Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dainininkė Gina Čapkauskienė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė St. S.   
Gina Čapkauskienė yra pabėgėlių ir emigracinių sąlygų augintinė. Jos mergautinis vardas ir pavardė — Gina Butkutė. Karo audra ir artėjanti rusų okupacija tėvus ir ją nubloškė į Vokietiją. Ten ji mokėsi, nors ir skurdžiose aplinkybėse — džiaugėsi savo jaunuolinėm dienom, ieškojo gyvenimo prasmės ir tikslo.

Emigracijos bangom įsisiūbavus, Gina Butkutė, dar vis ne Čapkauskienė, atvyko į Kanadą, įsikūrė Montrealy. Čia ji ir pradėjo savo pašaukimą ir talentą atrasti, su atsidėjimu ėmė į studijas kibti.

Muziką ir dainavimą Gina studijavo pas prof. Pauliną Donald ir Liną Narduccį tame pačiame prancūzų kultūros mieste — Montrealy. Dar būdama studentė, dalyvavo Kanados muzikos festivaliuose ir jaunųjų dainininkų varžybose, vienur ir kitur laimėdama laurus ir pripažinimą.

Niekur šiame margame pasauly nėra lengva jaunam dainininkui ar muzikui susidaryti vardą ir iškilti į garbę. Mūsų dienos — gabių ir talentingų profesionalų dienos! Net stambūs menų talentai turi stipriai parungtyniauti, pakovoti, kol, galų gale, jiem pasiseka įkopti į didžiąsias scenas, į televizijos ekranus, į tokius darbus, kurie ir medžiaginiu požiūriu ne skatikais atlyginami.

Varžybinis momentas, nemenka gausa gerų balsų, operinių teatrų stoka JAV ir Kanadoj jaunųjų dainininkų kilimą į viešumą stipriai komplikuoja ir varžo. Tačiau ir tokioj niūrioj paskliautėj yra pragiedrulių. Varžybos jauną žmogų priverčia į-tempti jėgas, įsisavinti tobulesnę savo meno techniką, gilesnę ir brandesnę muzikinę knturą, atkasti įgimtus gabumus.

Mūsų Gina Čapkauskienė savo kelionę per tą "pragarą" jau yra įpusėjusi. Kaip mokslus baigusi (jei iš viso dainininkai juos kada nors baigia) ir profesionali solistė ji pradėjo rodytis 1960 m. Montrealy ir kituose Kanados miestuose. Vadinasi, nūdien turime "saldžių" 18 metų dainininkę, pasipuošusią patirtimi, pasisekimais, turtingu ir gerai įdainuotu repertuaru, sceninių pasirodymų išieškotais įgūdžiais. Tie aštuoniolika metų G. Capkauskienei, rodos, buvo tie "sunkūs laikai", kada ji išaugo ir subrendo kaip muzikė ir vokaliste.
Bet. . . ieškojimų ir studijų dar ir dabar ji nėra nustūmusi į neatrandamą kertę.

Prigimtis ar tasai amžinas žodis, kuris žmogui duoda gyvenimą, o kai kuriam dar ir daug ką prideda, ne visada yra iškilmingai rimtas — kai kada jis mėgsta pajuokauti ir kai kuriuos dalykus kitaip sutvarkyti. Kodėl taip yra — aš nežinau, bet veikiausiai, taip yra daroma dėl to, kad ši būtis nebūtų vienspalvė, nuobodi, neįvairi ir monotoniška . . .

Kai prabilom apie balsus, dainas ir giesmes, kai tokią patogią progą sudarė Gina Čapkauskienė, nepul-kim į plačius barus, nors vieną kitą akimirką pasidairykim tik čia pat esančiuose žmonių ir paukščių pasauliuose. Skirtumai čia yra pagaunami net ir prasta klausa, net ir nemuzikaliom ausim.

Žmonių pasauly gundančiais, užburiančiais, pavergiančiais, žymiai lengviau ištobulinamais, laisviau valdomais balsais yra apdovanotos moterys. Beveik kiekviena moteriškė, kuri turi talentą, turi ir prigimties dovaną — porą oktavių. Joms yra žymiai lengviau dainavimo techniką įsigyti ir ištobulinti. Žinoma, yra negabių, nemokšų, nemuzikalių moterų, kurios, norėdamos būti dainininkėm, savo balsų stygas drasko ir plėšo, kol tų stygų jėgas visai užgesina. Gražiabalsių, talentingų moterų balsam aukso ir deimanto spindėjimo niekuomet nepristinga.

