Aidai.eu Apžvalga

INŽ. J. RUGIS —SRITINIS LIETUVOS ISTORIKAS

Parašė Dr. J. Jakštas

Humanitarinių ar socialinių mokslų tarpe istorija yra populiariausia, ir tai dvejopa prasme. Pirma, ji traukia dėmesį kiekvieno kiek pakilesnės dvasios žmogaus, kuris gyvena ne tik asmeniniais ar kasdieniniais dalykais bei rūpesčiais, bet dar geba svarstyti įvairias gyvenimiškas, visuomeniškas problemas, žmogus, svarstąs įvairius dabartinio gyvenimo klausimėlius, savaime krypsta į praeitį. Kas dabar yra, jam žadins klausimą, kas kadaise buvo, kaip laiko slinktyje susidarė tas, kas šiandien yra. Tuo būdu visuomeniškai galvojantis žmogus ir darosi istorikas. Antra, apie istorijos populiarumą liudija gausūs jos veikalai ir ne specialistų istorikų, bet šiaip sau jos mylėtojų parašyti. Mylėtojai — daugiausia šviesuoliai, įvairių profesijų žmonės, kartais tolimi nuo istorijos mokslo ir dirbantieji savo profesijose. Bet jiems rūpi bendri gyvenimiški, žmogiški klausimai. Jie veda juos į istoriją ir žadina tapti jos tyrinėtojais ir net istorinių veikalų autoriais, žinomi pavyzdžiai iš įvairių kraštų, kur visuomenės veikėjai, politikai ir šiaip intelektualai yra tapę savamoksliais istorikais.

Mūsų tautos kelyje matome ištisą eilę istorikų mėgėjų, kurių meilė savo tautai vedė į jos praeitį. Tautos meilė buvo jiems įkvėpimu atsidėti jos praeičiai, tirti ją ir net raštus kurti. Tokie mums žinomi vardai, kaip S. Stanevičius, D. Poška, vysk. M. Valančius, dr. J. Basanavičius, dr. J. Šliūpas, kun. J. Žilius, kun. A. Milukas, Maironis, P. Klimas pripildo tą mūsų istorikų mėgėjų galeriją.

Apie istorijos mokslo populiarumą liudija ir neseniai mirusio inž. Jono Rugio asmenybė. Mūsų išei-viškoje visuomenėje jis tapo plačiai žinomas intelektualas savo gausiais straipsniais laikraščiuose bei žurnaluose ir paskaitomis įvairiais mokslo klausimais. Jo paskaitos ir straipsniai lietė ne tiek jo specialybės — inžinieriaus chemiko dalykus, kiek visuomeninius, daugiau ar mažiau su istorija susietus.

Tokį inž. J. Rugį teko pažinti nuo 1940 metų Kauno technikos mokykloje. Formaliai jis buvo, kaip ir daugumas tos mokyklos mokytojų, inžinierius, savo dalyko (chemijos) dėstytojas. Tačiau visa laikysena ir rodomais moksliniais interesais inž. J. Rugis išsiskyrė iš savo kolegų inžinierių tarpo. Man krito į akį jo domėjimasis visuomeniniais ir ypač istoriniais dalykais. Pamenu, kaip jis kartą rodė atsineštą ranka prirašytą storą knygą ir aiškino, kad tai esą jo mirusio giminaičio lenkiški užrašai. Aplamai kalboje vis mėgo liesti istorinius dalykus, Susidariau įspūdį, kad istorija tam mano kolegai inžinieriui buvo dalykas prie širdies. Neteko arčiau su velioniu bendrauti, istorinėmis mintimis dalytis. Nejaukios viena po kitos sekusios okupacijos dienos tramdė darbą mokykloje ir tuo pačiu artimesnį kolegišką bendravimą.

Baigiantis vokiečių okupacijai, J. Rugis grįžo į savo gimtinę Švėkšną, kur vietinėje gimnazijoje buvo bepradedąs mokyti. Pasikartojusi antroji bolševikinė okupacija privertė jį, kaip ir daugelį mūsų tautiečių, pasirinkti tremtinio dalį. Kaip vieni eidami į tremtį ėmė savo krašto saują žemės ar juodos duonos gabaliuką, taip J. Rugis ps siėmė savo gimtojo kampelio pr įeities liudijimus, jo iš vietinių šaltinių kruopščiai išrankiotus. '.Caip pats prisipažįsta, jau 1923-24 m., kada jis buvo vietinės gimnazijos istorijos mokytojas, susidcmėjo savo miestelio praeitimi ir pradėjo tirti klebonijos ir dvaro archyvus. Vadinasi, jaunuolį, tada vos gimnaziją baigusį, jau traukė praeitis, pirmoje eilėje savo gimtosios apylinkės. Tuo būdu surinktąją medžiagą išsaugojo per ilgus metus ir išsinešė į tremtį. Ant jos pagrindo ir parašė jau Naujajame Pasaulyje pastoviai į-sikūręs knygutę "Švėkšnos praeitis" Čikaga, 1950).

Mažos apimties 64 psl. knygelė parašyta dalykiškai, su nuoširdžia pastanga pavaizduoti tikrovę tokią, kokia ji iš turimų šaltinių išskaitoma. Vaizdavimas, be abejo, būtų išėjęs įvairesnis ir pilnesnis, jei autorius būtų turėjęs po ranka ne šaltinių ištraukas, bet pačius šaltinius. Jų neturėdamas, vietomis autorius turėjo pasikliauti atmintimi ir juos atpasakoti. Ne visos datos ir vardai po tiek metų galėjo būti išlaikyti atmintyje. "Kai kas neužsiliko atmintyje", kaip pats prisipažįsta" (31 p.). Bet ir iš to, kas užsiliko ir iš užrašų teikiama, galima susidaryti lietuvių dar vis feodalinės visuomenės vaizdas. Ūkiško visuomeniško gyvenimo centras yra Švėkšnos dvaras ir jam priklausantieji apylinkės kaimai. Be abejo, kaimas turėjo būti pradžioje ir pats Švėkšnos miestelis. Jis iškilo iš kitų kaimų tarpo dėl patogios geografinės padėties ir tapęs kelių, vedusių į Tilžę ir Klaipėdą susidūrimo punktu, kaip taikliai pastebėjo autorius (8 p.).

Keliose įvadinėse pastabose šiek tiek kalbama apie Švėkšnos apylinkę ir iš keletos piliakalnių iškasenų sprendžiama, kad vietovė buvo apgyvendinta nuo seniausių laikų. Kad ir galėjo būti kiek apgyvendinta, tačiau ji įėjo į pirmykščių milžiniškų girių rajoną (šaltinių vadinamą solitudo, Wildnis), kurios dengė šiaurės rytų Rytprūsius. Švėkšnos apylinkė sudarė jos patį rytinį pakraštė. Autorius, prisimindamas kryžiuočių ordino šaltinius (8 p.), kalba apie riterių žygius per tą apylinkę. Iš tikrųjų jo tie prisimenami šaltiniai yra vad. keliaraščiai (vok. Wegeberichte), kuriuose aprašomi kryžiuočių žygininkų keliai į Žemaičius ir Aukštaičius. Bent dviejuose keliaraščiuose minima Švėkšnos upė (Scriptores rerum Prussi-carum, 11, 664 ir 667). Jie surašyti pačiame XIV a. gale ir, tur būt, yra patys ankstyvieji šaltiniai, kur minimas Švėkšnos vardas. Kaip matome, jis reiškia ne kaimą, bet upę. Iš to leistina daryti išvadą, kad kaimas bei miestelis iš upės vardą gavo, o ne atvirkščiai.

Vertingas inž. J. Rugio įnašas į Lietuvos istoriją, jog jis parodė girių plotą apie Švėkšną nebuvus tuštumą jau tais laikais, kai vyko lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tai rodo, kad ten buvusios net ir mažiausios upės vis turėjo savo vardus. Ne kas kitas, kaip vietoje gyvenę lietuviai galėjo joms vardus duoti. Tik ta Švėkšnos apylinkė, kaip ir visa didžioji giria, turėjo retas sodybas. Jos buvo paskendusios tose giriose. Ištisi sodybiniai plotai prasidėdavo kiek toliau į rytus, nuo žemaičių aukštumos, ir jie tuose kryžiuočių keliaraščiuose "Land" vadinami.

Ankstyviausias 1509 m. Švėkšnos dokumentas, autoriaus pirmą kartą išvilktas į dienos šviesą, rodo jau tirštai gyvenamą apylinkę. Tuo metu jau buvo Švėkšnos dvaras, priklausęs Kęsgailų giminei, valdžiusiai (lyg ir paveldimai) Žemaičių seniūniją. Galima spėti, kad dvarą įsteigė pats didysis Lietuvos kunigaikštis, kaip ir kitus dvarus Prūsijos pasienyje (Jurbarką ir Tauragę) ir perleido seniūnams Kęsgailoms. Dvaras įkurtas girioje, kuri nuo seniausių laikų turėjo priklausyti didžiajam kunigaikščiui (girios visur buvo krašto valdovų regalijos) ir kurioje gyveno įsikūrę žemdirbiai. Tik jų mokamos duoklės ar teikiama dvarui darbo jėga tegalėjo pateisinti jo įkūrimą.

Minimas 1509 m. dokumentas, kurio turinį autorius gan smulkmeniškai atpasakoja, liečia Švėkšnos parapijos įsteigimą. Kaip jo pastebima, Švėkšnos apylinkė tada turėjo būti gan tirštai gyvenama, kad buvo reikalas kurti bažnyčią. Matyti, bažnyčia ir statyta didžiausiame apylinkės centre, Švėkšnoje. Apie jos dydį ir centrinę padėtį visoje apylinkėje liudija joje buvusių 12 smuklių. Reikia pažymėti, kad smuklės buvo gausios visuose girių kolonizaciniuose plotuose — jos tiko kolonistams patraukti. Mat, lietuviai jau nuo senų laikų garsėjo neblogais alaus ir midaus gėrėjais.

Autorius visai teisingai pastebi, jog "įsisteigus parapijai Švėkšnoje atsirado klebono asmenyje dar vienas nepriklausomas žemės ir kaimiečių valdovas" (10 p.). Galima būtų dar tiksliau formuluoti: su parapijos įsteigimu ir gausiu klebono apdovanojimu žemėmis atsirado dvasinis žemvaldys šalia pasaulinio. Kadangi abiejų žemvaldžių valdos buvo sumišusios, surizgusios, ir kunigai dar turėjo raštiškus dvarininkų įsipareigojimus bažnyčiai, tai kivirčai tarp jų ir net teisminės bylos amžiais vyko, kaip autorius iš išlikusių aktų rodo. Kas vyko Švėkšnoje, buvo būdinga visai katalikiškai Lietuvos didžiosios kunigaikštijos daliai. Tuo visuotiniu kivirču tarp pasaulinių ir dvasinių didikų aiškinamas ir nuostabus protestantizmo (kalvi-nizmo) pradinis pasisekimas Lietuvoje. Diduomenė iš neapykantos kunigams griebėsi naujo tikėjimo ir per jį grobė bažnyčias ir joms priklaususias nuosavybes.

Aplamai, visa Švėkšnos istorijė-lė iš esmės yra atidus išsivežtų dokumentų nuorašų ar atmintyje išlaikytų aiškinimas. Savaime suprantama, darbas būtų išėjęs išsamesnis, pilnesnis, įvairesnis, jei jis būtų buvęs rašomas vietoje ir autorius būtų naudojęsis pačiais tais šaltiniais. Bet ir iš tos spra-gotos ir atsitiktinės medžiagos autoriaus vis dėlto pateikiami praeities vaizdeliai vieno Lietuvos kampelio, kurie meta kiek šviesos mūsų tautos buičiai nuo XVI a. iki paskutinių laikų, čia skaitytojas ras, kaip Švėkšnos dvaras (ar dvarai) keitė savininkus amžių slinktyje, kaip gretimo Pajūrio ar Tenenių dvaro savininkas Rokas-Pilsudskis, maršalo Juozo Pilsudskio protėvis, apie 1720 m. skolino žydų bendruomenėms pinigus ir už juos giminė rinko 5 procentus palūkanų beveik per 100 metų, kaip Švėkšnos klebonas steigė Šal-pėnų ūkyje altariją 1723 m. ir į-rašė sąlygą, kad altaristsa mokėtų lietuvių kalbą, ir kitų smulkių dalykėlių, būdingų mūsų visuomenei įvairiais laikais.

Maža inž. J. Rugio Švėkšnos praeitis priklauso grupei mūsų istorijų, kurių ne per daugiausia turime. Tik vien kun. J. Reitelai-čio Suvalkų Kalvarijos monografija (išsp. LKMA Metraščio III ir IV tomuose 1967 - 1968 m.) galima gretinti su ja. Įvairių vietovių praeitis šiek tiek paliesta Lietuvių Enciklopedijoje labai kruopščiai rašytuose kun. R. Krasausko straipsniuose ir Br. Kviklio "Mūsų Lietuvos" tomuose. Inž. J. Rugio monografija palieka vienu tos rūšies istoriografiniu kūriniu ir drauge autoriui jo paties susikurtuoju švėkšniškiu paminklu. Kiekvienas švėkšniškis, o net ir ne-švėkšniškis, kuris kalbės ar rašys apie tą vietovę bei miestelį, vis turės minėti inž. J. Rugio vardą ir jo su tokia meile ir kruopštumu parašytą darbelį.
Dr. J. Jakštas

Sukurta: Kretingos pranciškonai