatūrą pakrikštija proletariato diktatūra, o šią savo ruožtu vadina "liaudies demokratija,\ Tuo pačiu metodu susidoroja ir su faktais: piktinasi istorijos klastojimu, o ją patys "perkuria" pagal savus propagandos sumetimus. Ko visai paneigti negali, tai bent taip išaiškina, kad sudarytų įspūdį, jog geriau būtų, kad nebūtų taip nė buvę.
Tokiu metodu visą laiką niekinama "buržuazinė" Lietuva — ji buvusi sukurta tik su imperialistų pagalba, likusi jų įtakoje ir buvusi jų išnaudojama. Tikrą valstybingumą (!) Lietuva laimėjusi, tik tapdama "tarybų socialistine respublika", atseit, įjungta į Sovietų Sąjungą. Taigi: kol Lietuva savarankiškai tvarkėsi kaip nepriklausoma ir suvereni valstybė, tol jos valstybingumas buvo tik "buržuazinis". O kai Raudonosios armijos okupuotą Lietuvą inkorporavo Sovietų Sąjunga, tai tik netikrą "buržuazinį" valstybingumą pakeitė tikras "tarybinis valstybingumas"!
Tik dabar, vėl patekusi į rusų vergiją, Lietuva yra laisva? Ar laisva tik dėl to, kad dabar rusų imperijos viešpats yra nebe caras, o kompartija? Ar iš viso galima kalbėti apie pavergto krašto valstybingumą?
Normaliai niekas demokratijos netapatina su jos priešybe — diktatūra. Bet komunistų "liaudies demokratija" ir šias priešybes "dialektiškai" suderina. Ta pati dialektika ir sovietinę vergiją išaiškina kaip "liaudies" (valdančiosios klasės — kompartijos) laisvę. Tad šios "liaudies" propagandistai ir piktinasi, kad "reakcionieriai išeiviai" vis nemato sovietinės Lietuvos valstybingumo bei laisvumo ir varo šmeižtus apie jos pavergimą.
Sena tai propaganda. Nuo pat pirmųjų dienų buvo dėkojama Raudonajai armijai kaip "išlaisvintojai". Visą laiką šviečiami pavergtieji, kad jie tik dabar, atsidūrę svetimon valdžion, yra laisvi ir tad privalo dėkingai džiaugtis savo laisve. Ypačiai praeitais metais tokia propaganda buvo suintensyvinta. Kai laisvojo pasaulio lietuviai šventėme nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 60 metų sukaktį, Lietuvoje oficialiai švęsta gruodžio 16 — "pirmosios Lietuvos darbininkų ir valstiečių valdžios" 60 metų sukaktis. Visuose laikraščiuose pasirodė straipsniai, skirti šiai sukakčiai. Išėjo ir atskira Povilo Vitkausko knygutė šia tema: "Lietuvos tarybų respublikos sukūrimas 1918-1919 metais" (Vilnius 1978, 228 psl.).
Autoriaus uždavinys buvo paprastas, bet drauge ir ne toks jau lengvas: įrodyti, kad tikroji mūsų, lietuvių, tautinė šventė yra ne vasario 16-ji, bet gruodžio 16-ji, nes tą dieną V. Kapsukas paskelbė "tarybų Lietuvos" sukūrimo manifestą. Šio uždavinio autorius imasi tiek su moksline istoriografo ambicija, tiek su ištikimybe sovietinei linijai. Nesitenkindamas žurnalistinės propagandos bendrybėmis, jis stengiasi pateikti dokumentinės medžiagos. Bet kaip tik čia ir iškyla jam pasiimto uždavinio sunkumas. Pateikiami faktai ne paremia jo tezes, o jas griauna. Šiuo atžvilgiu ta knygutė ir yra įdomi.
Kadangi V. Kapsukas savo "Laikinosios revoliucinės Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių valdžios" manifestą paskelbė, pirma, už Lietuvos ribų (Vileikoj) ir, antra, jau tada (1918. XII.16), kai jau daugiau kaip mėnuo Vilniuje veikė Laikinoji Lietuvos vyriausybė, autoriui reikia įrodyti, kad tai dar nereiškė "nacionalinio valstybingumo". Todėl P. Vitkauskas vis kala į galvą skaitytojams, kad nepriklausomai (jo akimis, "buržuazinei") Lietuvai susikurti padėjo ne tik Vokietija, bet ir "JAV ir Antantės imperialistinės valstybės" (p. 79-80). Pirmiausia, žinoma, kedenamas Vokietijos vaidmuo.
Vilniaus 1917 rugsėjo 18-22 konferencija, iškėlusi nepriklausomos Lietuvos reikalą, juo rūpintis išrinko Lietuvos Tarybą. Kraštui esant vokiečių okupacijoje, sunkus tai uždavinys. Į tai visai neatsižvelgdamas, autorius taip sumariškai ninsprendžia: "Lietuvos taryba, kaip žinia, neapvylė vokiečių imperialistų, vėliau visiškai pateisindama pastarųjų jai paskirtą vaidmenį" (p. 28). Lietuvos Taryba vedusi "susitaikėlišką politiką" (p 39.41), nuolaidžiavusi okupantui (p. 54). "Lietuvių buržuazija netikėjo, kad Lietuva galėtų egzistuoti kaip savarankiška valstybė" (p. 55). Net r Vilniaus konferencijoje "smetonininkai sieke Lietuvą prijungti prie Vokietijos" (p. 26). O kadangi A. Smetona stovėjo Lietuvos Tarybos priešakyje, tai tuo pačiu insinuuojama, kad ir jai toks nusistatymas nebuvo svetimas. Lyg pats pajutes. jog persūdė, kitoj vietoj autorius jau nuolaidžiau rašo: "Negalima teigti, jog lietuvių buržuazija nenorėjo nepriklausomybės, tačiau jos susitaikėliška politika ir kompromisai nerodo, jog ji būtų kovojusi už nepriklausomybę" (p. 41). Net ir skelbdama nepriklausomybę, Lietuvos Taryba, pagal autorių, "iš tikrųjų siekė gauti Lietuvai vasalinę savivaldą kaizerinės imperijos sudėtyje"
Žinome, kad Lietuvos Taryba taip atkakliai vykdė jai patikėtą uždavinį, kiek tai buvo galima okupacinėmis sąlygomis. Be abejo, tai žino ir F. Vitkauskas, gana plačiai susipažinęs ir su atitinkama memuarine literatūra, ir su dokumentiniais šaltiniais. Jis pats nurodo, kad vokiečiai kelis mėnesius neleido Lietuvoje paskelbti Vilniaus konferencijos nutarimų, kad ir Vasario 16 aktas nebuvo leistas Lietuvoj paskelbti, kad "Lietuvos aido" numerį, kuriame tas aktas buvo išimtas, okupantų valdžia konfiskavo. Tai juk kovojimo, o ne nuolaidžiavimo liudijimas.
Nuostabiausia yra išvada, kurią autorius daro būtent: Vasario 16 aktas, skelbęs Lietuvos nepriklausomybę, tebuvęs "tik demagoginis triukas" (p. 81). Kadangi nebuvo tuojau pat sudaryta vyriausybė, tai "vasario 16 d. aktas nei formaliai, nei praktiškai nesukūrė jokios Lietuvos nepriklausomybės" (p. 61). Tokia ir yra pagrindinė sovietinė P. Vitkausko tezė (išspausdinta išretintai — pabrėžiamai): "Taigi vasario 16 aktas nei teoriniu, nei politiniu požiūriu nebuvo Lietuvos nepriklausomybės siekimo dokumentas", jis " tebuvo eilinis, 'diplomatinis' žingsnis, kuriuo siekta gražiau pasirodyti krašto visuomenės akyse ir paveikikti Vokietijos vyriausybę, kad būtų greičiau suteikta pažadėta savivalda" (p. 66).
Tiesa, iš pradžių vokiečiai ignoravo Vasario 16 aktą ir dar devynis mėnesius reikėjo kovoti. kol buvo galima sudaryti nepriklausomos Lietuvos pirmąją laikinąją vyriausybę. Vokietijai pralaimint karą, 1918 spalio 20 vokiečių Reicho kancleris pranešė Lietuvos Valstybės Tarybai (šiuo vardu pasivadino liepos 11), kad Vokietija, pripažindama tautų apsisprendimo teisę, palieka patiems lietuviams sudaryti savo vyriausybę. Valstybės Tarybos prezidiumas lapkričio 5 pavedė atsikuriančios Lietuvos pirmąją vyriausybę sudaryti A. Voldemarui, kuris savo ministrų kabinetą sudarė lapkričio 11. Taigi Vasario 16 aktas buvo įkūnytas: ne tik siekta juo proklamuotos nepriklausomybės, bet ir dėl jos kovota.
Paneigęs Vasario 16 aktą net kaip "nepriklausomybės siekimo dokumentą", P. Vitkauskas žengia dar toliau: "Lietuvos tarybos veikla nereiškė kovos už Lietuvos nepriklausomybę ir sudarius ministrų kabinetą" (p. 81). Visai iš piršto išlaužtas ir jau veikiančios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės paneigimas: "Lietuvos taryba iki 1919 metų pavasario neturėjo savo valdžios vokiečių okupuotoje teritorijoje. Šią teritoriją kontroliavo vokiečių okupacinė administracija" (p. 86). Vokiečių okupacinė administracija liko Lietuvoj tol, kol susidarė pačių lietuvių administracija. Dar likę vokiečių kariniai daliniai nebeadministravo krašto, nors ir padėjo lietuvių kariuomenei gintis nuo priešų. Ne vokiečių administracija pakvietė lietuvius stoti savanoriais į beatsikuriančią Lietuvos kariuomenę, o sava vyriausybė. Lietuvos vyriausybė vykdė ir mobilizaciją. Tikro istorijos klastojimo pavyzdys yra sovietinio autoriaus teigimas: "Lietuvos buržuazinė kariuomenė iš esmės buvo sudaryta ne savanoriškai, o mobilizacijos būdu ir rėmėsi vokiečių administracine prievarta" (p. 84). Tai tokios pat vertės propagandinis porinimas, kaip ir įtikinėjimas, jog "ir toliau", t.y. jau sudarius nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, Lietuvos "buržuazija" vergavusi "aneksionistinei imperialistinių valstybių politikai" (p. 85).
Kokiam galui prisireikia P. Vitkauskui teigti, kad Lietuvos vyriausybė neturėjo valdžios "iki 1919 metų pavasario"? Ar tam, kad "įrodytų", jog V. Kapsuko už Lietuvos ribų 1918 gruodžio 16 apsiskelbusi bolševikų "revoliucinė valdžia" pasireiškė anksčiau už jau 1918 lapkričio 11 pradėjusią veikti nepriklausomos Lietuvos vyriausybę? O gal "1919 metų pavasaris" pasirinktas dėl to, kad Raudonosios armijos 1919 sausio pirmomis dienomis Vilniuj pastatyta V. Kapsuko "revoliucinė vyriausybė" balandžio mėn. vėl turėjo Vilnių palikti, jame teišbuvusi 103 dienas'
3. 1918 gruodžio 16 sovietinis šlovinimas
Vykdydamas sovietinę propagandą, P. Vitkauskas piktinasi, kad
"buržuazinei nacionalistinei lietuvių istoriografijai būdinga istorinės tiesos klastojimas, ypač vertinant 1918 m. vasario 16 d. aktą (...) Klastodami istorinę tiesą, buržuaziniai istoriografai stengiasi įrodyti, kad ne socialistinė revoliucija išvadavo Lietuvą iš nacionalinės priespaudos, o Lietuvos buržuazinės valstybės atsiradimas sutapo su Lietuvos nacionaliniu išsivadavimu" (p. 4-5).
P. Vitkauskui be jokių įrodymų (nes jų ir nesistengia ieškoti) aiškūs du dalykai. Iš vienos pusės, "Lietuvos buržuazija visiškai neturėjo jokios atramos liaudyje,, (p. 82), iš antros pusės, "darbo žmonės" (taigi — "liaudis") "entuziastingai rėmė Tarybų valdžios kūrimo šūkį" (p. 87), kai tik Lietuvos komunistų partija jį iškėlė "1918 m. lapkričio pabaigoje" (p. 87), atseit, jau susidarius nepriklausomos Lietuvos vyriausybei. Tokie autoriaus teigimai yra pasakos vaikams sekimas, nevertas nė istorinės tiesos klastojimo vardo. Gali jais patikėti nebent tie jaunesnieji, kurie gimė jau sovietiniais metais ir tik iš sovietinių vadovėlių sėmėsi žinias. Betgi dar pakankamai yra liudininkų, kurie atsimena, kaip iš tiesų buvo. Jeigu tauta nebūtų siekusi Lietuvai valstybinės nepriklausomybės, o būtų entuziastingai stojusi už bolševikinę Lietuvą, tai kokiu gi būdu rusų bolševikai, spėję iš pradžių užgrobti didelę Lietuvos dalį, buvo taip sparčiai išvyti vos ką tik susikūrusios ir palyginti silpnos Lietuvos kariuomenės. Matyt, autorius pagal komunistinį žodyną "liaudies" žodžiu turi galvoj ne pačią liaudį, o tik anuometinius bolševikus. Šie išties laukė Lietuvoj rusų bolševikų ir entuziastingai sveikino raudonarmiečius.
Reikia tik pažymėti, kad tokios "liaudies" buvo labai maža. Pačių komunistų duomenimis, Lietuvos kompartijos I suvažiavime 1918.X.l-3, paskelbusiame jos įkūrimą, buvo atstovaujami 795 nariai. 1918 gruodžio mėn. priskaičiuojama jų 1290. Net ir kompartijos II suvažiavime 1919. II.2-4, kada raudonarmiečių užimtuose Lietuvos plotuose buvo susidariusi bolševikų valdžia, partija tebuvo prisiviliojusi 4322 narius. O po metų, 1920 balandžio mėn., jų bebuvo likę vos 869 (Lietuvos komunistų partija skaičiais, Vilnius 1976, p. 19-21).
Žinoma, su tokia "liaudimi" nebūtų buvę galima nieko nuveikti. Laimė, P. Vitkausko didžiam džiaugsmui, rusai — tai ne vokiečiai! Turėdami aneksijos kėslus, vokiečiai ilgai ignoravo Lietuvos Tarybą ir net vėliau, jau pripažinę nepriklausomos Lietuvos kūrimąsi, finansinę paramą jai suteikė tik "vergiškomis sąlygomis" (p. 83). Kitokie pasirodė rusų bolševikai. Kaip Lietuvos kompartija buvo "vienintelė veikli, patriotinė partija" (p. 93), taip "tik viena didžiųjų valstybių — revoliucinė Rusija — aktyviai parėmė lietuvių tautos kovą dėl laisvės ir nacionalinės nepriklausomybės" (p. 31).
Žinome, kaip ta "aktyvi parama" reiškėsi: iš kur traukėsi karą pralaimėję vokiečiai, jų pėdomis sekė rusų raudonoji armija. Dar nespėjus raudonarmiečiams pasiekti Lietuvą, buvo pasirūpinta ją apdovanoti "sovietiniu valstybingumu" ir "revoliucine vyriausybe". Raudonoji armija priėjo prie Lietuvos teritorijos 1918.XII.12, o jau XII.8 "nelegaliame posėdyje Vilniaus darbininkų klube LKP CK sudarė Lietuvos Laikinąją revoliucinę vyriausybę iš 8 komunistų" (p. 88). Savotiška buvo šios vyriausybės sudėtis — "daugianacionalinė": 4 lietuviai ir 4 kitataučiai — du žydai ir du lenkai, būtent: V. Mickevičius-Kap-sukas (vyriausybės pirmininkas), Z. Aleksa-Anga-rietis, A. Jakševičius, P. Svotelis, S. Dimanštei-nas, A. Vainšteinas-Branovskis, K. Cichovskis ir K. Kernovičius. Savotiškas buvo ir jų likimas: šešių iš jų likimą sovietinė tritomė enciklopedija nusako tuo pačiu sakiniu: "žuvo, neteisėtai represuotas asmenybės kulto sąlygomis". Norma-lion kalbon išvertus, tai reiškia, kad visi šeši buvo Stalino metais likviduoti. Mirties datos — 1938-40 m. (pagrindinis V. Kapsuko bendradarbis Z. Angarietis likviduotas 1940.V.22, t.y. vos trys savaitės prieš sovietų invaziją Lietuvon "atkurti" jos "tarybiniam valstybingumui"). Laiku spėjo numirti tik V. Kapsukas (1935). Gyvas išliko tik A. Jakševičius, nors ir jis 1936 m. buvo "represuotas", tik — ne galutinai.
Tai ši tragiško likimo vyrų pirmoji "revoliucinė" vyriausybė parengė dabar garsinamąjį 1918 gruodžio 16 "Laikinosios revoliucinės Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių valdžios manifestą". P. Vitkausko žodžiais, šis manifestas "teigė ir įtvirtino naują lietuvių tautos valstybingumo turinį bei formą ir skelbė lietuvių tautos socialinį ir nacionalinį išsivadavimą". Šį manifestą paskelbus, "Lietuvos darbo žmonės, pakilę į revoliucinę kovą prieš okupantus ir vietinę buržuaziją, ėmė kurti išties laisvą ir nepriklausomą Lietuvą" (p. 94-95).
Kaip vyko šio naujo "Lietuvos nacionalinio tarybinio valstybingumo" kūrimas? Apie tai iš P. Vitkausko sužinome įdomių dalykų. "Labai daug padėjo RKP (b) Centro Komitetas" (p. 88), t.y. Rusijos komunistų (bolševikų) partija. Padėjo net patį gruodžio 16 manifestą suredaguoti. Manifesto rankraštyje esama "svarbių J. Stalino pataisų" (p. 89). Maskva pateikė ir svarbių, ir gudrių pataisų. Pradiniame manifesto projekte buvo
atvirai pasisakoma už įsijungimą Sovietų Rusijon ir baigiama šūkiu "Lai gyvuoja vienybė su RTFSR" Rusijos tuometinė santrumpa). Rusijos kompartijos vadovybės "patarimu" tai buvo išbraukta. F Vitkauskas paaiškina: "Tai, žinoma, nereiškė, kad būtų buvusi atmesta Tarybų Lietuvos vyriausybės vienybė su RTFSR, bet tuo RKP (b) CK norėjo labiau pabrėžti Tarybų Lietuvos savarankiškumą" {p. 89). Rusijos bolševikų vadai nusprendė, kad gudriau iš karto skelbti savarankišką sovietinę Lietuvą. Kai raudonarmiečiai jau buvo Lietuvon įsiveržę, V. Kapsukas galėjo 1919 m. sausio mėn. Komuniste" prisiekinėti:
Raudonoji Armija tiktai padėjo vietos darbininkams nuversti nuo savo sprando vokiečių okupantai ir Lietuvos buržuazijos ir dvarininkų jungą (. . .) Jei taip dalykai stovi, suprantamas daiktas, negali būti kalbos apie jokį naują rusų okupavimą Lietuvos(. . .) Raudonoji Armija, kuri atėjo mums į talką, yra Laikinosios Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių valžios pakviesta, (...) mūsų valdžia, iškeltoji sukilusių Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių minių yra pirmutinis tos armijos šeimininkas.
Štai kodėl buvo gudriau iš pradžių vaidinti "savarankiškumą" — tai leido gintis, kad ne naujam Lietuvos okupantui tarnaujama, bet tik joj kuriama nauja socialinė santvarka.
Visą laiką V. Kapsuko sovietinę valdžią Maskva dirigavo. Telegrafu iš Daugpilio 1918.XII.18 V. Kapsukas pranešė Stalinui, kaip tautybių komisarui, apie savo vyriausybės paskelbimą ir prašė "duoti mums tikslius nurodymus". Tą p dieną atėjo Stalino atsakomoji ir Lenino sveikinamoji telegrama. Rusijos komisarų taryba XII. 22 oficialiai pripažino sovietinę Lietuvą ir pažadėjo "vyriausybei ir jos kariuomenei visokeriopą paramą kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo iš buržuazijos jungo".
Su kariuomene pagal P. Vitkauską buvo taip:
"Lietuvos vyriausybės prašymu Pskovo diviziją, pavadintą Lietuvių šaulių divizija, RTFRS Revoliucinė-karinė taryba oficialiai perdavė Tarybų Lietuvai (...) 5-sis Vilniaus šaulių pulkas, iki tol priklausęs lenkų Vakarų divizijai, buvo įjungtas į Lietuvių diviziją, kaip 7-sis lietuvių šaulių pulkas. Lietuvoje buvo suformuotos tokios karinės dalys, kaip Žemaičių pulkas Šiauliuose, kariniai daliniai Kuršėnuose, Panevėžyje, Joniškėlyje, Mažeikiuose, Ukmergėje, Rokiškyje ir kitur" (p. 105-106).
Nors ir kaip "vietos revoliuciniai darbininkai ir valstiečiai palyginti lengvai išvaikydavo buržuazinės tarybos įkurtus komitetus" (p. 99-100), nors ir kiek buvo raudonarmiečių okupuotoje Lietuvos dalyje prikurta vietinių "karinių dalinių", nors bolševikinė Rusija "kiek galėdama teikė Tarybų Lietuvai politinę, ekonominę ir karinę pagalbą" (p. 109-110), — vis vien sovietinei Lietuvai reikalai klostėsi nepalankiai. Nesunku buvo raudonarmiečiams užimdinėti vokiečių paliktus Lietuvos plotus, kol nepriklausomos Lietuvos kariuomenė dar tik kūrėsi. Bet netrukus ji pasirengė kovai, sustabdė raudonarmiečių veržimąsi, o vėliau pradėjo juos iš krašto vyti. Anaiptol ir bolševikų valdžion atsidūrusieji gyventojai ja nesidžiaugė. Kaip pats P. Vitkauskas nurodo, kai kuriose mokyklose teko nutraukti mokslą dėl to, kad tėvai į jas neleido savo vaikų (p. 166). O kaip, pvz. Joniškėlyje, pačiu bolševikiniu metu organizavosi patriotinis pogrindis, vaizdžiai nupiešė neseniai išleisti P. Gudelio atsiminimai. Ne vien "dvarininkai, storakakliai ūkininkai, kunigai ir jų sėbrai", prieš kuriuos V. Kapsukas šaukė kovon, bet ir paprasta liaudis stojo prieš bolševikus.
Maskva ne be pagrindo, dar neatėjus krizei, bet iš anksto numatydama sunkumus, jau 1919 sausio mėn. nutarė sujungti sovietinę Lietuvą su sovietine Gudija. "1919 m. sausio 30 d. J. Sverdlovo telegramoje Tarybų Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybėms buvo oficialiai pranešta apie RKP (b) CK nutarimą dėl Lietuvos ir Baltarusijos sujungimo būtinumo" (p. 111). Rusijos kompartijos nutarimas "suvereniai" sovietinei Lietuvai buvo įsakymas. Kaip įsakyta, ir Lietuvos kompartija savo II suvažiavime 1919.II.2-4 pritarė, kad "Lietuvos ir Baltarusijos unija yra didžiai pageidaujama". 1919.11.27 sudaryta jungtinė Lietuvos ir Gudijos sovietinės respublikos valdžia (Centro vykdomojo komiteto pirmininku išrinktas K. Cichovskis, komisarų tarybos pirmininku — V. Kapsukas). 1919.III.4-6 įvyko jau ir abiejų kompartijų jungtinis suvažiavimas. Lietuvos kompartijos atstovai šiame suvažiavime sudarė vos 19 nuošimčių. Be centrinių organų, buvo išrinkti ir delegatai į Rusijos kompartijos VIII suvažiavimą. Pastarajame suvažiavime buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: "Šiuo metu Ukraina, Latvija, Lietuva ir Baltarusija gyvuoja kaip atskiros Tarybų respublikos", tačiau yra reikalinga "vieninga centralizuota Komunistų partija su vieningu CK", ir todėl šių atskirų respublikų kompartijos centro komitetai turi tik "partijos sričių komitetų teises ir yra visiškai pavaldūs RKP CK", t.y. Rusijos kompartijos vadovybei. Kadangi sovietinėj santvarkoj visa valdžia yra partijos rankose, tai ir toks atskirų respublikų partijų pajungimas Rusijos kompartijai buvo ir pačių šių respublikų pajungimas Maskvai.
Kiek galėjo būti "nacionalinio valstybingumo" toje "daugianacionalinėj" jungtinėje "Liet-bielos" respublikoje, galima įsivaizduoti iš to, kad valstybinėmis kalbomis buvo paskelbtos net penkios kalbos: lietuvių, lenkų, žydų, rusų ir gudų. Faktiškai tai reiškė, kad valstybine kalba tapo rusų kalba. Tokia ir P. Vitkausko informacija: "centrinėse valstybinėse įstaigose buvo vartojama rusų kalba", o lietuvių kalba buvo vartojama tik "Lietuvos teritorijoje periferinėse vietinėse įstaigose" (p. 149-150). Atitinkamas buvo ir valdžios aparatas. Teisindamas Lietuvos ir Gudijos suliejimą į hibridinį "Lietbielą" (tuo metu ir spaudoj vartota santrumpa Lietuvos ir Gudijos, arba Baltarusijos — Bielorussija, respublikai), V. Kapsukas skundėsi, kad iki to susijungimo "trūko patyrusių darbininkų ir vietose, ir centre", net "kai kurie Lietuvos liaudies komisariatai dėl to ilgai visiškai negalėjo pradėti veikti". Aišku, kad ne lietuviai užpildė vietas, kurioms anksčiau stigo darbininkų.
Laimė, neilgai egzistavo ta Lietuvos ir Gudijos sovietinė respublika. Lenkams užėmus Vilnių, jos vyriausybė 1919.IV.22 persikėlė į Daugpilį, o IV.28 — į Minską. VI.1 Rusijos priimtu dekretu buvo nutartas ligi tol atskiromis respublikomis laikytų Ukrainos, Latvijos ir Lietuvos-Gudijos karinis susijungimas su Rusija. Nebematydamas pagrindo laikytis tų kitų respublikų savarankiškumo fikcijos, Stalinas liepos mėn. informavo Leniną, kad Lietbielos vyriausybės tolimesnis egzistavimas yra visiškai nebereikalingas. Pačios Lietbielos kompartijos centro komitetas VII. 14 priėmė tuo klausimu tokį nutarimą:
Kai dėl tolesnio Lietuvos ir Baltarusijos respublikos egzistavimo, tai, turint galvoje, kad Lietuvos-Baltarusijos respublikos likvidavimas esamu momentu dezorganizuos plačius Lietuvos ir Baltarusijos draugų sluoksnius, ypač anoj pusėj fronto, kad respublikos panaikinimas apsunkins Komunistų partijos darbą Lietuvoje ir duos didelį kozirį Lenkijos ir Lietuvos buržuazinėms partijoms, suteikiantį galimybę apkaltinti RTFSR aneksiniais siekimais (. . .) CK laiko būtinu tolesnį formalų L. ir B. respublikų egzistavimą.
Rusijos kompartijos vadovybė priėmė kompromisinį sprendimą: Lietuvos-Gudijos sovietinės respublikos vyriausybė likviduojama, bet laikinai diplomatiniais tikslais paliekamas formalus respublikos pavadinimas. Taip Maskvai nusprendus, ir Lietuvos-Gudijos kompartija VII.16 nutarė, kad
Liaudies Komisarų Tarybos darbas laikinai nutraukiamas". P. Vitkauskas čia daro teisingą išvadą: "kai 1919 m. liepos 25 d. Lietuvos ir Baltarusijos Liaudies Komisarų Taryba nutraukė savo veiklą, nustojo egzistavusi ir pati Lietuvos ir Baltarusijos TSR" (p. 208). O kai Rusijos ausybė 1919.IX. 11 pasiūlė nepriklausomos Lietuvos vyriausybei pradėti taikos derybas ir tuo pačiu pripažino ją de facto, "Lietuvos-Baltarusijos TSR nustojo egzistavusi ir formaliai"
p. 210 ir 214). Darydamas šią išvadą, P. Vitkauskas pasisako prieš tuos sovietinius autorius, kurie formalų Lietbielos respublikos likvidavimąsi nori nukelti iki 1920 liepos mėn., kada buvo pasirašyta Rusijos ir Lietuvos taikos sutartis.
"Pilietinio karo ir užsienio intervencijos sąlygomis Lietuvos ir Baltarusijos KP Centro Komitetui politiniais ir taktiniais sumetimais buvo netikslinga oficialiai paskelbti apie respublikos likvidavimą" (p. 214). Galbūt iš tiesų, kaip P. Vitkauskas rašo, politiškai ir taktiškai buvo tikslingiau leisti šiai sovietinei Lietuvos, o vėliau Lietuvos-Gudijos respublikai palaipsniui tylomis likviduotis — net be aiškios datos. Betgi kokiu pagrindu taip aukštinamas 1918 gruodžio 16 manifestas, jei šiuo manifestu pasiskelbusi "revoliucinė valdžia" — su raudonarmiečių pagalba — Lietuvos dalyje teišsilaikė vos pusketvirto mėnesio? Kokiu pagrindu P. Vitkauskas gali teigti, kad "tik 1918-1919 metų socialistinė revoliucija išvadavo Lietuvą iš nacionalinės priespaudos" (p. 9)?
Viena dar pastaba. Maskvos iš anksto puoselėtus kėslus Lietuvos atžvilgiu aiškiai išduoda Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) istorija — aiškiau net negu V. Kapsuko vyriausybės
bojimas". Reikia būtent štai ką nurodyti. Pagrobus bolševikams valdžią Rusijoje, buvo sudaryta Rusijos komunistų partijos (bolševikų) Lietuvių sekcija. Šios sekcijos uždavinys buvo organizuoti komunistinį pogrindį ir Lietuvoje. Vilniuje 1918.X. 1-3 sušauktasis kompartijos suvažiavimas pasiskelbė pirmuoju Lietuvos ir Gudijos/ Baltarusijos komunistų partijos suvažiavimu. Taigi: Lietuvos ir Gudijos bolševikinė unija jau tuo metu turėjo būti numatyta. Nors tas pirmasis kompartijos suvažiavimas pasiskelbė Lietuvos ir Gudijos (Baltarusijos) komunistų partijos suvažiavimu, "bet iš esmės tai buvo tiktai Lietuvos Komunistų partijos I suvažiavimas (Vakarų Baltarusijos komunistų delegatų jame nebuvo)". Taip konstatuoja sovietinė tritomė enciklopedija (MLTE,11.376). Jeigu tame suvažiavime nebuvo gudų komunistų, tai kuriam galui buvo pasivadinta Lietuvos ir Gudijos kompartija? Šitokio pavadinimo kompartijos centro komitetas sudarė V. Kapsuko "revoliucinę vyriausybę". Pačiame gruodžio 16 manifeste aiškiai sakoma (ir tai pabraukiame): "Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos Centro Komitetas paskelbė Laikinąją revoliucinę Lietuvos darbininkų ir valstiečių valdžią". Pažaidus vieną mėnesį sovietinės Lietuvos savarankiškumu, 1919 sausio 16 buvo padiktuota jai susijungti su sovietine Gudija (paskelbta 1919. 1.1). Ir po V. Kapsuko vyriausybės likvidavimo jungtinė Lietuvos ir Gudijos kompartija egzistavo dar daugiau negu metus — tik 1920.IX.5 likvidaciniame posėdy buvo nutarta persiskirti į dvi savarankiškas partijas.
4. "Lenininė nacionalinė politika" tikrovėje
Vienu tik atžvilgiu V. Kapsuko maskvinės vyriausybės epizodas yra reikšmingas Lietuvos istorijoje. Jis aiškiai rodo, kaip be galo lietuvių tautai buvo brangūs nepriklausomybės metai. Jeigu būtų pasisekę Maskvai su V. Kapsuko ir kitų lietuvių komunistų saujele jau anuomet Lietuvą pavergti, galima įsivaizduoti, kas lietuvių tautai būtų nutikę toje Lietuvos ir Gudijos unijoje. Nors tautinis atgimimas ir sparčiai vyko, vis dėlto daliai dar trūko tautinio susipratimo. Tokia atspara, kurią tauta rodo dabartinėje sovietų okupacijoje, anuomet būtų buvusi vargu ar įmanoma.
Komunistų propagandistai ir dabar Lietuvoje entuziastingai garbina "lenininę nacionalinę politiką" kaip laiduojančią visoms tautoms laisvę ir lygiateisiškumą. Deja, žodžiai — viena, darbai — kita. "Lenininė nacionalinė politika iš esmės tėra to paties seno rusų imperializmo nauja forma, suteikianti jam ideologinį pagrindą — vadinamąjį marksizmą-leninizmą ir proletarinį internacionalizmą. Nerusų tautų atžvilgiu sovietinė Rusija skiriasi nuo carinės Rusijos tik metodu. Carui pakako tik fizinio pavergimo, komunistai siekia ir dvasinio pavergimo, visų prievartinio "perauklėjimo", kad vergija būtų pergyvenama kaip sava — laisvai prisiimama.
Todėl, iš vienos pusės, Sovietų Sąjungoj tautinės "respublikos" turi savivaldą, bet, iš antros pusės, ši savivalda palenkta griežtai Maskvos bei kompartijos kontrolei. Sovietiniais terminais kalbant, leidžiama tautinė forma, bet reikalaujama "socialistinio turinio". Ir Stalino metais buvo "tautinės formos" laisvė, bet ji nieko nereiškė kito, kaip laisvę garbinti tironą, kompartiją
Zietelos lietuvės (1977)
ir "didžiąją rusų tautą". Atolydžio metais ideologinė priežiūra bei priespauda šiek tiek atsileido. Bet ir vėl sukama atgal į "asmenybės kulto" metus. Iš esmės sovietinė sistema lieka ta pati, nes dėl savo absoliutizmo ji ir negali keistis.
Remdamasi ideologiniu totalizmu, sovietinė sistema negali iš tiesų pripažinti nei sąžinės laisvės, nei apskritai žmogaus teisių. Dvasinė priespauda yra pats šios sistemos pagrindas. Gyrimasis humanizmu, kilnumu, orumu etc. lieka tušti žodžiai, skiriami užsienyje propagandai, o viduje — smegenų plovimui, niekada nesibaigiančiam "perauklėjimui".
Tas pats ir su "leninine nacionaline politika". Lietuviams šią "politiką" atviriausiai išdėstė Genrikas Zimanas savo knygoj "Per suklestėjimą į vienybę. Apie tolesnio nacijų suartėjimo dėsningumus" (1968). Dėsningai vykstąs sovietinių tautų artėjimas "į visišką vienybę", nors ji dar esanti tolima, kadangi "nacijoms susilieti reikalingas visų engiamųjų nacijų išsivadavimas, t.y. komunizmo pergalė visame žemės rutulyje" (p. 115). Kad iš tikro "dėsningai" vyktų tai, ko laukiama, uoliai varoma atitinkama politika. Iš vienos pusės, visomis priemonėmis diegiamas toks ideologinis nusistatymas, kuris blė-sintų tautinę sąmonę, o tuo pačiu — ir tautinę atsparą. Savosios tautos bei tėvynės meilė apšaukiama "buržuaziniu nacionalizmu", o šis laikomas antivalstybiniu nusižengimu. Kovojant prieš "buržuazinį nacionalizmą", skiepijamas proletarinis internacionalizmas kaip, Zimano žodžiais, "aukščiausias patriotizmo pavidalas" (p. 66). O savo ruožtu "aukščiausias patriotizmo pavidalas yra komunizmas" (p. 272). Trumpai tariant, įsakoma būti sovietiniais Didžiosios Tėvynės — sovietinės imperijos — patriotais. Visų tautų lygiateisiškumas šioje imperijoje praktiškai yra lygi teisė lydytis į sovietinę tautą, kuri remiasi valdančiąja rusų tauta. "Istorinis vystymasis iškėlė į ypatingą vietą lygiateisių mūsų šalies tautų tarpe rusų tautą" (p. 273), kadangi "socialistinio internacionalizavimo procese dėl istorinių priežasčių tarpnacionaline kalba vis labiau pasidaro rusų kalba (...) TSRS nerusų gyventojų respublikose, socialistinėse šalyse vis labiau auga potraukis į rusų kalbą" (p. 138).
Nekaltai skambančiu "potraukiu į rusų kalbą" sovietinėj imperijoj, tariamai lygiateisių tautų laisvanoriškoj federacijoj, dengiama planinga rusi-
Akacijos politika. Ši politika vedama tiek pat planingai, kiek ir klastingai: ne tik jos atvirai negarsinama, bet tiesiog ji neigiama kaip "šmeižikiškas išpuolis". Tyliai viskas vykdoma: visų sovietinių respublikų ūkis pajungiamas Maskvos planams; mokslinio bendradarbiavimo vardan centralizuotos ir respublikinės mokslų akademijos; ir nerusų gyvenamose respublikose rusų kalba rašomos disertacijos, leidžiamos knygos, moksliniai žurnalai; maišomi gyventojai, tariamai keičiantis specialistų kadrais; karinei prievolei atlikti jaunimas išsiunčiamas toli nuo savo krašto; visą laiką propaguojamas bičiuliavimasis su "broliškomis respublikomis" etc. etc. Visos tokios politikos dėka yra pasisekę kai kurias sovietines respublikas gerokai surusinti.
Rusifikacijos planai jaučiami ir Lietuvoje. Industrializacijos priedanga apgyvendinama rusų ir kitų svetimtaučių Lietuvos miestuose, kur jiems steigiamos rusiškos mokyklos. O tuo tarpu už Lietuvos ribų Sovietų Sąjungoj ir dabar dar gyvena apie 160.000 lietuvių, kurie savaime atiduoti rusų veikmei. Pačioj Lietuvoj įstaigose greičiau susikalbėsi rusiškai, o ne lietuviškai. Kur tik kokiose konferencijose bus svečių (o jų dažna), bus vartojama rusų kalba. Pradedama rusų kalbos mokyti nuo pradžios mokyklos, nespėjus vaikams dorai išmokti gimtosios kalbos. Vadovėliai verčiami iš rusų kalbos. Nemaža mokslo veikalų rašomi rusų kalba. Mokslų Akademijos darbų B ir C serijos spausdinamos tik rusų kalba. "Lietuvos fizikos rinkinys" ir "Lietuvos matematikos rinkinys" (Mokslų Akademijos ir aukštųjų mokyklų žurnalai) visus straipsnius duoda tik rusiškai. Ir lietuviškieji žurnalai, kaip "Pergalė" ir kiti, paskutiniaisiais keleriais metais vis daugiau savo skaitytojus maitina vertimais iš rusų ir kitų sovietinių kalbų. Televizijos ir radijo laidose taip pat daug perimama rusiškos programos.
Kol kas tautinė atspara yra tokia stipri, kad rusifikacinės pastangos greičiau ugdo tik antirusišką nusiteikimą. Todėl turbūt taip bijomasi, kad per besilankančiuosius tėvynėje nepatektų laisvojo pasaulio lietuvių knyga, laikraštis ar žurnalas. O, rodos, nėra ko bijoti, kada kasmet savo propagandinės literatūros prisigamina su kaupu. Besibaiminant laisvo žodžio, susilaukta vietoje pogrindinių leidinių. Jų vis naujų pasirodo, tik ne visi mus čia pasiekia. "LKB Kronika" ir "Aušra" savo uždaviniu laiko dokumentuoti religinės ir tautinės priespaudos faktus. Kiti leidiniai imasi aktualių idėjinių problemų laisvo svarstymo. Savo intelektualiniu lygiu ypač išsiskiria "Perspektyvos", viename savo numerių pateikusios A. Sacharovo knygutės "Mano šalis ir pasaulis" vertimą (čia jis būtų pravartus).
Didžiai reikia džiaugtis mūsų mokslo ir meno žmonių tėvynėje kūrybinėmis pastangomis. Plačiai varo savo darbą įvairių sričių lituanistai: kalbininkai, etnografai, archeologai, literatūros istorikai bei mokslininkai (tik Lietuvos istorijos tyrinėjimai labai aprėžti kompartijos istorijos sąskai-ton). Išaugo talentingų rašytojų, muzikų, dailininkų, architektų, toliau turtinančių mūsų tautinę kultūrą. Partiniai propagandistai visus pasiekimus aukština kaip sovietinės sistemos įgalintus laimėjimus. Iš tikrųjų, jeigu ir esamomis sąlygomis daug ko pasiekiama, tai tik atkakliomis pastangomis, kurių reikia dėti, kad būtų išsikovotas sutikimas imtis to ar kito užmojo, kad būtų kaip nors išlaviruota, pačiam savęs nesuniekus. Kas stengiasi tik paklusniai kurti pagal partinį "socialistinio realizmo" kanoną, tas pats nevengiamai sužaloja savo kūrinius. Sunkiausia padėtis žodžio menininkų — rašytojų. Ypačiai gaila tų, kurie turi tikrą talentą, bet iš partinės ištikimybės jį išduoda — parduoda už honorarus. Tad ko vertingo pasiekiama, pasiekiama ne sovietinės sistemos ir ne rusų "globos" dėka, o nepaisant visos slogios dvasinės prievartos, kurią sudaro Maskvai paklusnios kompartijos ideologinis totalizmas — iš visų prievartinis reikalavimas išpažinti "marksizmą-leninizmą".
Reikia su džiaugsmu vertinti Lietuvoje viską, ką galima laikyti tikrais kūrybiniais laimėjimais. Tačiau, besidžiaugiant moksliniais ar meniniais pasiekimais, reikia neužmiršti ir to, kas kelia gilų rūpestį. Tai moralinis tautos žalojimas. Sovietinėj priespaudoj susikūrus dvasinei tuštumai, grėsmingai plečiasi alkoholizmas, irsta šeimos, paskęstama tik buitiniuose rūpesčiu s c kovoj už būvį. Tai grėsmė ne tik tautinei atsparai ateityje, bet ir pačiai tautai. Moraliai su-smukdžius tautą, nebebus sunku ją sovietinti. į rusus įliedinti.
5. Genocidinė lietuvių priespauda Gudijoj
Komunistų skelbiamo proletarinio internacionalizmo pagrinde slypi senas rusų imperializmas, nes ateityje laukiamasis tautų susiliejimas faktiškai suvokiamas kaip nerusų įsiliejimas rusų kultūros suformuotą anttautinę sovietų naciją.
Ką praktikoj reiškia "lenininė nacionalinė politika", su visu brutalumu rodo būdas, kuriuo ši politika lietuvių atžvilgiu vykdoma sovietinėj Gudijoj. Jos akivaizdoje nublanksta visi svetimtaučio G. Zimano, surusėjusio V. Lazutkos (gimęs ir mokslą išėjęs Rusijoj) ir kitų panašių propagandistų išvedžiojimai.
Vokietijai 1939 rudenį sumušus Lenkiją, šios pastarosios valdytų žemių dalį užėmė ir Sovietų Sąjunga. 1939 spalio 10 pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi sovietai grąžino Lietuvai Vilnių tik su nedidele dalimi teritorijos, kuri buvo Lenkijos okupuota ir kuri buvo sovietų pripažinta Lietuvai 1920 liepos 12 taikos sutartimi. Visa kita Vilniaus krašto dalis buvo prijungta prie sovietinės Gudijos. Okupuotą Lietuvą 1940 rugpjūčio 3 inkorporuojant į Sovietų Sąjungą, Gudija pasiūlė ir Sovietų Sąjungos aukščiausioji taryba priėmė Gudijos pasiūlymą, kad šeši rajonai, kur lietuvių buvo dauguma, būtų perleisti sovietinės Lietuvos valdžion. Betgi pirmuoju bolševikmečiu buvo perleisti tik Švenčionių bei Ignalinos rajonai, Druskininkai ir Dieveniškės. Kitus pažadėtus rajonus pavedė lietuviams administruoti jau vokiečiai. Pasibaigus II pasauliniam karui sovietų pergale, tie rajonai vėl buvo priskirti gudams.
Tokiu būdu po II pasaulinio karo liko sovietinėj Gudijoj apie 50.000 lietuvių. Dabar jų skaičius žymiai sumažėjęs. 1959 m. oficialioji gyventojų statistika visai nerado lietuvių Gudijoj! 1970 m. surašymo duomenimis lietuviais save laikančių atsirado 8092. Pačių lietuvių apskaičiavimu, dar ir dabar prileidžiamas daug didesnis skaičius — ligi 30.000.
Nemaža dalis Gudijai priskirtų lietuvių gyvena su Lietuva susisiekiančiuose plotuose. Salas sudaro Gervėčių ir Lazūnų apylinkės lietuviški kaimai. Tai palyginti nesenos, su lietuvių kalbos pagrindiniu plotu nebesusisiekiančios sritys. Seniausia sala — Zietela (140 km į pietus nuo Vilniaus, 47 km į pietus nuo Lydos), išsilaikiusi nuo XVI a., pergyvenusi carų ir lenkų okupacijos laikus. Rašydamas disertaciją apie Zietelos tarmę, A. Vidugiris 1959 m. dar rado du kaimus (Zasėčius ir Pagirius), kuriuose kalbėta lietuviškai. Deja, "Aušros" žiniomis, Zietelos sala, pradėjusi sovietiniais metais sparčiai nykti, 1969 m. visiškai išnykusi. Perteikdama šią informaciją, "Aušra" priduria, kad greitai ištirps ir Lazūnų sala, "jeigu nebus imtasi skubių priemonių", nes "dabar lietuviškai ten kalba tiktai seni žmonės" (1977.11.16, Nr. 5). O šioje saloje prieš karą buvo ne taip jau maža lietuviškai kalbančių — apie 2900.
Galbūt, prileiskime, mažesnėms saloms, ypačiai toms, kurios toliau nuo pagrindinių lietuviškų plotų, ir sunku išsilaikyti. Betgi kodėl taip sparčiai visur vyksta lietuvių nutautimas sovietinės Gudijos valdžioje? į šį klausimą "Aušra" taip atsako:
Lietuviškos Baltarusijos vietovės neprijungtos prie Lietuvos TSR todėl, kad užsimota jas ištirpdinti ir jose gyvenančius lietuvius paversti pradžioje baltarusiais, o paskui — rusais. Kad taip iš tikrųjų yra, paaiškėjo iš vietinės (Baltarusijos) valdžios veiksmų, kurie pradėti vykdyti 1944 m. išvijus vokiečius.
1. Neleista veikti lietuviškoms mokykloms. Vietoje lietuviškų mokyklų, kurios veikė lenkų okupacijos metais, atidarytos rusiškos.
2. Duota suprasti, kad lietuviams inteligentams (mokytojams ir kitiems) čia nėra ko veikti, ir jiems reikia išvykti iš Baltarusijos TSR. Jiems nedavė darbo, o nenorintieji išvykti buvo visaip gąsdinami ir terorizuojami (...) Nepaisyta net to, kad dalis vietinės lietuviškos inteligentijos buvo tarybų valdžiai nusipelnę (buvę pogrindininkai komunistai, dalyvavę kare prieš vokiečius).
3. Lietuviški kolūkiai išardyti, ir vienoje vietoje gyveną lietuviai išskirstyti į kelis kolūkius, kad vyrautų nelietuviška dauguma. Lietuviai nušalinti nuo kolūkių pirmininkų pareigų.
4. Lietuviai nušalinti nuo pareigų vykdomuosiuose ir partiniuose organuose.
5. Lietuviams kunigams neleista eiti pareigų lietuviškose Baltarusijos parapijose. Didelė dauguma katalikų bažnyčių uždarytos. Tuo tarpu pravoslavų cerkvės daugiausia paliktos veikti arba dar atidarytos naujos.
6. Likviduotos visos lietuviškos kultūrinės įstaigos ir priemonės, kurios buvo leistos prieš karą (vaikų darželiai, skaityklos, klubai, saviveikla) (Aušra, t. I, Chicago 1977, p. 192-193).
Sunki buvo lietuvių padėtis lenkų metais. Vis dėlto visur turėta lietuviškų mokyklų. Vadinamojoj Gervėčių "saloj" lietuviškos mokyklos veikė net 11 kaimų, tiek pat jų buvo ir apie Pelesos bažnytkaimį (į p. nuo Rodūnios), Vare-navo valsčiaus Ramaškonių saloj — apie 10. Tuo tarpu, perėmus valdžią sovietams, ligi šiolei neįsteigta nė vienos lietuviškos mokyklos. Kaip informuoja minėtasis A. Vidugiris, "Gervėčių ir Pelesos apylinkių gyventojams pageidaujant, nuo 1956 m. daugelyje mokyklų iki 8 klasės buvo pradėta dėstyti lietuvių kalbą (kartu vietoje buv. baltarusiškų atidarant mokyklas rusų dėstomąja kalba)". Nors kalba apie "daugelį mokyklų", jų nurodo tik penkias: būtent: Gervėčių apylinkėj — Gervėčių vidurinę, Girių aštuonmetę ir Rimdžiū-nų pradžios mokyklą, Pelesos apylinkėj — Pelesos ir Pavalakės pradines mokyklas. "Iki užsidarymo, nebesusidarius reikiamo mokinių skaičiaus", lietuvių kalbos pamokos dar buvo Gervėčių apylinkės Gėliūnų ir Pelesos — Dubinių pradžios mokyklose (Mokslas ir gyvenimas, 1978, Nr. 8, p. 38). Mažai ką reiškia 2-3 lietuvių kalbos pamokos rusiškoje mokykloje. Betgi ir tokia "malonė" suteikta tik keletai mokyklų. Faktiškai sovietinės Gudijos lietuviai palikti be mokyklų, net ir ten, kur jie ne pramaišiui gyvena su gudiškai ar lenkiškai kalbančiaisiais, bet sudaro lietuviškų kaimų salas.
Persekiodami lietuviškas mokyklas ar jas už-darinėdami, lenkai nedraudė veikti lietuviškoms organizacijoms, steigti skaityklas, burtis kultūrinei saviveiklai. Sovietų valdžioje tai visa uždrausta.
Ir lenkų laikais lietuviai turėjo savo spaudą ir leido knygų. Sovietinėj priespaudoj nėra apie tai nė kalbos. Trukdoma prenumeruoti net sovietinės Lietuvos spaudą. Gudijos paštas nepriimdavo nė "Gimtojo krašto" prenumeratos, bet buvo galima Lietuvoj jį užprenumeruoti Gudijos lietuviams. Nuo 1972 m. ir tai uždrausta. Ginami Gudijos lietuviai ir nuo lietuviškų knygų. 1958 m. Gervėčių lietuviams prašant, iš Lietuvos buvo pasiųsta knygų, bet vietinė valdžia atsisakė jas priimti ir grąžino atgal. Kitais metais Vilniaus S. Nėries vidurinės mokyklos mokiniai, lankydami Gervėčių vidurinę mokyklą (taigi tą, kurion buvo įvesta lietuvių kalbos pamokų), atvežė kaip dovaną 250 lietuviškų sovietinių knygų. Mokyklos direktorius sutiko jas priimti tik po ilgų prašymų, bet — po mėnesio jos išnyko iš mokyklos bibliotekos.
Net ir ekskursijoms iš Lietuvos uždrausta lankytis Gudijos lietuviškose apylinkėse su lietuviška menine programa. 1978 sausio mėn. Vilniaus jaunimo liaudies dainų mylėtojų būrelis Lankė Gervėčių lietuvius. Rimdžiūnų kaime KGB pareigūnas ėmė vilniečius tardyti, ar jie jaunimo vakaronėj nesurengs koncerto. Atsakius, kad vilniečiai atvyko ne koncertuoti, bet aplankyti draugų ir su jais pasišokti bei padainuoti, buvo leista vakaronėj dalyvauti ir svečiams. "O ar bus galima mums dainuoti drauge su kaimo gyventomis? — Galima, — pagalvojęs atsakė čekistas, — tiktai rusiškai" (Aušra, t. II, Chicago 1978, p. 200-201).
Reikėtų stebuklo, kad nevyktų sovietinės Gudijos valdžion patekusių lietuvių nutautimas, palikus juos be lietuviškos mokyklos; ir pačiose rusiškose mokyklose uždraudus vaikams lietuviškai kalbėtis; palikus juos be lietuviškos spaudos : knygos; uždraudus bet kokią lietuvišką saviveiklą; kiek galint izoliavus nuo kontakto net su sovietinės Lietuvos žmonėmis. Aišku, kad tokiomis sąlygomis ypačiai jaunimo nutautimas pasidaro neišvengiamas. Dar beviltiškesnę padėtį daro tai, kad Gudijos lietuviai lieka be savosios šviesuomenės. Šiuo klausimu "Aušra" informuoja:
Lietuviškos inteligentijos Baltarusijoje neliko, ji buvo likviduota. Cia mes nerasime nė vieno lietuvio agronomo, gydytojo, mokytojo, kuris dirbtų savo gimtajame krašte. Visur viešosiose įstaigose, kolūkiuose vyriausi pareigūnai yra nelietuviai, dažniausiai atėjūnai, atkelti rusinimo tikslais. Įsidarbinti lietuviui inteligentui Baltarusijoje šiuo metu nėra jokių sąlygų (. . .). Todėl lietuvių jaunimas, kuris baigia mokslus Lietuvoje, pasilieka ir dirbti Lietuvoje" (Aušra, t. I, p. 198).
Ar patys sovietinės Gudijos lietuviai nedėjo jokių pastangų savo teisėms ginti?
Kovojo visomis įmanomomis priemonėmis: siuntė delegacijas, rinko parašus, rašė pareiškimus. Gudų sovietinės įstaigos reagavo tik represijomis ar net grasinimu išsiųsti į Sibirą kaip nacionalistus. 1955 m. kreiptasi į centrą — Sovietų Sąjungos kompartiją ir Tautybių tarybą. 1960-61 m. skundėsi Chruščiovui Gervėčių apylinkės lietuviai su 1000 parašų, Pelesos — su 2100 parašų. 1963 m. ieškojo teisybės pas Brežnevą Gervėčių ir Pelesos lietuviai jungtiniu pareiškimu su 810 parašų. Ieškota užtarimo ir pas Lietuvos sovietinius valdovus: Sniečkų, Gedvilą, Paleckį.
Visas nuoskaudas vaizdžiai atspindi Brežnevui išdėstyti prašymai:
1. atidaryti lietuviškas pradines, aštuonmetes ir vidurines mokyklas tose vietose, kuriose gyvena lietuvių dauguma;
2. pašalinti kliūtis kultūriniam-švietimo darbui lietuvių kalba;
3. duoti mums galimybę skaityti knygas, žurnalus ir laikraščius savo gimtąja kalba;
4. aprūpinti bibliotekas ir klubus-skaityklas lietuviška literatūra, išleista Lietuvos TSR;
5. nurodyti vietinės BTSR valdžios pareigūnams, kad jie traktuotų lietuvius kaip lygiateisius piliečius:
6. užtikrinti laisvą tarpusavį bendradarbiavimą Baltarusijos TSR lietuviams su Lietuvos TSR gyventojais;
7. labai prašome Jus apsaugoti mus nuo Metinių pareigūnų grasinimų ir represijų, kurių galime susilaukti ir dėl šio pareiškimo, nes tokie pareigūnų veiksmai buvo praeityje, padavus pareiškimus (Aušra, t. II, p. 56-57).
Pirmiausia keltas lietuviškų mokyklų klausimas. "Visa, kas laimėta tais pareiškimais, tai nuo 1960 metų 2-3 lietuvių kalbos pamokos savaitėje pradedant trečiąja klase kai kuriose Gervėčių ir Pelesos apylinkių lietuviškų kaimų mokyklose" (Aušra, t. II, p. 51). A. Vidugiris skelbė šį laimėjimą "daugelyje mokyklų", o šiame pareiškime Brežnevui įsakmiai pabrėžta, kad tų lietuvių kalbos pamokų įvesta tik "nedaugei r mokyklų" ir kad "daugumos lietuviškų kaimų vaikai neturi ir šios galimybės mokytis savo gimtosios kalbos". Tą tik poros apylinkių menką laimėjimą A. Vidugiris buvo datavęs 1956 m., bet daugiau patikima "Aušros" duodama 1960 metų data. Tad net šešiolika metų net ir šiose lietuviškose apylinkėse nebuvo mokoma lietuvių kalbos. O tai jau toks laiko tarpas, per kurį turėjo būti padaryta daug žalos lietuvių vaikams. Ką bekalbėti apie visus kitus tos Vilniaus krašto dalies lietuvius, kurių vaikai daugiau kaip trisdešimt metų likę be jokio lietuviško švietimo!
Tokia Gudijos valdžion atiduotų lietuvių priespauda žadino atjautą ir Lietuvoj. Patriotinis jaunimas lankė dvigubai pavergtuosius tautiečius, su jais bendravo, rengė jiems koncertų, vežė lietuviškų knygų ir periodinių leidinių. Bet nuo 1972 m. šitoks bendravimas su Gudijos lietuviais jau griežtai varžomas: reikalaujama leidimų, kurių neduodama. Tais metais numatyta kraštotyrininkų ekspedicija į Pelesą buvo paskutinę valandą atšaukta, ir būtent pačios Lietuvos kompartijos centro komiteto nuosprendžiu.
Ypačiai atvirai dėl sovietinės Gudijos lietuvių priespaudos pasisakė prof. T. Ivanauskas savo pareiškime švietimo ministrui ir "Tiesos" bei "Gimtojo krašto" redakcijoms (aišku, jo laiškas nebuvo išspausdintas). Jis taip rašė:
Kaip yra žinoma, nustatant Lietuvos TSR rytų sienas, už jų liko nemaži lietuvių gyvenami plotai. Tai Gervėčių, Pelesos, Apso ir kitos apylinkės, kuriose Lenkijos valdymo metais gyveno apie 50.000 lietuvių ir turėjo lietuviškas mokyklas, vaikų darželius, klubus-skaitykias. Dabar šių apylinkių lietuviai neturi nė vienos lietuviškos mokyklos, net pradinės, ir jokių kultūrinių įstaigų. Vietinių lietuvių kultūriniais reikalais Baltarusijos vyriausybė ne tik nesirūpina, bet, priešingai, stengiasi šį kraštą kuo greičiausiai surusinti ir tuo tikslu panaudoja tautinę diskriminaciją. Kadangi tai yra ir mano gimtasis kraštas, mano viengenčiai ir giminės dažnai rašo man nusiskundimus, prašydami užstoti. Lietuvoje yra šimtai lenkiškų ir rusiškų mokyklų. Kodėl gi lietuviai taip nuskriausti Baltarusijoje? Ar dėl to, kad esame maža tauta? (Aušra, t. II, p. 16).
Baigdama savo Nr. 5-7 duotą lietuvių padėties sovietinėje Gudijoje apžvalgą, "Aušra" daro tokią išvadą:
Visa, kas čia aprašyta, gali kai kam atrodyti kaip niūri pasaka. Nejaugi tokie dalykai dedasi Tarybų Sąjungoje, kuri pretenduoja į pažangiausią pasaulio valstybę, kuri kovoja už tautų teises ir jų išsilaisvinimą? Deja, tai ne pasaka, o teisybė, žiauri mūsų dienų tikrovė. Nei carų valdymo, nei baltalenkių okupacijos laikais dabartinėje Baltarusijos respublikoje gyveną lietuviai dėl savo tautybės nebuvo taip persekiojami, kaip po Antrojo pasaulinio karo, esant tarybų valdžiai (Aušra, t. II, p. 63).
Gudijos sovietinėje respublikoje vykdoma lietuvių priespauda yra daugiau, negu tik tautinė diskriminacija. Tokia priespauda jau yra tikro genocidinio pobūdžio. Pačios "Aušros" duotoje apžvalgoje žodis "genocidas" iškyla, aprašant Pelesos lietuvių nuotaiką. Panaikinus lietuviškas pamaldas Rodūnioje, Pelesos apylinkių lietuviai 1917 m. pasistatydino medinę bažnytėlę, o paskui, 1939 m., gražią akmeninę bažnyčią. 1950 m. suėmus lietuvį kunigą Vienažindį, bažnyčia buvo uždaryta ir perimta valdžios žinion: nugriovus bokštus, paversta kolūkio sandėliu. "Šiurpu ir nejauku žiūrėti į tą pastatą. Ir norisi šaukti: Nuo maro, bado, ugnies ir karo ... ir nuo genocido, gelbėk mus, Viešpatie! (Aušra, t. II, p. 23).
Visa tai, kas čia glaustai perteikta iš "Aušros", visiems žinoma, nes tai visa buvo ir "Drauge" spausdinta. Tačiau reikia tai iš naujo priminti. Kaip daug kas abejingai permeta akimi "LKB Kronikos" skiautelę dienraščio puslapy, taip, atrodo, nepasiekė širdžių nė "Aušros" parūpintoji informacija apie sovietinės Gudijos vykdomą lietuvių genocidą. Nebuvo žinių, kad šiuo reikalu būtų susidomėję mūsų veiksniai. Pagrįstai bent šiokio tokio užjautimo parodėme Punsko lietuviams. Bet daug sunkesnė — tiesiog genocidinė — lietuvių padėtis Gudijos sovietinėje respublikoje. Ypač, rodos, reikėjo laukti vilniečių, šiuo titulu dalyvaujančių ir VLIKe, susirūpinimo. Sielojamasi Lietuvos etnografinių sienų klausimu. Nėra kalbos, kad tai svarbus studijų uždavinys. Tačiau reikia nepamiršti, kad sunku bus pretenduoti į teritoriją, kurioj nebebus lietuvių. Šiuo atžvilgiu verta prisiminti "Aušros" žodžius: "Mus nelabai džiugino žinia, kad A. Vidugiris apgynė disertaciją ir kad Zietelos lietuvių tarmė aprašyta, nes pačios tarmės atstovų jau nebėra(. . .) Dabar ateina eilė Lazūnų lietuviškai salai . . . Lietuvių apgyvendinti plotai vis labiau siaurėja mūsų dienomis. Ir tai vyksta tuomet, kai oficialiai skelbiama, jog Tarybų Sąjungoje yra sudarytos visos sąlygos tautų augimui ir klestėjimui" (Aušra, t. II, p. 21).
Efektyviai padėti sovietinės Gudijos valdžios genocidiškai slopinamiems lietuviams vargu ar iš čia galime. Betgi nedora būtų, jei leistume jiems visiškoj tyloj išmirti. Akademinės skautijos leidykla išleido dviem tomais pirmuosius dešimt "Aušros" numerių, kuriuose aliarmuota dėl "lenininės nacionalinės politikos" Sovietų Sąjungos gudų (sovietiniu terminu, baltarusių) respublikoje. Reikėtų tuos Aušros puslapius (I tome p. 190-199, II tome p. 12-23, 50-64, 74-76, 200-201) išversti į anglų kalbą ir išleisti atskiru leidinuku, kuriuo būtų galima bent neoficialiai pasaulį informuoti, kaip "lenininė nacionalinė politika" vykdo lietuvių tautos dalies genocidą sovietinėje Gudijoje, didžiai jau surusintoje.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