Teisybė, žmonės vyrai taip pat turi balsus, kartais labai gerus, gražius, turtingus, net ir gundymo spalvų nestokojančius. Savo balsų prigimty turi jie ir tas dvi garsų okta-ves, tik tie garsai nėra taip lengvai atrandami, pvz, operiniam dainavimui beveik visus vyrų balsus reikia "padaryti" — reikia atrasti kartais gana blankias tų balsų apačias, reikia balsą išlyginti ir į tikrą taką įvesti, o svarbiausia — reikia įsisavinti aukštąjį registrą, kas yra itin sunkiai pasiekiama. Moters balse aukštasis "do" beveik visuomet saulės spindule žvilga, o tokie ponai tenorai sartais net ir baritonai) toje aukštoje erdvėje, baisiai to bijodami, kai kada ir "gaidžiukais" pragysta.

Paukščių pasaulio giesmininkai — gal net nelengvai išlukštenamas gamtos pokštas. Šiame pasauly vyrai darnai i žymiai puošnesniu ir prašmatesniu drabužiu (moterys tuo požiūriu yra daug kuklesnės ir varganesnės), jie ir prideramais giesmininkų balsais yra apdovanoti, kai tuo tarpu jų patelės beveik jokio dainavimo talento neturi. Toli pavyzdžių neieškodami, prisiminkim norss du populiarius Lietuvos paukščius — gaidį ir lakštingalą.

Žiūrėkit, kaip šauniai ir pretenzinga, gaidžiai yra apsirengę, galima akyti, tikri pentinuoti bajorai! Jiems ir skaidrūs balsai yra įgimti. Tegu gaidžio giesmės melodija ir nėra sudėtinga, bet jis ją visuomet su pasitikėjimu ir vyriškumu išrango. Na, o ką gali balta ar kanapėta vištelė? Tik neskoningai pakarkinti ir dar, kiaušinį padėjus, labai įkyriai pakudakuoti . . .

Lakštingala yra Lietuvos pavasarių muzikinė puošmena, giesmininkų giesmininkė. Kažkodėl tą paukštį priskyrėm moteriškai giminei, bet iš tikro, kai vakarais ir naktimis panemunėse ar kitose vietovėse girdėdavom nuostabius lakštingalų trelius — ten giedodavo ne patelės, ne moterys, o patinėliai, "raibi ir kuklūs paukšteliai". Aišku, ir nūdien ten alda jų įmantrios serenados mylimom, kurios tuo metu tylėdamos tupi lizde turbūt besisielodamos būsimų šeiimų rūpesčiais . . .

Kai vėl grįžtam pasikalbėti apie danininkę Giną Čapkauskienę, tai, dar nepamiršę minėtų "pasaulių" nuostabumo, stabtelkim ir pagalvokim: jeigu dabar, šią akimirką, ausyse girdime tik moterų balsus, tai ir čia koks įvairumas, kiek daug spalvų ir tonų, kiek atskirų ir savaimingų balsinių tembrų, kiek daug nevienodumo ir mažai monotonijos! Įsivaizduokim tas prigimties dovanas nuo apačios iki viršūnių, kad anksčiau tarti teigimai būtų "įrodyti". Štai gerai žinoma moteriškų balsų gradacija: kontraltas (žemas mezzo-sopranas), mezzo-sopranas, dramatinis sopranas, lyrinis - dramatinis sopranas, lyrinis sopranas ir koloratūrinis sopranas. Visa ta gražių moteriškų balsų gausybė, rodos, gali patenkinti net ir patį pretenzingiausią mūsų skonį! . . .

Gina Čapkauskienė — koloratūrinis sopranas, pats aukščiausias moters balsas, galįs pasiekti jokio kito balso nepasiekiamą aukštąjį "mi". Tačiau ir koloratūriniai sopranai nėra nuliedinti iš to paties metalo — yra silpnesnių, lengvesnių balsų, yra švilpynėlių, yra ir stambaus garso, plačios skalės koloratūrinių sopranų. Tas, kuris dalina talentus ir prigimties dovanas, pasirūpino, kad ir šioj balsų grupėj būtų pakankami kiekiai įvairumo, spalvingumo, tikro margaspalvių gėlių žydėjimo.

Gina Čapkauskienė, gali būti laiminga, nes ji gavo stambią ir pajėgią balsinę medžiagą, itin skaidrų ir gražų balso tembrą, įgimtą muzikalumą ir sceninę šilimą bei patrauklumą. Koloratūrinio soprano techniką nūdien jinai jau yra įsisavinusi, vokalizavimo sunkumus bei plonumus nugalėjusi. Ar dar įmanoma aukštyn pakopti? Be abejonės, nes meistriškumas ir darbo tobulumas neįtelpa į jokias tiksliai apčiuopiamas ribas, juk net ir pats geriausias dar gali būti gerėlesnis. Be to, reikšminga dar yra ir tai, kad Gina, turėdama apstą balsinio pajėgumo, dainuoja ne tik koloratūrinius dalykus, bet nesunkiai įveikia lyrinius ir net dramatinio pobūdžio kūrinius — įtikinančios balso jėgos jai užtenka. Programų, dainuojamų veikalų požiūriu jos koncertai visuomet būna apmąstyti, gerai paruošti, įvairūs ir įdomūs.

Jau minėta, kad Gina Čapkauskienė, kaip scenos ir vokalinio meno žmogus, yra "ilgaamžė" — turi net aštuoniolika metų! Bostone pirmą kartąjį pasirodė prieš devynetą ar aštuonetą metelių. Beveik tuo pat laiku pasirodė ir jos įdainuotų dainų pirmoji plokštelė (gaila, tuo tarpu dar vis vienintelė). Prisiminimai byloja, kad anuomet ji dar buvo drovi, nedrąsi, scenos baubo regimai varžoma, aplamai — žaloka. Tų "atspindžių" yra ir jos minėtoj plokštelėj.

Keleri pralėkę metai Giną stipriai pakėlė į aukštį. 1975 m. vasarą teko jos koncerto pasiklausyti Pranciškonų sodyboj Kennebunkporte? M e, o lapkričio pabaigoj dalyvauti jos pasirodyme Carnegie rečitalių salėj New Yorke. Ir ką gi teko pamatyti ir išgirsti? Rūpestingas ir atkaklus darbas negalėjo nesubrandinti vaisiaus — dabar Gina jau yra save atradusi, jinai jau yra scenos "sau žmogus" — drąsi, nesuvaržyta, pasitikinti savo jėgom, giliai įsijaučianti į dainuojamo kūrinio stilių ir dvasią, sugebanti ir pajėgianti savo meno galią atskleisti. Tik tegu tas skridimas į aukštį nelėtėja, ieškojimų dvasia ir atradimų džiaugsmas ne-apsiblausia juodais debesim! . . .

Gina Čapkauskienė, ta pati ir Gina Capkas, savo kasdieninę duoną "sėja ir pjauna" Kanadoj, daugiausia Montrealy. Ten ji dainuoja nemenką kiekį įvairių koncertų, pasirodo televizijos ir radijo muzikinėse programose, yra kviečiama dalyvauti muzikos festivaliuose, dainuoti su simfoniniais orkestrais. Aiškiau tariant, Kanadoj Gina jau turi savo atskirą vardą, nestinga jai pasiūlų ir paieškų, žinoma, nestinga ir rūpesčių. Ar ji ten iš tų gausių darbų supils aukso ir brangakmenių kalną — apie tai čia šnekantis nedrįsta net sapnuoti .. .

"Vilką traukia į girią!" — taip sakydavo mūsų tėvai. Ir Gina Čapkauskienė. kiek nujaučiau, atsigauna, sušyla, pasijunta namie esanti, kai dainuoja savo žmonėm, lietuviam klausytojam. Pradžioj ir čia nebuvo lengva. Dabar ir šioj "kelionėj" bjauriausiai apžėlusius takus jinai jau nugenėjo ir apvalė — Amerikos ir Kanados lietuvių kolonijose jos pasirodymai yra su dėmesiu laukiami Teisybė, neturime tūkstančio salų, kur lietuvis dainininkas dar yra laukiamas, bet visur, kur jo dar laukia, Gina jau yra dainavusi, kai kuriose vietovėse net po keletą kartų. Vargu būtų reikalinga čia tas "salas", tuos miestus minėti. Faktas, kad ir šiose kelionėse Gina susilaukė pripažinimo ir gal paties brangiausio dalyko — dvasinio atpildo.

Šia proga nepamirština tik jos tolimiausia iškyla — pas Australijos lietuvius. Ir tame vadinamam kengūrų krašte, kaip ano meto spauda liudija, Gina ne vieno lietuvio sieloj yra palikusi dainos įžiebtą spindulį.

Rimti, žymiai sudėtingesni jos darbai savame kieme — tai jos pasirodymai Chicagos Lietuvių operos statymuose. 1971 m. Chicagoj ji dainavo Violetos vaidmenį G. Verdi Traviatoj, diriguojamoj Al. Kučiūno, o 1975 m. atliko Norinos vaidmenį G. Donizetti Meilės eliksyre, kurį dirigavo pro f. Vyt. Marijošius. Šį pavasarį gi ten ji dainuos Liucijos vaidmenį to paties G. Donizetti operoje Lucia di Lammermoor. Turint galvoj Ginos gabumus ir imlumą, netenka abejoti, kad padainuoti operiniai vaidmenys jos kraičio skrynios anaiptol nenuskurdino.

"Eisi per dvarą — gausi lazdų, neisi — taip pat gausi mušti". Šį vaizdingą posakį, kaip man vaidenasi, lietuvių tautoj pagimdė baudžiava. Pirmoji to sakinio dalis labai tinka kiekvienam menininkui, kuris savo kūrybines pastangas neša į viešumą (mūsuose gan dažnai ir antroji posakio dalis yra praktikuojama — vienas kitas menų žmogus gauna kuoku per galvą ir "neidamas per dvarą").

Gina Čapkauskienė kritikos užkurtų laužų dūmus ir karštį jau taip pat yra pajutusi. Tiesa, iki šiol nieko pikto jai dar neatsitiko, dažniausiai ji vis būna paglostoma ir pagiriama. Tačiau tai ne garantija — vieną kartą, vaikščiodama per dvarus, ir ji gali pylos susilaukti . . .

Atsimenu, nors gal ir netobulai, komp. VI. Jakubėno pasisakymą apie Ginos Čapkauskienės dainavimo meną. Jis pabrėžė, kad Gina dainuoja grynom intonacijom. Ką reiškia gryna intonacija? Visų pirma — tai tobulo muzikos instrumento savybė. Netobuli instrumentai, taigi ir žmonių balsai, gali nežymiai aukštinti ar žeminti, gali intonavimuose susvirdu-liuoti, ko neįgudusios ausys net nepajėgs išgirsti. Obojus, pvz., turi tobuliausią ir gryniausią intonaciją, pagal jo duodamą toną, yra derinami simfoninių orkestrų instrumentai. Vadinasi, pripažinimas, kad Gina Čapkauskienė dainuoja grynom intonaci jom, kaip man atrodo, jai yra itin vertinga Vl. Jakubėno dovana.

Kritikos balsų apie dainininkę Giną būtų galima ir daugiau prisišaukti. Tačiau to nedarysiu, gal pakaks ir to, kas čia yra prišnekėta. Tik pabaigai pacituosiu dalį to, ką po jos rečitalio Carnegie salėje New York Times dienraštyje rašė žymusis muzikos kritikas Robert Scher-man.

"Kai Gina Capkas atėjo prie dainų grupės tų kompozitorių, kurie yra kilę iš jos gimtosios Lietuvos, jos dainavimas plaukė natūraliai, ką ne kiekvienu atjevu išgirdom jos debiute Carnegie rečitalių salėj praėjusio sekmadienio naktį. Sopranas, dabar natūralizuota kanadietė, turi stiprų, gerai valdomą balsą, sugebantį įveikti koloratūrą ir dramatiškas pastangas" . . .

Tegul dainininkė Gina Butkutė-Čapkauskienė dar būrį metų būna savo pasiekimų ir savo talento aukštumoj!
St. S.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai