Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į 1967 METUS PDF Spausdinti El. paštas
Pora metų šią apžvalgą pradėdavome visuo-meniniu-politiniu gyvenimu. Šiemet vėl grįžtame prie senosios tradicijos — pirmiausia žvelgiame į kultūrinį gyvenimą. Ne dėl to, kad būtų pasisekę kultūriniame gyvenime išsimušti iš rutinos, bet kad vis dėlto pernai į kultūrinius rūpesčius buvo daugiau dėmesio atkreipta. Tiesa, daugiau į juos dėmesį kreipė ne tiek individualūs kūrybiniai pasiekimai, o labiau organizaciniai susitelkimai.
Lituanistikos Instituto suvažiavimas

Anksčiausias toks organizacinis susitelkimas buvo gegužės 6-7 Filadelfijoj įvykęs Lituanistikos Instituto antrasis suvažiavimas. Lituanistikos Institutas yra labai reikšminga institucija, nes jam yra skirta sutelkti mūsų lituanistines pajėgas. Nors jis buvo įkurtas dar 1951 m., vos tik spėjus iš Vokietijos persikelti į JAV, tačiau savo veikla negalėjo daug pasigirti. Tik prieš trejus metus instituto prezidento pareigas perėmus dr. J. Baliui, pavyko suintensyvinti veiklą bent ta prasme, kad pagaliau po 15 metų (1966) buvo išleistas pirmasis metraštis "Lituanistikos Darbai" (227 psl.). Tai buvo pirmasis instituto narių kolektyvus pasireiškimas, nors kuklus, bet teikęs vilčių. Ir narių skaičiumi buvo sustiprėta — nuo 24 pašokta į 50 (šį rudenį dar 4 tikrieji nariai prisidėjo; be to, dar yra 5 nariai talkininkai). Iš jų suvažiavime dalyvavo per pusę — 26, apie tiek pat buvo ir svečių. Gražiai pavyko paskaitos (jų buvo 4) ir literatūros vakaras, bet susipainiota statutinėse diskusijose. Ir rezultatas buvo toks, kad nebeliko kvorumo nutarimams daryti ("reikėjo 26 narių, atėjo 24, diskusijoms liko 18, vėliau beliko 9"), ir buvo išsiskirstyta "nei šiokioj, nei tokioj" nuotaikoj.


Kilo gi diskusijos ne dėl "kultūros", o dėl "politikos" — įspėjimas ateičiai "nepersistengti", benorint viską griežčiau įrikiuoti, negu yra reikalo. Konkrečiai kalbant, buvo pasiūlyta statutą papildyti sakiniu: "Instituto nariais negali būti asmenys ar organizacijos, nepritaria Nepriklausomos Lietuvos idėjai". Korespondenci-niuose balsavimuose 18 narių buvo pasisakę už, 5 prieš ir 7 susilaikė. Žinoma, ne dėl to pasisakė prieš ar susilaikė, kad būtų buvę prieš nepriklausomą Lietuvą, o tik dėl to, kad laikė tai dalyku, nereikalingu mokslinės institucijos statute.

Linkime, kad "krizė" kiek galint greičiau išsisklaidytų, nes iš tikro jai pagrindo ir nėra. Visiems svarbu, kad Lituanistikos Institutas savo veiklą intensyvintų ir plėstų. Dabar parengtas naujas statutas, ir sudaryta komisija jį svarsto. Gal būtų galima šia proga kelti ir tokį klausimą, ar nereiktų "lituanisto" žodį dar plačiau apibrėžti, kad institutas galėtų sutelkti visus, kurių intelektualinis darbas tiesiog ar ne-tiesiog sudaro lituanistinį įnašą. Kitos institucijos juk ir neturime telkti mūsų intelektualinėms pajėgoms, dirbančioms lietuviškosios kultūros bare.

LKM Akademijos suvažiavimas

Pereiname į Lietuvių Katalikų Mokslo Akademiją. Ji nesiriboja tik lituanistais, bet savaime ji ribojasi katalikais (žinoma, ne politine ar šiaip organizacine, o Bažnyčiai priklausymo prasme). Atkurta 1954 m., LKMA telkia apie 200 narių, kurių 15 suteiktas nario mokslininko titulas. Ligi pereitų metų ji buvo sušaukusi jau 3 suvažiavimus (vieną Romoj ir du JAV). Pereitais metais LKMA suvažiavimas vyko Vokietijoj, Vasario 16 gimnazijos patalpose, rugpiū-čio 23-27. Aišku, šis suvažiavimas nebegalėjo sutelkti kelių šimtų dalyvių, kaip 1961 Čikagoj ar 1964 New Yorke, tačiau vis vien jo programą sekė apie 100 žmonių. Mažiau buvo ir paskaitų, lyginant su ankstesniais suvažiavimais, tačiau vis vien skaityta 13 paskaitų (2 — pilnaties posėdžiuose, 11 — sekcijose). Svarbiausia, šios paskaitos ne tik paskaitomos, bet ir paskelbiamos. Ligi šiolei jau išėjo "Suvažiavimo Darbų" du tomai, apima lygiai 1000 puslapių. Priešpaskutinio j o suvažiavimo darbų tomas spaustuvėje, o paskutiniojo — pradedamas rinkti. Be to, LKMA pradėjo leisti ir studijinių darbų savo metraštį. Anksčiau pasirodę du metraščiai sudarė 744 puslapius. Pereitais metais išėjo trečiasis LKMA metraštis, turįs 410 puslapių. Aptarsime jį vėliau, o čia pasitenkiname tik konstatavimu, kad po Lietuvių Enciklopedijos (atsilikęs XV-tasis specialus Lietuvos tomas pernai dar nespėjo pasirodyti) LK MA "Suvažiavimo Darbai" ir "Metraščiai" sudaro bene didžiausią įnašą mūsų mokslinėn kū-rybon. Kad LKMA taip sėkmingai (pagal turimas sąlygas) plėtoja savo veiklą, visų pirma yra nuopelnas jos pirmininko prof. dr. A Liui-mos, šias pareigas einančio jau nuo 1959 metų. Tyliai varomas nemažas darbas, ir reikia juo visiems daugiau pasinaudoti.

III Kultūros kongresas

Pagaliau pats didysis pereitų metų viešasis įvykis — JAV ir Kanados lietuvių III Kultūros kongresas, Čikagoj lapkričio 24-26 sutraukęs šimtus žmonių. Literatūros vakaran buvo tokia spūstis, kad dalis negalėjo ir patekti. Dvi dienas buvo klausomasi D. Lapinsko muzikos kūrinių. Čiurlionio galerija rodė savo dailės kūrinių rinkinį. Paskaitose ir simpoziumuose diskutuoti įvairūs bendrieji ir atskirų sričių rūpesčiai. Iškelta reikšmingų "kultūrinės politikos" klausimų. Deja, spauda dar neatkreipė į juos dėmesio. Daugiau žvalgytasi, ko pasitaikė netaktiško (pvz., darbo prezidiumo sudarymas iš vienos krypties žmonių, nors ir be priekaištų juos atskirai paėmus).

Apskritai dėl kultūros kongresų yra pas mus susirinkę nemaža skepticizmo. Dar prieš šį kongresą vienas iš mūsų radikaliųjų sociologų teigė, kad, jo nuomone, ligšiolinių kultūros kongresų lygis buvo tiesiog "gėdingas" (Technikos Žodis, 1967 nr. 4 psl. 18). Žinoma, toks gene-ralizuotas gėdijimasis daugiau liudija emocinį paniekos reiškimą, negu besiilgimą intelektualinį lygį. Nei mūsų kultūros kongresai, nei kiti žygiai negali būti aukštesnio lygio, negu mes patys esame. Pakankamai yra dar kur mums kilti, bet, deja, ne liguista savinieka gali iš "gėdos" išvesti. Kitus be saiko niekinant, niekinama ir save patį, nors ir jaučiamasi virš visų iškylant.

Daugiau pagrindo skepticizmui dėl kultūros kongresų teikia ne jie patys, o tai, kad juose iškeltosios mintys lieka be atgarsio. Taip pat nusiviliama, kai laukiama iš jų to, ko negalima nė tikėtis.

Galimas dvejopas kultūrinių susitelkimų pobūdis. Vienu atveju jie gali būti šaukiami įvairių kūrybos sričių žmonėms savo tarpe pabendrauti. Tokį pobūdį savaime gavo LKM Akademijos suvažiavimas 1964, kai jis vyko Fordhamo universiteto uždarumoj — toliau nuo "visuomenės". Daugiau mažiau tokį pobūdį turi metiniai santariečių savaitgaliai Taboro farmo-je, iš dalies ir frontininkų ar ateitininkų sendraugių studijų savaitės. Bet mūsų ligšioliniai kongresai daugiau skiriami rašytojams, dailininkams, muzikams etc. pabendrauti ne savo tarpe, o su visuomene — jai parodyti savo laimėjimų ir žadinti jos kultūrinį domesį. Bet tokia paskirtis nieku būdu jų apskritai nenuvertina, nes ji taip pat turi savo prasmę. Būtų nesusipratimas niekinti (ar tiesiog "gėdinti") visuomenę dėl mažesnio intelektualumo, nes gi ir hermetiškiausias kūrėjas nekuria tik sau pačiam. Be visuomenės domesio nebūtų įmanoma reikštis nė kūrėjams.

Savaime aišku, kad Lietuvių Bendruomenės rengiamieji kultūros kongresai visų pirma turi visuomeninių tikslų. Tačiau nieku būdu jie neužkerta kelio rašytojams, dailininkams, muzikams etc. ne tik savo organizacijose bendrauti, bet ir susirengti bendrų pirmojo pobūdžio kultūros kongresų, savaitgalių, savaičių etc. Tą mintį kėlė ir šio kultūros kongreso pirmojo visumos posėdžio paskaita.

Kiti susitelkimai

Kaip sakyta, tiek aplamai kultūrinio intereso žadinimui, tiek kūrybos žmonių savo tarpe pabendravimui daug reikšmės turi anksčiau užsimintieji kultūros "kongresėliai" Dainavos stovykloje ar Taboro farmoje. Ir kitos organizacijos pradeda savo suvažiavimus sieti su intelektualesnėmis paskaitomis, literatūros vakarais, dailės parodomis, koncertais, net su teatriniais pastatymais. Reikia tai ir sveikinti, ir ateityje skatinti.

Atskirai reikia iškelti pereitais metais vykusį mokytojų sujudimą. Dainavos stovykloje VII.30 -'VIII.6 sėkmingai pravesta pirmoji mokytojų studijų savaitė. Po ankstesnių rajoninių mokytojų suvažiavimų pernai buvo susivažiavę Baltimorėn to pakraščio mokytojai. Taip pat į-vyko Kanados ir Australijos mokytojų suvažiavimai. ALTS skyriaus pirmininko agr. A. Musteikio iniciatyva Detroite IX. 17 surengtas specialus lietuvio mokytojo pagerbimas. Mokytojui buvo skirtas ir mūsų žurnalo lapkričio numeris.

Ir kitų kraštų lietuviai rengia vienokius ar kitokius kultūrinius susitelkimus. Kanados lietuviai pereitais metais (Montrealy IX. 2-3) surengė jau XIII-tąją lietuvių dieną, kuri iš dalies taip pat yra "kultūros kongresėlis". Europos lietuviai kasmet renkasi Vokietijoj į studijų savaitę, kuri pernai buvo susieta su LKM Akademijos suvažiavimu. Australijos lietuviai kas antri metai rengia kelių dienų įvairiopą meninę programą. Pietų Amerikos lietuviai pereitais metais (Buenos Aires II.2-6) surengė savo IV-tąjį kongresą, kurio vakarais taip pat vyko meninės programos.

Mokslinės knygos, memuarai etc.

Pereiname į atskirus kūrybinius pasiekimus įvairiose srityse. Pirmiausia žvilgsnį metame į knygas, kuriose atsispindi ir mokslinė (bei aplamai "negrožinė"), ir literatūrinė kūryba.

Viena pastaba: daugelio knygų faktinė išleidimo data yra vėlesnė, negu oficialiai nuro-Joma. Tuo būdu tenka 1967 metų apžvalgoi minėti daug ir tokių knygų, kurios pagal metriką būtų reikėję jau 1966 metų apžvalgoj aptarti.
Mokslinio pobūdžio knygai egzilinės sąlygos, ypač tokioj mažoj bendruomenėj, yra daugiau negu nepalankios.
Dėl to mokslinių knygų (nors ir kaip negriežtai imant) per metus pasirodo vos viena kita. Palyginus su kitais, pereitieji metai buvo, galėtume pasakyti, pusėtinai derlūs.

Br. Kviklio "Mūsų Lietuvos" išėjo trečiasis tomas, aprašęs Šiaulių apskritį ir Sūduvą. V. Maciūnas atskiru leidiniu paskelbė savo mūsų žurnale (1963-64) spausdintus straipsnius — "Pluoštas dokumentų apie Antaną Strazdą". Dr. J. Dauparas išleido iš savo disertacijos parengtą knygą "Žemės ūkio švietimas", kurios didžioji dalis skirta Lietuvos žemės ūkio švietimui. Fordhamo universiteto profesorius dr. K. Račkauskas išspausdino veikalą "Lietuvos konstitucinės teisės klausimais", kuriame nagrinėja visas nepriklausomos Lietuvos konstitucijas. Paminėtinas ir miškininko A. Vadopalo žodyni-nis leidinukas "Vardai dumblynams ir durpynams".

J. Girnius veikale "Idealas ir laikas" svarsto aktualiuosius krikščioniškuosius ir lietuviškuosius rūpesčius, bet taip pat filosofiškai liečia ir bendrąją žmogaus problematiką.

Krikščioniško požiūrio knygų pereitais metais pasirodė kelios. St. Ylos "Moderni mergaitė" susilaukė antro leidimo. Gyvenamosios dabarties "žaizdų ir skaudulių" ieško marijonų premijuota Br. Zumerio knyga "Dabarties sutemose". Savo įvairių straipsnių rinkinyje "Iš sutemų į aušrą" naują "gadynę" skelbia Ottawos universiteto profesorius dr. A. Ramūnas (Paplauskas).

Pereitais metais pasirodė plačiai užmotos knygų serijos "Krikščionis gyvenime" pirmasis leidinys — "II Vatikano susirinkimo dokumentai. I dalis: konstitucijos" (vertė prel. V. Baltumas ir A. Tamošaitis, SJ). Išleidus šių dokumentų antrąją dalį, bus einama prie originalių veikalų leidimo.

Kaip ir kitais metais, taip ir pernai nestokojo žvilgsnio brangion praeitin. A. Ambrose išleido stambią knygą "Chicagos lietuvių istorija". Pr. Alšėnas parengė Martyno Jankaus monografiją. Antruoju tomu baigti vysk. P. Bučio autobiografiniai "Atsiminimai". Australijos Minties spaustuvė (Pr. Nagys) antru leidimu išleido to vertą dr. J. Matuso "Šaulių sąjungos istoriją". J. Švaisto atsiminimų knyga "Dangus • besyse" grąžina į nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metus. Iš tų pačių metų yra ir J. Bud-atsiminimai "Kontržvalgyba Lietuvoje". R.Skipitis išleido savo atsiminimų antrą tomą "Nepriklausoma Lietuva". Nepriklausomos Lietuvos paskutinės vyriausybės dienas nušviečia J. Audėno autobiografinė knyga "Paskutinis posėdis". Partizanų laisvės kovą sovietinėje okupacijoje aprašo VI. Ramojus knygoj "Kritusieji už laisvę".

Iš vadovėlių pernai pasirodė V. Liulevičiaus "Lietuvos istorija" (V klasei ir IX skyriui) ir D. Veličkos "Lietuvių kalbos pratimų" II sąsiuvinis.

Iš lituanistinių veikalų svetimomis kalbomis išėjo jauno lenkų istoriko J. Ochmanskio "Historia Litwy" (347 psl.) — didelio mokslinio objektyvumo veikalas (mūsų žurnale recenzuosime jį vėliau). Tautinio atgimimo laikotarpiui skirta Seton Hali universiteto prof. dr. J. J. Stuko knyga "Awakening Lithuania". Antru leidimu "Viltis" išleido buvusio JAV nepaprasto pasiuntinio ir įgalioto ministro Lietuvoje Owen J. C. Norem knygą "Timeless Lithuania". Pereitų metų apžvalgoj liko nepaminėta Wisconsino universiteto profesoriaus dr. A. E. Senno knyga "The Great Powers. Lithuania and the Vilna Question 1920-28".

Prof. dr. A. J. Greimas prancūzų kalba paskelbė lingvistinį veikalą "Sémantique structurale". Dr. Ad. Darnusis suredagavo cheminės technologijos stambų veikalą "Sealants" ir pusę jo pats parašė. Daug mūsų jaunųjų mokslininkų, ypač techninių mokslų, savo studijinių straipsnių paskelbė atitinkamuose specialybės žurnaluose.

Grožinė literatūra

Grožinėj literatūroj pernai neabejojamai vyravo poezija — ne tik kiekybe, bet ir kokybe. K. Bradūnas paskelbė savo čiurlioninės tematikos rinkinį "Sonatos ir fugos". VI. Šlaito išėjo "34 eilėraščiai", J. Meko — "Pavieniai žodžiai". Po ilgos tylos rinkiniu "Mėlyna diena" vėl prabilo B. Rutkūnas. Sulaukėme net dviejų debiutinių rinkinių: sesuo M. Jurgita Saulai-tytė išleido "Kai mes nutylam", St. Šakytė — "Alkana žemė".

Tai jau šešių rinkinių derlius. Išskirtinai iškilaus laimėjimo, gal būt, nė vienas šių rinkinių nesudaro, tačiau netenka jų ir apgailestauti. Nuo seno žinomieji pernykščių rinkinių autoriai daugiau papildė savo poezijos lobį, negu išsiveržė į visai naujus žygius. Gal, atrodo, tik J. Meko žodis tvirčiau skamba, negu ankstesniame "Gėlių kalbėjime" (1961), žinoma, ne dėl manieringo eilėraščių išdėstymo po žodį ar tik po skiemenį eilutėj, o dėl tyresnio savęs išsakymo. Debiutiniai rinkiniai yra kuklūs, o savo miniatiūriškumu bei žodžio glaustumu netgi savotiškai giminingi. Jėgingesnis ir gilesnės įtampos yra M. J. Saulaitytės žodis.

A. Vaičiulaičio įprastiniu meistriškumu nugludinti padavimai "Gluosnių daina" pagal metriką pasirodė 1966 m., bet iš tikro tik pernai. Išskyrus "Gluosnių dainą" pagal metriką iš pereitų metų, jų prozos derlius yra skurdus. Abu pernykščiai romanai — Pr. Naujokaičio "Žydinčios dienos" ir R. Rasos "Meilė trikampy" — neišsimuša į dėmesio vertus literatūrinius kūrinius. K. Almeno novelės "Gyvenimas tai vyšnių kekė" taip pat ne prašoka, o greičiau atsilieka nuo jo gana stiprių "Bėgių": atrodo, kad rinkinys sudarytas iš ankstesnių bandymų, ir dėl to pateko visiškai banalių anekdotų, stelbiančių geruosius dalykus.

Dramos derlius taip pat kuklus: J. Jankaus partizaninė drama "Peilio ašmenimis", A. Landsbergio vienaveiksmis "Sudiev, mano karaliau (mūsų žurnalo gegužės numery) ir A. Kairio vienaveiksmė komedija "Curriculum vitae" (iš "Trečiosios pradalgės").

Kaip vaikų rašytoja debiutavo G. Banaitytė-Ivaškienė istorine nuotykių apysaka "Baltasis stumbras" (recenzija šiame numeryje). N. Jankutė išleido "Kaip Algiukas vėjo ieškojo" — 10 apsakymėlių mažiesiems. Dar pora leidinukų išleido J. Narūne (Pakštienė). Be to, pernai dar liko nepaminėtas vaikams J. Valaičio sueiliuotas "Gedimino sapnas ir Neringa".

Nors metrikuota 1966 m. data, bet tik pernai išėjo metraštinė "Trečioji Pradalgė". Nėra kalbos, kad literatūros metraštis yra pravartus. Tačiau svarbu, kad jis iš tikro atspindėtų mūsų šio meto literatūrinį lygį. Antraip, mūsų literatūra yra ne reprezentuojama, o misreprezen-tuojama. Nemanoma čia reikalauti, kad tik patys pajėgiausieji mūsų rašytojai rastų vietos metraštyje. Bet norima pasakyti, kad yra kažkokio nesusipratimo, kai jame mūsų pajėgieji rašytojai beveik nerandami (žinoma, tai ne redaktoriaus kaltė). Taip pat sunku pateisinti literatūros metraščio užpildymą neliteratūrine medžiaga. Sakysime, L. Dovydėno atsiminimai iš pirmojo bolševikmečio ir jo dabartiniai samprotavimai yra tikrai įdomūs, bet vis vien — tai ne literatūra. Arba vėl: St. Santvaras savo atsiminimais apie keturius jubiliatus užima kone ketvirtį viso metraščio (psl. 314-410, o viso metraščio teksto yra 406 puslapiai), bet beveik nieko nepasako apie juos kaip kūrėjus ir tenkinasi tik asmeninės pažinties istorijomis. Pagaliau ne literatūra yra ir tokia beletristika, kuri lieka tik banali publicistika. Viską susumavus, "Trečiojoj Pradalgėj" yra gerokai per pusę medžiagos, kuri literatūros metraščiui nepriklauso.

Australijos Sydney Plunksnos klubas išleido savo narių kūrybos almanachą "Plunksna ir žodis". "Tėviškės Žiburiuose" (1967.V.4) V. A. Jonynas savo šio almanacho recenzijai davė antraštę "Savišvietos būrelio dienos ir darbai". Gal ir yra tiesos, bet, dievaži, Sydney plunksninin-kų almanachas neturi ko daug rausti šalia visų rašytojų "Pradalgių"!
Pradėti leisti A. Škėmos raštai, kurių bus trys tomai. Pernai išėjęs I tomas apima prozą: Nuodėguliai ir kibirkštys, Šventoji Inga, Čelesta, Balta drobulė. Kruopščiai redakcinių pastabų parūpino K. Ostrauskas.

Ateina galvon klausimas: kaip toli pažengęs pažadėtas dr. J. Kaupo raštų išleidimas? Tektų kam nors susirūpinti ir F. Kiršos bent rinktinės ir pomirtinio palikimo išleidimu. Rodos, vienas antras doleris tam reikalui buvo ir paties poeto paliktas. Gal nenusidėtų Lietuvių rašytojų draugija, imdamasi bent paskatos, jei ne iniciatyvos.
Iš vertimų į lietuvių kalbą paminėtinas A. Tyruolio išverstas Dantės "Naujasis gyvenimas". Lietuvoj pasirodė A. Dambrausko parūpintas Vergilijaus "Enejidos" ir A. Churgino — Šekspyro sonetų vertimai.

N. Rastenis išvertė į anglų kalbą Donelaičio "Metus", o užpernai juos į vokiečių kalbą išvertęs dr. H. Buddensiegas pereitais metais dar paskelbė A. Baranausko "Anykščių Šilelio" ir D. Poškos "Mužiko" vertimus. J. Zarinš į latvių kalbą išvertė A. Landsbergio "Penkius stulpus" ir "Sudiev, mano karaliau".

Pagaliau premijos. Lietuvių rašytojų draugijos premiją laimėjo A. Gustaitis už satyrinės poezijos rinkinį "Ir atskrido juodas varnas" (1966). "Draugo" romano konkurso laimėtojas — Pr. Naujokaičio "Žydinčios dienos". "Dirvos" novelės konkursą antrąkart iš eilės laimėjo V. Alantas novele "Ūgly Lithuanian". Konkursui buvo gauta net 18 kūrinių, taigi novelistų pakanka, tik novelė skursta!

Nesiėmėme čia apžvelgti Lietuvoj išėjusių knygų. O jų pasirodė daug ir tokių, kuriomis lygiai visiems tenka džiaugtis. Bent kai kurias reikšmingesnes iš jų apžvelgsime vėliau atskiru straipsniuku. Šį kartą tepaminime, kad pereitais metais Lietuvoje išleista J. Baltrušaičio poezija ir J. Savickio novelių rinktinė. Abiejų knygų įvadiniai straipsniai aplamai yra rimti. Be to, išėjo V. Kazakevičiaus redaguota gamtinės poezijos antologija "Graži tu, mano brangi tėvyne", kuri duoda ir laisvajan pasaulin nuo bolševizmo pasitraukusiųjų poetų kūrybos. Pridėtos trumpos biografijos yra dalykiškos.
(Pabaiga kitame numery)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai