Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Į PUTINĄ BEŽVELGIANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė M. SLAVĖNIENĖ   
Putinas ir Liudas Vasaris

Putinas, parvažiavęs iš Nicoje praleistų atostogų (1931), vieną dieną atnešė man rašomąją mašinėlę, pluoštą savo rankraščių ir pasakė: "Norėčiau, kad tu pradėtum perrašinėti mano raštus".

Abu susėdę prie mašinėlės studijavome jos ypatybes, nes nė vienas šiąja priemone niekad nebuvome rašę. Kai pabandėme rašyti, rankioti raides, vis atrodė, kad kurios raidės ar ženklo mašinėlėje trūksta. Tačiau ilgiau pirštu pavedžiojus po raidyną, atsirasdavo ir raidė, ir ženklas . . .

Tik pavarčiusi brolio duotus perrašymui rankraščius, tuojau jais ypatingai susidomėjau. Tai buvo "Altorių šešėly" I tomas. Jau po kelių puslapių pamačiau, kad romano eiga autobiografinė. Klieriko Vasario, vyriausiojo veikėjo, būdo bruožai bei išorė atitiko mamos nupasakojimams apie mūsų anuometinį jaunutį klieriką Vincentą, dabartinį Putiną. Mano spėjimus dar labiau patvirtino beveik nuoseklus mūsų tėviškės aprašymas, o Vasario tėvų charakteristika atitiko mūsų tėvų charakterius. Aušrakalnis suvaidino beveik lemiamą išdavikišką vaidmenį. Šis mūsų tėviškės šiaurinės galulaukės kalnelis buvo per aukštas į jį kopti su žagre, todėl ir riogsojo apaugęs nenaudinga, gyvulių nemėgiama, žole. Jis visas buvo padengtas baltais, mažyčiais, į krušą panašiais, akmenėliais, besitrainiojančiais gelsvame smėlyje. Matyti, dėl gausybės tų akmenėlių kalnelis ir buvo atitinkamai Krušakalniu vadinamas. Jo šiaurinė pusė buvo gerokai nuardyta, imant smėlį namų reikalams. Anais laikais mums nė vienam neatėjo į galvą paspėlioti, iš kur Krušakalnyje tas smėlis. Šiaip visa ta šiaurinė ūkio dalis ir dirva aplink Krušakalnį gana molėta.

Nuo ankstyvo pavasario, vos Krušakalnio papėdėje siaurosios, ilgosios pievos, vadinamos "upeliais", pasidengdavo skaidriame vandenyje beplūduruojančiais auksiniais lapūgais (purienomis), mes, vaikai mėgdavome retkarčiais čia atbėgti. Čia prasimanydavome įdomių žaidimų: tai, prisirinkę akmenėlių, planuodavome nuosavas sodybas, tai slapstydavomės smėlio duobėse — "apkasuose".

Visų lauko gėlių atbudimo metu ir Kruša-kalnis pasipuošdavo savo, tik ant jo vieno terandamomis, gėlytėmis. Iš visų įdomiausios būdavo kačpėdukės. Jos būdavo (be abejo, ir dabar teberandamos) dviejų rūšių: vienos — ru^ žavos, ant trumpų pilkų kotelių, kiek minkštes-niais žiedeliais, kitos — geltonos, aukštesnės, sausais, braškančiais žiedeliais. Vienų ir kitų žiedelių forma — tarsi mažytė katės lopuke, nuo ko ir vardą įgijusios.

Šias kačpėdukės mes mėgdavom. Aš jų pri-siskynus nešdavausi namo ir užkišdavau už kurio nors paveikslo. Kadangi kačpėdukių, ypač geltonųjų, žiedeliai buvo sausai braškantys, jie visą laiką išbūdavo nepasikeitę.

Tai maždaug ir viskas, kas mums būdavo įdomu mūsų Krušakalnyje. Mes netikėdavome kaimyno Grimalausko (laikėme jį mėgėju pameluoti) pasakojimais, kad sekmadieniais, apie dvyliktą valandą, kai paprastai bažnyčiose laikoma suma, ausį prispaudus prie to mūsų kalnelio, po juo buvę girdėti skambant varpus. O gal tai buvo ir teisybė, gal varpų skambėjimas buvo girdėti atplaukęs iš Gudelių ar Igliaukos bažnyčių.

Ir štai Vasario tėviškėje toks pat kalnelis — Aušrakalnis. Ir šio Aušrakalnio visa situacija, nuo jo matomi vaizdai, už žemumoje tyvuliuojančių pelkių spindinti saulėta tolima panorama — viskas kaip nuo mūsų Krušakalnio! Net ir kačpėdėlės! Nėra abejonės: brolis rašo romaną iš savo gyvenimo! Taip nusprendžiau aš, taip vėliau sprendė romano skaitytojai. Ypač Gudelių ir aplinkinių parapijų studentai ir gimnazistai, kurie pažino mūsų tėvus, žinojo tėviškės situaciją, tik išėjus "Altorių šešėly" pirmam tomui, neabejojo romano autobiografiškumu. Kai kurie artimesnieji pradėjo ateidinėti pasidairyti nuo to naują gražų vardą gavusio mūsų kalnelio ir įsitikinti, ar čia tikrai auga kačpėdėlės . ..

Taip visuotinai konstatavus "Altorių šešėly" pirmojo tomo autobiografiškumą, vėliau, išėjus dar dviem tomams, niekas ir nesirūpino patikrinti, ar Putinas ir toliau rašo apie save, ar Vasaris ir toliau atitinka Putiną, ar sutampa romano herojaus ir autoriaus gyvenamųjų situacijų plotmė. O iš tikrųjų romano tolimesnėje eigoje Vasaris išeina į kitokius kelius, negu kad ėjo Putinas, ir Vasaris savo charakteriu toliau tampa skirtingu, palyginus jį su tikruoju Putino charakteriu. Niekas, net ir rimti kritikai, į tai neatkreipė dėmesio.
Autorių pradėjo nervinti per daug jau paviršutinis, nesistengiant suprasti net pagrindinių veikalo idėjų, vertinimas. Taip kritikai, taip skaitytojai įsikibę laikėsi romano fabulos inty-minės, intriguojančios eigos. Kadangi romanas buvo konstatuotas ryškiai autobiografišku, tuojau visi skubinosi ieškoti romano personažų, ypač moterų, identifikacijos: kas ta Katedros Nepažįstamoji? Kas Liucė, grafienė, Auksė? ... Ir tie klausimai, daugiausia pateikti asmeniškuose autoriui laiškuose, baisiai jį nervino ir gniuždė kaip lietuviško romano kūrėją. Jis taip buvo paveiktas ir morališkai priblokštas tokio smulkmeniškumo, kad vieną kartą pasakė: "Jei galėčiau, tai dabar visus 'Altorių šešėly' egzempliorius surinkčiau, sukraučiau į krūvą ir sudeginčiau". Autorius pamatė, kad jo romane keliamos idėjos nepataikė į tuos tikslus, į kuriuos jos buvo nukreiptos.

Kad ir vėl tos romano moterys: net Katedros Nepažįstamoji buvo suprasta kaip reali, savo nuolatine vieta pasirinkusi vieną katedros piliorių, mergina. Ir nuo šitos "Nepažįstamosios", deja, ne nuo vienos, autorius pradėjo gauti laiškų .. . Dar didesnį skaitytojų smalsumą sukėlė Liucė: kuri gi čia lietuvė moteris galėjo būti Putino Liucė? Ar ji tikrai bus nusižudžiusi? O gal dar tebegyvena? . . . Kur? Pats V. Mykolaitis-Putinas savo autobiografijoje (Tarybų Lietuvos rašytojai, 1967, p. 169) rašo: "Aš nesi-ginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo — panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas. Daugelio skaitytojų nusivylimui, ranką ant širdies padėjęs, pasakysiu, kad tokios Liucės nė baronienės mano gyvenime realybėje nebuvo.
Tokios Auksės, kokia pavaizduota romane, taip pat nebuvo". O dėl Katedros Nepažįstamosios dar 1934, tuojau po romano pasirodymo, autorius savo atsakyme kritikams straipsnyje "Liudo Vasario draugai ir priešai" taip aiškino: "Nestoka nė tokių, kurie patys save pažįsta romano personažuose — vieni piktindamiesi ir autoriui teismu grasindami, kiti džiaugdamiesi. Štai mano efemeriškoji, idealioji Katedros Nepažįstamoji. Ar aš galiu drįsti tikėtis, kad idėja taptų kūnu ir realizuotųsi tokiu konkrečiu pavidalu. Ištraukiu iš stalčiaus laiškelį: 'Katedros nepažįstamoji trzeci rok szkolny mieszka na Zielonej gorze. Pomimo wielu prze-žyč, pozostoje wierną tei samej idei, ktora ją ožywiala wowszas'. Ir kaip netikėsi stebuklais!".

Katedros Nepažįstamoji Putino romane "Altorių šešėly" yra simbolinis idėjos įvaizdis moters pavidalu. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad Putinas savo kūryboje aplamai simbolinę moterį yra pasirinkęs daugelio savo idėjų reiškėją. Taip simbolinėje dramoje "Žiedas ir moteris" Vienuolė, misterijoje "Nuvainikuota vaidilutė" — Vaidilutė, taip dramatizuotoj poemoj "Skalvių Mergelė" — Jorūnė, taip ir Putino poezijoje gausiai minimos moterys turi savo reikšmingas, savitas paskirtis, jų nereiktų suprasti tiesiogine prasme — kaip "Fleisch und Blut". Putinas savo 1964.II.5 laiške rašo: "Aš laikausi nuomonės, kad poezija tai nėra kasdienybės kopija".

Šiuo trumpu rašinėliu nesiimu duoti pilną V. Mykolaičio-Putino charakteristiką. Tai jau būtų ilgokos studijos darbas. Aš čia tik pradengsiu kelis ryškesnius jo charakterio bruožus, kurie galės būti panaudoti tik kaip medžiaga nuoseklesnei studijai.

Pilnutinis žmogaus dorovingumas

Vos įstojusi į Prienų "Žiburio" gimnaziją 1923, tuojau gavau Putino laišką iš Kauno. Dabar negalėčiau tiksliau nupasakoti to laiško turinio, tačiau per visą mano gyvenimą protarpiais iškyla viena tame laiške pabrėžta mintis. "Įstodama į gimnaziją, brolis rašė, tu pakeitei ir savo gyvenimo aplinką. Šioje aplinkoje, siekdama mokslo, tu turėsi išaugti inteligente moterimi. Gal tuojau išgirsi, ar jau ir girdėjai, žmones tave vadinant panele. Norėčiau, kad tu jau dabar gerai suprastum šio žodžio reikšmę. Žodžiais "ponas", "ponia", "panelė" aptariama ne išviršinė žmogaus išvaizda. Šie žodžiai reiškia — visas žmogus doras. Taigi, ir kai tu išgirsi tave vadinant panele, prisimink tikrąją šio žodžio prasmę".

Man iki šiol neteko sužinoti, kas taip šiuos žodžius (ponas, ponia, panelė) apibrėžė. Ar kurio nors filosofo, psichologo, ar paties brolio sukurta definicija. Šiaip ar taip, gana ilgai tos definicijos reikšminga nelaikiau, daug negalvojau, gal ir ne visai supratau brolio tikslus, norint mano dėmesį atkreipti į tų žodžių esmę. Keista, kad ta definicija pradėjo vis dažniau ir dažniau atsiliepti manyje jau daug vėlesniais laikais. Laikais, kai įgavau daugiau gyvenimo patirties, kai pamačiau ne vieno žmogaus, sėdinčio net ir labai aukštame range, paklaidas, privedusias prie baisių pasėkų. Supratau ir brolio pastangas mane, jo paimtą savo globon ir atsakomybėn, apsaugoti nuo didžiųjų paklaidų, į mano sąmonę įdiegti žmogaus pilnutinio dorovingumo supratimą.

Šis žmogaus pilnutinio dorovingumo principas, mano vėlesniu patyrimu, buvo ir paties Putino vienas iš pagrindinių gyvenimo principų. Visą savo gyvenimą jis neapkentė veidmainystės, melo, apgaudinėjimo, moralinio pakrikimo. Gal dėl šių principų visais laikais ir visų pakraipų žmonės Putiną nuoširdžiai gerbė ir mylėjo. Jis visos lietuvių tautos pripažintas, šalia kūrybinio talento, ir kaip kilni, tauri asmenybė.
Pareigingumas, darbštumas

Kai šiandien stovime V. Mykolaičio-Putino, kaip rašytojo, kaip profesoriaus, kaip mokslininko, pasiektų vertybių akivaizdoje, ne vienam kyla klausimas, kaip jis visa tai pasiekė? Ar tai didelių gabumų, didelio talento dovana, ar pasiekta ištvermingu darbu, įtemptomis pastangomis.

Kai mano globėjas Putinas perkėlė mane iš Prienų gimnazijos į seselių kazimieriečių mergaičių gimnaziją Kaune, galėjau geriau jį pažinti ir suprasti. Pirmiausia atkreipiau dėmesį į brolio kietą, iki asketizmo, pareigingumą.

Kadangi tada buvo gana sunku Kaune gauti butą, tai brolis, pats teturėdamas tik du mažus kambarėlius Mickevičiaus gatvėje, mane pirmiausia apgyvendino tų pačių kazimieriečių seselių vedamame "Saulės" mergaičių pensionate. Putinas, vos pradėjęs dirbti universitete, pirmus dvejus metus taip pat gyveno "Saulės" namuose, prel. K. Olšauskiui išvažiavus į Ameriką, užimdamas jo gražų butą. Kartu Putinas perėmė ir jo eitas seselių bei pensionato mergaičių kapeliono pareigas, kol prel. K. Olšaus-kis grįš iš Amerikos. "Saulės" rūmų koplyčioje Putinas kiekvieną rytą laikė mišias, klausė išpažinčių, per dideles šventes adoravo Švenčiausią Sakramentą, o atėjus gegužei, vadovavo gegužinėms pamaldoms. Prelatui K. Olšauskiui grįžus iš Amerikos, Putinas turėjo iš "Saulės" namų išsikelti. Todėl jis ir susirado tuos du kambarėlius labai menkame namelyje prieš trečiuosius universiteto rūmus Mickevičiaus gatvėje. Čia apsigyvenęs, Putinas mišias laikyti eidavo į Įgulos bažnyčią.
Kai 1927 Putinas persikėlė į didesnį trijų kambarių butelį dail. A. Galdiko kieminiame namelyje, pasamdė tarnaitę - virėją ir mane išėmė iš "Saulės" mergaičių bendrabučio ir apgyvendino pas save.

Apsigyvenusi pas brolį, aš tiesiog pradėjau jo gailėti, kai jis, nors ir šalčiausią žiemos ankstyvą rytą, dar nepradėjus švisti, keldavosi ir eidavo į tą pačią Įgulos bažnyčią laikyti mišių. Kai tokiais ankstyvais ir šaltais žiemos rytais grįždavo namo (aš būdavau dar neišėjusi į gimnaziją), jo veidas būdavo melsvas nuo šalčio. Geroji, rūpestingoji tarnaitė Marijona skubėdavo jam pateikti karštą kavą. Anuo metu nuo Ukmergės plento, nuo "Saulės" namų, žiemos metu pasiekti Įgulos bažnyčią nebuvo jau taip labai lengva. Nuotolis nemažas, ankstyvais rytais nuo šaligatvių sniegas nenukąstas, o kartais — po kokio atolydžio, šlapdribos — pakalniui einant labai slidu. Grįžtant namo prieš kalną, tekdavo gerokai padusti. Buvau girdėjusi, kad dideli peršalimai labai kenksmingi plaučiams — galinti prasidėti džiova. Ir iš tikrųjų, kai Putinas dažnai kosinėdavo sausu, trumpu kosuliu, bijojau, kad jis tikrai rimtai nesusirgtų. Nežiūrint viso to vargo, Putinas paklusniai vykdė savo luomo pareigas.

Antroji jo gyvenimo didžioji pareiga buvo profesinė pareiga. Ir šią pareigą V. Mykolaitis-Putinas, kaip universiteto profesorius, uoliai vykdė. Su kokiu atsidėjimu jis ruošdavosi paskaitoms! Ir nors jo skaitomasis kursas atsikartodavo, ir studentai buvo šafirografu išleidę jo paskaitų pilnus užrašus, o ir pats profesorius visada paskaitas skaitydavo iš rašto, turėjo jų komplektus susikrovęs savo stalčiuose, vis vien, metai iš metų, kiekvienai paskaitai jis ruošdavosi iš naujo, ją vėl iš naujo rašydamas. Užtat studentai profesorių V. Mykolaitį aukštai vertino, mielai klausė jo paskaitų, nes jos vis būdavo naujos, įdomios. A. Venclova savo knygoj "Jaunystės atradimas", charakterizuodamas Putiną, rašo: "Šis profesorius mūsų fakultete ne per seniausia pradėjęs dirbti, mane daugiau domino kaip rašytojas. Man patiko jo dar jaunas, rimtas veidas, truputį liūdnos akys už akinių stiklų, kažkokia kukli, tauri laikysena. Skaitydavo jis neskubėdamas, aiškia, man įprasta suvalkiečių tarme, labai gražiai ištardamas ir kirčiuodamas žodžius. Kiekvienas jo sakinys buvo sklandus ir kupinas turinio. Tai buvo tikra priešingybė Izidoriui Tamošaičiui, kuris dėstė filosofijos įvadą ir kalbėdavo perdėtai painiai, minėdamas Maksą Šelerį, o minties tuštumą paryškindamas frazėmis . . . Mykolaitis kalbėjo labai stilingai ir logiškai, nesikartodamas — buvo aišku, kad jis, rengdamasis paskaitai, daug dirba namie. Skaitė jis estetikos kursą. Ne su viskuo sutikau, ką per paskaitas girdėjau, bet tos paskaitos žadino mintį, vertė skaityti, ieškoti atsakymo. Tuometinės idealistinės Mykolaičio pozicijos man atrodė netvirtos ir pažeidžiamos, bet negalėjo nežavėti tai, kaip jis pateikia medžiagą. Klausydamas Mykolaičio visą laiką galvojai ir apie jo puikius eilėraščius, pažįstamus ir mėgstamus jau seniai, apie 'Altorių šešėly' ištraukas, pasirodžiusias ir studentiškoj spaudoj. To romano mes nekantriai laukėme. — Mykolaitis buvo žmogus santūrus, gal dėl to ir mes, studentai, kažkaip nemokėjome su juo suartėti, nors girdėjome, kad dirbdamas Teologijos - Filosofijos fakultete, jis artimiau draugavo su studentais literatais, žinoma, ne kairiųjų pažiūrų. Visai nežinojome, ką jis mano apie mus, trečiafrontininkus. Nežinojome, kad "Židinyje" išspausdintas aštrus straipsnis prieš mūsų žurnalą, pasirašytas slapyvardžiu, priklausė Mykolaičiui (tai mums paaiškėjo vėliau, kada šį straipsnį jis perspausdino savo knygoj 'Literatūros etiudai')" (Jaunystės atradimas, p. 273).
 
A. Venclovos nuomonę paminiu dėl to, kad jis, toli gražu nebūdamas idėjiškai artimas Putinui, vis tik davė apie savo profesorių gana objektyvią charakteristikos nuotrupą.

Putinas buvo ypatingai ištvermingas savo užsibrėžtuose darbuose. Juos vykdė nuosekliai, planingai. Taip, pavyzdžiui, rašydamas "Altorių šešėly" buvo nusistatęs kiekvieną dieną parašyti nemažiau kaip septynis tuometinio standartinio blokinio popieriaus puslapius. Turėjau progos stebėti Putiną, berašantį šio romano II ir III tomą (I-sis buvo parašytas Nicoje). Atsimenu, vieną dieną mudu lenktyniavome — ar jis tuos septynis puslapius pirma parašys ranka, ar aš perrašysiu mašinėle. Kadangi tada mašinėle rašyti dar nelabai buvau įgudusi, tai šias lenktynes laimėjo brolis. Ir taip ištvermingai jis man pateikdavo beveik kiekvieną dieną po vienodo dydžio pluoštelį perrašymui. Užtat per tūkstantį puslapių veikalas ir buvo parašytas dviejų metų laikotarpy.

Harmonija ir saikingumas

Kai gyvendama Kaune turėjau progos iš arčiau prisižiūrėti į Putiną, patyriau, kad jis ypatingai daug dėmesio kreipia ir į žmogaus išviršinį atrodymą: tvarkinga, gera, švari apranga vyriškiui, ir elegancija, kuklus, skoningas puošnumas moteriai — būtini dalykai. Tačiau jei Putinas kada norėdavo nusakyti, kaip tas ar ta buvo kur nors, kokiame didesniame subuvime ar baliuje, apsirengę, jam tai nepavykdavo. Jis neįsidėmėdavo nei drabužio spalvos, nei sukirpimo, nei kokius papuošalus ponios buvo užsidėjusios. Jis nusakydavo tik labai trumpai, aplamai: apie vyriškį — "gerai buvo apsirengęs, ta eilutė labai jam tiko", o apie moterį — "ji gražiai atrodė". Iš savo artimesniųjų pažįstamų Putinas dažnai pasigėrėdavo E. Turausko geru apsirengimu.

Putinas reikalavo ir gero, kultūringo elgesio. Geras išauklėjimas, išorinė darna, nekalbant jau apie dvasinį išprusimą, inteligentui žmogui būtinai reikalingos ypatybės. Putinas tiesiog negalėjo pakęsti blogo, laisvo, mažai kontroliuojamo elgesio kad ir labai intymiame gerų draugų ratelyje. "Gerai nugeriančiųjų" jis taip pat nemėgo, nors savo svečiams nepašykštėdavo ant stalo pastatyti stipriųjų gėrimų ir nepašykštėdavo paraginimų jais vaišintis. Neužmiršdavo peržvelgti svečių stiklelius bei juos papildinėti. Bet jam pačiam vieno, dviejų stiklelių užtekdavo visam pobūvio laikui. Jis, kaip šeimininkas, jausdavosi nepatogiai, jei nugėrę svečiai kiek "iškrypdavo iš vėžių". Putino estetiniai ir etiniai dėsniai buvo griežti. Jų bet koks, kad ir nežymus, nepaisymas, jam buvo nesuprantamas.
Dvasinė ir išviršinė harmonija — būtinai siektinas idealas.
Jautrumas

Kam teko Putiną arčiau pažinti, visi pastebėjo, kad jis yra labai jautrus. Daugeliui visiškai nesuprantamas jo dažnas paraudimas. Kai kas šį jo būdo bruožą aiškino kaip didelės nedrąsos, didelio kuklumo, o kai kas net kaip su-pykimo, "greito užsidegimo" reiškinį.

Čia norėčiau pabrėžti, kad greitas paraudimas yra bendras visos mūsų šeimos reiškinys. Greit parausdavo mama ir net tėtis, greit pa-rausdavom ir mes, visi vaikai, ypač jaunesniame amžiuje. Si ypatybė dažnai suteikia nemalonumų, kai tenka susidurti su šiurkštaus būdo žmonėmis. "Na, tai ko čia dabar raudonuoji?!" "Tai, ar jau taip užpykai, kad net užraudai", "Na, na, — nebūk tokia sarmatlyva . . .". Tokių ir panašių pasakymų esu ne kartą patyrusi ir aš pati.

Na, tiek to dėl to paraudimo! Bet Putinas ir buvo be galo jautrus, greit į viską reaguojantis, introspektyvus, autokritiškas. Daugeliu atvejų stokojantis pakankamo savimi pasitikėjimo, pakankamo nusivokimo apie savyje turimas vertybes. Man atrodo, kad jis ilgai nenusimanė, kokio aukščio jo, kaip rašytojo, vieta lietuvių literatūroje. Jis priimdavo "už tikrą teisybę" kiekvieną, kad ir labai jam nepalankų, kritiko žodį, jaunesniame amžiuje labai nemėgdavo, kai kas nors imdavo kalbėti apie jo kūrybą jam pačiam girdint. Ir jis pats vengdavo kalbėti apie ją. Atsimenu, vieną kartą B. Bab-rauskas, tuomet Putino studentas, man pasakojo apie tokį atsitikimą: lituanistiniame seminare buvo kalbama apie tuometinius lietuvių rašytojus. Putinas nė vienu žodžiu neužsimena apie save. B. Babrauskas pasiūlęs: "Pone profesoriau, kad taip pakalbėtum ir apie Putino kūrybą". Studentai, nesitikėję teigiamo atsakymo, labai nustebę, kai Putinas atsakęs: "Gerai, galim pakalbėti ir apie Putiną".
Idėjų menas

Kalbant apie Putino kūrybą, dažnai tenka nugirsti gana bendrą visų pripažinimą, kad jo kūryba pasižymi giliomis mintimis, dideliu prasmingumu, idėjų gausumu. Be abejo, rašytojo kūrybos ypatybes panagrinėti yra jau kritiko darbas, ir aš čia jo nesiimu. Tačiau čia nors trumpai pažymėsiu jo požiūrį į kūrybą. Per visą šį antrosios sovietinės okupacijos laikotarpį mintimis besikeičiant su Putinu korespondenci-niu būdu, kartais palietus ir literatūrinius klausimus, Putinas ne kartą yra pabrėžęs didelę idėjiškumo svarbą kūryboje. Taip 1960.VIII.14 laiške jis rašė: "... Skaičiau aš jo raštus. Rašyti jam sekasi sklandžiai, tačiau spaudai netinka. Plepa daug, o prasmės maža. Literatūra ne tik žodžio, bet ir idėjų menas". Putinas ir iš savęs reikalavo, kad šis "idėjų menas" būtų ryškus jo visoje kūryboje. Net ir atsiminimus rašant neužtenka, kaip veidrodyje parodyti grynus praeities faktus. Pats Putinas, pradėjęs rašyti savo atsiminimus, pirmiausia persvarsto, ką jis gero duos skaitytojui. Putinas 1962.IX.10 iš Kačerginės vėl apie idėjiškumą rašė: "... Dabar rašau atsiminimus, kaip ir dera mano amžiaus rašytojui. Noriu, kad jie išeitų turiningi, su mintimis — idėjomis".
Ne oportunistas

Putinas niekad neturėjo kokių utilitaristi-nių ar hedonistinių siekimų. Jis nebuvo į tai linkęs visa savo prigimtimi. Savo gyvenimui patogumų neieškojo. Gyvendamas Kaune, iki persikėlė į savo namelį, neturėjo savo bute net miegamojo kambario. Miegodavo savo kabinete ant sofos. Vėliau, nors nuosavą namą ir buvo įsigijęs, bet, kaip namo savininkas, patyrė daugiau rūpesčių ir vargo negu džiaugsmo. Neilgai jame ir tepagyveno. Apskritai, ištaigingas gyvenimas Putino neviliojo. Vienintelis jo trokštamas komfortas bute — didelis kambarys - kabinetas, kur po ilgo sėdėjimo prie rašomojo stalo galėtų pakaitai laisviau pažingsniuoti.

Putinas taip pat neturėjo daugeliui vyrų charakteringo bruožo — pasmaguriavimo maistu. Neturėjo kokio ypatingai mėgiamo patiekalo. Prie stalo, net ir savųjų tarpe, niekad neatkreipdavo dėmesio į "skanesnį gabalėlį". Niekad virėjai nepareikšdavo pageidavimu, ką nors ypatingesnio pagaminti. Aplamai, virėjai dėl maisto jokių pastabų neduodavo. Dėl to, kaip mūsų viena virėja pasakodavo, Kauno ponų tarnaitės tarpusavy kalbėdamos apie savo ponus, Putiną laikė labai geru.
Santykis su realybe

Putinas, būdamas savo kūryboje tikru romantiku — simbolikų, tarsi neįstengė palaikyti pakankamai tvirtą kontaktą su realybe. Šiurkšti kasdienybė teikė jam nemaža kentėjimų, nepasitenkinimo, nusivylimų. Prie praktiškojo gyvenimo nemokėjo prisiderinti, nepataikė su juo eiti "koja į koją". Ir tie visi Putino gyvenimo "vingiai", ir tie nuolat sielą kankiną "prieštaravimai", ir tie "nesusiorien-tavimai" politinėse situacijose — vis tai "pasimetimo" tikrovėje išdavos. Todėl Putinas ir mėgo būti nuošaliai, nesikišti ten, kur nebūtinai reikia, kur niekas neverčia. Tačiau žmonių atžvilgiu jis buvo labai tolerantiškas. Jam ne tiek buvo svarbu žmogaus pasaulėžiūra ar politinė pakraipa, kiek dvasinė gilybė, kūrybiniai ieškojimai, rimtis. Gyvenimiškoji rimtis, aiškūs idealai bei siekiai, tikrųjų vertybių kūrimas savo tautai — tai Putino nekeičiamoji katedra. Nuo visokios politikos visais laikais stengėsi stovėti kuo toliausia.

Su tikrais praktiškais realistais Putinas gilesnės draugystės niekad neįstengė palaikyti. Tačiau daug gilaus jautrumo parodė tiems, kurie buvo reikalingi moralinės ar materialinės pagalbos. Didelę paramą teikė savo tėvams, ypač motinai. Savo lėšomis išleido į mokslą, be manęs, mirusiojo brolio Jurgio dukrelę, o taip pat ir kitiems besimokantiems giminaičiams daug padėjo.

Putino Velykos

Putinui atsisakius kunigo luominių pareigų, ne vienam kilo klausimas, o kaip aplamai su jo tikėjimu? Ar Putinas paneigė ir savo ne tik katalikišką, bet ir krikščionišką pasaulėžiūrą? Nesimdama čia tų klausimų išsamiau gvildenti, noriu tik prisiminti Putino nuotaikas Velykų šventėse. Iš tų nuotaikų, manyčiau, galima daryti ir kai kurių išvadų apie jo tikėjimą.

Ilgą metų eilę turėdama progos iš arti stebėti Putiną, įsitikinau, kad jis vis dėlto paliko tikinčiuoju, nors ir nuošaliai atsistojęs nuo katalikiškosios Bažnyčios įstatymų. Tas Putino sielos gilumoj užslėptas tikėjimas ypač prasiverždavo Velykų šventėse. Velykiniu dvasios pakilimu prasiverždavo tie sielos atspindžiai, kurie kasdienės aplinkos būdavo prigesinti.

Prieš pat Velykas Putinas kasmet gaudavo iš prezidentūros pakvietimą dalyvauti jos rengiamojo Prisikėlimo šventėje Didįjį Šeštadienį, Įgulos bažnyčioje, 7 vai. vakaro. Šiose Velykų šeštadienio vakarą Prisikėlimo pamaldose dalyvaudavo prezidentas su savo šeima, diplomatinis korpusas, karininkai ir prezidento kviestiniai svečiai. Putinas, gavęs pakvietimą, stengdavosi nė vienas Velykas šių pamaldų nepraleisti. Į šią šventę rengdavosi visada pakilioje nuotaikoje, apimtas kažkokios vidinės giedros.

Toje šventiškoje, giedrioje nuotaikoje Putinas grįždavo iš Prisikėlimo į namus. Tą vakarą jis jau neimdavo dirbti "ką nors rimtesnio" — rašyti ar skaityti. Tą vakarą jis jausdavosi atsipalaidavęs nuo visokių kasdienybės rūpesčių. Jeigu neišeidavo pasivaikščioti Ąžuolyno kryptimi ir pasigėrėti pavasarėji-mo  vakarais, tai prisėdęs prie pianino paskleisdavo kurią nors velykinių motyvų melio-diją ar iš balkono stebėdavo žiburiais mirgančią miesto pakalnę. O yra buvę ir taip, kad ir jis valgomajame prisėsdavo prie stalo marginti velykinių kiaušinių. Virėja atnešdavo dubenį lygiai nuspalvintų kiaušinių, o Putinas savo mažu kišeniniu peiliuku imdavosi skutinėti ant jų "raštus". Šį marginimo būdą jis tikrai mėgo, nors darbas nėra lengvas. Su dideliu atsidėjimu, net sutraukęs lūpas, atsargiai, kad nepra-durtų lukšto, prisilenkęs prie savo rankų dirba. Kiaušinio juodame ar raudoname fone pradeda šypsotis žibutė ar sprogstančio karklo katinėlis. Mėgindavo jis išskutinėti ir "vaikyti-nį" — mūsų močiutės, didelės vašku marginti specialistės, mėgta grakštų piešinį.
Be abejo, Putinui velykinėse nuotaikose sušvisdavo ir ne viena puiki kūrybos kibirkštėlė, iškelianti gilią Prisikėlimo prasmę:

Pro mano langą Prisikėlimas
Pasaulio viltį didingai skelbia.
Apgaudė širdį varpų gaudimas
Visus nykybės aidus nustelbę.

Taip jis rašė 1924 metais. Gi po 37 metų (1961) eilėrašty "Bachas. Mišios h-moll" Putinas vėl ryškino Velykų šventės prasmę.

Ilgai tu kape netrūnėsi,
Bet kelsiesi trečiąją dieną
Ir žemei džiaugsmingai apreikši
Tą didelę, linksmą naujieną.
Grožio pasauly

Pats Putinas yra pasisakęs, kad jis labai brangina muziką, kad ji jungiasi su jo poetiniu pasauliu. Ir iš tikrųjų Putinas labai mėgo vaikštinėti į operas, į simfoninio orkestro koncertus. Stengėsi nepraleisti nė vieno bažnytinės muzikos koncerto, kurie būdavo dažniausia ruošiami Įgulos bažnyčioje. Ne kartą taip simfoniniuose, taip bažnytiniuose koncertuose man teko būti kartu su broliu, ir tiesiog matyte matydavau jo veide, jo nusiteikime tarsi kokį girdėtos muzikos atspindį. Visi didieji klasikinės muzikos kūrėjai, ypač J. S. Bachas, Mozartas buvo Putino gerai suprantami, mylimi, ir jis savo poezijai nemaža temų yra radęs muzikoje. Putinas tikrąjį save atrasdavo abstraktinėse sferose — poezijoje, muzikoje, tolių paslaptingume, visatos grožyje. Todėl ir mėgdavo paklajoti Ąžuolyne, Mickevičiaus slėnyje ar iš savo balkono gėrėtis miesto panorama.

"Būties valandos" išleidimo (1963) proga, Putinas pastebi: "Jei skaitytojas norės pasekti mano poezijos lyrinio herojaus išgyvenimus, jų raidą, pastebės kai kurį šio paskutiniojo laikotarpio temų, motyvų panašumą su jaunystės lyrika". Ir iš tikrųjų Putino jaunystėj siektų idealų šviesa net labai pastebimai refleksuojasi vėlesnėje jo poezijoje. Gi ne taip jau mažos metų naštos apsunkintas ir nesveikatos varginamas, jis vis aiškiau ir aiškiau girdi minėtojo religinės muzikos genijaus J. S. Bacho Mišias. Putino duota šių Mišių poetinė interpretacija (eilėraštis "Mišios h-moll") yra tarsi jo paties paskutiniųjų gyvenimo kelių simbolinis įvaizdis.

Ir gedulingųjų "Requiem" vargonų garsai "žemės vargingąjį keleivį" Putiną, jam pačiam dar tebegirdint, išlydi į Amžinąją Šviesą.

R. Arbaitė Pyktis (tempera)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai