Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAIŠKAS DĖL KATALIKŲ UŽ KATALIKŲ . . PDF Spausdinti El. paštas
Keltas klausimas apie katalikus už katalikiškųjų organizacijų ribų (Ateitininkų Federacijos vado prieškongresiniame žodyje, žr. Aidų gegužės nr., 228 psl.) domina ne tik ateitininkus, bet ir visus tikinčiuosius katalikus.

Savo pasisakymą noriu pradėti nuo kai kurių autobiografinių bruožų. Esu vienas tų, kuriems likimas lėmė visą puskapį metų išbūti nepraktikuojančiu kataliku, taigi kaip ir už Bažnyčios ribų. Gimiau religingoje šeimoje, kurioje tėvas davė visą "toną" dvasiniam šeimos narių gyvenimui. Kovojęs su lenkininku klebonu už lietuvių kalbos   teises   bažnyčioje (Gelvonų par.) ir su rusų valdininkų (valsčiaus raštininkų ir "zemskių") savivale, tėvas daug sau įkvėpimo gavo iš nuo pat pirmųjų metų prenumeruoto "Lietuvos ūkininko" ir iš pažinties su lietuvybės gynėjais kun. J. Ambraziejumi (Vilniuje) ir kun. St. Stakele. Dėl to paties "Lietuvos ūkininko" prenumeravimo susiginčijęs su jau lietuviu klebonu, tėvas jau niekuomet vėliau nerado bendros kalbos su juo. Man, bene trylikos metų berniokui, prieinant išpažinties Sekminių šventės dieną, kai klausykla klebonui buvo pastatyta po žydinčiais šventoriaus medžiais, kur aplink spietėsi ir  bažnyčion netilpę maldininkai, teko išgirsti garsų ir rūstų klebono "pavarymą": "Koks tėvas, toks ir jo sūnus!" Nuėjau į šalį ir ... daugiau nebegrįžau prie klausyklos iki 1943 m. Palengva ir kitokia religinė praktika liko tik paviršutiniška, "neprivaloma". Tačiau ateistu netapau.

Įsitraukęs į valstiečių liaudininkų politinę akciją, būdamas vos dviejų klasių becenzis pradžios mokytojas (pradėjęs darbą mokykloje 1917 gruodžio mėn.) atlaikiau savo valsčių (su tėvo įtakos pagalba) liaudininkams per du susidūrimus su "kademų" agitatoriais (P. Jočiu ir dr. A. Milčiumi). Tai buvo savaip "klasiški" demagoginės žodžių dvikovos pavyzdžiai. Tik jau 1923 m. patekęs į Kauną bandomosios pradžios mokyklos prie "Saulės" mokytojų seminarijos mokytoju, išėjau iš tokios politinės praktikos, į kurią jau niekuomet neteko grįžti.

Pirmas mano sąlytis su katalikiškąja šviesuomene įvyko, kai įstojau mokytis į Simano Daukanto mokytojų seminarijos III kursą. Per dvejus mokslo metus šioje seminarijoje pažinau gilų jos direktoriaus dr. Kl. Ruginio idealizmą, kapeliono ir istorijos mokytojo kun. L. Gižinsko supratimą ir toleranciją. Aplamai, per tuos dvejus metus seminarijoje buvau tiek pat savas visiems mokytojams, kaip ir aktyvūs ateitininkai, kurių tačiau šioje mokykloje (vakarinėje, tad daugelio suaugusių lankomoje) nebuvo dauguma.

Kitas, nemažiau svarbus, sąlytis su katalikų šviesuomenės avangardu vyko prof. Pr. Dovydaičio pastogėje. Joje gyvenau apie penkeris metus. Nuo 1927 m. buvau jau Lietuvos Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentas, kartu ir Studentų Varpininkų Sgos narys. Profesoriaus namuose per eiles metų ilgiau ar trumpiau gyveno tokie "studiozai", kaip Pr. Dielininkaitis, St. Lūšys, J. Pankauskas, St. Rauckinas, dar tada jaunutis Z. Ivinskis ir kt. Niekad nepamiršiu anų savaitgalio vakarų (o ir dažnai atsitiktinių), kai 3-4 jaunų vyrų būrelis rinkdavosi mok. Milerio kambaryje diskusijoms, čia būdavome "priešais" diskusijų pradžioje, tačiau bičiuliais pabaigoje. Idėjinė "osmozė" veikė vienus ir kitus, priešingose stovyklose atsidūrusius. Veikė ir šlifavo. 16-kos metų laikotarpis Kaune padarė mane savu visiems, net ir tautininkams, kuriems mano opozicija valdžiai buvo atvira ir visiems pažįstamiems gerai žinoma. Jau nuo tada manyje brendo mintis, kad asmeniniai kontaktai, juo labiau nuoširdesni dvasiniai ryšiai, gali daug lemti.

Tolimesnį savo minties tęsinį jau rašau "Drauge " kun. St. Ylos str. "žodis iš Romos Paryžiui per Chicagą" perskaitęs. Esu St. Ylos pusėje ne todėl, kad jį asmeniškai pažįstu, o A. J. Greimą tik iš jo retai mano nugriebiamų straipsnių. Visas vargas su kairiaisiais liberalais yra tas, kad jie savo pasaulėžiūroje yra ir kairūs ir "bedieviai". Aršesnieji jų (aš įtariu) gal net politinėje kovoje už tautos laisvę ir nepriklausomybę yra šlubi viena koja: jie širdies gilumoje tyliai pritaria religijos naikinimui Lietuvoje ... Pasekime, kiek atvirų balsų JAV lietuvių socialistų (ne komunistų) spaudoje yra tarta prieš fizinį ir moralinį kunigų naikinimą Lietuvoje! Daugiakampė tolerancija jų ideologiniame katekizme vienu kampu yra išlūžusi ...

Kad sugrįžimai į religiją vyksta ir jaunesniame amžiuje (sakykime, pusamžių žmonių tarpe) nėra jau taip retas reiškinys. Mano paties "lūžis" nebuvo nei staigus, nei skausmingas. Jis tik įvyko tragiškose 1940-41 metų aplinkybėse. Jų čia neišdėstysiu. Turiu stambų rankraštį, mano išsivežtą iš tėvynės. Jis buvo dėtas į Ukmergės miesto savivaldybės ketintą išleisti 1944 metais "Ukmergės Archyvą" vienų metų bolševikinei okupacijai apibūdinti. Mano str. tame rinkinyje turėjo 80 psl. Visas knygos rinkinys buvo išbarstytas prieš pat rusams vėl užplūstant Lietuvą. Ketinu rankraštį išplėsti iki kokio 150 ar daugiau psl. Antraštė būtų "Slogučio metai Ukmergėje".

Ar Tamsta pastebėjote vieną įsidėmėtiną mūsų pokario išeivinės beletristikos bruožą: joje labai menkai atsispindi Lietuvos mokyklos (moksleivijos ir mokytojijos) tragedija pirmosios rusų invazijos ir okupacijos metais? Skaitome joje tik užuominas, trumpus brūkštelėjimus, flirtus ir meilės pagundas tarp mokytojų ir mokinių, tačiau dvasinio lūžio (tiksliau, sovietinio pedagoginio traktoriaus triuškinimo) Lietuvos mokykloje menkai teįžiūrime. Mano atsiminimai mėgintų pavaizduoti tuos pedagogų ir mokinių tragedijos metus Ukmergėje, mano gimtinės apskrities mieste.

Pasisakymų rinkinyje "Mano pasaulėžiūra" (1958) yra ir mano pasisakymas. Jame tik vienu sakiniu pasisakiau, kaip konflikte su grubiuoju materializmu 1940-41 m. gavau impulsą grįžti prie Tiesos šaltinio. Atsiminimuose tai būtų plačiai pavaizduota.

Grįždamas prie tų pačių klausimų apie krikščionis (siauriau — ir katalikus) už Bažnyčios ribų, drįstu tvirtinti, kad jų esama nemaža tarp tariamų "bedievių". Jų asmeninė dorovė lieka iš vaikystės dienų paremta religine morale, semta iš tėvų. Krikščioniška morale ... Tačiau kai kurie jų mėgina aiškintis sau ir kitiems, kad ir kitose kultūrose esama moralės, nemenkesnės už krikščioniškąją. O buvimas Bažnyčioje jų asmeninės moralės, girdi, nepakeltų. Tad kam dar tie ryšiai su Bažnyčia? Tos asmeninės moralės šaltinis užmirštamas ...

Man regis, kad "oficialiųjų ir tikrųjų" katalikų atsiribojimas nuo kitaip manančių ir jaučiančių gilino griovius tarp lietuviškųjų srovių (ir partijų!) Lietuvoje, iš dalies ir dabar, išeivijoje. Suprantama, toks priekaištas gali ir turi būti taikomas ir "liberalams". Tačiau tiems, kuriems ir Evangelija šviečia pavyzdžiu, kaip tenka eiti ieškoti paklydusios ir dingusios avies, "griovių kasimas" būtų ne tik apsileidimas, bet ir nuodėmė.

Ta proga man tenka prisiminti tolimesnius asmeninius kontaktus su ateitininkais sendraugiais jau atsidūrus Vokietijoje. Koks didelis kontrastas man buvo tarp anų, prof. Dovydaičio pastogėje pažintų, idealistų ateitininkų ir čia, "lagerinėje" atmosferoje, sutiktų ateitininkų sendraugių! Neminėsiu asmeninio kartumo, patirto iš jų pusės tik dėl to, kad stovyklinio švietimo organizavimas (viešosios paskaitos, progimnazija, vėliau gimnazija ir kt.) buvo mano pradėtas ir kurį laiką vadovautas. Savo praeities neslėpiau, o kad ji buvo "svetima", tai ir turėjau patirti nemalonumų ir padvelkusio šalčio stovykliniuose santykiuose.

Daugeliui mūsų kunigų trūksta apaštališkos dvasios, nors apie apaštalavimą jie kalba per pamokslus. Didelė, gal būt, dalis senų "pirmeivių" Lietuvoje ir ypač "cicilikų" Amerikoje atšlijo nuo bažnyčios (parapijos) ir nuėjo skirtingais keliais kaip tik dėl klebonų asmeninio apaštališkumo stokos. Suprantama, buvo ir kitų priežasčių, kurios nagrinėtinos plačiau.

Norėčiau atkreipti dėmesį mažam straipsneliui "What are Churches for?", įdėtam "Readers Digest" 1962 birželio mėn. knygelėje. Autorius, Rev. John Heuss, D. D., episkopalų kunigas, kalba skaitytojams nekatalikams, tačiau jo mintys labai tinka ir katalikų kunigams ir pasauliečiams parapijų veikėjams, šis mano laiškinis rašinėlis yra skubos darbas. Siunčiu jį, koks yra. Kadaise ketinau atsiliepti spaudoje panašia į J. Heuss tema. Laikas nudildė ketinimus ...
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai