Aidai.eu Apžvalga

MIRUS KAZIMIERUI VIKTORUI BANAIČIUI

Parašė J. Žilevičius

Kazimieras Viktoras Banaitis gimė 1896 m. Vaitiekupių k. Sintautų parapijoje. Jo tėvas buvo žinomas Lietuvos atsikūrimo laikų veikėjas Saliamonas Banaitis. Jis buvo spaustuvininkas, laikraščių bendradarbis, Lietuvos Nepriklausomybes paskelbimo akto signataras, kanklių vienas iš atgaivintojų ir t.t. Sūnus Kazimieras, kaip idėjinis darbuotojas, buvo atsigimęs į tėvą, nes iš mažens, vos pradėjęs suprasti apie visuomeninę veiklą, iš arti matė tėvo sielojimąsi lietuvybės reikalais.

Nors K. V. Banaitis buvo muzikas, bet lankydamas Leipcigo universitetą (1922-25), filosofijos fakultete susipažino su įvairiomis žmonijos problemomis. Jis tuo metu klausė paskaitų pas profesorius Steindorfą — Egipto meno istorijos, Studnizcką — Romos meno istorijos, Pinderį — viduramžių meno istorijos, Volkeltą ir Preyerį — estetikos, Littą — naujosios kultūros srovių nuo Nietzsches iki Spenglerio, ir kt. Jaunam ir gabiam studentui paskaitų turinys giliai įsmigo širdin. Todėl jis visą savo gyvenimą plačiai žvelgė į žmonijos kūrybines problemas, o gausūs jo raštai spaudoje buvo visada įdomūs, gilūs, apgalvoti ir darė įtakos ypatingai muzikinio meno žmonėms.

Drąsiai jis peržengė universiteto slenkstį, nes jau buvo susipažinęs su gyvenimo realybe, patyręs karą, susitikęs su vokiečiais okupantais, Roslavly, Smolensko gub. susidūręs su blatgudžių ir rusų žmonėmis, Kaune vokiečių okupacijos metu dirbęs su choru, rengęs koncertą miesto teatre su kanklininkais. Vos susiorganizavusioje Lietuvos kariuomenėje tarnavo spaudos skyriuje ir buvo stojęs į karininkų kursus, kur vadovavo kariūnų chorui, "Saulės" gimnazijoje kaip mokytojas susidūrė su jaunimu, Pragoję, Čekoslovakijoje, susipažino su tos tautos žmonėmis. Tokiu būdu universitete jam lengviau buvo orientuotis tautinių menų raidoje. Jau buvo nemažai ir Lietuvos spaudoje dalyvavęs, net publicistikos raštais, žodžiu, jau jis buvo ne "žalias" lauko bernelis, bet rimtai galvojąs apie visas gyvenimo problemas. Šiais visais dalykais domėjosi ir vėliau atvykęs į JAV.

Pirmoji pažintis

Tai buvo prieš 54 metus Kaune: jis tada ėjo 14 metus, o man buvo 19. Petrapilio universitete tada teisę studijavęs Juozas Vaičkus lygia greta mokėsi Imperatoriškame Dramos Institute dramaturgijos. Jis su savo žmona Morta, kuri tuolaik mokėsi Petrapilio konservatorijoje dainavimo, protarpiais ruošdavo didesniuose miestuose lietuviškus vakarus su muzikiniais pamarginimais, o kai kada ir be jų. Jis buvo gavęs iš Kauno gubernatoriaus Veriovkino generalinį leidimą visoje gubernijoje tokius vakarus rengti, nebesikreipiant į vietinę policiją leidimo, tik pranešant veikalų turinį ir dalyvių sąrašą. Tais metais vėlybą rudenį jis surengė koncertus Plungėje, Telšiuose, Kėdainiuose ir Kaune, dalyvaujant jo žmonai, žmonos draugei iš konservatorijos mezzo sopranui Sakalauskienei (rusė). Jis pats deklamuodavo eilėraščius ar šiaip kokius monologus, o aš buvau pakviestas akom-panuoti dainininkėms ir pačiam J. Vaičkui — improvizacija palydėti kai kuriuos deklamuojamus jo dalykus, kad būtų melodeklamacija. Moterys dainavo solo — Vaičkienė lietuviškai ir rusiškai, o Sakalauskienė tik rusiškai — ir duetus. Toje tad kelionėje, kai turėjome koncertą Kaune miesto rotušes salėje, pertraukos metu priėjo prie manęs labai nedrąsus jaunikaitis, gimnazisto uniforma (jis tada lankė ketvirtą klasę) pasisakydamas, kad esąs Kazimieras Banaitis ir norįs su manim susipažinti. Abu tada jautėmės laimingi. Jis man pažėrė daug komplimentų apie mano skambinimą ir pasisakė, kad ir jis labai daug skambinąs ir nepaprastai mėgstąs Bachą, Beethoveną ir kitus didžiuosius kompozitorius. Apgailestavo, kad nesa lietuviškų kūrinių, kad be J. Naujalio Nokturno daugiau nieko negaunąs. (Tuosyk tiek ir tebuvo, jei neskaityti V. Kudirkos keleto šokių muzikos kūrinėlių). Pasisakė, kad būtinai stosiąs kur nors konservato-rijon ir gerai išmoksiąs fortepijonu. Susitikome ir per pertrauką. Jis žadėjo ateiti po koncerto pasikalbėti plačiau. Buvome pakviesti j svečius pas dr. Alekną. Bet jis ten nepasirodė, gal dėl vėlaus laiko, o mes naktį turėjome iš Kauno išvažiuoti. Atsimenu tada Kaune labai malonų, gražų veidą su švelnia šypsena. Nors tas veidas atrodė pablyškęs, bet akys buvo gyvos, kupinos rimties. Siluetas tebestovi ir dabar man akyse. Jei būčiau portretistas, tą silue« tą tikrai atkurčiau. Kai vėliau su Kazimieru Banaičiu susitikdavome kur, beveik visada jis su malonumu prisimindavo pirmą pažintį Kaune ir net pakartodavo visą pasikalbėjimą. Nepamiršo to ir Amerikoje, kai jin atsilankė su Ks. Strumskiu pas m ne Elizabethe. 1920 metų vasarą, beveik dešimčiai metų praslinkus nuo pirmosios pažinties, vėl susitikome Kaune. Jis tuosyk dėvėjo kario uniformą. Aš pats, grįžęs iš sovietijos, pradėjau veikti su Lietuvių Meno Kūrėjų Draugija, Teko tvarkyti Miesto Teatro rūmus, kuriuos minėta draugija buvo iš miesto išnuomojusi. Tada labai dažnai jis mane lankydavo ir niekada nepraleisdavo jokio koncerto, koks jis bebūtų buvęs teatre. Tuosyk važinėdavo po Europą garsūs menininkai, dažnas koncertuodavo ir šiame teatre: čelistas Belousovas, smuikininkė C. Hansen su savo vyru Zacharovu, pianistu; dainininkas Smirnovas, na, ir savieji solistai.

Vykdavo kameriniai koncertai. K. V. Banaitis apie juos spaudoje parašydavo savo nuomonę. Kai 1921 metų gale išvyko užsienin studijuoti, laikas nuo laiko parašydavo laišką. Jie būdavo ilgoki labai įdomūs. Gaila, visi tie laiškai, buvę mano muzikologiniame rinkinyje, sudegė per antrąjį pasaulinį karą Gargžduose. Dabar tuose laiškuose būtų galima rasti vertingos Medžiagos jam apibūdinti. Tuolaik Kaune jis buvo žinomas kaip pianistas, pradedąs kompozitorius ir muzikos kritikas.

Muzikos studijos

K.   V.   Banaitis   muzikos pradėjo mokytis, kaip jis sakosi, "1908 metais kaip savamokslis". 1911 m. griebėsi pagrindinai privačioje Ippo Kauno muzikos mokykloje,   pasirinkdamas fortepijono specialybę su visais privalomais    teoretiniais dalykais, Fortepijono mokytojus besirinkdamas ten perėjo net tris, nors jie visi buvo augšto laipsnio pianistai. Pastudijavęs po kelis mėnesius pas Gechtmanną ir Bezrodnają, Petrapilio konservatorijos laureatę,   pasirinko Heleną Lopuską - Wyležinską (žymaus lenkų pianisto prof. Michalowskio studenltę), plačiai tuolaik koncertais pagarsėjusią, ir pas ją iki 1914 metų lavinosi.   Teoretinius   dalykus   dėstė Sinicinas,   Maskvos     konservatorijos laureatas. Banaitis tuo metu dažnai dalyvaudavo mokyklos vakaruose, skambindamas fortepijonu solo rimtus klasinius kūrinius, kokie studijuojami   specialiame   kurse:   Bacho, Haydno, Mozarto ir kt. Lietuvių parengimuose jis pradėjo dainininkams akompanuoti. 1914 m. pavasarį moksleivių koncerte jis pirmą kartą akompanavo dar   "Saulės" kursų mokinei A. Nezabitauskaitei (vėliau Galaunienei)   ir Kauno gimnazijos mokiniui smuikininkui Alšauskui. Po to jis jau dalyvavo visur, iš solistų dainuojamų dainų susipažindamas su lietuvių kompozitorių kūriniais: M. Petrausko, St. Šimkaus. J. Štarkos, J. Tallat-Kelpšos, Naujalio ir kt. Nuo tada jam kilo noras ir pačiam pabandyti ką nors sukurti ir harmonizuoti. Jis tada jau buvo apsipažinęs su muzikos teoretiniais pagrindais, jautėsi galįs pradėti mažus instrumentalius dalykėlius   kurti ir liaudies melodijas harmonizuoti. Ką tada jis buvo parašęs, nieko neteko matyti, nors Kaune, jo vadovaujamo kariūnų koncerto Tilmanso salėje metu šalia akompanavimo ir dirigavimo skambino kažką ir savo.

1921 m. gale, prašant Lietuvių Meno Kūrėjų Draugijai ir St. Šimkui karo vadovybę, jis buvo generalinio štabo kultūrinio skyriaus atleistas ir išvyko Čekoslovakijon, kur Pragoję pas prof. Siną privačiai studijavo kompoziciją ir fortepijoną. Po metų persikėlė į Leipcigą, stojo universitete į filosofijos fakultetą. Išlaikęs egzaminus į atitinkamą kursą konservatorijon, studijavo muzikos teoriją ir kompoziciją pas prof. S. Karg-Elertą, fortepijoną pas prof. O. Kellerą. Pablogėjus sveikatai, pasiliko vien tik prie muzikos studijų, kurias baigė 1928 m. Tuo metu Švietimo Ministerijos stipendininkų Leipcige studijavo gerokas būrys. Savo tarpe artimai bendraudami, jie apsvarstė nemažai naudingų muzikinės veiklos Lietuvoje planų. Pvz. jie parašė visų vardu Švietimo Ministerijai memorandumą dėl reikalo išleisti M. K. Čiurlionio muzikos kūrinius. Tuolaik buvau ministerijos meno skyriaus viršininku ir tą memorandumą plačiai referavau vice-ministeriui Pr. Mašiotui, su kurio pagalba pasisekė dalį kūrinių išleisti redaguojant St. Šimkui — 7 sąsiuvinius. Tuo metu ten studijavo: J. Bendorius, J. Čiurlionytė, EI. Dambrauskaitė, B. ir A. Dvarionai, Al. Dirvianskaitė, J. Gruodis, J. Ka-maitis, Gr. Matulaitytė ir VI. Motiekai tis.

Po konservatorijos baigimo K. V. Banaitis paskiriamas Kauno muzikos mokyklon dėstyti muzikos teoretinių disciplinų ir privalomojo fortepijono. 1937 m. prezidento aktu skiriamas Kauno konservatorijos direktorium, o kitais metais pakeliamas į profesoriaus laipsnį. Pirmosios sovietinės okupacijos metu iš pareigų buvo atleistas, atėjus vokiečiams vėl grąžintas, o artinantis antrajai sovietinei okupacijai 1944 m. pasitraukė Vokietijon. Perėjęs keletą miestų, 1945 m. apsigyveno baltiečių stovykloje Mueldorfe (Bavarijoje), įsijungdamas bendron veiklon. 1949 m. atvykęs Amerikon, įsikūrė Brooklyne, atidarė sravo muzikos studiją, vadovavo kurį laiką "Operetės" chorui ir vyrų "Aidų" oktetui.

Kūryba

K. V. Banaičio kūryba šakota. Nežiūrint nepalankių aplinkybių, nemažai yra sukūręs, palyginti, nemažai ir išspausdinta. Neturint jo visų leidinių ir rankraščių krūvoje, neįmanoma nustatyti jų skaičiaus nei muzikinio apibendrinimo, tuo labiau, kad nemaža jo kūrinių liko ir Lietuvoje rankraščiuose, čia nebandysiu duoti išsamios studijos. Tai bus galima atlikti tik tada, kai visa jo kūryba bus surinkta vienon vieton ir laisvai prieinama studijoms. Jo kūryba yra augšto lygio ir didelės vertės jauname mūsų muzikiniame gyvenime, ypatingai muzikinėje literatūroje. Lietuvių Muzikologijos Archyve nemažai sukaupta jo rankraščių — nuorašų, spausdintos medžiagos, bet tai tik dalis.
A.    Instrumentinė kūryba: Simfoninis vaizdelis "Vakarui artėjant" (rankraštyje), variacijos tema "Siuntė mane motinėlė" fortep., smuikui ir klarnstui (r.), "Sutemos giesmė ir vizijos" fort. (spausdinta 1926 m.), Sonata - Rapsodija h-moll violenčelei su fortep. (sp. 1938 m. Vienoje), Sonata d-moll smuikui su fortep. "Lietuvos idilijos", Trio arfai, smuikui ir klarnetui (r.), preliudijų ciklas fortep. (r.) ir eilė kitų. Sonatą smuikui ir fortep. dabar išleido Iz. Vasyliūnas.

B.    Dainos chorui: Liaudies dainos I-IV sąsiuviniai ir 100 liaudies dainų, kurių tarpe 20 solo su fortep. ir 20 vyrų chorui, "Sveika būk, tėvų šalie", "Kunigaikštienės Birutės giesmė" — kantata, "žygis į Vilnių" (vyrų chorui), "Pirmyn į kovą už tėvynę" ir harm. liaudies daina "Rytoj šventa, išmiegosim" — abi vyrų chorui. Šie visi veikalai spausdinti Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV. Lietuvoje stambesnis dalykas liko "Agnus Dei" ir kt. Nemažiau kaip 500 harmonizuotų liaudies dainų liko rankraštyje.

C.    Solo dainos su fortep., rašytos įvairių autorių žodžiams (K. Binkio, Br. Buivydaitės, K. Jurgelioniu, P. Kiršos, B. Sruogos, J. Mikuckio, Maironio ir kt.): "Savo skambančia daina", "Pasiėmęs švilpynėlę", "Tulpės", "Vandens lelija", "Rods, parpulsiu", "Atsiminimas", "Oi niekur nėra" liaudies daina harm., "Aš per naktį". Visos spausdintos įvairiose vietose. Nemažai rankraščiuose.
Kaip matyti iš to, kas sužymėta, jei visa sudėti krūvon, pasidarys apie 600 dalykų.

šalia to, pats stambiausias kūrinys — 1955 m. baigta rašyti opera "Jūratė ir Kastytis", Br. Buivydaites žodžiams.
Jo kūryba nėra šabloninė, bet kiekvienas veikalas kalba savaip. Kadangi jis pats buvo puikus pianistas, jo solo dainoms fortepijono palydas yra nepaprastai gyvas, įmantrus, techniškai nelengvai sudo-rojamas, todėl ši kūryba prieinama tik profesionalams dainininkams, sugebantiems gerai orientuotis muzikinėje kalboje. Jo harmonizuotos liaudies dainos, rodos, turėtų būti ir mažiau pajėgesniems dainininkams prieinamos, bet dėl jo vartojamų graikų eilėgarsinių (gamų) būdui savotiškų harmonijų esti sunkiai susigyvenamos. Jo kūrybos pirmoji karšta atlikėja iš rankraščių buvo Vincė Jonuškaitė, žinomoji liaudies dainų lakštingala. O čia visai paprastas dalykas: Banaitis, studijuodamas kompoziciją Vokietijoje, buvo gerai susipažinęs su liaudiškųjų dainų har-monizacimo būdu, surasdamas harmonijas pačiose liaudies dainų melodijose (dorinę, eolinę, friginę ir kt.), kai iki tol tebuvo vartojamas tik minoras ir majoras. Ypač tai ryškiai jaučiama chorinėse K. V. Banaičio dainose. Jų harmonija yra savotiška, kitaip sakant — banaitiška. Taip harmonizuoja bei rašo ir kitas — VI. Jakubėnas. Užtai dažnai tenka iš melomanų išgirsti, kad, girdi, tos dainos rusiškumu "kvepia", o ne lietuviškos. Taip sakė net ir "Times" korespondentas savo recenzijoje apie J. Gruodžio simfoninį kūrinį, išgirdęs jį Carnegie Hall New Yorke per V. Tysliavienės suruoštą Pabaltijo tautų simfoninį koncertą. Jiems visa tai, kas graikų eilė-garsių sistema parašyta, "skamba rusiškai". To nepasakys vokietis kritikas, nes jis gerai pažįsta ir žino, kad visa Vakarų tautų liaudiškoji muzika yra graikų eilėgarsiuose susivyniojusi, dėl to tartum lyg giminingai skamba. Išimtį sudaro žydų ir vengrų liaudies melodijos, nes jos priklauso orientalių melodijų savybėms su padidintais intervalais ir glisandomis. K. V. Banaitis, gerai išstudijavęs numatytą grynai lietuvišką liaudies melodiją, suradęs joje savitas tai melodijai priklausančias harmonijas, jomis ir naudojasi. Taip rašo mūsų kompozitoriai A. Račiūnas, B. Dvarionas, St. Vainiūnas, J. Juzeliūnas ir kt. Taip rašė St. Šimkus, pradedant "Siluetais", J. Gruodis, tik taip nerašo lengvosios muzikos kompozitoriai ir abstraktistai. K. V. Banaičio opera "Jūrate ir Kastytis" visa parašyta folkloriniu būdu, ir kaip įdomiai ir žavingai jis sugebėjo vietomis net primityvų folklorą panaudoti. Tai sudaro daug grožio ir naujumo, nekasdieniškumo.

Kitoje K. V. Banaičio kūryboje jau nėra taip ryškūs ir pabrėžiami liaudiškųjų harmonijų savitumai, — ten jis sugeba mišrai vartoti naujosios muzikos kalbą su mūsąja harmonija. Kaip mūsų chorams, taip ir klausytojams reikia prie jos priprasti ir ją pažinti, dažniau klausantis. Tada ir mūsieji melomanai sugebės savąsias nuo "rusiškųjų" atskirti. K. V. Banaitis spėjo išauginti savo stilių, tik mes, jo kūrybą mažai pažindami, jo dar nesuskubome suprasti ir jo Aš pažinti.

Iš suminėtų kūrinių buvo atlikta ir užsieniuose. Įdomu nors ir trumpai kai ką prisiminti. "Sutemos giesmė ir vizijos" solo fortepijonui pirmą kartą buvo atlikta 1928 m. studentų koncerte Leipcigo konservatorijoje pianisto G. Burgerto, abidvi sonatos ir eilė dainų — Leipcige, Miunchene, Bremene, Hamburge ir kituose Vokietijos miestuose, o taip pat Anglijoje, Liuksemberge, Skandinavijoje ir Pabaltijo valstybių sostinėse. Daug kritikų atsiliepė palankiai spaudoje anglų, rusų ir vokiečių kalbomis. Be to, Miuncheno radiofonas užrašė plokštelėn Sonatą — rapsodiją violenčelei su fortepijonu, o Bremeno — Sonatą smuikui su fortep. Plokštelės padarytos Broo-klyne su "Aidų" oktetu — keturių dainų. Iz. Vasyliūnas išleido, pats į-grodamas, plokštelę smuikui su fortepijonu. Kaune surengti K. V. Banaičio koncertai 1930, 1938 ir 1939 m.

Periodikoje

Po Vilniaus konferencijos 1917 m., kai įsisteigė "Lietuvos Aidas", K. V. Banaitis jame rašė muzikos klausimais. Dalį šių raštų "Švyturys" išleido Vilniuje 1919 m. Tai 33 psl. brošiūrėlė "Lietuvių muzikos ir dainų reikalu". Kai 1919 m. įstojo Lietuvos kariuomenėn, buvo paskirtas į generalinio štabo literatūros skyrių, čia dirbo prie karo literatūros vertimų ir "Kariškių žodžio" redakcijoje. Tada išvertė "Instrukcijas karo automobilistams", "Lauko telefoną ir telegrafą" ir kt. "Kariškių Žodyje" tvarkė užsienio žinių skyrių ir rašydavo prieš tuometinius Lietuvos priešus nukreiptus propagandinius straipsnius; taisė ir spaudai ruošė straipsnius ir korespondencijas iš įvairių kariuomenės dalių; tuo pat laiku dalyvavo dienraštyje "Lietuvoje" ir kituose laikraščiuose. Buvo rašęs lenkų okupacijos laikais Vilniuje kun. J. Tumo redaguotoje "Nepriklausomoje Lietuvoje". Vėliau bendradarbiavo "Vejoje", "Vaire", "Keturiuose Vėjuose", "Naujojoje Romuvoje", "Muzikoje ir Teatre" ir kt.

Apie reikšmingesnius straipsniui tegu kalba pats K. V. Banaitis. Savo laiške man jis rašė:
"1923 m. pabaigoje (ar 1924 m. pradžioje?) Kauno "Lietuvoje" įdėtas "Lietuvių muzikos keliai" (J. Gruodžio smuiko ir fort. sonatos išpildymo Leipcigo konservatorijoi proga). Rodos, 1926 m. Kaune "Vairas" išspausdino plačią recenziją apie Stasio Šimkaus "Siluetus". "Lietuvoje" 1924 m. apie "Dainų šventę". "Naujojoje Romuvoje" 1933-34 m. pažymėtini šie rašiniai: "Tema ir variacijos" (aštri mūsų tuometinės kultūros politikos kritika), Lietuviška baletomanija arba nusidavimai apie susipamfletinusius profesorius" (polemika tuo pačiu klausimu su B. Sruoga ir V. Krėve). Vėlesniais metais "Naujojoje Romuvoje" platokas rašinys apie a. a. komp. J, Naujalį (taip pat ir "Literatūroa Naujienose") ir apie dr. V. Kudirką kaipo muzikos veikėją ir kompozitorių (referatas skaitytas Vyt Didž. Universiteto didž. auditorijoje). Eilė pareiškimų įvairiais mūsų kultūriniais klausimais buvo paskelbta spaudoje Kaune 1937-40 laikotarpyje.

"II-sios vokiečių okupacijos metu keletas platesnių rašinių buvo išspausdinta dienraštyje "Ateitis". St Leskaičio redag. literatūros žurnale straipsnis a. a. komp. St. šimkaui mirties proga. Brooklyne "Aidų" žurnale išspausdinta "Lietuvių muzikol raida ir J. Žilevičius" (1952 m.).

Čia suminėta tik maža dalelė Jo raštų, pasirodžiusių laikraščiuose; jis yra savo laiku plačiai polemizavęs spaudoje apie mūsų himną ir davei keletą konkrečių pasiūlymų. Jo raštai įdomūs, turiningi ir nesenstantys. Būtų naudinga juos surinkus išleisti atskirai. Ypatingai svarbu, kai dabar yra lituanistines mokyklos ir šiaip tūkstančiai jaunimo, mažai iš arčiau žinančio apie K. V. Banaičio asmenybę ir apskritai apie lietuviškos muzikos dalykus, kuriuos jis taip-gyvai pavaizduoja.

Trumpame straipsnyje neįmanoma plačiau apžvelgti to didelio masto ir kupino Vakarų kultūros asmens veiklos. Bet ir čia matyti, kad tai būta milžino dvasioje. Todėl nelengva vertinti jo asmenį, kūrybą bei raštus. Svarbu dabar jo veikalus surinkti ir saugoti, kad jie būtų prieinami tam, kuris ateityje imsis plačiau vertinti jo darbus. Reikia rašyti kuo daugiau atsiminimų apie velionį, tai ypač lauktina iš arti stovėjusių asmenų, buvusių jo studentų, mokslo draugų ir šiaip jo kūrybos gerbėjų.

Negailestingoji mirtis 1963 m. gruodžio mėn. 25 d. — Kalėdose — išskyrė jį iš mūsų tarpo. Bet Kazimiero Viktoro Banaičio darbai niekuomet nežus, kol lietuvių tauta gyvuos.
J. Žilevičius

Sukurta: Kretingos pranciškonai