Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 4
Nemalonumai išvykstant iš Kauno
Vizitatorių palydėti į stotį vysk. Karevičius paskyrė du kunigus mokančius itališkai: Šovą ir Jokūbauskį. Jie turėjo nupirkti bilietą ir įsodinti svečią į traukinį. Keleiviams susėdus į vagoną ir išmušus skirtai valandai, traukinys nejuda. Taip belaukiant praėjo gana daug laiko. Tada kun. Jokūbauskis nubėgo teirautis, kokia tokio vėlavimosi priežastis. Jam buvo paaiškinta, kad laukiama kažkokio anglų generolo. Kun. Jokūbauskis tą ir pasakė vizitatoriui, kuris parodė savo nepasitenkinimą, kad popiežiaus atstovui rodoma mažiau dėmesio, negu kaškokiam generolui. Tik dabar kun. Jokūbauskis suprato savo nediplomati-nę klaidą. Susizgribęs nubėgo pas garvežio mašinistą, įspraudė jam į delną ostrublių, ir traukinys pagaliau pajudėjo. Vysk. Karevičius savo atsiminimuose tą Ratti iš Kauno išvažiavimą taip atpasakojo:
Stotyje su nuncijum ir jo palydovais buvo leista drauge važiuoti tuo pačiu traukiniu su anglų generolu. Šis kažkodėl vėlinosi atvykti į stotį taip, jog nuncijus pradėjo nekantrauti. Kun. Viskantas, išėjęs į peroną, kreipėsi į komendantą karininką Birontą, kad, nelaukdamas anglų generolo, leistų traukinį į Vievį. Bet Birontas stačiokiškai atsakė:
— Mūsų dabartinėse aplinkybėse, svarbiau skaitytis su anglų generolu, negu su Varšuvos nuncijum.
Pagaliau sulaukta generolo. Specialus traukinys pajudėjo į Vievį, išveždamas aukštąjį Svečią.15
Šį kartą prie demarkacijos linijos nebuvo jokių kliūčių, ir 1920.1.30 vėlai naktį Ratti jau buvo Vilniuje, o po vidurnakčio išvažiavo į Varšuvą. Ratti sekretorius mons. Pellegrinetti savo užrašuose sausio 31 d. pažymėjo: "Paliekama gražųjį Vilnių, bet neturtingą, ginčijamą, pilną vargo ir ligų, kurio virš trečdalis gyventojų pradingo arba žuvo. Koks bus jo galutinis likimas? . ."
Grįžęs į Varšuvą, Ratti 1920.11.20, kaip apaštališkasis vizitatorius Lietuvai, atsiuntė vysk. Karevičiui, respublikos prezidentui ir Valstybės tarybos prezidiumui padėkos raštus.
Konkretūs Vizitatoriaus Ratti Kaune apsilankymo vaisiai buvo tokie:
1. Vysk. Karevičius gavo iš Varšuvos nunciatūros 1920.VI.28 raštą, pranešantį, kad Šv. Vienuolių Kongregacija yra nusprendusi, jog Kauno benediktinių vienuolynas išimamas iš vietos vyskupo jurisdikcijos ir ateityje bus tiesioginėje Šv. Sosto žinioje, o jurisdikciją tam vienuolynui vykdys nuncijus.
2. Kauno katedra 1921.IV.26 pakelta į bazilikos rangą.
3. Vatikano valstybės sekretorius kard. Gas-parri 1921.XI.20 pranešė vysk. Karevičiui, kad jėzuitas Antoninas Zecchini yra paskirtas Lietuvai ir kitoms Pabaltijo valstybėms vizitatoriumi. Taigi — jau atskiras nuo Varšuvos nuncijais
Ką Ratti galvojo ir koks buvo jo įspūdis po tos kelionės į Vilnių ir Kauną, matyti iš pranešimo Šv. Sostui, pasiųsto 1920.11.14. Apsvarstęs ir pateikęs siūlymų religiniais klausimais, kurie jam rūpėjo pirmoje vietoje, pridėjo: "Galbūt bus prieita prie lenkų-lietuvių konfederacijos. Bet, atrodo, kad Vokietija ir Anglija priešinsis. Pirmoji, kad turėtų atvirą kelią į Rusiją, antroji — kadangi labiau norėtų regėti Lietuvą (kuri turėtų priėjimą prie Klaipėdos) mažų Baltijos valstybių konfederacijoje, britų globojamoje. Jis tikisi, "lietuvius esant taikingesniais", o lenkuose tikisi "pažiūrų platumo ir kilnumo, kurios būtų geriausia ir naudingiausia politika". Reginiu požiūriu, rašo Ratti, "man atrodo, kad tun pagrindo tie, kurie nori geros, protingos ir nuoširdžios Lietuvos vienybės su Lenkija". Tačiau, taip rašydamas Ratti, kaip aiškina Pellegrinetti. "neturėjęs nei Lietuvos aneksijos, nei protektorato idėjos". "Jeigu Lietuva, — dėstė Ratti Sv. Sostui, — nebus su Lenkija, tai, būdama maži ir savyje nepakankama, būtinai turės remtis Vokietija, arba Rusija, arba Anglija, vadinasi, trumpiausiu laiku priklausyti daugiau ar mažiau nuo vienos šių valstybių malonės". Ratti samprotauja ir reiškia baimės dėl "didelio pavojaus ir grėsmės, jeigu ne iš Anglijos pusės, tai tikrai ir Vokietijos ir Rusijos, kurios pagal savo senus papročius ir paties įgimto bei instinktyvaus atitinkamų masių spaudimo veikiamos, nenustos vokietinti ar rusinti, ne be to, kad neturėtų kovoti prieš gyvas antipatijas, pasipriešinimus, atoveikius, kuriuos priešo pinklės, smurtai, persekiojimai paprastai sukelia ir pažadina". Savo pranešimą Ratti baigia siūlymu paskirti apaštališkąjį vitatorių atskirai Vilniaus, Seinų ir Žemaičių vyskupijoms.
Šiandien iš tolo žiūrint į tuos ano meto Šv. Sosto vizitatoriaus samprotavimus ir numatymus, matyti, kad Ratti kai ko nenuspėjo, būtent, "maža ir savyje nepakankama" Lietuvos valstybė laikė be kitų pagalbos ir dar apgynė savo nepriklausomybę. Dvidešimt su viršum metų nepriklausomos Lietuvos gyvenimo parodė, kad ir maža valstybė gali išsilaikyti ir gražiai tvarkytis, daryti pažangą. Tačiau kitas Ratti numatymas — nuolatinis Lietuvai pavojus iš Vokietijos ir Rusijos pusės, — nebuvo be pagrindo.
Baigiant šį skyrių, reikia dar bent trumpai paminėti to pagarsėjusio Kauno benediktinių vienuolyno likimą.
Kai 1921.XI.19 popiežius Benediktas XV paskyrė jėzuitą Antoniną Zecchini Lietuvai, Latviai ir Estijai apaštališkuoju vizitatoriumi, pastarasis
1922 m. sausio mėn., drauge su sekretoriumi prancūzu istoriku Adrijonu Boudou (1876-1945), atvyko į Kauną ir apsistojo vysk. Karevi-ius namuose. Pagyvenęs ten vos 8 dienas, dėl ankštumo persikėlė į A. Panemunės kleboniją ms kun. J. Staugaitį. Iš ten parašė vysk. Kalciui raštą, kad 1922.11.21 Šv. Sosto pavedimu yra įgaliotas padaryti kanonišką vizitaciją Kauno benediktinių vienuolyne. Drauge pranešė, kad benediktinių kapelionas kun. Pranciškus Pacevi-ius atleidžiamas iš kapeliono pareigų.
Zecchini, vizituodamas benediktines, vertėju buvo pasiėmęs kun. P. Bučį. Vėliau vysk. P. Būčys savo "Atsiminimuose" (t. II, p. 67) rašo, kad benediktinės skersai žiūrėjusios į Lietuvos nepriklausomybę. Vizitatorius įsitikino, kad lietuvaitės ir lenkaitės drauge gyventi negali. Sutarta vienuolynas padalyti: lietuvaites palikti Kaune, o lenkaites arba lenkiškai nusistačiusias išleisti į Lenkiją.
Zecchini, derėdamasis su užsienio reikalų ministerijos atstovu I. Jonynu dėl 11 lenkių benediktinių, nenorinčių taikiai sugyventi su seserimis lietuvaitėmis, išsitaręs: "Aš žinau, kad lietuvaitės nori taikiai sugyventi su lenkėmis, tik čion yra . . . kurstytojai, kurie tam kliudo".
Lenkija iš karto sutiko priimti 11 lenkių benediktinių. Tada kilo klausimas, kaip atsiskaityti dėl seserų įnašų (kraičio), kuriuos jos buvo įnešusios stodamos į vienuolyną. Užsienio reikalų ministerija atsiklausė kan. Paltaroko ir kun. Bučio nuomonės. Klausimas kilo dėl pinigų nu-smukimo: ar rubliais įneštąjį kiekį Lietuvos vyriausybė išvažiuojančioms į Lenkiją turi įteikti aukso paritetu?
Kun. Būčys pareiškė nuomonę ir ją įrodė Bažnyčios kanonais ir gyvenimo praktika, kad įstojančių į vienuolyną kraitis negali būti panaudotas tokiems tikslams, kaip statyba ar nekilnojamo turto įsigijimas, bet turi likti pinigo padėtyje ir, išeinant vienuolėms iš vienuolyno, turi būti grąžinamas tokioje padėtyje, kokioje yra. Vizitatorius Zecchini su kun. Bučio nuomone nesutiko ir buvo nepatenkintas, kad savo nuomonę kun. Būčys buvo pranešęs Lietuvos vyriausybei.
Lenkų vyriausybė savo nuomonę pakeitė ir benediktinių nesutiko įsileisti. Matyt, norėjo Lietuvoje turėti lenkiškumo lizdą. Tąsyk vysk. Karevičius lenkaitėms benediktinėms pasiūlė K -lainių vienuolyną, kuris kitados priklausė karmelitams. Kai rusai tą vienuolyną konfiskavo ir vienuolius išvarė, ten buvo įsteigtas pravoslavų vienuolynas. Kai po karo pravoslavų vienuoliai į Kolainius negrįžo, Lietuvos vyriausybė tą vienuolyną atidavė Žemaičių vyskupijai.
Apaštalų Sostui sutinkant, Kauno benediktinės lenkės žiemos metu, Zecchini įsakius, iškeliavo į Kolainius. Gavo 40 ha geros žemės. Jų kapelionas kun. Polikarpas Maciejauskas (1891-1965) save laikė lenku, bet buvo doras ir uolus kunigas.
Kolainiuose benediktinės lenkės neįsigyveno. Žemaičių vyskupijos "Elenchus" 1926 m. dar duoda Kolainių vienuolyną su 10 seserų, tačiau sekančių metų Lietuvos Bažnytinės Provincijos "Elenchus" Kolainių vienuolyno nemini. Seserys greičiausiai bus išsikėlusios arba į Lenkiją, arba į Vilnių, kur po I pasaulinio karo atsikūrė lenkių benediktinių vienuolynas, ten įkurtas 1622 m.
Kaune likusios benediktinės lietuvaitės irgi skurdo. Pašaukimų buvo maža, aplinkybėms pasikeitus, dėl savo senos regulos negalėjo nei kon-templacinio gyvenimo vesti, nei užsiimti bet kokiais darbais už vienuolyno. Kai į Lietuvą atvyko Šv. Sosto apaštališkasis vizitatorius arkiv. Jurgis Matulaitis, jis reformavo Kauno benediktinių vienuolyną, davė joms naują, lanksčią regulą, pakreipė jas į socialinę ir labdaros veiklą. Vienuolynas tuojau atsigavo. 1926 m. vienuolyne buvo tik 6 seserys, o 1940 m. jos turėjo virš 50 seserų, kurios dirbo aštuoniose vietose, vesdamos vaikų darželius, vaikų ir senelių prieglaudas, dėstydamos tikybą pradžios mokyklose.
Ratti kelionė į Latviją
Vizitatorius Ratti norėjo aplankyti ir Latviją, kur buvo aktualių bažnytinių reikalų. Rygos vysk. O'Rourke, konsekruotas Vilniuje 1918.XII. 15, dėl Latvijoje vykstančių kovų tik 1919 m. rugpjūčio mėn. galėjo atvykti į Rygą. Jis tuoj suprato, kad bažnytiniame Latvijos gyvenime yra reikalingos reformos: duoti Rygai vyskupą latvį, įkurti kunigų seminariją, gauti Rygoje bažnyčią katedrai, prijungti prie Rygos vyskupijos Kuršą, esantį Žemaičių vyskupijos dalimi, atkurti vienuolijas ir kt. Tuos planus vysk. O'Rourke išdėstė pop. Benediktui XV ir vizitatoriui Ratti. Šis juos aprobavo, bet konkrečiai dėl jų reikėjo susitarti su Latvijos vyriausybe.
Pasitaikė gera proga. 1920 m. kovo mėn. pradžioje į Varšuvą atvyko Latvijos vyriausybės delegacija tartis su lenkais dėl šiaurinės Latvijos sienos (lenkų kariuomenė buvo užėmusi Lat-galės dalį). Delegacija pakvietė Ratti drauge su ja, grįžtančia atgal, važiuoti į Rygą. Ratti pasinaudojo proga ir 1920.111.15 traukiniu išvažiavo per Gardiną Vilniaus link. Ties Gardinu per Nemuną teko keltis laikinu karišku tiltu, ant kurio užvažiavus tiltas linko iki vandens ir atrodė, kad apsems vagonus. Laimingai pravažiavus Gardiną, Ratti atvyko į "gražų ir svetingą Vilniaus miestą". Vilniuje lenkų generolas Szeptyzkis nepatarė arkiv. Ratti tęsti kelionės su latvių delegacija per Daugpilį. Esą geležinkelis per arti Lietuvos sienos, prieš kelias dienas lietuviai apšaudę lenkų traukinį. O Šv. Sosto atstovo apšaudymas galėtų sukelti nenaudingų atgarsių ir komplikacijų. Reikia tad vykti pro Kauną — kelionė būsianti saugesnė. Ratti toks maršrutas patiko. Jis norėjo pervažiuoti Lietuvą ir savo akimis pamatyti jos gamtovaizdį.
Ratti Vilniuje apsistojo pas vysk. J. Matulaitį. Sekančią dieną aukojo mišias Aušros Vartuose, prašydamas Marijos globos savo misijai į "Terra Mariana" (Marijos žemę — šį titulą Livonija buvo gavusi 1215 m. Laterano susirinkime pop. Inocento III laikais). Aušros Vartų Dievo Motinos šventovė padarė Ratti didelį įspūdį, kurio jis nepamiršo ir tapęs popiežiumi. Savo 1922 m. pirmoje enciklikoje "Ubi arcano Dei", paminėjęs garsias šventoves, kurias jam teko aplankyti, jų tarpe prisiminė ir Aušros Vartus: "Marija, Dievo Motina, jo ir visų mieliausioji Gimdytoja savo šventovėse, tiek Čenstakavoj, tiek
Aušros Vartuose (. . .) mums kitados šypsojosi . . ."16
Ratti palydovas mons. Pellegrinetti sako, kad šis sustojimas Vilniuj buvo malonesnis už pirmąjį, nes šį kartą nereikėjo vynioti į kamuolį surizgusių politinių ir religinių siūlų. Sustojimas Vilniuje užtruko tol, kol buvo išspręstas vis dar sunkus sienos perėjimas Kauno link. Ratti Vilniuje aplankė Verkius, buvusią vysk. Masalskio rezidenciją, pavažinėjo vingiuotomis Neries pakrantėmis, sustojo Vilniaus 35 Kryžiaus stočių Kalvarijose, aplankė kun. Lubianieco įkurtas ir vedamas labdaros įstaigas.
Iš Vilniaus Ratti išvyko 1920.III. 18, lydimas savo sekretoriaus Pellegrinetti ir kan. J. Kuktos. Kadangi Kaišiadoryse reikėjo ilgiau sustoti (atrodo, kad čia lenkų traukinys buvo pakeistas lietuviškuoju), tai Ratti su palydovais aplankė Kaišiadorių statomą naują bažnyčią (ji vėliau virto katedra), pasimeldė senojoje medinėje bažnytėlėje, užėjo pas kleboną kun. J. Varną, kuris padavė svečiams pasirašyti knygą. Įrašas toks: "Die 18 Martii, an. 1920. + Achille Ratti, Archie-piscopus Naupactensis, Nuncius Apostolicus. Er-menegildus Pellegrinetti, Auditor Nuntiaturae Apostolicae. Canonicus Josephus Kukta concomi-tavit". Šio Kaišiadoryse apsilankymo Ratti neužmiršo ir popiežiumi būdamas: 1936 m. naujos Kaišiadorių katedros pašventinimo proga atsiuntė dovaną — didelę brangią monstranciją.
Šį kartą kelionė į Kauną buvo privataus pobūdžio. Kaune pernakvojo vysk. Karevičiaus namuose ir 1920.III. 19 ryte traukiniu išvyko į Mažeikius, lydimas kun. St. Jokūbauskio, kuris, Lietuvą pervažiuojant, turėjo būti "cicerone" — vadovu. Traukinys, velkamas duslaus garvežio, davė progos Ratti stebėti lietuvišką gamtovaizdį, "toje ūkių ir ganyklų Žemaitijoje, kuri šimtmečiais daugeliu atžvilgių pasiliko nepakitusi".
Kun. Jokūbauskis uoliai ėjo savo pareigas. Jis svečiui aiškino Žemaitijos istoriją nuo Mindaugo laikų, kovas su kryžiuočiais, žemaičių krikštą ir vėlesnę istoriją iki paskutinių laikų. Ratti pro traukinio langą stebėjo Lietuvos žemę ir klausėsi kun. Jokūbauskio aiškinimų. Tame praeities fone pravažiuota išilgai beveik visa Lietuvos valstybė, pakeliui radus vos vieną didesnį miestą — Šiaulius, bet ir tą baisiai sugriautą, sunaikintą karo veiksmų.
Pagaliau 19 vai. jau pasienio stotis Mažeikiai. Čia apie žymaus svečio atvykimą
niekas nežino: telegrama dar negauta, niekas neparuošta. Geležinkeliečių tarpe sumišimas. O traukinys į Latviją bus tik sekančios dienos rytą. Apsistojimui vieta nenumatyta. Teko keleiviams pasitenkinti stoties keleiviams skirta patalpa — silpnai apšviestu kambariu, kur buvo tik trys prie plikų sienų pastatytos lovos. Keleiviai nemigę šnekučiavosi iki ryto antros valandos, kol traukinys pajudėjo į Latviją.
Pirmoje Latvijos geležinkelio stotyje Ratti pasitiko vysk. O'Rourke atstovas. Atvykus į Mintaują, čia laukė vysk. O'Rourke, miesto klebonas K. Jasėnas, kun. Trukans, švietimo viceministras, Liepojos klebonas ir kiti. Rygos stotyje laukė valdžios atstovai ir žmonės, ne tik katalikai, bet ir protestantai. Svečias buvo apgyvendintas "Peterspil" viešbutyje ir jam priskirtas palydovas-vadovas, vienas kapitonas.
1920.111.21 Ratti dalyvavo Šv. Jokūbo bažny-je, vysk. O'Rourke pontifikalinėse Mišiose. Tiek vyskupo O'Rourke, tiek ir Ratti lotyniškas kalbas vertė kun. Kazimieras Jasėnas (1867-1934) į keturias vietos katalikų vartojamas kalbas: lat-lietuvių, lenkų ir vokiečių. Pellegrinetti pastebėjo, kad tai nebuvo Senojo Tastamento Babelis, o tik Naujojo Testamento Sekminės.
Deryboms su valdžios atstovais buvo skirta kovo 22 diena, tad vizitatorius turėjo progos aplankyti Rygos miesto muziejus, bibliotekas, kuriose buvo daug senų rankraščių ir knygų. Miesto bibliotekoje pamatė artistinį, ranka rašytą mišiolą, kadaise priklausiusį katedrai, XIII a. ranka rašytą psalmių komentarą. Aplankė taip pat katedros muziejų ir pačią katedrą, dabar protestantų rankose, statytą 1211-1216 m. Kad tai būta katalikų šventovės, rodo vienas lango vitražas su Marijos atvaizdu. Ratti patiko katedros vargonų koncertas, senųjų vienuolynų pastatai, stilingos Šv. Petro ir Šv. Jokūbo bažnyčios. Pastarąją po keletos metų Latvijos vyriausybė pripažino katalikams kaip katedrą. Aplankė taip pat įvairius civilinius paminklus ir Dauguvos krantus.
Kovo 22 d. vyko pasitarimai su Latvijos vyriausybe. Tų pasitarimų išdava buvo po poros etų pasirašytas tarp Latvijos ir Šv. Sosto konkordatas, pirmasis pop. Pijaus XI pontifikate, tais pat metais paskyrimas latvio vyskupo Springovi-laus, Kuršo priskyrimas prie Rygos arkivyskupijos. Pasitarimuose, kurie užtruko ketvertą valandų, dalyvavo vysk. O'Rourke, prel. J. Rancans vėliau Rygos arkivyskupo pagalbininkas), prezidentas Čakste, ministras pirmininkas Ulmanis, užsienio reikalų ministras Mejerovičs, juristas Al-bats ir kt. Ratti Latvijoje rado pilną pasitikėjimą ir nuoširdų norą bendradarbiauti. Todėl pasitarimai vyko labai sklandžiai.
Sekančią dieną Ratti būtinai norėjo pamatyti Baltijos jūrą, prie kurios spiečiasi devynios tautos ir kalbos. Buvo nuvežtas prie Dauguvos žiočių Daugagryva. Užlipus ant kopų viršūnių, atsiskleidė galingas gamtos vaizdas. Dauguvos stumiamos milžiniškos ledo lytys slinko į jūros plotus. Susižavėjęs neregėtu vaizdu, pamatęs ir palaiminęs Baltijos jūrą, Ratti atsisveikino su žiemos varžtus laužiančia jėga, kuri buvo simbolis Pabaltijo tautų, besiveržiančių į laisvę. Grįžus atgal į Rygą, vėl vyko įvairūs pasitarimai, pokalbiai. Ratti rinko žinias apie Estiją, Suomiją ir ten esančius katalikus.
Kovo 24 buvo paskutinė diena Rygoje. Vyriausybė atsisveikinimui surengė šaunias vaisei Daugybė pakviestų svečių stebėjosi stalo viduryje milžinišku keptu kalakutu, sakydami: "didelis kaip veršis". Garbingam svečiui paaiškinta, kad kalakutą auginusi ir paruošusi vaišėms pati prezidentienė. Čia ji pasirodė kaip patyrusi šeimininkė. O Ratti kiekvienam prasčiokiškam ge> tui, nors ir pats buvo kilęs iš liaudies, teikė tam tikros prasmės. Šiuo atveju ištaigingame diplomatiškame pobūvyje rado sveiko patriarchališko gyvenimo apraiškų.
Ratti grįžimą iš Rygos į Varšuvą, pavaizduosime sekretoriaus Pellegrinetti atsiminimų žodžiais:
Stotyje Ratti, nuoširdžiai atsisveikintas, užima vietą pakenčiamame rusiškame vagone, viename iš nedaugelio likusių Latvijos teritorijoje. Kitą traukinio dalį sudarė gyvuliniai vagonai, prisikimšę žmonių, nes traukinys iš Rygos į Daugpilį eina tik tris kartus savaitėje. O pravažiuoti tuos 200 km reikėjo 18 valandų... Šaltą naktį kaimiečiai susikūlė ugnį pačiuose vagonuose, visai neimdami į galvą gaisro pavojaus.
Pasiekta Daugpilis. Čia lenkų katalikų kolonija šventiškai priėmė svečią iš Romos. Visur matyti kariuomenės būriai. Netoli Polocko ėjo šiaurės fronto linija. Iš Daugpilio tolimesnę kelionę paruošė lenkų kariuomenės pulkininkas Gaili (lenkas itališka pavarde).
Kovo 26 d. 16 vai. automobiliu pasiekėme Dauguvos krantą. Tiltas rusų sugriautas ir dar neatstatytas. Vandens srovė neša baltas žaibuojančias ledo lytis . . . Persikeliant per upę, netrūko pavojų. Plaukiantys ledai siekė 6-7 metrų dydžio. Tačiau apkaustyta valtis, patyrusių irkilininkų vairuojama, sugebėjo nugalėti chaotišką sąmyšį, išnirdama tarp ledų daugybės. Prilaikomi raumeningų rankų, galėjome laimingai išlipti į krantą. Atsikvėpėme. Čia mūsų laukė du laivelio pavidalo keturračiai vežimėliai, naudojami vietos ūkininkų. Kaip kam geriau, atsisėdę ant savo lagaminų ir trupučio šieno, vykome laukų keleliu. Vežimėlius traukė keturi liesi arkliai, kurie visai nesididžiavo tokiu nepaprastu svečiu ir nesiteikė paspartinti savo filosofiškų žingsnių. išvykus į plentą, reikėjo nelengvai įkopti į karišką vežimą, kuris, tarp krūvos įvairiausių dėžių, kratydamas ir mėtydamas, nuvežė mus į Kalkūnų stotį. Mons. Ratti dažnai mielai prisimindavo šiuos mažus nuotykius, kada trumpame ruože teko išbandyti tiek susisiekimo priemonių, nuo seniausių iki naujausių.17
Kalkūnų stotyje laukė traukinys į Vilnių, kurį Ratti pravažiavo, rodos, nesustodamas. Varšuvą pasiekė 1920.111.28.
Vizitatoriaus Ratti pasitarimų Rygoje vaisiai tuojau pasirodė:
1. Kuršas (bula Maxime interest) 1920.VI.
buvo atskirtas nuo Žemaičių vyskupijos ir pri-
skirtas Rygos vyskupijai.
2. Rygos vyskupu, O'Rourke perkėlus į Dancigą, paskirtas latvis J. Spingovičs, konsekruotas Aglonoje 1920.VIII.2.
3. Vos Ratti išrinkus popiežiumi, 1922.V.30 buvo pasirašytas konkordatas tarp Šv. Sosto ir Latvijos vyriausybės.
Pijus XI (anksčiau apaštališkasis vizitatorius) buvo vienintelis istorijoje popiežius asmeniškai aplankęs Lietuvą ir Latviją. Savo lankymąsi Lietuvoje Pijus XI prisimindavo ir pabrėždavo, priimdamas audiencijoje tiek atskirus asmenis, tiek maldininkų grupes, kurių 1925-1938 m. laikotarpyje į Romą buvo atvykusios septynios. Ne kartą tokiomis progomis jis paminėdavo savo akimis matęs Lietuvos kraštą, jos gyventojų pamaldumą ir prisirišimą prie Bažnyčios ir Šv. Sosto.
Šia proga noriu paminėti mažą epizodą iš asmeniško patyrimo. 1935 m. teko palydėti marijonų vienuolijos vyr. vadovą A. Cikoto į privačią audienciją pas pop. Pijų XI. Pagal protokolą, po Cikoto buvau įleistas į popiežiaus darbo kambarį ir aš. Sveikindamas atsiklaupiau prie kėdėje ant tam tikro paaukštinimo sėdinčio popiežiaus. Jis uždėjo ranką man ant galvos ir paklausė, iš kur esu kilęs. Atsakiau — iš Marijampolės.
— O Marijampolė ar toli nuo Kauno?
— Apie 50 km.
— Kaune esu buvęs. Dabar Kaunas tikriausiai yra pasikeitęs, išgražėjęs. Juk tai dabar Lietuvos sostinė . . .
Tai vis seni prisiminimai iš lankymosi Lietuvoje.
Po to, kai jau buvo pasirašytas tarp Šv. Sosto ir Lietuvos vyriausybės konkordatas (1927.IX.27), 1928 m. balandžio mėn. visi Lietuvos vyskupai, išskyrus Karevičių ir Reinį, drauge nuvyko į Romą padėkoti popiežiui už Lietuvos bažnytinių reikalų sutvarkymą — atskiros bažnytinės provincijos įsteigimą ir konkordatą, išdėstyti Lietuvos Bažnyčios aktualiuosius reikalus, planus, rūpesčius. Po to vizito Pijus XI 1928. VI.24 atsiuntė Lietuvos vyskupams apaštališką laišką "Peculiari ąuadam",18 kuriame sumini ir apaštališkojo vizitatoriaus arkiv. Jurgio Matulaičio veiklą ir tėvynės meilę. Popiežius Pijus XI tame laiške rašo:
Po to, kai jau neseniai "Lithuanorum gente" bula įsteigėme Lietuvos bažnytinę Provinciją, jūs ypatingu greitumu ir rūpestingumu norėjote visi drauge aplankyti Romą, katalikų tikėjimo centrą, teisingai jausdami, kad Lietuvos religinių ir civilinių dalykų atnaujinimas padarys jūsų apaštalavimą sėkmingą tik tada, kai jūsų kiekvieno kaimenė kasdien vis labiau bus sujungta su Vyriausiuoju Ganytoju, kad iš jo per jus gautų išganingų ir sektinų nurodymų.
Kadangi Mums buvo malonu tokia puikia proga su jumis pasimatyti ir pasikalbėti, ypač apie reikalus jūsų tėvynės, kurią Mes patys lankėme ir pažinome, dėl to, atsakydami į jūsų rūpesčius, negalime susilaikyti jums nerašę: juo labiau, kad jūsų išdėstyta Lietuvos padėtis ragina Mus šioje Mums mylimiausioje tautoje dvasinį gyvenimą vis labiau stiprinti.
Toliau Pijus XI, pasidžiaugęs vyskupų nusistatymu tobulinti įstaigas, ypač mokyklas, ragina telkti jaunimą į katalikiškas organizacijas, primena tėvų teisę ir pareigą auklėti vaikus, nes iš Bažnyčios vedamų mokyklų išeina geri, valstybei naudingi piliečiai. Čia popiežius priminė Lietuvos konkordato nuostatus, kuriuose matoma Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo nauda auklėjimo srityje. Toliau popiežius rašo:
Šioje vietoje negalime susilaikyti neprisiminę tą šviesiausią Ganytoją Jurgį Matulevičių, kuris Mūsų pavedimui pilnai paklusdamas ir uoliai dirbdamas, šiam religinių dalykų atnaujinimui nutiesė kelią. Iš jo pavyzdžio aiškiai matyti, kiek daug norimų dalykų galima pasiekti draugėn sujungus Dievo ir tėvynės meilę.
15. Vk. Skl., op. cit, p. 57.
16. Actą Apostolicae Sedis XIV, 1922, p. 675.
17. E. Pellegrinetti, Con Mons. Ratti nei Paesi Baltici. L'Osservatore Romano 1941, Nr. 106.
18. Actą Apostolicae Sedis XX, 1928, p. 253- 257.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
