Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUN. K. GARUCKO LAIŠKAI VYSK. J. LABUKUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Spausdiname porą kun. Karolio Ga-rucko laiškų vysk. Juozui Labukui, Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojui nuo 1965 m. Abu šie laiškai rašyti 1971 metais, atseit, dar prieš "LKB Kronikos" pasirodymą (1972 kovo mėn.), bet jie alsuoja ta pačia dvasia: reikia ginti Bažnyčią — priešintis visiems valdžios potvarkiams, kuriais norima ją sunaikinti. Spausdiname šiuos du laiškus kaip dokumentus, kurie parodo, kokia Bažnyčios padėtis sovietiniame režime. Padėtis tokia, kuri žadina dramatišką įtampą ir pačioj dvasininkijoj. Iš vienos pusės, vysk. J. Labukas nieku būdu nelygintinas su kan. Č. Krivaičiu ar panašiais režimo patikėtiniais. Jam buvo pavestas valdytojo pareigos, dešimt metų (1947-56) iškalėjus Sibire, be to, jau sulaukus 71 metų amžiaus. Sunku jam buvo kietai laikytis. Iš antros pusės, kun. K. Garuckas matė, kad nuolankus paklusnumas valdžiai, siekiančiai Bažnyčios sunaikinimo, gresia virsti savo pačių rankomis Bažnyčios slopinimu. Tad savo laiškais (išreikšdamas ir daugelio kitų kunigų nusistatymą) jis ir ėmėsi stiprinti Lietuvos bažnytinės provincijos priešakyje stovinčio vysk. J. Labuko dvasią. Nenuostabu, kad šis pastarasis atsakė kun. K. Garuckui taip atžariai, kaip nebūtų galėjęs atsakyti vad. kulto įgaliotiniui Bugieniui.
Sulaukus iš vysk. J. Labuko tokį ne-ganytojišką atsakymą, neliko nieko kito, kaip imtis "LKB Kronikos" leidimo.
Kun. K. Garucką, mirusį š.m. balandžio 5, paminėjome birželio numery. Netrukus, gegužės 28, mirė ir vysk. J. Labukas (buvo gimęs 1894 sausio 19).
Kun. K. Garucko laiškus spausdiname iš jo parašu patvirtintų nuorašų. Nors ir būtų buvę galima ar net reikėję vieną kitą sakinį kalbiškai palyginti, to nesiėmėme, nesgi tai dokumentai. Po laiškų prierašai yra paties kun. K. Garucko.

I laiškas
J. E. VYSK. J. LABUKUI


Šiuo raštu perduodu kunigų nuomonę paskutinio Ordinarų rašto reikalu.

Kunigai džiaugiasi daugeliu iškeltų dalykų, ypač, kad bus stengiamasi kitaip negu iki šiol skirstyti kunigus: į didesnes parapijas, kur daugiau darbo, pajėgesnius; į mažesnes — kur mažiau darbo, mažiau pajėgius. Tokio skirstymo būdo jau seniai laukėme ir nuoširdžiai linkime gerbiamiems Ordinarams tai įvykdyti, kad gražūs užsimojimai nebūtų kieno nors sukliudyti ir neliktų tik popieriuje.

Mielai pritariame ir kunigų rezidavimo klausimu; aišku, kad negerai, jei kunigai daug važinėja. Tačiau šioje srityje reiktų daryti skirtumą tarp tų, kurie važinėja pramogaudami, ir tų kurie važinėja bažnytiniais reikalais. Kartu pageidaujame, kad ir kai kurių Ordinarų atostogos nesitęstų mėnesiais, nes ypač vasarą daug yra reikalų, kuriems būtinas Ordinaro nurodymas ir patvarkymas.

Didelio rūpesčio betgi sudaro paskutinis punktas, "Presbyterorum facultatum,, III sk. 6-to punkto pakeitimas. Dabar, kada kunigų tiek maža, dažnai yra sunku surasti artimųjų kaimynų tarpe pajėgesnį, iškalbingesnį kunigą ir būtina siekti toliau, jei nori gerai pravesti rekolekcijas ar atlaidus. Todėl jurisdikcijos siaurinimą laikome didele klaida. Bažnyčios gerovė reikalauja jurisdikciją plėsti, o ne siaurinti. Siaurindami kunigų judėjimo laisvę, pakenksime pastoracijai. Pasitaiko įvairių progų, kur pagal dabartinį Ordinarų patvarkymą kunigai bus pastatyti į gana keblią padėtį. Pvz., nuvažiuoji į kunigo laidotuves, — ir ten jau negali nė išpažinčių klausyti, nė pamokslo pasakyti. Aplankai kartais pažįstamą ar giminaitį ligonį, — šis nori atlikti išpažintį, nes kitų kunigų nepažįsta ar jais nepasitiki, ir tada iš kunigo atimama galimybė jam patarnauti. Mirus kam nors iš kunigo šeimos narių, parvažiavęs į savo tėviškę kunigas negalės Mišių laikyti, nė išpažinčių klausyti net savo artimųjų, nė pamokslo pasakyti. Tai nuostolis Bažnyčiai ir papiktinimas tikintiesiems. Taigi, summatis summandis, šį punktą reikia būtinai pakeisti. Jeigu jis bus pravestas, tuo pasidžiaugs tik Bažnyčios priešai.
1971.IV.30 Kun. K. Garuckas

Tą pačią š.m. balandžio 30 d. šį raštą nuvežiau į Kauną ir per Arkivyskupijos Kuriją įteikiau vysk. Labukui. Pats vysk. Labukas nesutiko manęs priimti, nes jis ruošėsi kelionei į Romą.

II laiškas
J. E. VYSK. J. LABUKUI Nuorašas: J. E. Vysk. J. Pletkui
1971.IX.7 d. Ekscelencija man skundėtės savo sunkia kaip vyskupo našta. Taip, mes visi suprantame Jūsų sunkias pareigas. Bet, man rodos, kad mes žmonės patys dažnai visokių sunkenybių prisidarome ar bent jas padidiname.

Kas galėtų Jūsų naštą palengvinti? Pirmiausia pasitikėjimas Dievu. Daugiau remtis ne žmogiška diplomatija, bet Dievo jėga. Sufficientia nostra ex Deo est (2 Kor. 3,5). Kuo sunkesnės pareigos, tuo gausesnė Dievo malonė. Šv. Bernardas (sermo de S. Jos.) rašo, kad yra gene-ralis regula, jeigu Dievas pašaukė į kokias nors aukštas pareigas, tai tuo pačiu duoda ir visas reikalingas malones — omnia charismata — toms pareigoms atlikti. Kadaise Bažnyčiai sunkiuose laikuose Pijus VI rašė Prancūzų vyskupams: "Būkite tvirtos ir nepalaužiamos dvasios! Dėl jokių pavojų ir gąsdinimų nesitraukite iš savo kelio! Prisiminkite, kaip drąsiai stojo Dovydas prieš Galijotą, Makabiejai prieš Antijochą, Bazilijus prieš Valensą" (Pastor, Gesch. der Papste, XVI-1, 479 pusi.).

Ekscelencija, reikėtų ginti tikėjimą, remiantis valstybės įstatymais, kurie daug ką mums bent žodžiu garantuoja, ir pasipriešinti visokiems rajono valdininkų savavaliavimams. Kodėl vienose bažnyčiose vaikai Mišioms tarnauja, procesijose dalyvauja, o kitur, ypač miestuose, jų nėra. "Pas mus vaikų problema išspręsta", vadinas, jų nebėra, prieš porą metų kalbėjo Druskininkų klebonas K. Gajauskas. Ar tai priklauso tiktai nuo rajono? Pvz., 1964 m. Ceikiniuose nepilnamečiai pradėjo šv. Mišioms tarnauti. Už tai aš buvau kelis kartus į rajoną ir į Vilnių šauktas, grasino man net kalėjimu. Rugienis man sakė, kad rajonas reikalauja mane iš Ceikinių iškelti. 1968.111.25 Ceikinių bažnytinis komitetas paprašė Rugienio nurodyti įstatymus, kurie draustų vaikams aktyviai dalyvauti pamaldose. Jokio atsakymo nesulaukė. Vaikai ir toliau pasiliko tarnauti.

1968.V. 11 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas man rašė, kad aš, "susidarius neišvengiamoms aplinkybėms", esu perkeliamas į Linkmenis klebonu. 1968 m. pradžioje už vaikus iškėlė Švenčionėlių kleboną kun. Br. Laurinavičių ir tuo pačiu ten pranyko vaikai nuo altoriaus. Todėl aš atsisakiau iš Ceikinių važiuoti ir net du kartus grąžinau kurijai paskyrimo raštus. Manęs su milicija niekas iš Ceikinių nemetė, o vaikai dar ir dabar tebetarnauja ir taip pat daug kur kitur. Kodėl net tame pačiame rajone vienoje parapijoje vienaip — yra vaikų, o kitoje — kitaip F Kodėl nėra vaikų Kauno, Telšių katedrose ir kitose miestų bažnyčiose?

Man nuolat prisimena prieš eilę metų matytas liūdnas vaizdas, kaip vienas vyskupas po pamaldų, per kurias prie altoriaus adoravo vaikai, pasakė, kad jų ten daugiau nebebūtų, nes, girdi, "vaikai užstoja Švenčiausią".

Kaune prieš metus su viršum buvo bepradedą vaikai Karmelitų bažnyčioje adoruoti. Ar jie be Jūsų, Ekscelencija, žinios buvo iš ten nušalinti?
1970.IX.8-9 dienomis Molėtuose buvo viešai už katekizaciją teisiamas kun. Ant. Šeškevičius. Daugybė tikinčiųjų net lauke prie teismo

TELESFORAS VALIUS Jotre Dame katedra Paryžiuje

salės jaudinosi, negalėdami patekti į vidų, kiti kunigai atvažiavo net iš kitų vyskupijų pažiūrėti teismo, o iš kurijų nebuvo jokio atstovo. Nebuvo galima ten matyti net Molėtų dekano ir klebono, pas kurį kun. Šeškevičius dar prieš kelis mėnesius dirbo kaip vikaras. Iš visų vyskupijų kunigai rašo valdžiai pareiškimus dėl kun. Šeškevičiaus teismo sprendimo, Panevėžio vyskupijos net 126 kunigai po tokiuo pareiškimu pasirašė, bet iš ordinarų nė vieno: gal jie bijo padėties aštrinti ir Bažnyčiai pakenkti?

Šiemet rugpiūčio 26 d. už katekizaciją areštavo Jūsų valdomos Vilkaviškio vyskupijos Prienų vikarą kun. Juozą Zdebskį, bet iš Jūsų pusės turbūt taip pat bus tylu.

Garliavos ir Panemunės bažnyčiose vaikai ir jaunimas aktyviai dalyvaudavo pamaldose, procesijose, net chore. Šiemet Jūs abiejų parapijų pavyzdingus ir pajėgius kunigus iškėlėte į nuošalias ir daug mažesnes parapijas: kun. Petrą Dumbliauską (gim. 1929 m.) į Šunskus, o kun. Andrių Gustaitį į Metelius. Tai kuriam tikslui "Vyskupijų Ordinarai" 197l.III.30 d. išleido kunigams raštą: "Nutarta ateityje jaunus, uolius ir toms pareigoms tinkamus kunigus skirti į dideles parapijas", o mažiau pajėgius — į mažesnes parapijas?

Žinoma, geras kunigas visur gali gražiai dirbti. Bet ar šis mažoje parapijoje laimėjimas padengia nuostolius padarytus didelėje parapijoje, ypač kada kunigų trūksta ir gerų kunigų vietoje atkeliami kunigai be autoriteto ir be tikros dvasios (pvz., Lazdijų dekanas \ Negerai kada parapijos lieka be kunigų, bet gal dar blogiam parapijose blogi kunigai. Vysk. R. Krikščiūnas, patardamas vienam kunigui sugyventi su rajonu, pasakė: "Jei su rajonu nesugyvensi, iš savo parapijėlės aukščiau neišlipsi". O vienas kurijos kancleris kunigams pataria net per pamokslus vaikų neminėti ir į juos nesikreipti. Girdėjau, kad nauji klebonai Garliavoje ir Panemunėje jau stengiasi palengva vaikus nuo altoriaus atpratinti, "daug ministrantų neliturgiška" ir t.t. O kur vaikai šalinami nuo altoriaus, ten jų nebėra ir bažnyčioje.

Kapitulos kanauninkas, Pasvalio dekanas, Panevėžio vyskupijos oficiolas, buvęs kunigų seminarijos dėstytojas ir prefektas (iš tų pareigų valdžios atleistas) Petras Žiukelis, g. 1927 m., gražiai dirbo Pasvalyje. Kas gražiai dirba, reikia sakyti, kad tai jau yra su rajonu nesugyvenimas. Šiais metais jis iš kurijos gauna paskyrimą pirmiausia į mažytę Karsakiškio parapiją, o paskui skyrimą pakeitė į Subačiaus stoties parapiją, taip pat nedidelę. 1971.VII.27 d. valdytojas mons. P. Bakšys paskyrimo rašte kanauninkui rašo:

"Kunigų Kongregacija 1970 m. lapkričio mėn. 19 d. raštu Nr. 132265/1, kuriuo Lietuvos vyskupijų Valdytojai dispensuojami nuo kanonų, kurie kalba apie klebonų perkėlimą laikymosi, ir jiems suteikiama teisė perkelti kunigus iš parapijos į parapiją "pagal savo nuožiūrą".

Bet ar čia nėra tikras abusus? Juk pagal kanonus ad validitatem dispensationis turi būti nušviesta teisingai visa padėtis, rerum adjuncta et finis bonus. Kokias gi racijas Jūs, prašydamas šios dispensos, pateikėte Šv. Sostui? Ar Šv. Sostas galėjo mūsų ordinarams duoti tokią dispensą Bažnyčiai kenkti?

1811 m. Napoleonas nusiuntė pas izoliuotą Pijų VII vyskupus, savo ištikimus tarnus, kurie galėjo popiežių iš galvos išvaryti, nušviesdami klaidingai visą Bažnyčios padėtį, kad gali kilti schizma ir kitos blogybės, todėl reikia popiežiui nusileisti. Bet Napoleonas Pijaus gerumą panaudojo tiktai piktam. Popiežius ėmė gailėtis dėl padarytų nuolaidų ir tik jas atšaukęs vėl rado sielos ramybę ir garbino Dievą, nes "Jis norėjo mus nužeminti šventu sugėdinimu. Bet taip pat Jis mus vėl pakėlė, suteikdamas savo paramą" (Hergenrother, Kirchengesch. IV, 338 p.).

Dabartinis Paulius VI taip pat yra izoliuotas nuo vysk. J. Steponavičiaus, nuo vysk. V. Sladkevičiaus ir nuo visiškai Bažnyčiai atsidavusių kunigų. Ar vysk. J. Labukas su visais savo padėjėjais nevaidina anų Napoleonui parsidavusių vyskupų rolės? Galbūt kai kas šiuos du mūsų vyskupus Romoje pristato kaip nesukalbamus ir nesugyvenamus, gal uolieji kunigai vaizduojami kaip kokie išsišokėliai, kurie visą padėtį aštrina ir Bažnyčiai kenkia. . ? Prieš porą metų kun. J. Prankos (dabar jau naujo Romos Greg. daktaro motina) man kalbėjo, kad vysk. Steponavičius net ir nekatalikiškas, kam jis, užleisdamas savo butą kun. Prankai, paliko ten vieną kambarėlį gyventi savo senai šeimininkei pensininkei. "Mums tas kambarys reikalingas svečiams Tur būt ir pats sūnus kunigas panašiai galvoja.

Ką gi laimėjo Klemensas XIV Burbonų valdovams pataikaudamas? Ar šis popiežius nepadarė Bažnyčiai didelių žaizdų? Ką gi laimi mūsų ordinarai, stengdamiesi pataikauti?

Valdžia Vilniuje iš karto nugriovė tiktai pačias pirmąsias Kalvarijų koplytėles.
Toliau, matyt laukė, kaip žmonės į tai reaguos. Vienas vilnietis pasakojo, kad tada žmonės nuėjo į kuriją. Čia juos nuramino.
Tuojau Kalvarijų klebonas paskelbė žmonėms, kad lygiai tokius pat atlaidus galima gauti bažnyčioje einant kryžiaus kelius (vadinas, nebėra reikalo vaikščioti po mišką kalvarijas).
Dar pasklido kalbos, jeigu žmonės priešinsis, tai gali ir Kalvarijų bažnyčią uždaryti. Paskui buvo sunaikintos ir kitos Kalvarijų koplytėlės.

O tuo tarpu Žemaičių Kalvarijoje žmonės energingai pasipriešino, net pati kleboną, sako, tiesiog pravarė, todėl dar ir dabar ten tebėra kalvarijos, kurias žmonės gausiai lanko.

1959 m. Švenčionių klebonui Rugienis atėmė darbo pažymėjimą. Vysk. Steponavičius neskubę;: naujo klebono skirti į nušalinto vietą. Žmones ėmė reikalauti sugrąžinti seną kleboną, ir sugrąžino. Tuo tarpu kiti ordinarai, vos tik valdžia atima registracijos pažymėjimą, už dienos jau naują kunigą nušalintojo vieton atsiunčia. Tada nebėra žmonėms pagrindo skųstis. O paskutiniu laiku dar geriau — valdžiai nebereikia iš kunigų net pažymėjimus atimti: patys ordinarai su rajonu nesugyvenančius kunigus iškiloja į kokius nors užkampius.

Pernai tuojau po Atvelykio (1970.IV.7) buvau Telšiuose. Kaip tik tą dieną naujasis vysk L. Povilonis su kancleriu Br. Barausku važinėjo po vyskupiją, ragindami kunigus nesipriešinu: ir važiuoti į naujas paskyrimo vietas. Mat, Rugienis pareikalavo nubausti kunigus, kurie rašė į Maskvą pareiškimą dėl sunkios Bažnyčios padėties. Tada, pvz., jaunas, energingas kun. A Kerpauskas už tokią bausmę buvo keliamas į mažytę Mykoliškių parapiją, apie kurią man tuo pačiu laiku vysk. J. Pletkus išsireiškė: "Ten kunigas be darbo ir be žmonių gali tik sugesti"

Prieš kiek laiko valdyt. Č. Krivaitis man pasakojo: buvo kažkas atvažiavęs iš Maskvos ir kartu Rugienis, jie reikalavo, kad kunigai už bažnytinius patarnavimus gautų atlyginimą per bažn. komitetą. Ordinarai tam priešinosi, ir valdžios atstovai tada nusileido: "Jei tai prieštarauja Bažnyčios kanonams, tada palikime šį dalyką nepaliestą".

Jeigu mūsų ordinarai ir kituose dalykuose panašiai pasielgtų: "Tai prieštarauja Bažnyčios kanonams. Mes negalime uždrausti vaikų katekizacijos, mes negalime vaikų nušalinti nuo altoriaus . . . Mes negalime be priežasties nenusikaltusių kunigų bausti ir į mažas vietas kiloti. Kitaip mes patys užsitrauktume bausmę . . ." Tada tikrai būtų lengviau ir patiems ordinarams valdyti, niekas jų tiek daug nebespaustų. Bet kada ordinarai pasiskelbia iš Romos gavę plačias teises ir visokias nuo kanonų dispensas, kad jie daug gali, tada jie dar labiau ateistinių pareigūnų yra spaudžiami.

1969.XII.23 d. buvau pakviestas valdžios pareigūnų į Vilnių, kur gavau barti. Pačioje pradžioje pokalbio vienas pareigūnas pasidžiaugė: "Ką, dabar turime naujus vyskupus . . ." Šiemet Lietuvoje iš Amerikos viešėjo atvykusi žurnalistė Narkeliūnaitė, kuri, lydima kažkokio Vytauto, aplankė ir Mielagėnų kleboną. Šis Vytautas didžia-vęsis, kad jie visus dabartinius Lietuvos vyskupus padarę, tik Krivaičio nepasisekė padaryti — pakelti į vyskupus, "nes jis . . (išleidžiame nurodomą kliūtį — Red.). Toliau jis sakė, kad tuojau bus susitarta su Vatikanu ir uždėtas apinasris Vatikano lietuviškoms laidoms.

Pasakojo kun. Vyt. Merkys (kurį arkivysk. Matulionis pripažino vertu kunigystės šventimų), kaip jį 1959 m. pašalino iš kunigų seminarijos. Kan. J. Stankevičius jį iš seminarijos atleido, o vysk. Steponavičius tam pasipriešino. Tada Kauno milicijos viršininkas Jankauskas, Rugienis ir kan. Stankevičius padarė iš vakaro posėdį, apie kurį prasitarė kitiems naujas seminarijos prefektas J. Vosylius, o rytojaus dieną įsakyta klierikui V. Merkiui per 24 vai. išvykti net iš Kauno rajono.

Po to vysk. Steponavičius nusiuntė jį pas seminarijos profesorius privačiai išlaikyti baigiamųjų egzaminų. O prel. Labukas Merkiui atsakė: "Ką valdžia sako, tą ir daryk. Jei valdžia išvarė, tai čia nebereikalingi egzaminai". Į tai Merkys atsakė: "Mane siuntė vyskupas. Jei Jūs nesutinkate mane egzaminuoti, tada vyskupas ras kitą". Galų gale prel. Labukas jį išegzaminavo.

Atrodo, kad Ekscelencija ir dabar, būdamas jau vyskupas, laikotės šio dėsnio: Ką valdžia sako — klausyti.

Panevėžio kapitulos kanauninkas Br. .Antanaitis, anksčiau buvęs kancleris, vėliau ištremtas į Vilkaviškio vyskupiją, gražiai ten dirbo mažoje Alksninės parapijoje. Praeitais metais Tamsta jį visiškai buvote atleidęs iš pareigų, nepasirūpindamas kitos, nors ir mažos jam vietelės.

1970 m. Kėdainių vikaras Antanas Jokūbauskas tiktai paminėjo ar parodė savo klebonui ir dekanui raštą dėl Bažnyčios padėties. Dekanas tuojau nuvažiavo į Kauną ir netrukus vysk. Krikščiūnas atvežė kun. A. Jokūbauskui vysk. Labuko raštą, kuriuo draudžiama jam net iš parapijos ribų išvažiuoti su suspensa. Pabijota, kad nerašytų kokio nors pareiškimo dėl Bažnyčios ir nerinktų parašų. Žmonės kalbėjo, kad kun. Jokūbausko klausykla apgulta, o nuo dekano visi bėga.

Graudu darosi, kad, kuriuos ateistinė valdžia baudžia, tuos baudžia ir Bažnyčia, o kuriuos ateistai aukština, tuos aukština ir Bažnyčia.

1868 m. Rugienis uždraudė atvažiavusiems kunigams Šiluvoje net Mišias laikyti ar išpažinčių klausyti. (Tada aš paklausiau klebono, ką vysk. Labukas sako, į tai klebonas atsakė: Vyskupas Labukas liepė Rugienio klausyti — ši pastaba į pareiškimą 1971 m. neįrašyta). Kan. P. Rauda ir kiti svečiai kunigai slapta laikė Mišias zakristijoje. Kitais metais toks draudimas jau buvo atšauktas, gal daug padėjo visi kunigų valdžiai raštai.

Šiemet IV. 13 d. Marijampolėje — Kapsuke per arkivysk. Jurgio Matulaičio jubiliejų suvažiavo daug kunigų, bet jiems vietiniai kunigai sa-kė, kad vysk. Labukas uždraudęs svečiams kunigams laikyti Mišias bažnyčioje. Tada laikė zakristijoje ant stalų. Po to atvažiavęs vyskupas jau leido ir bažnyčioje laikyti.
Šiluvoje prieš porą metų pilna bažnyčia žmonių, bet jokio pamokslo. Šiemet jau buvo pamokslas po sumos ir vakarais. Bet pamokslininkai parinkti tokie silpni. Be to, kodėl iš ryto jokio žodelio, o tiek daug žmonių ir kunigų.

Šiauliuose per didžiąsias šventes, girdėjau, prieš porą metų klebonas tiktai pasveikino iš sakyklos tikinčiuosius, ir baigta. Betgi pamokslas dabartinėse sąlygose pasilieka vienintelė priemonė žmonėms tikėjimui pažinti. Kaip galima išklausyti šv. Mišias, jeigu nieko apie jas žmonės nebesupranta. Geresnieji kunigai stumiami į užkampius, iš kurių jie nebekviečiami į) Kauną ar kitur miestuose net pamokslo pasakyti

Aš Jums, Ekscelencija, 197l.IV.30 nuvežiau raštą, išdėstydamas daugelio kunigų nuomonę, kokia didelė žala Bažnyčiai yra kunigų jurisdikcijos ribojimas vien tiktai vienos vyskupijos teritorijoje. Jūs man sakėte, kad ir prieš karą taip būdavo. Prieš karą daug kas būdavo — kateke-zė. misijos . . . Sakote, kad dėl jurisdikcijos "yra didžiausias abusus" (Jūsų raštas (71.VII.20). Bet abusus non tolit usum. Dėl vieno sugedusio medžio niekas nekerta viso sodo. Pagaliau, ar pavyzdžių, kad tikrai būtų buvęs abusus? Išpažinčių klausymas ar pamokslų sakymas jau nėra toks lengvas darbas, ypač šiais laikais. Tiktai pasiaukoję kunigai drįsta imtis tokio darbo kitur.

Pasakojo kun. Pr. Masilionis: prieš porą metų jis nuėjęs su vienu kauniečiu kunigu į ligoninę kažko aplankyti. Kažkas kitas paprašė išpažinties išklausyti ar pakrikštyti . . . Kaunietis kunigas ligoninėje pažįstamas, todėl jam neleido. O kun. Masilionis galėjo patarnauti kaip atvykęs "dėdė". Vysk. Krikščiūnas sako: "Mes gyvename ne katakombų laikus . . ." Bet ar gali inteligentai laisvai pasirodyti bažnyčioje? Ar galima visais kunigais kad ir Kaune pasitikėti? 1959 m. nuvažiavau į Telšius ir kalbėjaus su vysk. P. Maželiu ir dar su vienu Telšių vyskupijos digni-torium. Po kiek laiko Rugienis jau žino, kad Garuckas net vyskupus moko". Kartais gal net sienos girdi. Šiais metais kun. dr. J. Čepėnas rašė valdytojui mons. P. Bakšiui raštą, kodėl jis taip nevykusiai prieš Bažnyčios gerovę kunigus kilnoja. Valdytojas Bakšys šį raštą tuojau pasiuntė Rugieniui. Todėl ne taip patogu kunigams prašyti atskirai ordinarų jurisdikcijos, o ordinarams — jas duoti, ypač kada prašo kunigas valdžios nemėgiamas. Štai ir vėl nereikalingas ordinarams nemalonumas, kurio lengvai galėtų išvengti, jei būtų duota jurisdikcija visiems kunigams visose Lietuvos bažnyčiose.

Vienas klierikas man pasakojo, kokia didelė netvarka buvo įsiviešpatavusi seminarijoje, kada 1959 m. pakeitė seminarijos vadovybę. Jos naujas prefektas kun. Vosylius tiesiog orgijas kėlęs, su kažkokia moterimi viešai vaikščiodavęs. Tada kai kurie klierikai rėmėsi tik Rugieniu, aukštyn galvas keldami. Bet tuo laiku vysk. Steponavičius trijų klierikų į kunigus nešventino, tada visoje seminarijoje vėl įsiviešpatavo rimtis ir geresnė dvasia.

Sako, kad Vatikano II susirinkimas ius poenale nepanaikino. Bažnytinės bausmės turėtų liesti taip pat ir aukštesnius jos dignitorius. Tada gal irgi įsiviešpatautų visame Bažnyčios gyvenime rimtumas. Ir kažin, ar kartais mūsų ordinarai už visus prieš Bažnyčios gerovę nuostatus — mandatą, decreta... — neužsitraukia bausmių? (J.C. 2334, ypač 2336).

"Ką laimėjo vysk. Steponavičius pasipriešindamas?" O ką laimėjo dabartiniai mūsų ordinarai lankstydamiesi? Jeigu vienas kareivis fronte žūsta, tai nereiškia, kad ir antras trečias taip pat turi žūti. Kartą vieni pareigūnai, mane "mokydami", sakė: "Jums nemalonu, bet taip pat ir mums nemalonu barti". Vysk. Sladkevičiui šiemet pasakė, kad už vaikus bylos nekelsime, nes "Tamsta populiarus čia ir užsienyje". Nebūtų patogu ir vysk. Labuką nušalinti kur nors į Žagarę. Be to, kiek čia laiko beliko mums gyventi, ko čia drebėti dėl tų metų kitų, kada niekas iš tikrųjų negali mums užtikrinti net dienų kelių. Gal greitai reikės stoti prieš Aukščiausiąjį. "Ganytojai ganė patys save ir neganė mano kaimenės ... aš padarysiu jiems galą" (Ez. 34,8).

Toliau, ar būtų vysk. Steponavičių nušalinę, jeigu nebūtų tikėjęsi kun. Krivaitį pakelti į vyskupus? Pirmiausia tokiems kandidatams leidžiam daugiau pasireikšti, drąsesnius pamokslus pasakyti, kad tuo būdu įgytų kitų pasitikėjimą. Paskui kai kurie kunigai ar prelatai įkalbėjo arkivysk. Matulionį pakelti Krivaitį į kanauninkus. Žingsnį pakopus, atsirado vilties dar aukščiau kopti. Nušalinus vysk. Steponavičių, arkivysk. Matulionis atėmė iš Krivaičio suteiktą garbės titulą. Tada prel. Ellertas ir kiti vėl važinėjo pas arkivyskupą, kad vėl grąžintų kanauninkatą. Bet ar grąžino? . .
Kam grąžinti vysk. Steponavičių ar vysk. Sladkevičių į jų pareigas, jeigu atsiranda nauji vyskupai, kurie su vysk. Labuku nesutinka net pasirašyti paprastos peticijos, kad būtų grąžintas vysk. Steponavičius. Didesnė Lietuvos tikinčiųjų ir kunigų dalis labai skaudžiai pergyveno ypač paskutiniųjų dviejų vyskupų konsekraciją. Tai buvo tikra Didžiojo Penktadienio nuotaika. Bet iš antros pusės mums visiems reikia melstis ir pasitikėti Dievu, kad šis nuliūdimas pavirstu nauju visų džiaugsmu. Mes visi esame klystanti eji žmonės. Bet mes taip pat su Dievo pagalba galime savo klaidas atitaisyti. Gali ir šie mūsų vyskupai pasidaryti tikrais Bažnyčios žiburiais.

Prieš porą metų kun. Ant. Šeškevičius iš kalėjimo rašė: "Savo kančia ir auka norėčiau atmylėti Dievą už tą laiką, kada Jo užtektinai nemylėjau, atmylėti už kitus, kurie dabar Jo nemyli, savo nelaisve išprašyti Bažnyčiai laisvės". O šią vasarą jis kitame laiške rašo: "Jau daugiau kaip 16 metų nešu nelaisvės kryžių Lietuvos, Vorkutos, Uralo kraštuose, ir nebuvo dienos, kad vakarais nebūčiau atkalbėjęs "Te Deum" už kryžiaus dieną".

Dabar, Ekscelencija, vykdamas į Romą, šį mano raštą prašau apsvarstyti su Romos Kurija. Aš manau, kad iš to bus Bažnyčiai naudos, o Jums garbės. Tada mes visi už viską galėsime "Te Deum" giedoti.

Kartu atsiprašau Ekscelenciją ir visus, jeigu rašydamas kur suklydau. Bet blogos valios aš neturėjau. Todėl į šį mano raštą, ypač į mano daromas išvadas, prašau žiūrėti kritiškai. Su tikra pagarba ir nuoširdžia meile
Ceikiniai, 197l.IX.20 Kun. Karolis Garuckas

Kun. Karoliui Garuckui (nuorašas J.E. Vysk. J. Pletkui)

Grąžinu Tamstos prasimanymų ir šmeižtų raštą.
Stebiuos Tamstos kaipo kunigo ir vienuolio sąžine.
O quam perversa simplicitas et pietas Tua!
Kaunas, 1971.IX.25 Vysk. J. Labrukas



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai