Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kristijono Donelaičio pėdomis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. BRAZAITIS   
Kristijonas Donelaitis, pieštas dail. T. Kulakausko apie 1935 m.

1. Tėviškėje Lazdynėliuose
1936 metais norėjau aplankyti Donelaičio i imimo vietą. Žemėlapis rodė, kad jie, Lazdynėliai, yra už 7 kilometrų nuo Gumbinės miesto centro. Birželio kaitrią dieną žingsniavau keliu II Gumbinės, iki priėjau įrašą "Gut Lasdinehlen". Ar čia buvo kas likę iš poeto šeimos? Ar kas jo buvimą čia prisimena? Žinojau, kad poeto tėvui mirus 1720, ūkis teko žmonai, paskui sūnui Mykolui, kuris dar paskiau jį perleido seseriai. O toliau?

Sutiktas dvaro šeimininkas nieko apie Donelaitį nebuvo girdėjęs. Kantriai išklausęs mano "lekcijos" apie čia gimusį poetą, neiškentė nenusistebėjęs, kad esama žmonių, kurie dėl kokio ten poeto, gyvenusio prieš pora šimtų metų, važiuoja iš Lietuvos į Vokietiją — lyg nebūtų didesnių rūpesčių. Bet šeimininkas buvo paslaugus man padėti, kai išaiškinau, kad 1896 metais lietuviai čia buvo pastatę akmeninį paminklėlį poetui pagerbti. Ėjom per parką seniai nevalytu keleliu paminklo j ieškoti. Pakeliui šeimininkas nuoširdžiai dėstė savo rūpesti: avižas užpuolęs amaras; kokis dabar gali būti nuostolis .. . Parkelio pakrašty įsėdęs giliai į žemę apskritas gero glėbio didumo akmuo. Tai čia turėjo būti tas paminklėlis, statytas lygiai prieš 40 metų! Jokio kito ženklo!


TolminKiemio apylinkė. Iškarpa iš 1735 m. "Lit luania Borussica" žemėlapio. Tolminkiemis užrašytas — Tolming Kemen (pabraukta). Apylinkėje į visas puses visi vietovardžiai lietuviški: Bublen — Bubliai, Gelleschinen — Geležiniai, l3chlausen — išlaužos, Kiaunen—Kiaunės, Len-gischken — Lenkiškiai ir tt. žvaigždute pažymėtose vietovėse buvo po maro ištuštėjusiose sodybose apgyvendinti kolonistai iš Salcburgo vyskupo išvyti evangelikai, kuriuos priėmė Prūsijos karalius; kai kurie salcburgiečiai vėliau nusikraustė i Užnemunę). Didesnė upė kairėj — Rominta.

Grįžom veik tylim kitu keliu. Šeimininkas turėjo galvoti apie avižas. Aš jaučiausi sutrukdęs jam tą rūpestį, o sau nieko paguodžiančio neradęs. Staiga kelelis rodės labiau nuvaikščiotas ir šalimais buvo supiltas naujas kapelis. Ir dar gėlėm papuoštas. Stabtelėjau. Mano nustebimą supratęs, šeimininkas paaiškino: "Tai šeimininkės šuniukas — mielas buvo, bet kažkodėl nudvėsė".

Atsisveikinom. Grįžau iš Lazdynėlių su refleksija apie poeto ir šuns atminimą ... Nauji žmonės, naujos sodybos, naujas net peizažas, kuriame dabar lygumų lygumos su banguojančiais javų plotais. O Donelaičio laikais turėjo būti gausu ir "lazdynų". . . Niekas čia dabar poeto neprimena. Poetas iš Lazdynėlių iškeliavęs.

Mėginau vaizduotėje atgaivinti čia poeto praleistą jaunystę . . . Gimęs 1714 metų sausio 1 dieną, miręs 1780 metų vasario 18 dieną, taigi dvejais metais vėliau gimęs ir dvejais metais vėliau miręs už šio amžiaus garsybę — Jean Jacques Rousseau. Vaikystė būtų galėjusi būti vaikui maloni. Ji būtų turėjusi auginti vaiką savarankiškos dvasios, savo vertę jaučiantį, bet ir socialų. Juk tėvai buvo laisvi ūkininkai, ne baudžiauninkai. Socialinė kilmė bei padėtis nedėjo pažeminimo antspaudo nei užslėptos vergo pagiežos. Šeima didelė — keturi vaikai ir trys mergaitės — tai gera aplinka vaiko socialiniam jausmui augti. "Iš prigimties buvau gyvo temperamento", rašė jis paskiau, 1774, metrikų knygoje. Tačiau vaikystės laimę aptemdė du Įvykiai. Tai treji metai prieš poeto gimimą visą Lietuvą, o labiausiai jos vakarinę dalį, būvu nusiautęs didysis maras. Viso lietuviško Rytprūsių ploto, kuriame tada buvo 300,000 gyventojų, maras sunaikino 42 - 53 prccertus, o apie Gumbinę, Donelaičio gimtosios vietos srityse, apie du trečdalius. Maro padariniai ilgam paliko t?rp gyvųjų pėdsakus — neturtą, skurdą. Antras jau tiesioginis smūgis Donelaičiui buvo tėvo mirtis — jo neteko Kristijonas, eidamas septintuosius metus. Liko našlė su septyniais vai kais. Juos išmaitinti ir išleisti į žmones nebuvo lengva. Kur dėtis? Akys krypo į miestus, kuriuose galima buvo verstis amatais.
Iš tėviškės iškeliaudamas, Kristijonas išsinešė tai, ką galėjo duoti charakteriui, pastabumui, vaizduotei savarankiškas natūralus valstiečio gyvenimas. Taigi ir išsinešė savarankišką, iki atkaklumo kitiem pasipriešinti linku-ą dvasią, protarpiais linkusią į lengvą humorą ei ironiją, protarpiais į švelnų lyrizmą. Pana-iai kaip tai pastebima charakteriuose Pietario, Basanavičiaus, Aišbės, Kudirkos ir kitų jaunesnių rašytojų bei veikėjų, kurie galima sieti su etnine sūduvių grupe, nors ir gyvenę kitu meni ir kitose politinėse sąlygose.

Tolminkiemis, kur K. Donelaitis gyveno 1743-1780. Priekyje vad. našlių namas, augščiau kairėje klebonija, dešinėje — parapijos bažnyčia. Pirmykštė medinė bažnyčia buvo įsteigta 1589. Matomą atvaizde bažnyčią K. Donelaitis pastatė 1756. Ji buvo iš akmenų sumūrinta, trijų navų, bet be skliautų; langams duota gotiška forma. Donelaičio laikais namai buvo apdengti šiaudais, šiaip jų išvaizda nebuvo kitokia, kaip šiame XIX a. pabaigoje pieštame vaizdelyje. Nuotrauka iš F. Tetznerio "Die Slawen in Deutschland", Braunschweig 1902 p. 56

2. Tolminkiemyje
Donelaičio gyvenimo kelią pasekdamas, iš Gumbinės leidausi traukiniu į Tolminkiemį, esantį nuo Lazdynėlių bei Gumbinės už 20 kilometru į pietryčius, prie tos pačios Romintos upės kaip ir Gumbinė, vienoje geografinėje platumoje su Vištyčiu, kuris buvo jau Lietuvos valstybės teritorijoje. Geležinkelio stoties užrašas buvo "Tolmingkehmen".

Tai čia ta parapija, į kurią Kristijonas Donelaitis po trumpo mokytojavimo ir kantoria-vimo Stalupėnuose buvo paskirtas 1743 ir kurioje išgyveno iki savo mirties 1780 vasario 18 dienos, retai kada iš jos teišvykdamas.

Iš stoties vienintele gatvele pro bažnyčią, skendėjančią tarp senų medžių, nusileidau žemėliau į namus, kurie turėjo būti klebonija. Į juos pasibeldus Donelaitis neatsilieps, bet tikėjausi atsiliepsiant jo įpėdinį. Deja, įpėdinis buvo judresnis už Donelaitį ir buvo išvykęs. Kelios moterys, rastos viduje, išklausė mano apgailestavimo, kad išvykęs klebonas, ir pasisiūlė man padėti. Nuvedė į šventorių, atrakino bažnyčią. Gal kad buvo pavakarė; gal kad medžių buvo apgaubta, bažnyčios viduje buvo prieblanda, ir mano foto kamerai sunkiai sekės fiksuoti aiškesnį vaizdą. Prie vieno bažnyčios šulo buvo lenta, kurioje buvo surašytos tos parapijos klebonų pavardės. Donelaitis ar ne tryliktasis.
Tai ir viskas. Tačiau nuo pakilaus šventoriaus akis klydo į tolį — į nusitiesusias pievas ir krūmus ir dar toliau į, Romintos girias ir pelkes. Tai tos pačios girios, kuriose ir Donelaitis su parapijiečiais slapstėsi 1757 metais, kada rusų kariuomenė įsiveržė ... Iš šventoriaus žvelgdamas į tolį, galėjai pajausti išlikusį pagrindiniais bruožais Donelaičio laikų peizažą. Čia tebebuvo gamtos modelis, pagal kurį Donelaitis parašė savo poemos gamtovaizdžius.

Grįžau ta pačia staigaus vasarinio lytaus nuplauta gatve. Šioje tyloje ir ramybėje turėjau rodytis labai svetimas, jei priešais ateinantis valdžios atstovas, žandaras, po pasisveikinimo paprašė mano dokumentų. Su valdžios pareigūnui priderančiu orumu juos apžiūrėjo, paskui paprašė išversti — nes mano tarnybinis pasas buvo rašytas lietuvių ir prancūzų kalbom. Išverčiau ir dar jam taip pat atskaičiau "lekciją" apie Donelaitį, kuris čia 37 metus buvo šios parapijos klebonas ir kuris įamžino šios parapijos gyvenimą savo nemirštamoje poemoje. Gyvom akim ir šypsodamasis, valdžios atstovas klausėsi ir paskui pratarė: "Na jo, na ir aš biš-kį moku lietuviškai". Jis esąs kilęs nuo Šilutės, iš teritorijos, kuri tuo metu priklausė Lietuvos valstybei.

Anos moters iš klebonijos ir šis valdžios pareigūnas savo charakteriu, kiek jis žybtelėjo iš pirmo santykio su atvykusiu svetimu žmogum, rodės lyg maži likučiai tos būriškos, lietuviškos kultūros, kuri čia prieš 200 metų gyveno, kurios aiškiausia ir tobuliausia išraiška buvo poetas Donelaitis ir jo kūryba. Tai likučiai charakterių, kuriuos Donelaitis buvo ėmęs modeliais savo poemos personažam.

Su antruoju pasauliniu karu šioje erdvėje pajauti istorijos vulkaniškus prasiveržimus. Turbūt, retai kurioje kitoje Europos erdvėje karas taip sunaikino visą sluogsnį kaip šioje Donelaičio gyventoje žemėje. Sunaikino žiauriau nei XVIII amžiaus didysis maras. Rytprūsiai po karo virto erdve be gyventojų. Visi buvo sunaikinti, evakuoti, deportuoti. Į ištuštintą erdvę užslinko naujos kolonizacijos potvynis — iš rytų. Su juo atėjo ir didysis sunaikinimas. Sunaikintas ne tik per eilę šimtmečių susiklojęs kolonizacinis vokiečių sluogsnis, bet ir autochtoninio lietuviško elemento likučiai, kurių nebuvo dar sunaikinę vokiečių kolonistai.

Naujosios kolonizacijos simboliniu vaizdu gali būti tas pats Donelaičio Tolminkiemis. Skaitytojas žino, kokį Tolminkiemį rado lankytojas 1936 metais. O 1963 metais jame buvo kitas lankytojas — jau iš Sovietų okupuotos Lietuvos. Jis žiūrėjo į tuos pačius Donelaičio parapijos likučius ir rašė: "Pro tankią senų liepų ir ąžuolų lapiją pasirodo mūras . . . Dairaus po tuščias sienas ir jau krūmais sužėlusį bažnyčios vidų. Karo audra neaplenkė Donelaičio poilsio vietos. . . Tarp šių apirusių sienų ilsisi didysis baudžiauninkų dainius. Čia kažkur yra jo kapas ... Ir iš Donelaičio statytos mūrinės klebonijos belikę tik rūsiai" (Jonas Mačiulis, Literatūra ir menas 1963.11.23).

Karo audra sunaikino Donelaičio statybą. Naujos kolonizacijos autoriai sunaikino ir Donelaičio parapijos vardą: vietoj Tolminkiemio, kurį vokiečių kolonizacijos autoriai buvo vadinę Tollmingkehmen, rusų kolonizacijos autoriai dabar padarė Iljinskoje; Romintos giria, kuri slėpė Donelaitį ir jo parapiečius nuo 1757 metų rusų invazijos, dabar pavirto jau Krasnolesje; o lietuviškų Rytprūsių, kuriem vokiečių kolonizacijos autoriai buvo davę oficialiai Litauen vardą, sostinė Gumbinė vadinama jau nebe Gumbine, o Gusev.

Istorijos konvulsija šioje Donelaičio erdvėje sunaikino žmones, sunaikino socialines santvarkas, sunaikino kultūras. Toje visa keičiančioje istorijos slinktyje betgi išliko pastovus ir tik aiškiau savo grožio šviesa ėmė spindėti, garsiau ėmė liudyti šioje erdvėje buvusią lietuvišką kultūrą — iš jos kilęs Kristijono Donelaičio kūrinys.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai