Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KANTĄ SKAITYTI ŽYMIAI LENGVIAU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. V.   

Nežinau, iš kur tas įprotis atsirado, bet kultūros žurnalus skaitau tik patogiame minkštasuolyje. Tai savotiškas poilsio būdas. Anądien atsiverčiu įdomų straipsnį ir skaitau:
"Už žmogaus neaiškumą dabartiniame civilizacijos  augimo tarpsnyje  masyviausiai  atsakingas  sociologinis faktorius yra pirmą sykį istorijoje įvykęs šuolis iš prekybinės civilizacijos,   kurioje   dauguma   buvo beraščiai    ūkininkai,    izoliuoti   nuo kultūrinių    judėjimų    ir    politinių sprendimų civilizacijos centre, į pramoninę civilizaciją, kurioje visi raštingi, visi įtraukti į nuolatinės komunikacijos   ir   politinių   sprendimų tinklą   ir   dauguma  —   miestiečiai" (Metmenys, Nr. 12)

Tai bent sakinukas! Tikras dangoraižis, paskendęs vakaro migloje. Po kelių tokių sakinių žmogus apsvaigsti, ir noras skaityti straipsnį bematant išblėsta. O tema iš tiesų įdomi. Autorius šneka apie dabartinio žmogaus neaiškumą. Bet kodėl jis mėgina vienu sakiniu nubrėžti ištisą civilizacijos raidą? Kodėl jis stengiasi miglotai kalbėti apie aktualų klausimą? Nežinau.
 

Tačiau, būdamas išlepintu skaitytoju, trokštu lengvo ir aiškaus sakinio. Be to, kieta lektūra su minkštasuoliu nesiderina.

Nustūmęs žurnalą į šalį, paimu "Draugo" kultūrinį priedą. Skaitau "Kertinės paraštės" pirmąjį sakinį:
"Kai kas ieško šešėlių, mėgsta požemines tamsybes, šokdami per aukščiausias sąvokas j tamsiąsias vietas, kur susitinka kūnas ir sąmonė ir iš kur kyla mūsų tendencijų ir mūsų jausmų potvynis".

Ir vėl atsidustu. Šitam sakiniui komentarų neturiu. Aš jo nesuprantu nuo pirmo ligi paskutinio žodžio. Straipsnio tikslas gražus, bet po tokios įžangos nelabai norisi toliau skaityti. Kas gi čia atsitiko su mūsų spaudos bendradarbiais? Juk parašyti paprastą sakinį, man atrodo, yra žymiai lengviau, negu kalti tirštą ir sudėtingą frazę. Argi straipsnio įžanga būtinai turi būti miglota?

Mano buvęs mokytojas Strielčiū-nas, dėstęs Kauno IV gimnazijoje istoriją ir filosofiją, mėgdavo savo auklėtinius juokais bauginti: "Tik jūs, vaikeliukai, neskaitykite Kanto, nes vis tiek nič nieko nesuprasite. O jei ką nors suprasite, tai pasinersite į tokią gelmę, kur lengva išsikraustyti iš proto". Taip įbauginti, mes pradėjome žiūrėti į Kantą kaip į kokį filosofijos raganių, kuris gali mus užkerėti savo giliais   transcendencijos  apmąstymais. Jeigu tuo metu būtų pasitaikiusi po ranka bent viena Kanto knyga, išversta į lietuvių kalbą, tikriausiai iš smalsumo mes ją būtume skaitę naktimis, nebijodami pamišimo. Mokytojas puikiai žinojo,   kad   tokiais   "įspėjimais"   jis moksleivių ne tik kad neatbaido, bet dar labiau žadina jų susidomėjimą filosofija.

šiandien, po daugelio metų, Kanto knyga "Die Kritik der reinen Vernunft",   pasirodo,   yra   žymiai lengviau virškinama, negu kai kurių mūsų žurnalų straipsnių kalba. Rašantieji dažnai užmiršta, kad rašo ne sau, bet kitiems mirtingiesiems, kurių laikas yra labai ribotas. Kanto metu knyga turėjo ypatingą vietą. Jai buvo skiriama ir daugiau dėmesio, ir daugiau laiko, ir daugiau pagarbos. Taip pat buvo daugiau ir tylos, kuri visuomet reikalinga giliųjų minčių gvildenimui, šiandien mes įpratome daugelį dalykų skaityti greitai ir paviršutiniškai. Kruopštus skaitymas vykdomas tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, benagrinėjant mokesčių apskaičiavimo nurodymus ar apdraudos kontraktus, šiandien šalia knygos yra keli riebūs žurnalai; šalia žurnalų — storoki dienraščiai; šalia dienraščių — skelbimai, kvietimai, prašymai, patarimai, be to, darboviečių leidiniai, kuriuos skaityti reikia duonos sumetimais. Visa šita lektūra rangosi prieš mus kaip padūkusi armonika. Mes šokame jos ritmu. Tiesa — užmiršome dar paminėti triukšmingą radiją ir tą 20,000 voltų lempą, kurią su pasididžiavimu vadiname spalvotu balionu. Viską suglaudus į krūvą ir minučių skaičių padalijus iš leidinių gausybės, gaunasi keista gyvenimo trupmena, nepaliekanti mums net ir pusvalandžio rimtų sakinių narpliojimui.

Skaitytoją labiausiai trukdo ne gramatinės klaidos, bet sakiniuose besidraikanti migla. Kai perdaug bereikalingo balasto, perdaug pasikartojimo, perdaug tirštų abstrakcijų, darosi tvanku. Kai kurie straipsniai tiesiog prašosi stambaus raudono pieštuko. Panašia tema spaudoje buvo rašyta tūkstantį kartų. Tai jau visiems įgrisusi plokštelė. Kai kurie geraširdžiai skeptikai dėl to pataria nesisieloti: kam gi skųstis kalba? žmogus parašė, žmogus perskaitys ir supras. Iš tiesų, redaktoriai kruopščiam taisymui nebeturi laiko, nes išeivijos leidinių redagavimas didžia dalimi vyksta laisvalaikiais, dažnai net veltui.

Jei redaktoriai neturi laiko taisymui, tai bent skaitytojai turėtų kada-ne-kada priminti spaudos bendradarbiams stiliaus aiškumo ir sklandumo reikalingumą. Nors stiliaus kokybė ir yra prigimties dovana, man atrodo, kiekvienas gali pasistengti rašyti aiškiai. Mane, kaip skaitytoją, visuomet pribloškia tas vietomis bereikalingas tarptautinio žargono vartojimas. Suprantama, be tarptautinio žodyno apsieiti neįmanoma. Bet kam per prievartą kišti kad ir tokius patiekalus: klarifikacija, konfrontacija, identitetas, sensityvus, redukuoti, definavimas, kvescionuoti ir t.t. Dažnai su tokiais žodžiais einama ligi nesąmonės. Imkime tik tą baisų žodį "kvescionuoti". Man jis nė kiek negeresnis už "šapin-ti" ar "fylinti", kurie vis dažniau ir dažniau vartojami natūralizuo-tų jankių pokalbiuose. Rašantieji turėtų apie tai pagalvoti ir pasistengti surasti tikslų lietuvišką žodį.

čia gera proga nurodyti tipišką mokslinį sakinį, kurį neseniai nuliejo vienas mūsų filologas okupuotoje Lietuvoje. Jis rašo: "Taigi prosodinės sistemos atžvilgiu lietuvių kalba yra tokia kalba, kurioje ne tik balsių inherentinės savybės, bet ir prosodiniai momentai turi diferencinių požymių vaidmenį" (Baltistica II-2). Sakinys pasižymi vėsia logika ir mokslo svoriu. Tačiau beskaitant tuoj pat kyla abejonė, ar tas tarptautinių žodžių perteklius šiuo atveju yra visiškai pateisinamas. Šiaip ar taip, juk tai stambi krūvelė palyginti trumpame sakinyje. Panašių sakinių filologo straipsnyje yra gausiai. Tarptautiniais žodžiais švaistomasi su pasismaginimu. Tuo tarpu mūsų nuosavas žodynas yra gilesnis ir žuvingesnis už pačią Baltijos jūrą. Tai kam čia dabar "in-herentiniuose" vandenyse taškytis?

Pasitaiko spaudoje ir tokių sakinių, kurie savo paviršutiniška sąranga atrodo dailūs, bet savo turiniu veliasi kaip rakštys. Štai neperseniausiai "Drauge" buvo rašoma: "Tenkindamasis klasiškąja eilėdara, A. Gustaitis pasiekia naujame rinkinyje tobulo formos užbaigtumo, reto žodžių sugestyvumo. Iššaukia pasąmonėj trečios dimensijos įspūdį, kada jo įvaizdžiai kinematografiškai persilieja", čia sakinių sunkumu skųstis negalima. Kažkaip norisi pro juos praplaukti neužkliūnant. Bet kai autorius staiga meta skaitytojui mintį apie "trečios dimensijos įspūdį", pasidaro neaišku, Ar čia recenzija, ar surrealistinis eilėraštis? Man patinka Gustaičio poezija, tačiau ligi šio laiko, skaitydamas jo eilėraščius, dar nesu patyręs ypatingų dimensijų sąmonėje. O kas vyksta pasąmonėje, tai man paslaptis. Taip pat neįsivaizduoju, kaip Gustaičio įvaizdžiai gali kinematografiškai persilieti. Jei kas panašaus poezijojs ir atsitinka, būtų įdomu iš žinovų apie tokius stebuklus spaudoje išgirsti.

Rašydamas šias pastabas, galvoju ne tik apie kitus, bet ir apie patį save. Lietuvių kalbos atžvilgiu nesu be nuodėmės. Kalbos negalavimas ir miglotumas yra visuotinė liga. Limpama liga. Svetimas klimatas mus susargdino, ir silpnesnieji, neatsparūs visuomet lengviau pasiduoda. Lietuvių kalba išeivijoje yra tartum klajoklis burlaivis vandenyne. Lydimas saulės ir žvaigždžių, blaškomas vėtrų ir plakamas lietaus, jis skrodžia sūrų vandenį. Ilgainiui druska lieka gomuryje, akyse ir net sąmonėje.
Pr. V.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai