Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOMP. BRONIUS BUDRIŪNAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. V.   
Amerikiečių psichologas William James mėgdavo pokalbiuose pabrėžti žmogaus jausmo gelmę: kalba yra gili, mintis gilesnė už kalbą, o jausmo gelmė praneša ir pačią mintį. Jausmo šaltiniai žmogui turi didžiulę reikšmę. Juk iš jų trykšta pati gyvybiškiausia versmė — žmogaus kūryba.

Žvelgdami į kompozitoriaus Broniaus Budriūno muziką, kaip tik ir pastebime tą neeilinį emocijų lobį, kuriuo jis yra apdovanotas ir per kurį jo talentas atsiskleidžia vis nauja muzikine kūryba. Nuo pat mūsų nepriklausomybės saulėtekio ligi dabarties Pietų Kalifornijoje Br. Budriūnas visuomet liko ištikimas savo prigimčiai — jausmu, iš širdies komponuoti tai, kas lietuviui yra suprantama ir artima. Jo pasaulėjauta yra nukreipta į tautos buitį. Jo žvilgsnis neklaidžioja svetimuose horizontuose ir neieško įmantrių efektų ar nervus erzinančių garsų. Jausmo paprastumu jis išlieka mėgiamas kompozitorius. Kažkaip galima būtų Br. Budriūno emocinį polėkį išreikšti viena, visuomet choristų entuziastiškai dainuojama daina, kuri prasideda ugningu kreipimusi į pasaulį: "Gyvent, gyvent, širdis galingai šaukia!".

Br. Budriūnas yra įsikūręs Los Angeles mieste. Nuo 1953 Br. Budriūnas čia vargonininkauja Šv. Kazimiero parapijoje ir vadovauja jos chorui. Kas sekmadienį per sumą bažnyčioje skamba jo parašytos mišios šv. Kazimiero garbei. Kai po pamaldų kieme būriuojasi žmonės, ir Br. Budriūnas atskuba iš bažnyčios, dažnai su glėbiu gaidų ar su portfeliu. Metams slenkant, jo šviesiaplaukė galva ir rausvas veido atspalvis, rodos, nesikeičia. Pamatęs pažįstamą, stabteli trumpam pasisveikinimui ir vėl skuba, vėl kažko ieško. Savo choristus jis visur pastebi ir jiems niekad nesigaili nei pokalbio, nei jautrios šypsenos. Repeticijų nelankantieji pakliūva į jo klausimų salvę: "Kas atsitiko? Tai ko neateini? Mums taip jau balsų trūksta. Ateik penktadienį". Nepraleidžia jis ir tų, kurie, turėdami gerus balsus, dar vis neįsijungia į chorą. Jis norėtų turėti chore visus apylinkės balsus. Juk choras yra jo kūrybos instrumentas. Jis rašo ne tik sonatas, bet didžia dalimi kantatas
Jau nepriklausomybės laikais Br. Budriūnas pagarsėjo kaip chorvedys par excellence. Teko kartą dalyvauti jo diriguojamo choro koncerte Kaune. Mačiau, kaip pirmoje eilėje sėdįs Kauno IV gimnazijos direktorius S. Čiurlionis susigraudinęs šluos+ėsi ašaras, ir dar keli svečiai nesidrovėdami verkė. Daina nebuvo jau taip graudi, bet tas budriūniškas lyriškumas, tas mokėjimas interpretuoti jautriąsias dainos vietas virpino žmonių sielą. O gal juos graudino ir nuojauta, kad Lietuvos lyrizmas netrukus turės būti sutryptas grubaus bolševikinio realizmo.

Br. Budriūno veikla choro dainos mene visuomet alsuoja troškimu palikti klausytojams neišdylantį įspūdį, žinoma, negalima imti visų spaudos atsiliepimų, lydėjusių jo koncertus, už gryną pinigą. Laikraštininkai, būdami geri žmonės, mėgsta savuosius kelti padangėn. Tačiau Br. Budriūno atžvilgiu jų įvertinimas turi ir daug tiesos — auditorija nesigaili kompozitoriui ovacijų, ir dažnai jo dainos prašomos pakartoti. Galima būtų suglausti visus tuos entuziastiškus atsiliepimus į vieną sakinį, kuris buvo parašytas po I Dainų šventės: "Jo diriguotos dainos buvo atliktos su didele ekspresija ir subtilumu".

Choro paruošimui Br. Budriūnas, kiek  sąlygos  leidžia,  skiria  daug laiko. Savo triūso šitam darbui jis niekad nesigaili. Jei tik choristai sutiktų, jis repetuotų bet kurią dieną, bet kurią valandą. Net ir sekmadienį, po pamaldų, pasigavęs kelis savo partijų nemokančius choristus, jis eina į salę, jei tuščia, ir kantriai šlifuoja sunkesnes vietas. Koncertui artėjant, įtampa padidėja. Chorvedžio jautrumas ima viešpatauti repeticijų metu. Choristai gerai pažįsta šitą kritišką fazę. Prasideda kova už kiekvieną balsą, už kiekvieną repeticijos minutę. Pianistei Raimondai Apeiky-tei talkinant prie pianino, Br. Budriūnas pradeda judesių, žvilgsnių ir lūpų virpesio ritualą. Tas dirigavimo šokis jam kaštuoja daug prakaito. Jis nusimeta megztinį, atsega marškinius, nutraukia kaklaraištį. Po kurio laiko, dar paprakaitavęs, nusivelka ir viršutinius marškinius, šypsniu lyg ir atsiprašydamas chorisčių už tokį "netaktą". Repetuojama choristams sėdint, vėliau sustojus, paskui at-sišliejus į sceną. Pabaigoje dar einama į salės rūsį, kur mažiau erdvės, kur akustikos nėra. Tai darbas, kuriam visas choras norom nenorom pritaria. Artėjantis koncertas kažkaip išlygina visus nesklandumus. Choristai užmiršta ir greitkelių kamšatį, ir nuotolius, ir paskandina darbe visokias būtas nebūtas nesilankymo priežastis.

Pastaruoju metu Br. Budriū-nas pasuko į kantatų komponavimą. Jau ankstyvesnėje dainoje "Mano protėvių žemė", parašytoje pagal B. Brazdžionio tekstą, Br. Budriūnas atrado kelią į kantatos žanrą, čia melodinga soprano arija majestotiškai susilieja su banguojančiu choru, ir finale jausmo ekspresija palieka neišdylantį įspūdį. "Mano protėvių žemė" dabartiniame chorų repertuare yra tapusi viena iš mėgiamiausių giesmių. Los Angeles mieste ji tradiciškai dainuojama per kiekvieną žymesnį minėjimą, ir jos solo partijai buvo kviečiamos mūsų žymiausios solistės, tarp kurių buvo D. Stan-kaitytė, A. Stempužienė, L. Šukytė.
Kantatos žanras, turint galvoje didžiausią kantatų kūrėją J. S. Bachą, visuomet dvelkdavo jausmo galia. Kompozitorius, jausmingai kreipdamasis į religinę ar pasaulietišką tikrovę, išreikšdavo savo asmeninę sampratą. Kantata šiuo atžvilgiu yra lyg savotiška muzikinė poema, odė, suskirstyta dalimis ir išlaikanti simetriją. Joje, šalia intensyvios muzikos, svarbus yra poetinis žodis. Bachas mėgdavo savo kantatose byloti apie jautrius evangelijos įvykius. Jam kantata buvo lyg ir religinis evangelijos pamokslas, kurį jis baigdavo bendruoju choralu, giliu pakilėjimu.

Kuo gi pasižymi pirmosios Br. Budriūno kantatos? Jau pavadinimai sako, kad jo kantatų tematika yra patriotinė. Štai trečioji kantata, kuri bus dainuojama šiemet Lietuvių dienos koncerte Los Angeles, yra pavadinta "Gintaro šalies baladė". Mūsų tautos buities tragiką, gamtovaizdis, troškimai — visa tai atneša įkvėpimą Br. Bud-riūnui. Jis nuolat atsiliepia nauja melodija, nauju jaudinančiu taktu. Ypač didelę įtaką jo muzikai yra padariusi poeto Bernardo Brazdžionio patriotinė lyrika. Galima drąsiai teigti, kad pačių geriausių Br. Budriūno kompozicijų žodinį turinį kaip tik ir sudaro B. Brazdžionio sklandi ir daininga poezija.

Kantata "Tėviškės namai", kurią III Dainų šventėj dainavo jungtinis choras ir kuri buvo pačios šventės puošmena, yra poeto ir kompozitoriaus bendradarbiavimo, jųdviejų patriotinės emocijos išdava. Lyrika rado tobulą atgarsį vokalinėje muzikoje. Vladas Jakubė-nas "Aiduose" yra rašęs: "III Dainų šventės svarbiausias laimėjimas yra Br. Budriūno kantata 'Tėviškės Namai', šis veikalas buvo specialiai šiai progai parašytas ir iškilo į pirmaujančią vietą šventės programoje. Mūsų muzikinė literatūra praturtėjo pastovia vertybe — šviesiai patriotinės nuotaikos kūriniu". Ir J. Žilevičius "Lietuvių Dienose" pripažino kantatai ypatingą vertę, baigdamas patarimu: "Jei dar bus rengiama IV Dainų šventė, Br. Budriūno kantata turėtų būti pakartota ir kaip reikiant išmokta".

Šių metų Vasario 16 dienos minėjime Los Angeles, vykusiame puošnioje Statler - Hilton viešbučio salėje, buvo atlikta antroji Br. Budriūno kantata "Lietuvos šviesos keliu", parašyta mokytojo garbei, pagal B. Brazdžionio tekstą. Vėl atsivėrė lietuvių tautos jautriausi motyvai: spaudos draudimas, motulės auklėtojos pasiaukojimas, savanorių kovos ir jaunatviškas tautos gajumas. Solo partijas dainavo gabiausi Br. Budriūno dainavimo klasės mokiniai: Rimtautas Dabšys bosas - baritonas ir Birutė Dabšienė sopranas. Iš tūkstantinės auditorijos ovacijų galima spręsti, kad naujoji kantata sugebėjo prabilti į klausytojus ir juos pavergti. Ypač trečioji kantatos dalis "Verpėjos daina", švelniai dainuojama solistės B. Dabšienės ir fone palydima choro, patiko salei. Tas monotoniškas ratelio zu-zu zu-zu dūzgėjimas ir mielas vaiko susikaupimas ties elementoriumi, išreikštas paprasta melodija, skambėjo lyg lopšinė, nešdama klausytojus į gūdžius spaudos draudimo laikus.

Br. Budriūnas savo kantatas visuomet užbaigia optimistine nuotaika. Jų baigmė, šviesi ir kupina entuziazmo, yra lyg visuotinas choralas ateičiai. Duetą dainuojantieji solistai susijungia su įaudrintu choru. Viskas kyla crescendo. Balsai veržiasi į padangę.

Paskutinieji akordai ima skambėti jau dešimčia balsų. Tokiu galingu fortissimu "Tėviškės namuose" yra išreiškiama būsimoji Lietuvos pavasario diena, "šviesos kelių" kantatoje — Lietuvos mokytojo įskiepyta dangaus palaima, "Mano protėvių žemėje" — saulėta rytojaus diena. Kaip Šekspyras mėgdavo savo tragedijas užbaigti optimistišku kompromisu ir taiką skelbiančiais trimitais, panašiai ir kompozitorius Br. Budriūnas savo kantatas ir himnus užbaigia bendru, harmoningu choralu. Tai yra jo širdies gelmių šauksmas ateičiai. Saulėtai ateičiai! Taip ir lieka klausytojo krūtinėje troškimas palinkėti kompozitoriui dar ilgai mus džiuginti savo kūrybos žingsnių degančiu skambėjimu.    Pr. V.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai