Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GEDIMINO LAIŠKAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS RABIKAUSKAS   
Tokia antrašte Lietuvoje prieš metus pasirodė knyga, kuri domina ne tik mūsų praeities tyrinėtojus, bet ir kiekvieną lietuvi, kuriam brangi savoji tauta, jos žmonės, jos valdovai, nors jie būtų gyvenę ir prieš daug šimtmečių. Tuoj pat verta pabrėžti, kad tai kruopštus, dailus ir, galima sakyti, išradingai originalus istorinių šaltinių leidinys. Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietijoje, leidžiant knygas, dažnai jų apipavidalinimui buvo neskiriama didesnio rūpesčio. Bet lietuvio savigarbos jausmas neleido jam tūnoti apkiautusiam po okupantų primestais neestetiškais šablonais; jis pradėjo, kad ir nedrąsiai, ieškoti savitos išraiškos. Pastarajame dešimtmetyje nemažas skaičius Lietuvoje leistų knygų ėmė tolti nuo rusiškųjų šablonų, taip kad kai kuriomis tikrai gali visi pasigėrėti. Pavyzdžiui, paminėsiu bent vieną: Irenos Kostkevičiūtės "Vincas Svirskis" (1966). Ir pats formatas, ir viršelis, ir spausdinimas, ir iliustracijos bei jų per visą knygą išdėstymas įdomūs, patrauklūs, naujoviški, gabaus dail. Rimt. Gibavičiaus paruošti.

Į tokių nešabloninių knygų eilę Įsirikiuoja ir Gedimino laiškai (Vilniuje 1966 išleido Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas, parengė V. Pašuta ir I. štai; 200 psl., tiražas 5000 egz.). Ne viskas pasisekė, kaip reikėtų; ypačiai ant kietojo, tamsiai mėlynos, beveik juodos spalvos viršelio užspaustos baltos titulo raidės ir auksinė ornamentacija išėjo neryškios, murzinos. Geriau pavyko tuos pačius ženklus atspausti ant visai juodos spalvos aplanko. Dailininko A. Kučo pieštos gotiško stiliaus raidės bei vaško antspaudo eskizas  vykusiai paruošia skaitytoją  dvasia persikelti į mūsų istorijos senuosius laikus ir, toliau verčiant knygos puslapius, užtikti garbingus XIV a. dokumentus. Taip pat sveikintina pati laiškų tekstų perdavimo forma. Per visą knygą lygiagrečiai eina keturios skiltys, užimančios vis po du puslapius. Pirmoje skiltyje dedami nurodymai apie dokumentų šaltinius ir kai kurių teksto vietų paaiškinimai; II-j e — teksto vertimas į rusų kalbą; IlI-je — dokumento tekstas originalia (lotynų arba vokiečių) kalba; IV-je — teksto vertimas į lietuvių kalbą. Leidėjams atėjo į galvą laiminga mintis: kad ryškiau išsiskirtų originalusis tekstas, trečiajai skilčiai naudojami raudoni dažai. Tokiu būdu, atvertus knygą, tuojau išsiskiria moksliniu požiūriu pati svarbiausioji leidinio dalis — originalusis laiškų tekstas. Raudona spalva taip pat panaudota I-je skiltyje, žymint "bėgantį titulą", kuriuo nurodomas laiško numeris. Yra šioks toks panašumas su liturginėmis knygomis, kur raudona spalva paprastai dedami visi paaiškinimai  (rubrikos), kai pats maldų tekstas spausdinamas juodomis raidėmis. "Gedimino laiškų" atveju sugretinimas su liturginiais tekstais, atrodo, neatsitiktinis, nes jie spausdinti Vilniuje "Vaizdo" spaustuvėje, beveik tuo pačiu metu, kai toje pat spaustuvėje buvo užbaigtas spausdinti "Apeigynas". Pirma vykusiai ii bandžius dviem spalvom spausdinimo techniką liturginėje knygoje, buvo nesunku pritaikyti tą pačią techniką ir istorinių šaltinių leidiniui. Gautas tikrai vykęs, orios išvaizdos didžiojo Lietuvos valdovo Gedimino korespondencijos rinkinys.

Tačiau knygai vien patrauklios išvaizdos neužtenka; jos pagrindinę vertę sudaro jos turinys. Pavadinimas "Gedimino laiškai" dar nenusako pilno knygos turinio. Kai kas gali manyti, kad čia ras vien tik laiškus, kuriuos yra parašęs Gediminas. Iš tikrųjų, iš 18 leidinyje duodamų dokumentų tik 6 yra paties Gedimino laiškai, kiti du laiškai yra rašyti Gediminui (pop. Jono XXII ir Rygos miesto tarybos); likusieji tekstai tik netiesiogiai liečia Gediminą arba ano meto krašto problemas: dvi Gedimino sutartys su ordinu ir kitais Livonijos žemių valdovais (1323 ir 1338); du Prūsijos dvasiškijos (Varmės vyskupo ir Prūsijos pranciškonų kustošo laiškai tikintiesiems; ištrauka iš Jono XXII laiško Prancūzijos karaliui; to paties popiežiaus raštas kryžiuočių ordinui; be to, svarbus ir įdomus popiežiaus legatų pasiuntinių, keliavusių pas Gediminą į Vilnių, pranešimas; Rygos miesto tarybos raštas Liubekui; Gedimino pasiuntinio Lesės pareiškimas ir, pagaliau, — leidinyje stovįs pirmoje vietoje, — Mindaugo raštas vysk. Kristijonui, kur aiškiai minimas valdovo antspaudas ir tuo liudijama jau Mindaugo laikais Lietuvoje veikus tvarkingą raštinę.

Taigi dokumentų rinkinys yra įvairus ir vertingas. Tiesa, visi čia išspausdinti tekstai buvo istorikams žinomi ir jau ne kartą išleisti. Keletą tų pačių laiškų išspausdino ir V. Gidžiūnas (De Fratri-bus Minoribus in Lituania, Romae 1950); apie tai, žinoma, mūsų aprašomame leidinyje nė neužsiminta. Naujojo leidinio didžiausioji vertė yra ta, kad čia pirmą kartą duodamas lietuviškas visų minėtųjų dokumentų vertimas. Nelengvą vertimo darbą atliko filologijos mokslų kandidatas M. Ročka. Džiugu, kad dar yra Lietuvoje mokslo žmonių, galinčių įkąsti viduramžių popiežių kanceliarijos vartojamus terminus ir teisinį, įvairiomis klauzulėis perpintą stilių, kuris žymiai skiriasi nuo mūsų įprastų išsireiškimų; nemažiau, kad ir kitokio pobūdžio, sunkumų reikėjo nugalėti, gilinantis į senąją Livonijos ordino ir Rygos miesto tarybos vartotą vokiečių kalbą. Vertėjas, pasiremdamas prieš tai atliktu vertimu į rusų kalbą, pateikė aplamai tikslų ir nesunkiai suprantamą lietuvišką dokumentų vertimą, kuriuo galės naudotis ir istorikai. Kai kurios laiškų ištraukos jau buvo anksčiau išverstos, leidžiant Lietuvos TSR istorijos šaltinių I t. (Vilnius 1955, psl. 32-33); palyginus, nesunku matyti, kad dabartinis vertimas yra gerokai tikslesnis už anąjį. Kai kur betgi, atrodo, vertėjas ne visai suprato originalųjį tekstą. Pvz., psl. 25, kur Gediminas, rašydamas popiežiui, skundžiasi kryžiuočių Lietuvai daromomis skriaudomis ir pamini, kaip jie smurtu paėmė net Rygos arkivyskupą Joną, "kuris buvo numarintas kurijoje viešpaties Bonifacijaus metu" (psl. 25, eil. 26-28). Toji vieta skamba lotyniškai: "... qui temporibus domini Bonifacii in curia fuit defunctus". "Fuit defunctus" nereiškia "buvo numarintas", bet "mirė", kaip ir Missae defunctorum nereiškia numarintųjų mišios, o mirusiųjų mišios. Vertėją čia, tur būt, suklaidino rusiškasis vertimas, kur net sakoma: "kotorogo umertvili v kurii vo vremena gospodina Bonifacija", išeitų tarsi kryžiuočiai būtų kokiu nors būdu prisidėję prie arkivyskupo mirties. Iš tikrųjų, tekste tik sakoma, kad Rygos arkivyskupas Jonas III mirė Romoje, pop. Bonifaco VIII kurijoje; tai patvirtina ir kiti istoriniai dokumentai. Kryžiuočiai kalti vien tuo, kad arkivyskupas negalėjo grįžti į savo arkivyskupiją. Arba psl. 107, kur netikslus lotyniškasis tekstas (eil. 12-13 vietoje ex nostra confidentia turi būti ex recta confidentia) sumaišė tiek rusiškąjį, tiek šiuo ištikimai sekantį lietuviškąjį vertimą, čia eina kalba ne apie popiežiaus pasitikėjimą ir nuoširdų palankumą, bet apie tokius pat Gedimino pareikštus jausmus. Todėl tą vietą reikia versti: "... mes matydami, išplaukiant iš tikro pasitikėjimo ir nuoširdaus palankumo tai, kad neatsisakai ..." Dar būtų galima pridėti keletą panašių pastabų, bet nebenorime tokiais mažmožiais daugiau -varginti šių eilučių skaitytojus.

Nors knyga, kaip sakėme, keliais atžvilgiais pavykusi ir tikrai naudinga, bet niekas nedraudžia paklausti, ar buvo galima ką nors dar geriau padaryti. Atrodo, kad ne tik buvo galima, bet ir reikėjo kai ką tobuliau atlikti. Kiekvienas, kuris ima į rankas panašaus pobūdžio šaltinių leidinį, jame tikisi rasti galimai pilnesnį rūpimu klausimu dokumentų rinkinį, šiuo atveju kiekvienas tikisi matyti surinktą ir į lietuvių kalbą išverstą pilną dokumentaciją, liečiančią Gedimino santykius su Vakarų Europa ir ta proga iškilusį Lietuvos christianizacijos reikalą. Be abejo, mūsų istorijos tyrinėtojai džiaugsis čia radę visų šešių, iki mūsų laikų išlikusių Gedimino laiškų tekstus ir vertimus, dėkingai naudosis visais kitais patogiai jiems į rankas įduotais dokumentais. Bet ne vienas istorikas čia veltui ieškos geram visų dalykų supratimui svarbaus popiežiaus Jono XXII dar 1317 Gediminui siųsto laiško, kuriuo kviečia Lietuvos valdovą priimti krikštą ("Post primam" — 1317 vasario 3);  veltui norės surasti to paties popiežiaus 1324 per pasiuntinius Gediminui siųsto tikėjimo išpažinimo formulę ("Inter precipuos" — 1324 birželio 1); taip pat ne vienas apgailestaus, neradęs Jono XXII bulės, kuria buvo patvirtinta Gedimino su ordinu, Livonijos vyskupais ir miestų atstovais pasirašyta sutartis ("Gratias agimus" — 1324 rugpiūčio 31; tiesą sakant, leidinio paruošėjai šią bulę žinojo ir, duodami minėtos sutarties originalų tekstą, pažymėjo bulėje įterpto jos lotyniško vertimo variantus; bet vis vien būtų buvę labai naudinga drauge turėti popiežiaus bulėje aprašytą sutarties sudarymo istoriją ir jos patvirtinimo formulę). Visi šie trys popiežiaus laiškai liečia tiesiogiai patį Gediminą ir yra glaudžiai susiję su ta pačia kitų leidinyje išspausdintų tekstų iškelta problematika. Todėl, mūsų manymų, ir jie turėjo būti įtraukti į "Gedimino laiškų" leidinį. Nėra ko teisintis nežinojimų, kad tokie laiškai egzistuoja, nes
jie visi jau išleisti; bent du iš jų randami drauge su kitais Jono XXII Gediminui skirtais laiškais.

Antras dar svarbesnis trūkumas — tai nemoksliškas originalaus teksto parinkimas. Leidinį, kaip pažymėta pratarmėje, ruošė istorijos mokslų daktaras ir filologijos mokslų kandidatai; jį beruošiant davė vertingų patarimų filologijos mokslų daktarė; atsakingas leidinio redaktorius — istorijos mokslų daktaras. Bet kažkodėl nė vienas iš jų nekreipė dėmesio, kad perspausdinti tekstus iš senų jų leidinių yra rizikinga ir neatsakinga, ypač jei galima pasinaudoti pačiu jų šaltiniu, iš kurio tiesiogiai ar per tarpininkus juos paėmė ankstyvesnieji leidėjai, čia ypačiai turiu galvoje "Gedimino laiškuose" perspausdintus popiežiaus Jono XXII laiškus. Nesunku matyti, kad visi trys (nr. nr. 10, 12 ir 13)  yra ne  iš  jų originalų, bet iš pop. kanceliarijoje darytų nuorašų — registrų. Tai rodo tų laiškų vadinamieji protokolai (įžanginės formulės, pažyminčios dokumento autorių ir gavėją); iš perspausdintųjų "Gedimino laiškuose" nė vienas negalėjo taip būti įrašytas pačiame originale. Nr. 10: negalimas titulas "rex francorum", nes jau nuo Grigaliaus IX (1227-41) laikų pop, kanceliarija vartojo daugiausia   titulą   "rex   Francie".   Nr.   12:  žodžiai "Ioannes episcopus, servus servorum Dei" jokiu būdu negalėjo stovėti protokolo gale, nes jau nuo IX a. visuose popiežiaus dokumentuose popiežiaus vardas ir titulas stovi pirmoje vietoje ir tik po to eina laiško gavėjo pavadinimas. Nr. 13: pavadinimas "Ioannes XXII" negalėjo būti jokiame ano meto originale, nes popiežiaus vardą drauge su eilės numeriu pradėta vartoti tiktai brevėse, kurių pati seniausioji yra žinoma tik iš 1390. Tie nukrypimai ankstesniuose leidiniuose galėjo atsirasti dėl to, kad leidėjai, neturėdami originalų, naudojo registrų tekstą ir ten paprastai sutrumpintai žymimas protokolo formules papildė savo nevykusiai pridėtais išsireiškimais. Tuos pačius nevykusius įrašus pakartojo ir "Gedimino laiškų" leidėjai. Teisinga visų trijų popiežiaus laiškų pradžia originaluose turėjo būti:  Ioannes episcopus, servus servorum Dei; toliau gavėjo vardas ir titulas, o gale: salutem et apostolicam benedictionem.

Žinant, iš kur tekstai paimti, mokslinis metodas reikalauja, kad juos leidžiant būtų naudojamasi pačiu pirmuoju šaltiniu, šiuo atveju reikėjo palyginti leidžiamųjų pop. laiškų tekstus su registruose esamais tekstais, kurie visi yra išlikę iki mūsų laikų. Tai visai nereikalauja daug darbo. Rašančiam šias eilutes pakako sugaišti tris valandas, kurių metu Vatikano archyve galėjo patikrinti šių trijų ir kitų dviejų pop. Jono XXII Gediminui skirtų laiškų tekstus. Ir pasirodė, kad tai buvo labai naudinga, nes Bunge ir Theineris, kaip kitur, taip ir čia neišvengė klaidų savo perrašymuose. Manau, kad bus pravartu čia sužymėti bent tuos teksto pataisymus, kurie daugiau ar mažiau paliečia sakinių arba žodžių prasmę. (Nurodydami taisytinas vietas, vadovaujamės "Gedimino laiškų" leidiniu).

Nr. 10: tai, kas išspausdinta "Gedimino laiškuose" nėra ištisas popiežiaus laiškas Prancūzijos karaliui, o tik paskutinis ilgesnio laiško skyrelis. Vatikano registruose (Reg. Vat. 112 fol. 156r-v) šis laiškas taip prasideda: Carolo, regi Francie. Ad nostram nuper presen-tiam...; paskutinis skyrelis įvedamas žodžiais:  Rursus Gedennen, qui se regem Lethovie ...; toliau vietoje: nobis nuper per suas litteras intimavit registre skaitome: nobis nudius per suas litteras iniciavit. Visas šis laiškas yra išspausdintas (su kai kuriais netikslumais) Bibliothèque des Écoles françaises d'Athènes et de Rome, 3-e série: Iohannis papae XXII epistulae tam secretae quam curiales ad gallicam historiam spectantes, ed. A. Coulon, II, Paris 1913, col. 408-409 n. 1850.

Nr. 12 (Reg. Vat. 76 fol. 6r-v). Registre nėra laiško įžangoje žodžių: Ioannes episcopus, servus servorum Dei. Psl. 91-93: vietoj dum admittimus turi būti dum advertimus; psl. 93 eil. 10: vietoj salvacionis turi būti salutacionis; psl. 93 eil. 17-18: vietoj predecessor tuus Mindowe turi būti predecessor tuus rex Mindov/e; psl. 93 eil. 20: vietoj et inimicabiles turi būti et innume-rabiles; psl. 95 eil. 14: vietoj qui paratus turi būti quia paratus; psl. 97 eil. 24-25: vietoj Deo vero et vivo turi buti Deo vivo et vero: psl. 99 eil. 1: skaityk nostrirque; psl. 99 eil. 6-7: vietoj quam secundis debitą turi būti quam secundis huiusmodi litteris debitą, užtat po discussis nėra žodžio litteris; psl. 99 eil. 19: vietoj regaus prudentia turi būti regalis Providentia; psl. 99 eil. 28: vietoj conspectemus magnum turi būti ex-pcctemus magnum; psl. 107 eil. 2-3: vietoj fortificari mereamini sacramento turi būti purificari mereamini in Sacramento; psl. 107 eil. 12: vietoj quod ex nostra confidentia turi būti quod ex recta confidentia; psl. 107 eil. 2-1 iš apačios: vietoj tibi de ceteris turi būti tibi de cetero; psl. 111 eil. 15: vietoj eorum salubrius turi būti eorum salubribus; be to, šiame laiške kelis kartus pavartota santruma qt' reiškia quatenus, o ne quantinus.

Nr. 13 (Reg. Vat. 76 fol. 7r-v). Laiškas registre pradedamas žodžiais: Dilectis f iliis .. magistro...; nėra: lohannes XXII etc. Adrese po žodžio Theutonicorum turi sekti lerusolimitani, būtent Hospitalis; po salutem registre nėra etc., bet savaime suprantama pilna formulė: salutem et apostolicam benedictionem. Psl. 113 eil. 14: vietoj nobis directas turi būti nuper directas; psl. 115 eil. 3: vietoj destinando turi būti destinandos; psl. 115 eil. 20: po volentes registre nėra quod; psl. 115 eil. 21: vietoj fovere favore turi būti fovere favo-ribus; laiško gale registre pažymėta: Dat. Avinion., nieko daugiau.

Tai tik trijuose "Gedimino laiškuose" rasti netikslumai. Reikia tikėtis, kad kituose penkiolika čia išleistų laiškų padėtis kiek geresnė. Bet pilnai pasitikėti negalima, nes ir jie paimti iš tų pačių senų leidinių, jų nepalyginus su originalais ar išlikusiais rankraštiniais nuorašais. Knygą leidimui paruošusie-ji gal teisinsis, kad esamose sąlygose negalėjo duoti geresnio teksto. Tuo galima patikėti. Bet tai nereiškia, kad niekas jau nekaltas. Kalti yra tie, kurie tas esamas sąlygas sudarė ir laiko supančiotą Lietuvos mokslinį bei kultūrinį gyvenimą. Kai viso pasaulio mokslininkai gali laisvai susirašinėti, gali laisvai nuvažiuoti, kur ir kiek jiems reikia, Lietuvos istorikai ne tik negali atvažiuoti, pavyzdžiui, į Romą pasirinkti savo darbams reikalingos medžiagos, bet, matyt, ir neleidžiama jiems susirašinėti su Romoje gyvenančiais lietuviais istorikais, kurie būtų mielai, sakysime, pop. Jono XXII laiškų reikale atlikę reikiamas teksto kontroles.

Pagaliau mus visus stebina dar viena aplinkybė, kurios tyčiomis lig šiol nepaminėjau. "Gedimino laiškai", kaip rodo titulinis puslapis, yra išleisti Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos instituto, bet juos išleidimui parengė rusas, žinomas Lietuvos senosios istorijos specialistas, istorijos mokslų daktaras V. Pa-šuta ir nežinoma filologijos mokslų kandidatė I. Štai. Tik pratarmės gale nežymiai prisiminta, kad "į lietuvių kalbą dokumentus išvertė filologijos mokslų kandidatas M. Ročka". To paties V. Pašutos parašytas kompetentingas ir vertas dėmesio įvadas, kuriame nagrinėjama čia leidžiamųjų šaltinių reikšmė istorijai, ypačiai krašto ūkio,  visuomeninės santvarkos, politinės struktūros ir Lietuvos užsienio politikos aspektais. Jei Lietuvoje veikiąs Istorijos institutas kviestų į pagalbą rytiečius svetimtaučius krašto istorijos klausimams, kurie glaudžiai susiję su Rusijos, Ukrainos ar kitų kraštų istorija, nagrinėti, būtų savaime suprantamas ir girtinas dalykas. Bet jei reikia ieškoti svetimųjų ir tuomet, kai norima išleisti grynai Lietuvos reikalus liečiantį leidinį ir šauktis pagalbos iš Rytų, kai iškyla klausimai apie kryžiuočių politiką arba apie iš Vakarų Lietuvą pasiekusią krikščionybę, tai jau rodo nepakankamą paties Istorijos instituto pajėgumą. Ir čia nesunku įžvelgti, kad prie to veda sąlygos arba, tiksliau, tų sąlygų sudarytojai ir jų palaikytojai. Iš kur atsiras istorikų gerai valdančių lotynų kalbą, jei jau trečias dešimtmetis, kai lotynų kalba išguita iš Lietuvos mokyklų, o tiems, kurie ja galėtų naudotis, neleidžiama dirbti mokslinio darbo? Naujoji lietuvių karta, gavusi vienašališką, ne savo tautos interesams, bet svetimųjų naudai palenktą išsilavinimą, nebegali nei gilintis (nes jai trūksta paprasčiausių priemonių), nei kaip reikia suprasti bei  objektyviai  vertinti Lietuvos praeities,  kuri didžiausia dalimi yra susieta su Vakarų Europos kultūra.   Dar būtų — bent šiuo metu — ir tėvynėje gyvenančių lietuvių, pajėgiančių užpildyti atsiradusią spragą, bet jie yra "nutildyti". Tikriausiai ne savo noru nuo 1945 visai "nutilo" — neskelbia straipsnių, nespausdina knygų — kun. dr. J. Stakauskas, dar prieš karą pasireiškęs kaip vienas iš gabiųjų ir moksliniam darbui pilnai pasiruošusių Lietuvos istorikų, kuris kaip tik tyrinėjo Mindaugo ir Gedimino laikų Lietuvos istoriją. Tokių kaip jis būtų dar ne vienas, bet jie kunigai arba bent ne komunistų partijos nariai, ir todėl turi tylėti. Kas nemato, kad iš to didžiuliai nuostoliai mokslo pažangai ir kultūrai? Juk, patekęs į tokias sąlygas, ir toks P. Teilhard de Char-din, jei nebūtų numarintas Rusijos kalėjimuose ar Sibiro tundrose, turėtų trūnyti kokioje nors altarijoje, nes jis kunigas ir jėzuitas. Apie kokias mokslo keliones, apie mokslo studijų rašymą negalėtų būti nė kalbos. To paties likimo susilauktų ir mūsų Maironis, ir D. Poška,  ir K.  Sirvydas,  ir  M.  Daukša, ir T. žebrovskis, ir M. Počobutas, ir daugybė kitų,' šiandien giriamų ir aukštinamų lietuvių, jei jiems tektų gyventi Sovietų režime. Kaip kunigai ir vienuoliai, jie negalėtų nei gilinti mokslo žinių užsienio universitetuose, nei statyti laboratorijų, nei skelbti dailiosios literatūros kūrinių, nei dėstyti aukštosiose mokyklose. Sąlygos tikram mokslui ir dvasinei kultūrai klestėti, kaip matome, tikrai sunkios. Jos paaiškina ir tuos trūkumus, kuriuos teko pastebėti, analizuojant neseniai pasirodžiusį leidinį "Gedimino laiškai". Nors jis ir ne visai tobulas, tačiau yra lietuvių sveikintinas ir tų, kuriems įdomūs Lietuvos praeities klausimai, įsigytinas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai