Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELTI LIETUVOS BYLĄ JUNGTINĖSE TAUTOSE? PDF Spausdinti El. paštas
Į Laisvę" žurnalas 1961 gruodžio numeryje (nr. 2764) rašė: "Kuchel  Lipscomb rezoliucija ir kova už jos pravedimą sudarė paskatą veiksniams susimąstyti ir pajudėti. Vieni jau daro konkrečius ėjimus, kiti dar skardenasi judėsią. Rezoliucija nurodė ir judėjimo kryptį — Jungtines Tautas".

šiandien turime įrodymų, kad rezoliucijų sąjūdžio iniciatorių 1961. 1.14 parinktoji kryptis buvo teisinga: už Lietuvos bylos kėlimą Jungtinėse Tautose formaliai jau pasisakė visi veiksniai. Labai aiškiai Jungtines Tautas akcentavo š. m. balandžio 1112 Vašingtone įvykusi veiksnių konferencija, kurioje buvo atstovaujami Lietuvos diplomatai, VLIKas, Lietuvių Bendruomenė, Lietuvos Laisvės Komitetas ir ALTa.

Kaip ir kodėl kilo ši avangardinė idėja, kurios realizavimo prasmė kai kuriems centrinių laisvinimo postų žmonėms išryškėjo tik po 4 metų?

Rezoliucijų sąjūdžio istorijai rašyti laikas dar neatėjo, nors medžiagos surinkta daug ir įdomios. Sąjūdis šiuo metu pats savo istoriją dar tebekuria. Palikus istorijai tarti sprendžiamąjį žodį, verta trumpai susipažinti su rezoliucijų sąjūdžio kilme, užsibrėžtais tikslais, pasirinktomis priemonėmis ir tikslų realizavimo galimybėmis.

Keistu paradoksu tolimiausioje periferijoje naujai susikūrusiai lietuvių kolonijai Los Angeles mieste buvo lemta revitalizuoti Čikagos centro pridusintą laisvės kovos dvasią, sudramatizuoti esminius laisvinimo kovos momentus ir sukurti pastovią ir šiuo metu jau visų veiksnių pozityviai įvertintą bazę kovai už Lietuvos laisvę.

Gal tai įvyko todėl, kad, kaip sakoma, dideli daiktai iš tolo geriau matyti. 1961 sausio 14 popietę būrelis Los Angeles lietuvių kruopščiai ir sąžiningai bandė įvertinti Amerikos lietuvių įnašą į Lietuvos laisvinimo kovą. Ir iš tolimos periferijos žiūrint, atrodė, kad Čikagos lietuvių politinio centro diriguojama laisvinimo kovos strategija yra neišmąstyta, neplaninga, visai nekūrybinga ir grynai defenzyvinio charakterio. Kiekviename ALT.os kongrese ir suvažiavime dominuodavo maratoniniai nuobodūs pranešimai, prasidėdavę ir pasibaigdavę savo nuopelnų pagarbinimu; praeitis kritišku žvilgsniu niekad nebuvo nevertinama, ateities darbams planai nesvarstomi.

Pirmame savo veiklos dešimtmetyje Amerikos Lietuvių Taryba savo pareigas atliko patenkinamai. Bet pasidairę antrajame veiklos dešimtmetyje Los Angeles veikėjai pasidarė išvadą, jog Lietuvos laisvinimo atsakomybės suvedimas į keturių asmenų rankas laisvės kovai yra be galo nuostolingas, svarbiausia, kad iš laisvinimo darbo eliminuojamos gausios politiškai ir intelektuališkai subrendusios periferijos jėgos.

Gal tik periferijoje gyvenant ir buvo galima pajausti šio krašto federalinės struktūros esmę, kurią turėtų atitikti ir Lietuvos laisvės strategija.

Iš tolo žiūrint buvo aišku, kad Čikagos ALTos žmonės su centro ambicijomis kelionėse į Vašingtoną nusiveždavo tik lokalinį Illinois charakterį ir savo pastangas paprastai ten atremdavo į Illinois senatorius ir kongresmanus. Losangeliečiai bendradarbiavimo galimybes su JAV Kongreso nariais patys buvo išbandę ir įsitikinę, kad, siekdami Lietuvos laisvės bylą integruoti į JAV užsienio politikos programą, turime turėti ne vienoje, bet 20j e valstybių stiprius "altus", kurie per Kongresą vykdytų spaudimą į krašto administraciją. Čikagos solistinis beldimasis į Valstybės departamento duris buvo lemtas nesėkmei.

Diskusijų dalyviai čia pat ryžosi rūpestį transformuoti į akciją. Taip gimė rezoliucijų sąjūdis.

Tiesa, buvo siūlymų visą planą pateikti Čikagai, tačiau ten buvę ALTos skyr. darbuotojai diskusijų dalyvius įtikino, kad Čikaga jokių patarimų paprastai nepriima ir į jokius dialogus su skyriais nesileidžia, išskyrus pinigų rinkimą. Tada ir buvo apsispręsta veikti nepriklausomai, o tolimesnį akcijos vedimą pasiūlyti Čikagai tik tuo atveju, jei pirmieji tikslai būtų pasiekti.

Pietinės Kalifornijos Amerikos Lietuvių Tarybos vardu pasiūlytas pirmąsias rezoliucijas į JAV Senatą įnešė senatorius Thomas H. Kuchel (SCR 12) 1961.II.6, į Atstovų rūmus — kongresmanas Glenard P. Lipscomb (HCR 153) II.9.

Rezoliucijų pasirodymas prieš Nepriklausomybės šventės minėjimą tuo metu lietuvių visuomenėje sukėlė stiprias entuziazmo liepsnas ir iš dalies iliuzines greito laimėjimo viltis. Ypatingu entuziazmu suliepsnojo Čikagos centras, tik tos liepsnos staiga išblėso, kai losangeliečiai pasiūlė jiems tolimesnį akcijos vedimą. Mat, sužinota tikroji rezoliucijų kilmė. Kai kurie Čikagos centro žmonės pasijuto tiesiog pritrenkti, kad taip neapdairiai angažavosi tolimos periferijos mažai žinomų žmonių pradėtiems naujiems laisvinimo kovos žingsniams. Neilgai teko laukti, kad centro žmonių ambicijos, lyg šaltu vandeniu apipiltos įkaitintos anglys, piktai imtų poškėti.

Siekdami susipratimo su Čikagos centru, rezoliucijų sąjūdžio iniciatoriai ėjo veik iki kraštutinių nuolaidų, tik susitarimo nesutiko apmokėti sąjūdžio likvidavimo kaina.

1961.XI.18 raštu Rezoliucijoms remti komitetas Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą informavo:
"Buvo sudarytos visos sąlygos, kad vadovavimą akcijai už rezoliucijų pravedimą perimtų oficialus politinei veiklai Amerikoje vadovaująs organas. Jis to nepanorėjo, ir vadovavimas grįžo į Los Angeles lietuvių rankas. Lietuviškoji sąžinė diktavo šią pareigą prisiimti, nors žinojome, kad jau vien geografinė padėtis nėra dėkinga tokiai akcijai vadovauti". Be to, komitetas VLIKą užtikrino, kad jis "nei pradžioje, nei dabar neturėjo lr neturi mažiausių intencijų varžytis su kuo nors dėl politinės vadovybės. Komitetas suorganizuotas vienam specialiam reikalui ir savo veiklą riboja tik šio vieno tiksli) rėmais".

Rezoliucijų sąjūdžio vadovybė iš karto pramatė tris kovos etapus: a) pravesti rezoliucijas Kongrese, bi išgauti administracijos prielankumą Kongreso priimtam nutarimui vykdyti ir c) laimėti bylą Jungt. Tautose. Taipgi veik iš kario buvo aišku, kad esamoj tarptautinėj ir vidaus politinėj konjunktūroj (Dulles politikos era buvo pasibaigusi) jau už pirmąjį tikslą kova bus ilga ir sunki. Taip pat buvo galima numatyti, kad visuomenės pakili nuotaika labai ilgai neišsilaikys, o tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių rezoliucijoms nepritaria, ilgainiui ims kėčiau ir atviriau prieš jas kovoti. Todėl, ruošiantis ilgai ir sunkiai dviejų frontų kovai, šalia pastangų už pirmąjį tikslą buvo apsispręsta lygiai intensyviai stiprinti sąjūdžio organizacinę struktūrą, pasikvietus šios rūšies kovai ištiuiusią sąjungininką—ištvermę.

Pradžioje atsakomybę už sąjūdi nešė Pietinės Kalifornijos Amerikos Lietuvių Taryba, o 1961.VIII. 24, jau kartu su latviais ir estais, buvo suorganizuota nepriklausoma organizacija  "Americans for Kuchel - Lipscomb Resolution". Sąjučiui gausėjant, "Americans for Kuchel - Lipscomb Resolution" organizacija 1962.IV.6 pasivadino "Amercans for Congressional Action to Free the Baltic States", o lietuvių kalboje ji paprastai vadinama Rezoliucijoms remti komitetu.

87jame Kongrese (196162) Pabaltijo valstybių išlaisvinimo reikalu Komiteto pastangomis buvo įn.N ta 12 rezoliucijų, 88j ame (1963•4) — jų buvo jau 73, o per pastorojo 89tojo Kongreso pirmosios sesijos  pirmuosius penkis  mėnesius įneštų rezoliucijų skaičius jau pralenkė 88-jame Kongrese pasiektus rezultatus.

Visos įneštos rezoliucijos perduodamos Senato ir Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisijoms, ir nuo tų komisijų pirmininkų valios priklauso tolimesnis rezoliucijų likimus.  196162 Rezoliucijoms remti komitetas buvo išvystęs nepaprastą spaudimą į užsienio reikalų komisijų pirmininkus — senatorių J. William Fulbright ir kongresmaną Thomas E. Morgan, kad rezoliucijoms duotų eigą. Buvo suorganizuoti du masiniai laiškų rašymo vajai (apytikriu vertinimu 200.000 laiškų pasiekė Kongreso narius), trys delegacijos tuo reikalu lankėsi Vašingtone, vyko gyvas susirašinėjimas tarp Kongreso ir Valstybės departamento. Spaudimas vyko iš viso krašto, nes daugelyje valstybių pasisekė suorganizuoti veiklias komiteto atstovybes ar skyrius. Per tą laiką į sąjūdį pasisekė įtraukti ir visą eilę žymių amerikiečių : gubernatorių, didžiųj ų miestų burmistrų, aukštų dvasiškių ir t.t. Specialiais raštais ir visą laiką leidžiamais informaciniais biuleteniais per didžiąją amerikiečių spaudą buvo bandoma laimėti ir viešąją opiniją. Spaudos atsiliepimai, ypač Kalifornijoje, buvo geri.

Rezoliucijoms remti komiteto vadovybė buvo užsitikrinusi abiejų užsienio reikalų komisijų narių daugumos paramą. Bylos pajudinimą vis stabdė Valstybės departamentas, su kurio nusistatymu komisijų pirmininkai paprastai stipriai skaitosi. Tačiau didelio spaudimo dėka Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisijos pirmininkas kongresmanas Thomas E. Morgan 1962. IX.10 laišku Rezoliucijoms remti komiteto pirmininką Leonardą Valiuką painformavo, kad rezoliucijos būsiančios pajudintos. Deja, dėl naujų tarptautinių įvykių ir vis stiprėjančių koegzistencijos vėjų rezoliucijų svarstymas buvo atidėtas, o vėliau ir visai nustumtas į šalį.

88jame Kongrese (196364) Rezoliucijoms remti komiteto vadovybė apsisprendė už kitą taktiką: spaudimą į Valstybės departamentą ir komisijų pirmininkus vykdyti ne tiek visuomenės talka, kiek pačių rezoliucijų gausumu. Ta pati taktika, tik stipriai suintensyvinta, pratęsta ir į 89jį Kongresą. Pirmosios sesijos gale Rezoliucijoms remti komitetas tikisi turėti bent šimtinę įneštų rezoliucijų.

Naujosios taktikos sėkmingumo pirmieji ženklai jau ima rodytis: Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisijos pirmininkas pavedė Europos pakomisijo vedėjai kongresmanei Edna Kelly pravesti apklausinėjimus. Nors tais apklausinėjimais yra renkama medžiaga visų Sovietų Sąjungos pavergtų Europos kraštų padėčiai pažinti, tačiau ponia Kelly (pati vienos rezoliucijos autorė) gegužės 17, pradėdama sesiją, pabrėžė, jog apklausinėjimai yra vykdomi todėl, kad užsienio reikalų komisijoje Sovietų Rusijos pavergtų Pabaltijo valstybių reikalu yra gauta per 40 rezoliucijų, šių apklausinėjimų metu stipriai argumentuotus pareiškimus padarė du lietuviai — VLIKo pirmininkas V. Sidzikauskas bei A. Milukas ir estas p. Taalman.

Nežiūrint, kokius rezultatus duos Kelly vadovaujamo pakomisijo vedami apklausinėjimai, Rezoliucijoms remti komitetas rezoliucijų pravedimo reikalu yra numatęs tolimesnius ėjimus, kurie bus vykdomi dar šio 89tojo Kongreso kadencijos metu.

Svarstant Lietuvos laisvės reikalu įneštų Kongresan rezoliucijų pravedimo galimybes, galioja šie dr. Juozo Girniaus žodžiai: "Kol kovojama, tol lygiai atviros abi galimybės — ir laimėjimas, ir pralaimėjimas". Tačiau nėra mažiausio abejojimo, kad laimėjimas yra galimybių ribose. Su šia išvada šiuo metu, kaip minėta, jau sutinka visi laisvinimo veiksniai. Daug įdomesnis klausimas, kurį Rezoliucijoms remti komitetas yra pakartotinai pats svarstęs ir daugelio autoritetų nuomonės klausęs, yra šis: ar vedama kova yra prasminga?

Ir pakartotini svarstymai, ir autoritetai, ir pats gyvenimas yra davę tą patį atsakymą, kurio rezoliucijų sąjūdžio iniciatoriai buvo priėję savo pirmosiose diskusijose 1961.1.14: taip.

Ką šiandien į pastarųjų keturių metų Lietuvos laisvinimo darbų aktyvą JAV lietuviai galėtų įrašyti, jei per tą laiką būtų buvę pasitenkinta oficialios Amerikos lietuvių politinės vadovybės iniciatyva? Neturėtume Leonardo Valiuko vadovaujamo Rezoliucijoms remti komiteto atliktų darbų, nebūtų Prapuolenio sukurto "Tapkime Lietuvos laisvės knygnešiai" sąjūdžio, nebūtų buvę 1965.V.15 Mažeikos, Budreckio, Sniečkaus, Vytenio ir kt. jaunų žmonių suorganizuotų didžiųjų demonstracijų Vašingtone, neturėtume dr. Petro Vileišio iniciatyva atliktų Connecticuto lietuvių žygių, nebūtų pasirodę eilė reikšmingų veikalų anglų kalba, šį "nebūtų" sąrašą galėtume pratęsti, bet kas būtų palikę? Nedaug kas, išskyrus nemažą surinktų pinigų krūvą. Tačiau ne pats pinigų surinkimo faktas laisvinimo kovai yra reikšmingas, o racionalus jų panaudojimas. (Rezoliucijoms remti komitetas iki šiol vertėsi 23.000 dolerių metiniu biudžetu). Ar ne laikas Lietuvos laisvinimo kovoje į pirmąją plotmę šalia pinigų iškelti ir intelektualinį šio krašto lietuvių pajėgumą, tautinį entuziazmą, idėjinį solidarumą, brolišką vienybę ir organizacinį lankstumą. Tada ir Lietuvos bylos kelias į Jungtines Tautas nebus toks sunkus, kaip kai kam iki šiol vis dar atrodo.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai