Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TANKŪS DEBESYS, MAŽOS PROPERŠOS (Petro Melniko "Debesys ir properšos") PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktoras Mariūnas   
PETRAS MELNIKAS: Debesys ir properšos. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys, 1977 m. 292 psl. Kaina 6 dol.
"Debesys ir properšos" yra dviejų dalių vienos tematikos proza. Bet tituliniame puslapyje nepažymėta, kad tai romanas. Tik greičiausiai čia bus praslydusi klaida, nes prie kokio kito žanro šią knygą priskir-tum, jei ne prie romano?

Apie šį pirmąjį Petro Melniko romaną iki šiol atsiliepimų vos vienas kitas. Išsamiausią recenziją davė t. alga ("Nepasiteisinusios viltys, Petro Melniko beletristinis debiutas", Akiračiai, 1977 m. rugsėjo mėn., Nr. 8). t. algos (Antanaičio) vertinimas skaudžiai nepalankus, bet dalykiškas. Tik nemanyčiau, kad jam reikėjo ieškoti paralelės tarp romano pirmojo personažo ir paties autoriaus. Juo labiau, kad radinys neigiamas ir autorių įžeidžiantis. Gali būti, kad Petro Melniko romane "Debesys ir properšos" yra autobiografinių detalių, bet nėra reikalo spėlioti, ar jos atskleistos pagrindinio personažo Leono Rėvos charek-teriu ir veiksmais.

Romano aplanke apie autorių yra tokia įdomi informacija: "Rašymu Melnikas vėl susidomėjo 1966 metais, prieš tai išstudijavęs šio krašto rašytojišką metodiką". Jeigu "Debesys ir properšos" turėtų liudyti, kaip rašoma, prieš tai išstudijavus "šio krašto rašytojišką metodiką", tai tuo pačiu būtų liudijama, kad šio krašto rašytojišką metodika labai jau standartinė, kad ji niekuo nesiskiria nuo kitų kraštų tradicinės prozinės kūrybos taisyklių, reikalavimų ir patarimų.

Nuo mokyklinių metų iki pensijos amžiaus ir aš pats buvau ir tebesu įvairių autorių estetinės krypties veikalų ir straipsnių studijuoto-jas, bet, prisipažinsiu, nesugebėčiau spręsti, kas išskirtinai būtų "šio krašto" ar šių laikų "rašytojišką metodika". Rodos, tokios nė nėra. Visi graikų-romėnų kultūros paveldėtojai mokėsi tų pačių meno kūrybos pagrindų bei taisyklių, visur ir visada tai individualiai, tai srovėmis tradicijas modifikuodami pagal laiko ir vietos nuotaikas bei įtaigas. Eksperimentavimų bangos visada liejosi per tradicijų užtvankas, bet ir vėl atslūgdavo, tradicijas at-šviežindamos, naujais kriterijais pra-turtindamos.

Atrodo, kad šiuo metu gyvename atoslūgių periodą ir politikoje, ir papročiuose, ir mene. Literatūros kritikai yra linkę lygiai toleruoti bet kurios srovės kūrinius, vėl kreipdami daugiau dėmesio į kalbos natūralumą, personažų ryškumą, veiksmų įtikinamumą, siužeto vientisumą. Todėl ne bėda, kai Melniko romane nerandame jokios "šio krašto rašy-tojiškos metodikos" atskleidimo.

Gerą estetinės paskirties skaitybos įtaką romane vis dėlto galima įžiūrėti. Tik ta gera įtaka atsiskleidžia ne tuo, kas yra, bet tuo, ko nėra ir neprivalo būti. Melniko romane nerasime sentimentalumo. Nerasime jame nė dirbtinių staigmenų, iš nežinios ir be reikalo išnyrančiu galiūnų, pasaulį stebinančių mokslo, meno ir kitokių sričių įžymybių. Autorius vengia išpūstomis frazėmis skelbti savo išmintį, iškimšti puslapius filosofavimais, bet išvengia ne visai. Ir tas "ne visai" elementas yra ne atsitiktinis, turi save paskirtį ir prašosi būti paminimas

"Debesų ir properšų" turinys — jaunos emigrantų šeimos gyvenime iškarpa. Karo pabaiga studentą Leoną Rėvą iš Kauno per pabėgėlių stovyklas Vokietijoje nubloškia į Italiją. Čia jis baigia technikos mokslus, veda gražuolę italę Gražiam abu emigruoja į Jungtines Amen-kos Valstybes. Pradžioje čia jiems tenka ir skurdo ir skaudžių nusivylimų patirti. Neturėdamas patyn-mo, vien tik su šviežiai įsigytu inžinieriaus diplomu Leonas Rėva niekur negauna darbo pagal savo profesiją. Po nesėkmingų, viltis žiu: dančių mėginimų gauti bent braižytojo darbą jis nueina duonos pelnytis sunkiais bei nepastoviais fabrikų darbais, kol, vakarais mokydamasis, įsigyja magistro laipsnį ir vienoje įmonėje gauna inžinieriaus vietą. Po šešerių metų jo žmona Graziana vyksta atgal į Italiją lankyti sunkiau susirgusios motinos Grįždama į Ameriką Andrea Dona laivu, susimyli su laivo karininku Mario, su juo gyvena, o netrukus grįžta pas Leoną paruošti jo skyryboms. Per atsiskyrimo laiką Man: meilė spėja atšalti, o Andreai De-riai skęstant, turbūt nuskęsta ir jis. Dėl stiprių išgyvenimų ir persidir-bimo Leonas suserga, liga jį vėl suartina su žmona, kuri jau laukia kūdikio. Čia juodviejų gyvenime iškarpa ir baigiama.
Romano istorija sukirpta visai įtikinamai, bet susiūta ji tokiais retais dygsniais ir silpnais siūlais, kad yra į atskiras palas net nuo menkesnio kritiško timptelėjimo.

Romano siužetą kuriantieji personažai yra Leonas ir Graziana Rėvai. Antrinių veikėjų labai nedaug, bet ir tie tokie šešėliški, beveidžiai, siužetui tokie nereikšmingi,kad gali būti tokie ir kitokie ar visai nebūti, išskiriant tik Mario, bet kurio istorija turėtų prarasti reikšmingą posūkį. Bet blogiausia, kad Leonas su Graziana keliauja šalia vienas kito per romano istoriją, lyg vienas kitam mažai reikalingi, kieno nors suplanuotos išvykos dalyviai. O juk pagrįstai lauktume, kad būtų vienas kitam pagrindiniai akstinai charakteriams atsiskleisti ir bręsti. Norėtume, kad būtų leista stebėti jaunavedžių kasdieninį gyvenimą, pilną netikėtų atradimų ir vienas kitame, ir vis naujame, abu liečiančiame pasaulyje.
 Leono nesėkmės ieškant darbo, dažni nedarbo ir nepriteklių periodai, svetima aplinka, vienišumas juk jaunąją porelę artinti ar tolinti, ryškinti altruistines ar egoistines charakterio žymes, o taip pat jausminės rodyklės švytravimus nuo vienos skalės krašto iki kito. Bet aktoriaus dėmesys daugiausia nukreiptas į bendrinį aplinkos pasaulį pabrėžtinai į jo ekonomiškai socialines apraiškas ir vaizdus. Intymiuosius Leono ir Grazianos išgyvenimus jis, lyg praeidamas, iš tolo ranka nurodo. Net galimų skyrybų ir Leono susitikimo su Graziana po jos nupuolimo atmosferoje nejaučiama įtikinamos emocinės tvankos.

Tačiau reikia pripažinti, autorius čiaa vėl parodo brandesnį skonį ta prasme, kad savo personažams neleidžia griebtis kraštutinių sprendimu, vaidinti histeriškus priepuolius, grasinti, šantažuoti, gąsdinti žudymais ar nusižudymais. Tokiomis scenomis mėgsta savo skaitytojus jaudinti ir virkdyti sentimentalūs rašeivos. Jeigu skaitytojas šioje Leono ir Grazianos gyvenimo krizėje neišgyvena emocinės įtampos, tai tik todėl, kad jis nebuvo pribrandintas su jais ir jų bėdomis identifikuotis.

Autorius per ilgai ir per dažnai vedžioja skaitytoją po gatves, fabrikus bei įstaigas ir per daug retai jam leidžia įeiti į Leono ir Grazianos namus. Per visą romano ilgį skaitytojui neduodama rimtos priežasties susirūpinti jaunosios porelės likimu. Jų buitinės sąlygos ne rožėmis išpuoštos, bet ir ne gyvybiškai grėsmingos, greičiau būdingos ir neišvengiamos visokiausios kilmės naujakurių pradinėmis dienomis. Į vidinius Leono ir Grazianos pasaulius skaitytojui retkarčiais leidžiama pažvelgti tik juos prieš tai priimtinai patvarkius. Visokie ieškojimų ir atradimų išgyvenimai iš anksto at-miešiami, kad nenustebintų, nesukrėstų.

Romano 156 puslapyje Leonas sako Grazianai:
— Keičiuos, jaučiu, nelinkėtina linkme. Ir tu keities panašia linkme?
Jeigu tokie poslinkiai jų sielose vyko, tai tas vyksmas nuo skaitytojo akių buvo gerai paslėptas. Keitėsi vietos, darbai, buitinės sąlygos, bet kaip keitėsi Leonas ir Graziana? Atsakymą, rodos, teikia šitas dialogas pačioje romano pabaigoje:
— Tai kaip dabar su mumis bus? — jis (Leonas) jos paklausė.
— Bus, kaip buvę (tikino Graziana.

O pats paskutinis romano teiginys viską susumuoja:
"Po visų manevrų, jis nustebo, kad jam dar šis tas liko. Stebuklingu būdu liko Graziana, su kuria jis ligos metu kiek suartėjo. Liko jis pats, ir jo šeima viena nauja burna padidėjo" (292 psl.).

Iš tikrųjų tai Leonas ir Graziana ne tik liko, bet ir išliko tokie patys, kokie buvo sutikti pačioje pradžioje traukinyje, du emigrantinės masės dalyviai, iš kitų išskirtini mažai kuo kitu, kaip vardais-pavardėmis. Skaitytojui nebuvo leista matyti nei charakterių brendimo, nei keitimosi. Tokie charakteriai estetikos teorijoje vadinami plokščiais. Jie pakankami nuotykiniams ar kriminaliniams romanams. Bet "Debesys ir properšos" juk nėra tų žanrų romanas.

Romano personažai migloti ne tik savo dvasiniais veidais, bet mažai ryškūs ir fiziniais pavidalais. Net apie pagrindinį herojų tik antrojoje romano dalyje šiek tiek sužinome, kai Graziana savo būsimam meilužiui parodo Leono nuotrauką. "Mario į nuotrauką ilgai žiūrėjo, kažką studijuodamas. Gal Leono nelotyniškus bruožus, kurie ir pavergė ją? O gal jo solidų, po šešių metų jau beveik amerikietišką veidą. Gražuolis Leonas nebuvo" (198 psl.). Tiesa, dar daug anksčiau Leonas apie save pastebi: — Bet ir aš tamsus (43 psl.). Štai mums ir visas Leonas. Graziana gal kiek ryškesnė, apie ją daug kas išsitardavo, todėl, kad ji buvo (. . .( "graži. Jam gal net pergraži" (29 psl.-. "Jos veide nebuvo mergaitiško ru-žo nei kosmetikos (. . .), ji atrodė, kaip rimtas berniukas, einąs prie pirmosios Komunijos" (91 psl.). Ji buvo nedidelė (15 psl.).

Visi epizodiniai personažai dar skurdžiau įpavidalinti. Apskritai, romano žmonės tai beveik tik vardai, garsai, sakinių veiksniai arba tariniai.

Dekoratyviniai elementai daug kur aprašyti gana tapybiškai. "Viršukalnės, medžių skiautėm taškuotos, atrodė, kaip prieš lietų ar prieš audrą išrikiuoti lietsargiai" (17 psl. . "... o virš upelio krantinės, kaip balti brūkšniai, lipo į kalną plokščių stogų nameliukai" (23 psl.). "Pastatai su aukštais, netikrais fontanais, nukabinti rėkiančių raudonų ar mėlynų spalvų raidėm ir ženklais. Įvairių dydžių pastatai atrodė, kaip degtukų dėžutės, suguldytos taip arti, tai su dideliais tarpais greta viena kitos" (63 psl.).

Daugelis vietų liudija, kad autorius neprisivertė rankraštyje išravėti kartojimų, nenuoseklumų, prieštaravimų, praskiedimų. "Tai ją darė tingią ir nepaslankią" (14 psl.). Jeigu jau sakome "tingią", tai kam dar pridėti "nepaslankią". "Jo balse nebuvo vien nepasitenkinimo gaida, bet irzlus, nekonstruktyvus nihilizmas" (49 psl.). Ar gali būti ir konstruktyvus nihilizmas?

Romano aplanke dar priminta, kad Melnikas daug laiko yra pašventęs domėdamasis filosofija, kad jis mėgsta Šopenhauerį, Kantą, Sartre, Camus . . .

Pradėdamas skaityti, jauti rūpestį. kad tik autorius šitais savo domėjimosi vaisiais nesusigundytų kiekviena proga prievarta maitinti skaitytoją. Daugelyje vietų pagauni autoriaus intencijas reiškinius ir įvykius apibendrinti, suglausti į definicijas, bet kartu pagauni ir susi-drausminimo pastangas.

Tik dviejose scenose pagundoms nebuvo atsispirta. Vienoje jų Leonas, susėdęs su savo retuomiais sutinkamu draugu architektu Nerimu ilgokame dialoge svarsto socialines problemas ir utopijas, krikščionybės įtaką laimės ir gyvenimo paskirties ieškojimuose, Amerikos meno iškrypimus, suplokštėjimą, komerciškumą (192-196 psl.). Romano epiloge susitikę, juodu vėl pafilosofuoja tomis pačiomis temomis. Vienas likęs, Leonas apmąsto savo egzistenciją, atrodo, artima Sartrui prasme, nusakyta romane "Nausea": "Kiekvienas egzistuojantis daiktas yra gimęs be priežasties, pratęsia buvimą iš silpnumo ir miršta atsitiktinai". Pagaliau Leono viltys ir išvados lyg susilieja su Camus vizijomis: "Turės ateiti žmogaus humanizacijos periodas (. . .) Ir nūdienis gyvenimas bus išstatytas muziejuj. . ."( 291 psl.).

Romane abi filosofavimo scenos yra taip dirbtinai į siužetą įspraustos, kad jos jam nieko neduoda, o lieka kaip grynos pretenzijos liudininkės. Filosofinė mintis literatūros kūriniui teikia svorio ir išliekamosios vertės tik tada, kai ją randame asimiliuotą su estetine tikrove.

"Debesys ir properšos", pirmasis į pasaulį išleistas Petro Melniko romanas, leidžia suvokti nemenką autoriaus erudiciją ir estetinį išprusimą, bet gana nejautrų tematinės medžiagos atrinkimą ir išgyvenimą. Su šiuo kūriniu Melnikas į mūsų literatūros sceną neįžengė kaip laimėtojas. Subtilesnis išmąstymas, įsijautimas romano medžiagai galėjo ir turėjo duoti įtikinamesnį įpavidalinimą visais trimis pagrindiniais aspektais: istorijos, personažų ir veiksminės sąsajos (plot). Betgi grafomaniškų pagundų išvengimas ir pastebimas estetinis skonis teikia vilčių, kad kiti kūriniai ateis į pasaulį sveiki ir subrendę.

Galimybės tobulėti atrodo žymiai tamsesnės, kai žvelgiame į autoriaus kalbą. Knygoje randame gąsdinančių rašybos (aiškiai ne korektūros) klaidų: ryjo (rijo), supavimas (sū-pavimas) iškyli (iškili) nuotaika, nu-rodynėjo (nurodinėjo) dūstu (dūstu), ištesėti (ištesėti), griuvo (griuvo), pa-gys (pagis), praryjo (prarijo), apsipilusias (apsipylusias).

Šitokių klaidų Petras Melnikas galės išvengti, pasikartojęs gramatiką ir naudodamasis žodynu. Pagaliau ir kas nors kitas jas galės ištaisyti. Daugiau rūpesčio kelia paveldėtojo kalbinio lobio skurdumas ir luošumas. Likimo jam buvo lemta gimti, augti ir mokyklas eiti Kaune. Jo raštai liudija, kad kaimo šnekamosios kalbos lankstumo, vaizdingumo ir sodrumo, o taip pat skambumo, loginių niuansų ir kitų natūralių ypatumų jis neturėjo progos įsisavinti. Dabar jam reikia mėginti išsiversti su skurdžiu, rusų ir lenkų kalbų žalingai paveiktu, kau-nietiškai miesčioniškos šnektos paveldėjimu.

Per visą romaną stebime kietas autoriaus pastangas rasti bent jau visiškai neatmestinas beletristines išraiškas. Bet jam tenka patirti daug, per daug pralaimėjimų. Kiekvienas, kurio kalbinis pagrindas yra šnekamoji liaudies kalba, negalės nepastebėti romano kalbos netikslumų, nesklandumų, frazės svetimybių. Nesiimu čia tų radinių iliustruoti pavyzdžiais. Norėčiau tik pastebėti, kad labai rimtai reikėtų vengti mūsų kalbą "praturtinti" tokiais skoliniais, kaip obsesija, konfidantas, akceleratorius, intervistuojantis inžinierius.
Jiems reikia paieškoti savųjų atitikmenų arba bent seniai įsipilietinu-sių svetimybių, pvz. vietoj obsesi-jos — manija, konfidanto — patikėtinis, akceleratoriaus — gazo peda-lis, intervistuojančib — apklausinė-jantis.

Visas romano "Debesys ir properšos" pasaulis tikriausiai būtų daug šiltesnis, spalvingesnis, pilnesnis, jeigu autoriaus nebūtų pančioję kalbos varžtai. Gal kaip tik dėl kalbinių kliūčių romane niekur nebuvo leista atsigaivinti visur ir visada viską atšviežinančia humoro rasa.

Gyvenant užsienyje, negalima įsisavinti originalių liaudies kalbos turtų. Vienintelis būdas pasitobulinti — gerų, nenutolusių nuo liaudinės kultūros versmių autorių kalbos studijavimas. Valančius, Žemaitė, Krėvė, Vienuolis ir kiti klasikai, o taip pat ir naujesniųjų laikų rašytojai su stipria kaimo įtaka (Katiliškis, Baltušis, Saja, Marcinkevičius, Andriušis) turėtų būti kiekvienos dienos mokytojai visiems išeivijos, o ypačiai jaunesniųjų kartu rašytojams.
Viktoras Mariūnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai