Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KALBOS ISTORIJOS STUDIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Skardžius   

J. Palionis: Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a. Vilnius, Mintis, 1967. 332 psl.
Lietuvių kalbos istorija, palyginti, dar visai mažai tėra tyrinėta, ir šios srities pagrindesnių veikalų beveik neturime. Daugiau kaip prieš 90 metų pasirodę A. Bezzen-bergerio "Beitrage zur Geschichte der litauischen Sprache" (Gottin-gen, 1877) yra parašyti remiantis daugiausia tik Prūsų lietuvių XVI ir XVII a. raštais, todėl juose te-liečiami tik vienos (t. y. Prūsų) lietuvių senovinių raštų kalbos dalykai; be to, šis darbas dabar yra jau gerokai senstelėjęs, nors savo gausia medžiaga vis dar tebėra vertingas. Vėliau, po 75 metų, dr. P. Jonikas yra svetur išleidęs savo populiarią "Lietuvių kalbos istoriją" (Chicago, 1952, 225 psl.), kur trumpai pavaizduojami patys svarbesnieji lietuvių kalbos istorijos tarpsniai, pradedant indoeuropiečių bei baltų prokalbėmis ir baigiant dabartine bendrine (literatūrine) kalba. Tai yra ne koks nors "populiarių emigrantinėje spaudoje paskelbtų straipsnių lietuvių kalbos istorijos klausimais rinkinys", kaip kad J. Palionis galvoja, bet sistemingas, ištisinis darbas, skirtas daugiausia mokyklai ir šiaip platesnei visuomenei.

Visai kas kita yra Jono Palionio darbas: čia jis   liečia   tik  vieną, XVI-XVII a., literatūrinės (bendrinės) lietuvių kalbos istorijos laikotarpį, ne visą jos istoriją. Jo pagrindinis dėmesys šiame darbe nukreiptas į tos kalbos užuomazgą, jos susidarymo pradžią ir ypatybes.

Bet kas yra ta literatūrinė kalba? Autoriaus žodžiais tariant, tai yra "rašto, literatūros, plačiąja šių žodžių prasme, kalba; tai daugiau ar mažiau apdorota, sunorminta kurios nors epochos liaudies šnekamoji kalba, tarnaujanti bendriems tam tikros tautybės ar nacijos tarpusavio susižinojimo ir ypačiai kultūros bei civilizacijos reikalams". Pagal tai išeina, kad M. Mažvydo raštai yra jau tokie paminklai, kuriuose "ne tik apstu ryškių liaudies kalbos dorojimo, norminimo elementų, bet ir aiškiai matyti autoriaus pastangos kuo geriau ir visapusiškiau pritaikyti ją kultūrinio bendravimo, literatūrinės kalbos funkcijoms". Kiek pats M. Mažvydas iš tikrųjų yra šios rūšies pastangų parodęs, dabar, kol dar trūksta išsamesnių tyrinėjimų, ne taip jau lengva aiškiai pasakyti; bet yra faktas, kad jo katekizme gausiai pasireiškusios senovinės žemaitybės kituose jo raštuose vis mažėjo, o aukštaitybių skaičius didėjo, t. y. ilgainiui buvo pasukta ano meto Prūsų Lietuvos daugumos, aukštaičių, tarmės keliu, ir prie to posūkio, gal lemiamai, yra dar prisidėję kiti, visų pirma jo pusbrolis tilžėnas B. Vilentas. Vėliau tuo keliu ėjo visi kiti, ir iš jo niekas nebeišsuko, todėl M. Mažvydą visai pagrįstai galime laikyti Prūsijos lietuvių bendrinės kalbos (Gemeinsprache) pradininku. O tuo tarpu Didž. Lietuvos bendrinės kalbos pradininku, arba veikiau savos rūšies kūrėju, laikytinas Mikalojus Daukša. Ir J. Palionis šitoj savo monografijoj nagrinėja M. Mažvydo bei M. Daukšos pradėtąją (kitų pradininkų tuo tarpu nežinome) XVI-XVII a- lietuvių raštų kalbą.

Savo pratarmėj autorius šio darbo tikslą šiaip apibūdina: "Jame (t., y. šiame darbe) ... stengtasi duoti trumpą to meto lietuvių rašybos charakteristiką, nušviesti tuometinės lietuvių literatūrinės kalbos santykį su tarmėmis ir sinchroniškai bei iš dalies diachroniš-kai aprašyti būdingesniąsias tos kalbos fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos ypatybes". Vadinasi, šiame darbe stengiamasi nušviesti tik būdingesniąsias ano meto raštų kalbos ypatybes, ne duoti sistemingą, nuodugnų tos kalbos ir jos raidos vaizdą. Tuo būdu, pradžioj trumpai pasisakęs dėl lietuvių literatūrinės kalbos kūrimosi pradžios ir davęs bendrą jos charakteristiką, jis visų pirma apžvelgia XVI-XVII a, lietuvių raštų kalbos rašybą ir joje randa tolydinę pažangą: nuo daugiareikšmių nenusistojusios ir gana sudėtingos formos rašmenų juo toliau, juo vis daugiau buvę pereinama prie vienareikšmių, pastovesnių ir paprastesnių rašmenų; ilgainiui balsių rašyboj ėmęs ryškėti fonetinis, o priebalsių — morfologinis principas, nors griežčiau šių principų nebuvę laikomasi. Kalbėdamas apie ano meto raštų kalbos ir tarmių santykį, jis yra linkęs manyti, kad M. Mažvydas buvęs žemaičių donininkų, klaipėdiškių, tarmės atstovas; kad Wolfenbūtte-lio postilės vertėjas galėjęs būti iš rytų Lietuvos į prūsų žemaičių tarpą patekęs ir čia ilgiau gyvenęs žmogus; kad vakarų aukštaičių tarmę visiškai "įtvirtinęs" J. Rėza, tilžėnas, savo 1625 m. psalmyno kalboj, o kiek vėliau šią aukštaitinę tradiciją priėmęs, teoriškai apibendrinęs ir galutinai "į-tvirtinęs" D. Kleinas savo lietuvių kalbos gramatikoj. M. Daukša, kaip ir man rodosi, rašęs daugiausia prisilaikydamas savo gimtosios vidurio aukštaičių tarmės, kurią dabar Z. Zinkevičius savo naujojoj tarmių klasifikacijoj yra visai panaikinęs; tai pačiai tarmei esanti artima ir 1598 m. M. Petkevičiaus katekizmo kalba. 1605 m. anoniminio rytietiško katekizmo vertėjas buvęs ne rytinis dzūkas, kaip kad kas anksčiau manė, bet pereiginės tarp rytinės dzūkų ir puntininkų šnektos atstovas. Taip pat ir K. Sirvydas rašęs prisilaikydamas ryt. aukštaičių puntininkų šnektos, bet tiksliau lokalizuoti jo raštų patarmę esą sunku. Pagaliau 1646 m. S. Slavočinskio giesmyno kalboje esą nemaža tarminio mišinio: ir žem. dūnininkų, ir vak. aukštaičių, ypač veliuoniškių, ir ryt. aukštaičių tarmių elementų.

Platokuose morfologijos ir sintaksės skyriuose, panašiai kaip ir fonetikos skyriuj, apžvelgiamos tiktai būdingesnės žodžių kaitybos bei žodžių formos darybos ypatybės ir būdingesni sintaksės reiškiniai. Paskutiniame leksikos ir frazeologijos skyriuje irgi gana bendrais bruožais terašoma: išskiriami liaudinės kilmės žodžiai (dėdė, motė, kaimynas, merga; bruvis, kreklas, pakala, subinė, tulžis...), naujadarai (atpuolenis, deivilas, melstu-vė, prausta "skaistykla", šventvagis ...) ir pagaliau skoliniai, kurių daugiausia priskaičiuojama iš mano slaviškų senovinės lietuvių kalbos skolinių darbo (Kaunas, 1931).

šioj savo trumpoj apžvalgoj aš nesu pasiryžęs plačiau diskutuoti autoriaus aikštėn iškeltųjų dalykų, — tai jau būtų platesnio straipsnio reikalas; čia noriu tik vieną kitą probėgšminę pastabą padaryti. Pvz. K. Sirvydo pajauta "jausmas, pojūtis" autoriui atrodo naujadaras; bet, kaip rodo Antano Baranausko pajauta ir žem. (pvz. darbėniškių) pajauta, tai lengvai gali būti ir liaudinis žodis. J. Bretkūno farba, kaip ir S. Chilinskio forba, gali būti paskolinta ir iš lenkų farba, ne būtinai iš vok. Farbe, iš kur vėliau randame farbas arba parbas.

Rašydamas apie mano skolinių darbą, autorius pastebi, kad mano esą neįtraukta "nemaža slaviškų žodžių, ypač slaviškos šaknies vedinių, ir iš panaudotų šaltinių". Bet, kaip savo darbo pratarmėj esu pastebėjęs, aš sąmoningai slaviškos šaknies vedinius surašiau ne visus, bet tik tuos, kurie padeda reikiamų skolinių vertoseną pavaizduoti, todėl pvz. mano duota cnatlyvas, čėsas, karūnavoti, nik-čemnas, tijūnas, bet praleista cnatlyvai, čėsingas, čėsiškas, karū-navojimas, nikčemnystė, tijūnystė ir kt. Dalies skolinių, kuriuos aš daviau, autorius yra nepastebėjęs; pvz. jis tariasi mano darbe neradęs hanba, lakonia, o iš tikrųjų šalia honba duota ir hanba ir šalia lachonė — lakonia. Tačiau yra visai galimas daiktas, kad aš, ribotu laiku ir paskubomis skaitydamas daugybę šaltinių, ne vieną dalyką būsiu ir praleidęs; antra vertus, kai kurie šaltiniai (pvz. S.Slavočinskio giesmynas ir kt.) man nebuvo ir prieinami. Tam tikslui yra dar reikalingas nemažas, atidus lašinėjimas.

Aš visą šį J. Palionio darbą skaičiau su malonumu: tai yra rimta, solidi monografinė disertacija, už kurią jam sausio 15 d. buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis, — jis yra Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedros docentas, — ir kuri po minėtojo A. Bezzen-bergerio veikalo yra pirmas lietuvių kalbos veikalas, skirtas plačiau tos kalbos XVI-XVII amžiaus istorijos laikotarpiui nušviesti. Autorius tam darbui yra panaudojęs visus jam prieinamus senovinius šaltinius ir naujus dialektologinius bei istorinius lietuvių kalbos tyrinėjimus, išskyrus Z. Zinkevičiaus "Lietuvių dialektologiją", bet, kaip jis pats yra pastebėjęs, dėl paruošiamųjų darbų stokos (pvz. vis dar neturime išsamių M. Daukšos bei K. Sirvydo raštų kalbos monografijų ir jų specialių žodynų) tame darbe yra pasilikę dar nemaža atvirų, neišspręstų įvairių klausimų bei problemų. Antra vertus, rašydamas XVI-XVII a. lietuvių literatūrinės (veikiau — bendrinės) kalbos istoriją, jis tėra davęs bendrą to meto lietuvių raštų kalbos raidos apžvalgą, tik vienur kitur prisimindamas bendrinės kalbos reikalą, bet šiaipjau nėra es-mingiau nagrinėjęs besusidarančios bendrinės kalbos (arba tikriau: besusidarančių bendrinių kalbų) funkcijų, kurios vienaip ar kitaip galėjo paveikti kalbinių priemonių pasirinkimą ir apskritai atsiliepti visam tos kalbos pobūdžiui. Tai, reikia manyti, tolimesniuose potyriuose bus nuodugniau paliesta.
Pr. Skardžius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai