Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASAKOJIMAI APIE ŽEMAIČIŲ KRYŽIUS IR KOPLYTĖLES PDF Spausdinti El. paštas
Igno Končiaus "žemaičių kryžius ir koplytėles" išleido "Tėviškėlė" Čikagoje 1965 m. Spausdino VI. Vijeikio spaustuvė. 178 p., 45 numeruotos ir apie 60 nenumeruotų fotografijų tekste.

Lietuvos sodybų, pakelių ir kapinių mediniai kryžiai ir koplytėlės su savo gyvais spinduliuojančiais ornamentais ir kaimo dievdirbių medinėmis skulptūromis buvo ir tebėra lietuvių tautos pasididžiavimas. Yra nemaža literatūros apie tai lietuvių ir svetimtaučių autorių. Jokis lietuvių tautodailės ar šiaip reprezentacinė paroda nuo pat tautinio atgimimo laikų neapsieina be kryžių fotografijų ar modelių. Bet ligšiolinis priėjimas prie tų lietuviškojo meno kūrinių buvo gana sausas, formalinis. Nemaža padiskutuota apie kryžių ir koplytėlių kilmę, senąją istoriją ir jų originalumą ar giminingumą su kitų tautų panašiais kūriniais. Tuo tarpu mažai težinoma apie mūsų laikų ar tiksliau XX a. pradžios kryžius žmonių gyvenime: kas, kodėl, kaip ir kada tą ar kitą koplytėlę ar kryžių statė ar statydino. Nedaug težinoma apie lietuvių liaudies sentimentus tiems savo sukurtiems, pagal tradiciją karta iš kartos iš naujo statytiems religiniams paminklams, šituo požiūriu ir parašė Ignas Končius visą knygą. Tai ne meno ar istorijos studija, bet jo paties pusšimtmetinės patirties autentiški pasakojimai ir samprotavimai, jo žodžiais, "apie šventųjų sodybų kilmę, apie įvairius papročius, padavimus, surištus su pačiais šventaisiais ir su jų vieta". Tai žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių "sielos medžiagos" dalis. Parašyta nuoširdžiai, paprastais žodžiais, įtikinančiai. Ne pagal dokumentus, o iš atminties, paremtos asmeniškais užrašais ir daugybe paties autoriaus darytų fotografijų. Ignas Končius, be abejo, yra šiuo metu nepamainomas autorius tokiai temai, nes jis jau nuo 1912 metų sistemingai apvaikščiojo, apvažinėjo 2424 kilometrus Žemaitijos keliais ir takais, suregistravo net 3234 kryžius  koplytėles, nufotografavo jų 1111. Toji statistinė   medžiaga   buvo   atspausdinta 1931  1938 metų "Soter" žurnale (Kaune) ir 1943 m. "Gimtajame Krašte" (Šiauliuose).

Naujojoje knygoje tik maža dalis tos statistikos ir nuotraukų teįdėta, bet tekstas apie kryžius ir koplytėles žemaičių gyvenime skelbiamas pirmą kartą. Turinyje randame Plungės, Kretingos, Rietavo ir kitų Žemaitijos apylinkių kaimų, kelių ir kapinių kryžių, koplytėlių ir šventųjų skulptūrų smulkiąją vietinę istoriją, su jų statytojų pavardėmis, gyvenimo įvykiais, laime ir nelaime. Skaitai ir jauti, kad žemaičių gyvenimas būtų buvęs blankus, bejausmis, kartais beprasmis be to vaizdaus ryšio su Dievu ir jo šventaisiais, bylojančiais iš solidžių puošnių koplytėlių ir aukštų saulėtųjų kryžių. Tuose kūriniuose žemaitis išreiškė savo patirtus skausmus, gražiausias viltis ir mirusiųjų atminimą.

Knygos turinys susmulkintas į keliasdešimt smulkių skyrelių, kuriuos galima sugrupuoti į šias pagrindines dalis: tipai (krikštas, kryžius, stoginis kryžius, koplytėlė); lokalinės istorijos — pasakojimai; šventųjų skulptūros (kur ir kodėl tas ar kitas šventasis ar Rūpintojėlis dedamas); papročiai, prietarai; kai kurių vietovių būdingieji religiniai paminklai (visokie "Liurdai", kapai, paupiai); citatos iš spaudos ir poezijos apie kryžius  koplytėles; ištrauka iš paskutiniosios statistinės apyskaitos "Gimtajame Krašte" (Nr. 31, 1943 m.), šis sugrupavimas išplaukia ne iš autoriaus (ar leidėjo?) knygos suskirstymo, bet iš knygos turinio, ją visą perskaičius. Mat, redakclškai knyga prašytųsi daugiau tvarkos, nuoseklumo, pasikartojimų išvengimo. Neparašyta, kas tą knygą redagavo. Būtų buvę gera surašyti knygoje minimų vietovių indeksą, kuris apimtų ir iliustracijas. Jos beveik visos identifikuotos kaimais ar bent valsčiais, ar prie kurio kelio. Autoriaus fotografijos imtos daugiausia iš jo ankstesniųjų "kryžių statistikų" žurnaluose. Yra ir visiškai naujų, 1962 m. data atžymėtų nuotraukų. Taip pat kelios iš D. čibo rinkinio, šiaip iliustracijų šaltiniai nenurodyti, nėra nė jų datų, išskyrus keletą. Kaip autoriaus įžangoje pažymėta, jo negatyvai saugomi Kaune, Vytauto Didžiojo muziejuje. Knygon pateko "tik atsitiktini vaizdai". Ir už tiek turime būti dėkingi prof. Končiui, nes beveik visos knygoje įdėtos Iliustracijos bent jau Amerikos skaitytojui yra nematytos ir kitur nerandamos.

Žinant autorių esant nemažą žemaičių patriotą, nenuostabu, kad jo knygoje randama visokių neįprastų žodžių — ir žemaitybių, ir šiaip retenybių, čia vėl prašosi, kad knygos redaktorius, jei tokį leidėjas iš viso turėjo, būtų sudaręs tų retesniųjų žodžių ir tarmybių žodynėlį su paaiškinimais. Manau, kad pats autorius būtų mielai patalkininkavęs tokiam knygos priedui. Jei vieta varžė, tai be didelio nuostolio galima buvo apsieiti be 137147 puslapiuose surinktų citatų rinkinio, kuris mažai ką teprideda prie knygos turinio, štai keli autoriaus vartojamų žemaitybių ir asmeniškai originalių žodžių pavyzdžiai: pastauninkas (p. 10), reik — nebreik, pas Lėkauslo (153), nubėgo prie ūkininko (49), gyvenau pas Jazdauskienės (65), pasagai (22), pastijolka (27), kad dar rekrutus gaudydavo (— kai dar, 47), be aduksio (48), šventalėlis (152), roupė (86), nagažėlis (14), aragus (17), su susuka (18), sumburgos (21), parkaniukai (42), briedgaurio šienio (42), rekstis (44), pridegtos gėlės (112), žioklų (160), pirkšnių (173), puoūsio (68), kadaugiai (95) ir daugiau. Reiktų didžiojo lietuvių kalbos žodyno su visomis tarmybėmis, kad galėtume išsiaiškinti kai kuriuos žodžius ir korektūros klaidas. Man, pusiau žemaičiui, maždaug aišku, bet jauniesiems skaitytojams, užaugusiems svetimuose kraštuose, bus neaišku. Sukels jiems abejonių ir tokios autoriaus dažnai vartojamos žemaitiškos žodžių formos: kapaliai, upalis, trobalė, stulpaliai, tiltalis, dvaralis, arba: plokšti koplytėlė, atsuodinta, apdilė ryškumas, staigi įvykiai ir kt. Rašoma: Saulė, Mėnulis (didžiąja raide), kaip ir Rūpintojėlis. Gal būtų buvę geriau rašyti tipiškas žemaitybes kabutėse, o šiaip visą tekstą įprastine lietuvių rašomąja kalba. Tenka pritarti autoriui, rašančiam "stoginis kryžius" vieton dirbtinio koplytstulpio ar stogastulpio. Taip pat "žmonių menas" Lietuvos kaime yra tinkamesnis terminas už literatūroje įsigalėjusį "liaudies meną". Nebent "tautos menas" arba "tautodailė" galėtų būti neprastesni terminai. Jei jau autoriui buvo geri vietovardžiai Liepgiriai, Liepupis, tai reikėjo rašyti Lieplaukė vieton Lėplaukės. Kas žino Kurmatę? Tai vietovardis prie Kretingos, parašytas prie fotografijos su dviem gražiais aukštais kryžiais. Kaimas ar viensėdis? Gal Kurmaičial?

Nepaisant minėtųjų redakcinių ir žodyno nesklandumų, reikia džiaugtis, kad prof. Ignas Končius, jau aštuoniasdešimtuose amžiaus metuose, nepavargo surašyti, ką žino ir galvoja apie savo su didžia meile išvaikščiotą tėvynės kraštą ir jos žmonių kūrybą. Kaip gaila, kad nebuvo atsiradę savo laiku daugiau tokių končių, kurie su tokiu pat kruopštumu būtų suregistravę, nufotografavę ir aprašę tūkstančius kryžių ir koplytėlių su jų šventaisiais Aukštaitijoje, vidurio Lietuvoje, Dzūkijoje. Turim dail. A. Jaroševičiaus, dail. Ad. Varno, dar kelių entuziastų surinktus kryžių piešinių ir fotografijų rinkinius, bet visa tai drauge sudėjus vargu ar prilygtų vieno Končiaus Žemaičių padangėje atliktajam darbui. Naujoji Ig. Končiaus knyga įsirikiuos į lietuviškosios etnografinės medžiagos literatūrą kaip aruodas etnografinėms studijoms. "Žemaičių kryžiai ir koplytėlės" yra lyg ir tąsa to paties autoriaus 1961 m. Londone išleistųjų "žemaičio šnekų" dvitomio.

Džiaugiamės autoriaus darbu, bet nusiviliame knygos leidėju. Dauguma klišių pagadintų, su dėmėmis, subraižymais, yra ir negatyviškai atspaustų (27, 51 pav.). Pasižiūrėjus į kai kuriuos originalus, iš kur buvo reprodukuota (pvz. "Gimtasai Kraštas"), matyti, kad tai ne nuotraukų, o reprodukavimo defektai. Knygoje panaudotas mašinraščio šriftas be lietuviškų rašmenų, vėliau gana grubiai pridėjus reikalingus taškus, brūkšnelius ir kitus ženklus. Korektūra nerūpestinga, jei ji iš viso buvo atlikta. Ant drobinių viršelių atspaustos kelių fotografijų iškarpos išėjo murzinos, išsiliejusios. Ant drobės geriau būtų tikę stambių linijų ornamentiniai piešiniai, jei iš viso reikėjo dėti paveikslus ant kietų viršelių. O knygos nugarėlėje nėra užrašo. Juk žinoma, kad 1965 metų skaitytojai nemėgsta knygų be užrašo nugarėlėje, nes jas sunkiau rasti lentynoje. Leidėjo paguodai reikia pagirti gerą knygos popierių, šviesų, kreidinį. Autorius padėkojo leidėjui savo įžangos žodyje, greičiausiai, dar nematęs atspausdinto veikalo.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai