Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MONČYS: MEDŽIAGOS ERDVĖJE POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Antanas Mončys yra vienas iš didžiųjų Paryžiaus artistinio salyno skulptorių; tačiau jo pasibaisėjimas reklama ir nuolaidomis, o taip pat ir būtinumas kurti vienam, padaro jį užsispyrusiu nežinomuoju. Tuos, kurie jį vistik suranda, jis atšaldo savo polėkio būti žinomu stoka ir, su užsispyrimu, tylumoje, jisai pamažu vysto savo pastoviai įdomėjančius kūrinius. Jo artimieji — draugai, klientai ir kolekcininkai — vertina jį taip, kaip vertinami žmonės, kurie kartu ir stebina ir sukrečia: Mončys dirba, o visa kita — vien kalbos.

Neverta plačiai kalbėti apie žmogų, kuris bijo bet kokios legendos; todėl reikia pasitenkinti tiktai primenant, kad jis atvykęs iš Lietuvos ir kad, pervažiavęs 25sios valandos Europą, jisai buvo ilgai gerbto meisterio Zadkino mokiniu. Keturiasdešimties metų solidus kaip uola, kurią jis tašo, ir tylus, nes vien tik jo rankos gali mums viską apie jį išsakyti, Antanas Mončys yra tipingas artistas, nutraukęs ryšius su gražiakalbių oratorių ir meno pirklių monotonija.

Kasdien, vieno jį priglaudusio vienuolyno kieme, apsąlygotas oro kaprizų ir turėdamas darbui tik perkrautą rūsį ir varstotą, jisai, kaip kūrėjas ir kaip poetas, modeliuojantis savo paties kūrinį, valandų valandomis bando perduoti medžiagos jėgą. Ar tai būtų 20 cm. aukštumo statuetė, kaip jo grojikas su lyra, ar ta graži figūra, vaizduojanti pelikaną, su tėvo krauju mintančiais mažyčiais, — tai, kas ypač krenta į akis, yra jo pajėgumas suvaldyti medžiagą, kurią jis vartoja be pataikavimo, nes jame pačiame sukaupta kraštutinės ekspresijos jėga.

Pirmučiausia jis pereina per ilgą ir gyvą figūratyvinio meno laikotarpį, kuriame kiekviena tema išpildyta be mažiausio klastojimo; vėliau jisai naudoja "atrastų daiktų" koncepciją, bet su tokiu dideliu taktu, kad norint susigaudyti, nėra jokio reikalo atspėdinėti, ar tas daiktas virtuvės vamzdis ar kavos malūnėlio rankena. Ir pagaliau, atmesdamas bet kokį impresionizmą, kovodamas prieš plokščias skulptūras, jis sau tikslu, jau keli metai, pasirinko medžiagos atradimą, neklastodamas jos esmės, bet drauge ir palikdamas jai teisę gintis toie lemtinėje meno kovoje, kuri vyksta trijų matavimų erdvėje.

Pasirinktoji medžiaga sunki, užsispyrusi: tai alebastras, Pirenėjų juodasis marmuras, Belgijos granitas; arba kitur kartais guoba, uosis, kriauSė. Juokdamasis iš koncentruotumo medžiagos gabalų, kurie spiriasi prieš kalto smūgius, ir atidžiai stengdamasis jų "nenuskurdinti", Mončys '.eško ritmo, kurį jam tuo pat metu diktuoja medžiaga ir kurį jis pats bando įgyvendinti erdvėje. Jis ilgai stebi medžiagos gabalą, tardo ir klausinėja jį, laukdamas iš kiekvieno smūgio atgarsio kaip atsakymo, kurį jam suteiks medžiaga; ir tik galų gale jisai apsisprendžia dėl veikalo apimties. Darbas ir talentas eina išvien: iš pailgo ir neaiškių formų akmens jam pavyks išgauti didelį "mobile", kuris, likdamas įvertas į pagrindinę masę, galės judėti erdvėje, nuolat kurdamas visą eilę vizualinių santykių.   Arba vėl, iš užsispyrusio medžio luito, jis pagimdys formas ir kūnus, kurie galės bręsti nuolat atsinaujinančiuose glėbesčiavimuose.

Ir čia mes atsiduriame prieš seniai nujaustą ir staiga matoma virtusia tiesą: kiekviena skulptūra išsako, kaskart gimstančia akimirka, naują medžiagos ir erdvės santuoką. "Mano avantiūros tikslas," — sako Antanas Mončys, — "kiekvieną kartą padaryti vis naują atradimą." Jis tai išreiškia savo dideliais medžio gabalais, kurie, kai žiūri į juos iš visų pusių, išsivysto į kaskart naujas kompozicijas, sudarytas iš nuolat besikeičiančių, su meile išstudijuotų ir tobulomis virtusių formų. Nieko nėra palikta atsitiktinumui nei paskutinės minutės pataisoms šitame tikro ir gyvo meno išbujojime, šio taip dažnai melu besiverčiančio meno, kuris vadinasi skulptūra.

Iš prancūzų kalbos išvertė Algirdas Greimas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai