Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"VIENŲ VIENI" LAISVĖS KOVOJE PDF Spausdinti El. paštas
N. E. Sūduvis, VIENŲ VIENI. Dvidešimt penkerių metų rezistencijoje. Čikaga, 1964 m. Į Laisvę Fondo Lietuviškai Kultūrai Ugdyti leidinys nr. 5. Iliustracijos ir aplankas Pauliaus Jurkaus. 422 psl. Kaina 4 dol.

Pačioje 1964 m. pabaigoje Į Laisvę Fondas lietuviškai visuomenei atidavė gražią kalėdinę dovaną, Sūduvio knygą Vieny vieni. Didesnioji knygos teksto dalis yra atkarpoje perėjusi per "Darbininko" laikraštį, o taip pat 1964 m. išleista vokiškai (Allein, Ganz Allein). Taigi knygos medžiaga ne nauja. Tačiau tai nė kiek nenumažina jos vertės. Reikia dėkoti ir autoriui ir Į Laisvę Fondui už studiją knygos forma.

Vienų vieni — tai inspiracinė rezistencijos istorija. Autorius sako, kad knyga neturi "pretenzijų būti istorija Lietuvos okupacijų laikotarpio". Savo vaidmenį autorius supranta kaip ryšininko "tarp laisvojo skaitytojo ir gyvosios Lietuvos", tarp naujos generacijos lietuvio ir okupantui besipriešinančios tautos. Todėl knyga, paties autoriaus pasirinkimu, ir nėra formalinė istorija, sistemingai nušviečianti visus vykusio veiksmo aspektus. Autorius nesiima pilnos atsakomybės už visus rezistencijos kovos faktus — jų vieni yra sunku patikrinti, o kiti gali būti buvę netiksliai atpasakoti. Tačiau, nors knyga nėra visapusė istorija, rašyta universitetinės metodikos pagrindais, tai nereiškia, kad knygoje nėra istorijos, jeigu istoriją suprantame realios praeities atkūrimu. Antinacinę ir antibolševikinę kovą autoriui yra pasisekę atkurti daugely vietų net giliai dramatinėj realybėj, įspūdingai atidengiant jei ne visus faktus, tai dvasią, atmosferą, konfliktą, kaip tai dažnokai pasiseka romanų autoriams. Į faktinę, kad ir ne smulkmenišką, realybę atremta, tokia istorija yra tikroviškesnė nei kitoji, kurioj rasime faktų faktelių kompiliaciją, bet kurios faktuose pražūva veiksmas ir konfliktas. Iš tikrųjų, ar žmogaus ir tautos istorija iš esmės ir nėra konfliktas? Autorius atsako ir į šitą klausimą. Jam rašomoji rezistencijos istorija — tai valių konflikto istorija. Taigi autorius turi ir savitą istorijos filosofiją; jinai idealistinė; jam istorija — scena, kurioje grumiasi dvasinės galios ir egzistencinės — sakytumei, tikrąja filosofine prasme — jėgos, kurios gyvenimo konfliktą ir tragediją gali pakelti tik aukščiausia žmogaus valios įtampa. Nevalingi, gyvenimą su prisitaikymu sutinką žmonės yra autoriui mažesni nei anieji, kuriuose visas abejones užgniaužia valingas veiksmas. Autoriaus herojus, kurį jis iškelia įvairiais pavidalais ir rodo įvairiomis pavardėmis atgimstantį — tai valingo veiksmo žmogus. Tik toks žmogus yra rezistentas. Kartais susidaro įspūdis, kad Sūduvis šiuo nusakymu nori išsemti ir aplamai žmogaus kaip tokio esmę.

Šitokio  istorinio  lietuvio  pavidalo atradime  ir glūdi  knygos  stiprybė. Tai yra gija, raudonasis siūlas, kuris skaitytoją veda iš puslapio į puslapį   ieškoti  naujų   lietuvioherojaus apsireiškimų,  kuris   padaro   veikalą dvasinepsichologine lietuviškosios rezistencijos  istorija arba,  kaip   pradžioje  užsiminėme,  inspiracinė  istorija. Tai patvirtina ir paties veikalo planas. Šešiose knygos dalyse randame apžvelgtą rezistenciją prieš caristinę Rusiją, rezistenciją prieš Sovietų  Sąjungą pirmosios  okupacijos metais   (194041)   ir   sukilimą,   pogrindžio kovą prieš nacius (194144), pasyviąją rezistenciją okupuotoje Lietuvoje ir vėliau kovą už rezistencijos dvasios išlaikymą emigracijoje, o taip pat ir pastangas atkreipti Vakarų   dėmesį   į   Lietuvos   tragediją. Baigiamajame straipsny interpretuojama, kodėl Lietuvos rezistencija iki šiol neatsiekė Lietuvos laisvės, nors kitų   kraštų   rezistencijos   sąjūdžiai buvo laimingesni. Galima būtų tvirtinti, kad šioje knygoje įrišta ne viena,  bet  kelios  knygos.  Akademinis istorikas, pavyzdžiui, šeštąjį skyrių, svarstantį   rezistencinį   idealizmą   ir laisvinimo darbą tremty, visai išleistų. Tačiau   Vienų vieni   tasis   skyrius sudaro integralinę knygos dalį, nes Sūduvio knyga   duoda   ne   tik rezistencijos istoriją, bet ir rezistencijos filosofiją. Jinai   yra tautinė idealistinė,  kaip  ir pats   valingasis rezistencijos  herojus.   Autorius   nesvarsto, ar rezistencijos metodai buvo tinkami ar netinkami,  sėkmingi ar ne, kaip savo metu "Santarvėje" yra svarstę prof. St.   Žymantas   ir kitose vietose eilė kitų mūsų rašto, politikos ir rezistencijos žmonių. Autorius priima įvykius,  kaip jie buvo;   jis  ieško  rezistencinių  deimančiukų, prieš kuriuos išnyksta oportunistai ir pasmerktais tampa išdavikiškieji tipai, kaip Albinas Markulis,  autoriui to pasmerkimo  ir nebetariant. Ir dabar autoriui rūpi išlaikyti herojinė tos rezistencijos interpretacija (psl. 11), ją priešpastatant  kitoms,  taip  pat  ir  grožinėje literatūroje pasirodžiusioms interpretacijoms.

Sūduvio medžiaga surinkta iš trijų labai įdomių šaltinių, ypač dviejų pirmųjų. Tai jo paties užrašai (iš 1945 m.) apie nacių rezistenciją ir partizanų vado Juozo Lukšos dar niekur neskelbti užrašai. Tretysis labiau konvencinis šaltinis apima mūsiškėje spaudoje, ypač "Į Laisvę" žurnale pasirodžiusius įvairius straipsnius, memuarus ir pan., o taip pat sovietinę literatūrą ir laikraščius (daugiausia padėčiai okupuotoje Lietuvoje nušviesti). Šaltiniai nevienodi. Autorius labiausiai baiminasi dėl straipsnių naudojimo; tuos straipsnius jis cituoja ilgomis ištraukomis. Nors jie šiek tiek ir vargina skaitytoją, bet taip juos vartodamas autorius išlaikė nepaprastą minties tęstinumą. Praktiškai tik skliausteliuose duodamos autorių pavardės etc. tąją mintį tepertraukia. Tačiau lieka įspūdis, kad visa tai ir pats Sūduvis būtų galėjęs papasakoti, nes jis cituojamais straipsniais ne tiek remiasi, kiek jais naudojasi, kaip memuarinis istorijos rašytojas (pvz. Churchillis). Pirmieji du šaltiniai perspausdintini atskirai. Lukšos užrašai turėtų būti nepaprastai vertingi; mums duodama, taip sakant, jų tik palaižyti, pasiskonėti. Užrašai apie vokiečių okupaciją išsiskiria iš kitų savo aštrumu: tai vaizdas okupacijos, kaip ji buvo matoma rezistencijos akimis. Tai laiko (1945 metų) dokumentas. Iš perspektyvos tos okupacijos vaizdas įgauna kiek kitas spalvas.

Išvadose autorius randa, kad Lietuvos rezistencijos pasisekimą neįmanomu padarė keli veiksniai: visų pirma, Lietuvos likimą nulėmė jos nedėkinga geopolitinė padėtis: dviejų galybių kaimynija; antra, Lietuvos reikalą ir Lietuvos rezistenciją užmiršti padėjo pokariniai psichologiniai Vakarų nusiteikimai, labai palankūs sovietams, kuriuos autorius laiko sovietinės propagandos padaru; trečia, Atlanto Chartos principų išdavimas; už tai taip pat Vakarai atsakingi. Prieš šiuos veiksnius, autorius mano, idealistinė rezistencija negalėjo laimėti, nors ji negalėjo ir nesipriešinti, kad ir žinodama, kiek tie veiksniai jai buvo nepalankūs. Priešintis ją vertė moralinisidealistinis imperatyvas. Autorius įsitikinęs, kad tas pats motyvas turi taip pat įpareigoti emigraciją ir jos jaunąją kartą. Sūduvis galvoja, kad, r.ors šiek tiek ir apgadinta (autoriaus vadinamojo "pragmatizmo"), toji karta nėra sugedusi, kaip kai ks„s laikraščiuose tvirtino, ypač prieš paskutiniuosius JAV rinkimus. Nors ir kitokiais metodais, autorius galvoja, toji karta kovos dėl Lietuvos laisvės (psl. 361).

Šią knygą reikia įsigyti ir perskaityti kiekvienam. Nors autorius ir mano, kad diduma knygos faktų pažįstama Lietuvoje mokslus ėjusiai kartai, tačiau tikrai tik nedidelei jos daliai.  Svetur besiauklėjusiai kartai jie mažai težinomi. Yra vietų apskritai gerokai naujų visiems. Jaunesnieji skaitytojai gal tik pasiges daugiau formalinės dokumentacijos, nepasitenkindami užrašine ar memuarine. Galima bus ginčytis dėl kai kurių vertinimų ar interpretacijų; gal bus pasigesta platesnio kai kurių labai svarbių momentų nušvietimo (pvz. Laikinosios Vyriausybės pažiūros ir veiklos Lietuvos žydų klausimu 1941 m.), tačiau su šia knyga ginčytis   galima   maždaug  tiek,kiek su Churchillio rašytąja Antrojo pasaulinio karo istorija. Kitaip tariant, ją reikia priimti kaip ji yra — kaip idealistinę rezistencijos interpretaciją, kuri duoda stiprybės dabarties lietuviui. Su knyga galinėtis reikštų kelti klausimus del sūduviškos istorijos kaip valių konflikto ir rezistencijos kaip to konflikto tauriausios apraiškos sampratų, o taip pat dėl Vakarų vaidmens įvertinimo.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai