Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KĄ REIŠKIA 16-to AMŽIAUS APIDĖMĖ? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Matusas   


Etimologinė bei tiesioginė šio žodžio prasmė, atrodo, labai aiški. Juk gyvojoje kalboje yra du veiksmažodžiai ir du iš juodviejų padaryti daiktavardžiai. Duoti — donė (kas duota, dovana) ir dėti — dėmė (kas ant ko yra ar lyg padėta, uždėta). O "apie" reiškia "aplinkui". Analogiškų, tos pačios ar panašios darybos žodžių, kaip apidėmė, lietuvių gyvoje kalboje yra nevienas: api-kaklė, apivarą, apinasris, apiuodegis (pakinktas, apjuosiąs arklio uodegą), apriekimas (riekė apie visą kepalą), aptaka (ištvinkimas apie piršto galą), apvadas (siūlų ar audimo apvedimas apie drabužį ar jo dalį), ap-rėdas, apianka (siauras, kitokio audimo gabalas aplink sijono apačią).


Pirmasis apidėmę ėmė aiškinti La-sickis (Lasitius) savo veikale De diis Samogitarum, kuris 1614 m. išspausdintas Šveicarijos Bazelyje. Pats autorius buvo lenkas, nemokėjo lietuviškai, etnografinėje Lietuvoje gyveno labai trumpai, o Žemaitijoje — visiškai ne, pagaliau, jo tekstas spausdintas lietuviškai nemokančių raidžių rinkėjų. Anot jo, Apidomė tai žemaičių dievybė, susijusi su gyvenamos vietos pakeitimu. Akelaitis rašė "apidūmė" ir ją siejo su "apdūmojimu". Mannhardtas (Latvijos vokietis) tą žodį kildino iš "apėjimo", o Narbutas — iš "api" + "duona", ko rezultatas išėjo "Api-donas". Mierzynski ir Usener-Solm-sen apidėmę gretino su "apdėjimu" ar "aptvėrimu".

Paskutinieji du autoriai, reikia manyti, pasinaudojo lietuvių kalbos specialistų tyrinėtojų nuomone. Iš tikrųjų, Juškevičiaus žodynas apidėmę kildina iš "dėti" ir gretina su "aptvėrimu", bet patį terminą aptaria, kaip "mažą laukelį tarp trobų". "Lietuvių Kalbos Vadovas", atrodo, tuo sekdamas, dalyką paduoda, kaip "sodžiaus bendrą žemės sklypą tarp 2-jų sodybų". "Lietuvių Enciklopedija" pakartoja šį aptarimą, tepridedama "panamės" reikšmę.

Tačiau bendram plotui (bent Suvalkijos panemunėse) yra "bendre". Viena vieta prie Nemuno, tarp Plokščių   ir   Paveliuonio   yra    vadinama Bendre. Ji tarp Jotyškių ir Kubilių kaimų, bet pati nei kaimas, nei miestelis, nei bažnytkaimis. J. Sprogis ją mini savajame "Slovarj Drevnej žomojtskoj Zemli" (kilmininke rašo "Bendres"). Ir antra, apidėmės priimtajam aiškinimui prieštarauja faktas, jog esama 10 viensėdžių ir kaimų Apidėmės vardais. Jie įvairiose varijacijose (Apidamiai, Apidėmė, Apidemis, Apidimė, Apidimai, Apide-miškiai, Epidemiai, Epidemia, Upeda-mis) randami Šilalės, Pumpėnų, Kuktiškių, Kruonio, Lintupio, Luokės, Kelmės, Smalvės, Liubavo, Krasno-polio-Seinų apskr. valsčiuose ir Gel-dupės apskrityse (Lietuvos Apgyventos Vietos, Kaunas 1925; Slownik Geograficzny, sen. laida; Bystrzycki, Skorowidz Miejscowosci Rzeczp. Pol-skiej, 1935).

Manytumėm, raktą šiam dalykui aiškinti randame viename vietovardyje, kurį Sprogis paduoda cituotame žodyne: Kimaičių dvare, Ariogalos valsčiaus, yra "Antzemestiljta apideme, niva uročiščem" (rusų raidėmis su parašymo ar iššifravimo klaidomis). Taigi apidėmė yra dirva, kultivuojama būdu, kuris vadinamas rusišku terminu "uročišče". Tokių "uročiščių" aname žodyne gana daug: "Valančiškia" — Dirvėnų dvare, "Kunigiška" — Josvainių valsč., "Poruby" — Kampiuose, "Pa-pileleju Kaljnas" — Akmenės dvare, Beržėnų vlsč., "Devogala" — Vilkijos valsč. girioje. Mūsų reikalui intruktyviausi du paskutiniai atvejai, mat, "Papilės Kalno" "urečišče" yra ant piliakalnio (gorodišče), o Dievogala (dabar tokis kaimas prie pat Zapyškio) — Vilkijos valsčiaus girioje (XVI-e amž. tas valsčius traukėsi iki Pilviškių prie Šešupės).

"Uročišče" gi, pagal Dalio ir akademiko Ušakovo rusų kalbos žodynus, yra žemės sklypas, išsiskiriantis nuo aplinkos kuriomis gamtinėmis ypatybėmis ar ženklais. Dalis implikuoja, kad tie ženklai gali būti ir dirbtiniai, kadangi matininkas vadinamas ir "uročnik". Rusiško termino lietuviškas atitikmuo — apidėmė etimologiškai (taip ir Juškevičiaus žodyne) susietas su "dėti" ar, dar tiksliau, "apdėti". O "apdėjimas" žemės sklype, imant paprasčiausią bei primityvišką tvoros formą, gali reikšti ir "aptvėrimą". Iš tikrųjų aiškinamojo posmo pabaigoje Juškevičius ir teikia "aptvarą".

Apidėmės XVI-to amž. priimtąją arba bendrinę reikšmę randame minėtame Sprogio žodyne. 1596 m. Vilkijos valsčiuje, Gaižuvos lauke, prie Skardupio buvo šitokia dirva: "Moc-kos Sedejmas, nazyvajema vročiš-čom po litovsku". Verčiant pagal sakinio prasmę, gauname: "Mockaus Sėdėjimas, taip lietuviškai vadinama uročišče (pagal Sprogį, įžangoje, VII ir tekste psl. 196). Sėdėjimas gi yra, kas vėliau ir dabar vadinama sodyba. Tokiu būdu, XVI-to a. apytamsė apidėmė susiredukuoja į paprastą dabartinę sodybą.

Apidėmės prasmei išaiškinti ir definicijai nustatyti daug padeda Lietuvos kaimo santykiai XVI-e amžu-je ir, pagaliau, pačios apidėmės likimas laiko bėgyje. Tuomet buvo milžiniškų valstybinių ir privatinių dvarų sistema. Dvarai gi buvo ištisa eilė valstiečių kaimų, šiųjų darbu ir darbo vaisiais tie žemės ūkio kompleksai, t. y., dvarai laikėsi. Kaimai buvo natūralūs ir pagrindiniai dvarų sudedamieji vienetai. Jie XIV amž. (bent Žemaitijoje) buvo uždari: sodybos - kiemai prie vienas kito, viduriu gatvė-kelias, abiejuose galuose vartai. Tuo tarpu žinoma tik vienas liudymas apie Babtų apylinkės kaimus (iclich dorf hat 2 toer, Scriptores Rerum Prussicarum, II, 681).

Jei įsikurdavo ūkis - sodyba už kaimo ribų (dėl socialinių ir ekonominių priežasčių tokių atsitikimų turėjo būti), tai buvo jau nauja žemės dirbimo forma ir naujas ūkio vienetas. Dalykas išreikšta apidėmės vardu. Tokie naujakuriai atsirasdavo miškuose, pievose, kartais net, kaip matėme ant nenaudojamų piliakalnių. Jog tai naujas apsigyvenimo būdas, rodo ir rusiško žodžio įnagininkas "uročiščem". Nenaudotuose plotuose įsikūrimas žemei dirbti ypačiai buvo gyvas XVI-me amž. Kai viensėdžiai-naujakuriai išaugdavo ištisais kaimais, jie kartais, kaip nurodėme, pasilikdavo senąjį apidėmės vardą. Klasiškas išaugimo pavyzdys, kaip citavome, yra Dievogala — XVI a. tik apidėmė, o XDi-XX-me ištisas kaimas. Yra pora atsitikimų (pagal pirmą Lietuvos apgyventų vietų surašymą, cituotame veikale), jog išliko čia pat šalia vienas antro Apidėmė — viensėdis ir Apidėmė — kaimas (Kuktiškių valsč., Utenos apskr. ir Smalvės valsč., Zarasų apskr.).

Sprogio žodyne apidėmė neretai paduodama esanti kirtimuose, atseit, iškirsto miško vietoje. Ana, Kampiuose ji vadinama Poruby, o Roma-novičių lauke (Vilkijos vlsč.) — ob-rub. Nors tuodu žodžiai dabartinėje rusų kalboje (pagal Dalio, Ušakovo ir Sovietines Mokslų Akademijos žodynus) griežta prasme nereiškia miške iškirsto ploto, bet tai (liet. kirtimus) implikuoja veiksmažodžiai po-rubitj — iškirsti, nukirsti ir obru-bitj — apkirsti, iškirsti. Baltgudžių kalboje (o ji labai artima Lietuvos dokumentų kalbai) obrub kaip tik reiškia kirtimus (Nosovičo žodynas). Atrodo, jog šieji reflektuoti minėtuose Poruby, kadangi rusų kalboje, paprasta tvarka, tokios daugiskaitos nėra.

Ir taip, apidėmę, atrodo, galima aptarti, kaip naujakurį viensėdį nedirbtuose plotuose. Šitokia reikšme artimiausia Niedermanno - Senno -Brenderio žodynui, kame ji "žemės .sklypas, paskirtas baudžiauninkui".
J. Matusas
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai