Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KANADOS TAUTINĖS MAŽUMOS—BEJĖGĖ TREČIOJI JĖGA PDF Spausdinti El. paštas

LAIŠKAS IŠ MONTREALIO (II)

Krizė, kurią pergyvena Kanada (žr. I laišką š. m. balandžio numeryje: Tylioji ar racionalioji revoliucija?), pastatė mažumų vadovybes į nepavydėtiną padėtį.

Pašauktos duoti savo parodymus Kanados Karališkajai Komisijai, smulkiosios tautinės bendruomenės privalėjo įrodyti ne tik savo politinę orientaciją, bet ir kultūrinį brandumą. Ne visada joms sekėsi. Bent stebint per televiziją transliuojamus posėdžius bei pasikalbėjimus, kai kurių atstovų arijos bei rečitatyvai t velkė pasenusiu stilium ir operine technika.

Tačiau neteisu būtų matuoti mažumų pilietinį sąmoningumą vien šių solistų pasirodymu. Juk Karališkosios Komisijos pagrindinis siekinys buvo įjautrinti Kanados valstybinės santarvės opumu kuo plačiausius visuomenės sluoksnius. Jai talkininkavo spauda, radijas ir kitos masinės komunikacijos priemonės. Užtat būtų gera pažvelgti, kiek šiai problemai skyrė dėmesio mažumų laikraščiai, kiek dabartinis dvasinis klimatas atsiliepė tautinių mažumų vidinėj veikloj, jų ritualinėse apeigose, kaip tautinių švenčių minėjimų prakalbose, klubų ir draugijų simposiumuose, diskusijose ir t.t. Aišku, tai reikštų patikrinti neindeksuojamą jų leidžiamų laikraščių turinį, įskaitant ir kronikinius aprašymus. Tai būtų studijinis darbas, kurio nereikalauja eilinis straipsnis. Bet net pasitenkinant "trečiosios jėgos" vaidmens nupiešimu, kiek ji išryškėja komisijos raporto šviesoj, vis vien ima pagunda padaryti kelias prielaidas apie tai, kokie gagėjo būti mažumų lūkesčiai (ir mitai) apklausinėjimų išvakarėse.

Suteikdama laisvę ir skatindama pasisakyti apie kliuvinius, stovinčius pakeliui į Kanados valstybinį vieningumą, krašto valdžia savaip ruošė dirvą galimai naujai konstitucinei bazei — santvarkai, kur abi stambiosios tautinės grupės bus lygiateisės. Tačiau derybų įkaršty galėjo (irtebegali) išsikristalizuoti mažumoms konstitucinės teisės, kurių ligi šiol dar nėra laidavusi jokia pasaulio demokratija. Ne kasdien juk tautinėm mažumom pasitaiko tolygi proga rasti belaisvę auditoriją savo nusiskundimams bei pageidavimams. Dar labiau sunkino padėtį ta aplinkybė, kad situaciją išnaudojant nepakako vadovautis vien nuovoka, kas būtų pravartu laimėti šiuo momentu, bet buvo būtina numatyti ir ateities perspektyvas. Kiekviena pataisa emigracijos politikoj (o mes juk esam savo kailiu patyrę emigracijos ir darbo biržos įstaigų pagalbos neefektyvumą) kada nors juk padės būsimiems emigrantams įsidarbinti, prasikurti be nereikalingų dvasinių lūžių. Kiekviena išsikovota privilegija kultūrinėj srity laiduotų mažumoms glaudžius ry-Lius su gimtuoju kraštu. Visa tai numatyti, ar bent intuityviai nujausti, tebuvo įmanoma vien sukėlus mažumų tarpe susidomėjimą Komisijos darbu.

"Dviejų gimdyvių" (Pounding Nations) postulatas, kaip minėjom, skaudino mažumas. Daugelis įžvelgė, kad norima sukurti kažkokias dirbtines aristokratijas. Antra vertus, eilė emigrantų bei kitataučių, ypač Vakaruose, su nuostaba ir nepažįstamo dalyko baime išgirdo apie prancūzų tautos egzistenciją. Kas be ko, Kvebeko įvykiai buvo aiškinami jiems nevisada palankioj šviesoj. Bet jei tremtiniams ir emigrantams netūralu bodėtis kraštutiniu nacionalizmu, tai jiems, rodos, nemažiau šlykšti turėtų būti ir diskriminacija. Juo labiau, jei jinai vykdoma užmaskuota forma.

Nuoširdus įsijautimas į prancūziškojo elemento iškeltas klastas galėjo padėti vaizdžiau praregėti valdančiosios daugumos strategiją ir taktines priemones. Juo labiau, kad palyginamai menkutės nuolaidos, kaip tautinės vėliavos įvedimas, iššaukė įžūlų reakcijos elemento siautėjimą (Winnipege) ir groteską parlamente.

Galima sutikti su kai kieno nuomone, kad Kvebeko laisvės sąjūdis yra dalinai ir didesnio konflikto, bręstančio tarp centralizuotos federalinės valdžios ir provincinių teisių praplatinimo šalininkų, atsišakojimas. Be abejo, mažumoms nelengva laviruoti ir sueiti į koalicinius junginius. Juk įvairiose provincijose mažumų traktavimas yra skirtingas. Gal pritarimu decentralizacijai būtų laimima daugiau, o gal ne? Šiaip ar taip, eilė atsivežtų prietarų, psichologinių užtvarų, buvusių politinių aistrų atrūgų stovi skersai kelio į Kanados trečiosios jėgos konsolidavimą. Mažų mažiausiai buvo galima tikėtis bent nekaltų pastangų jų pašalinimo linkme. Antraip, afišavimasis, kad, pakentę tiek neteisybių, emigrantai dievina demokratiją, lieka, jei ne blefu, tai bent papūgiškai kartojamu mitu. Kaip matysime, vieningo fronto sudarymas, bent sprendžiant iš pirmojo apklausinėjimo, nėra kažin kur pažengęs.

Pagaliau Kvebeko laisvės sąjūdy galėjo būti bandoma įžvelgti ir kitas mažumoms itin svarbus psichologinis momentas. Juk šis sąjūdis kilo krašte, kurio platūs visuomeniniai sluoksniai rodo visišką apatiją visuomeninėms politinėms idėjoms. Hedonistinė, pragmatinė, "panem et circenses" atmosfera, kurią palaiko privataus kapitalo valdoma spauda, masinės kultūros priemonės, atrodė iki šiol tokia troški ir dusinanti, kad argi kas būtų įtikėjęs, kad šioj Dievo užmirštoj provincijoj gims sąjūdis, savo esme antikon-formistinis ir antiburžuazinis (buržuaziją suprantant viskuo pertekusio ir niekuo netikinčio miesčionio būsena).

Jei patikėti, kad mūsų amžiuj labiau negu bet ikada pažangos varikliu yra kartų konfliktas (Marcei Rioux, La nėotėnie et le milieu socio-culturel Canadien-Francais. Montrėal, Convergences, 1965), kanadiečių prancūzų jaunimo aktyvus įsijungimas savo šalies statybon laikytinas džiugia apraiška. Beldžiasi vidun lūkestis, kad šis noras suvokti save, savo paskirti gyvenime, tapatybę, gali persimesti j angliškai kalbantį jaunimą. Argi taip jau naivu tada tikėtis, kad tautinės savigarbos atbudimas ar bent dialogo noras su vyresniąja karta palies ir mažumų jaunimo dar nevisiškai sužalotą dalį? Jaunimas, emigrantų vaikai, iki šiol pasigėrėtinai vykdė likiminį savo (uždavinį civilizuoti tėvus, pakirsti jų prieraišumą savajai vertybių skalei ir gimtam kraštui. Gal būt pirmą kartą abejonės sėkla, kritusi jaunimo sielon, dėl esamos padėties teisingumo, galėjo pasitarnauti mažumų kartų tarpusavio suartėjimui, pilnesniam savosios kultūros sąvokos nustatymui. Deja, iš raporto neaišku, ar kalbėjusių tarpe būta mažumų jaunimo.

Ar tautinės mažumos įžvelgė šiuos aspektus, ar suskato bendrom jėgom kovoti prieš asimiliaciją, su jokiais sunkumais susidūrė jų atstovai nedėkingoj tarpininko rolėj tarp stambiųjų Kanados grupių — visa tai norėtųsi peržvelgti remiantis įvadiniu Komisijos raportu.

Pažymėkim iš pradžių, kad apklausinėjimo išvakarėse eilė kanadiečių su nekantrumu bandė atspėti tautinių mažumų reagavimą. Bene vaizdžiausiai tą susirūpinimą išsako Albertos univ. prof. G. R. Davy: VEilė ne britiškų ir ne prancūziškų grupių pasisako drąsiau ir vieningiau, negu bet kada anksčiau, už pilnesnį jų padėties įvertinimą politinėj ir socialinėj Kanados sąrangoj. Įvairios priežastys apsprendžia jų pasikeitusią laikyseną; reikšmingiausia jų būtų mažumų reagavimas į kitų grupių, ypač Kvebeko, iškeltus reikalavimus. Ypatingai kada tie reikalavimai nėra ekonominio pobūdžio.

Kadangi šios grupės yra labiau išsklaidytos, negu kanadiečiai prancūzai, jos yra linkusios reikšti savo pageidavimus ne centralinei, o provincinėms valdžioms. Jų prašymai iššaukia, antra vertus, kartėlį tradiciškai nusiteikusių britų valdančių grupių tarpą.

Nors ligi šiol šioji vadinamoji Trečioji grupė e" zistavo vien pusiau identifikuojamų etninių bei kalbinių mažumų pavidalu, padaugėjus jų narių skaičiui ir pakilus politiniam sąmoningumui, yra pasiekta dabartinė situacija, kuri savo apimtim skiriasi nuo lig šiol buvusios padėties.

Jei jų pageidavimai nebus, bent dalinai, patenkinti, jos (tos grupės) prisidės prie krašto dezintegracijos proceso (pagreitinimo)" (G. R. Davy, The Role of the English-Speaking Provinces in Relation to the Federal Government and Quebec. The Banff Conference Papers. Banff Center for Continuing Education, 1964, 61.).

Ar Kanados Karališkosios Komisijos įvadinis raportas patvirtina šį nuogąstį?
Kaip minėjim, stambioji šio dokumento dalis nagrinėja anglų bei prancūzų interesų susikirtimo bei nesutarimo sritis. Kada televizuotam (vasario 27 d.) pokalby buvo užklausta, kodėl taip mažai dėmesio skiriama kitų Kanados mažumų problemoms, vienas jos pirmininkų paneigė šio priekaišto pagrįstumą. Pasak jo, Komisija atsiklausiusi etninių grupių nuomonės visais svarstytais klausimais. Jei tektų ką kaltinti, tai tų pačių mažumų apatiją, nenorą sueiti į sąlytį su Komisijos nariais. Iš tikrųjų, tokių užuominų raporto puslapiuose apstu. Susidaro įspūdis, kad veikliausiai reprezentavosi ukrainiečiai. Tuo tarpu Komisija pasigedo lenkų, italų, suomių, kinų, olandų, na ir kitų grupių aktyvesnio dalyvavimo posėdžiuose, juo labiau — jų konstruktyvių sugestijų.

Prieš aptariant šio "tylos boikoto" (jei jo būta?) priežastis, vertėtų paminėti, kad iš tikro konkrečių pageidavimų buvo mažokai. Ukrainiečiai ir vokiečiai, kurie gyvena, palyginus, kompaktiškais telkiniais Vakarų Kanadoj, pasinaudojo proga reikalauti gimtosios kalbos dėstymo visose, tiek pradinėse, tiek aukštesnėsėse mokyklose. Taip pat reikalavo jų kalbos pripažinimo lygiateisiai, šalimais anglų. Vienas Saskatchewan kalbėtojas iškėlė aikštėn, kaip neteisingai skirstomi leidimai radijo stotims. "Kaip suprasti reiškinį", paklausė jis, "kad prancūzai, kurių esama tik 59.000, provincijoj turi dvi radijo stotis, o vokiečiam, kurių skaičius siekia 154.0000, atsisakoma suteikti leidimą vienai?".

Tačiau pageidavimų, kad ne tik komercinės radijo stotys, bet ir valstybinis radiofonas bei televizija remtų prieraišumą savo kultūrai; kad ne tik būtų suteikiama laisvė turėti savo mokyklas, bet kad jų finansinis išlaikymas (Montrealio Katalikiškųjų Mokyklų Komisija tur būt vienintelė apmoka šeštadieninių mokyklų mokytojus), mokymo priemonių (ypatingai pagalbinių: audiovisuals, teaching machines, kalbos laboratorijų) parūpinimas, dėstytojų kadrų parengimas, susilauktų paramos iš federalinės ar provincinių valdžių, — tokių ar panašių užuominų raporte neaptinkame. (Tiek anglai, tiek prancūzai pasmerkė subjektyviai nuspalvintos istorijos dėstymą. Neatrodo, jog tautinės mažumos būtų protestavusios prieš diskriminacinį jų krašto atvaizdavimą, netgi vadovėliuose).

Kaip paaiškinti polėkio nebuvimą? Komisijos apklausinėjimuose, bent raštu, galėjo dalyvauti kiekvienas noris pasisakyti asmuo. Gal mažumų tarpe nebuvo susiprasta mobilizuoti pajėgiausių intelektų. Vienas precedentas lyg ir patvirtintų tokio kultūrinio susipratimo stoką. Kada 1964 m. buvo Ottawoj šaukiama speciali universitetų konferencija pasisakyti apie pasaulio kultūrų (jų tarpe ir Rytų Europos) dėstymo praplėtimą Kanados universitetuose, kaip suvažiavimo raportas konstatuoja, jame nesiteikė dalyvauti British Columbia, Saskatchewano, Manito-bos, McMaster, Ottawos ir Montrealio universitetų atstovai, atseit, pačių stambiausiųjų slavistikos centrų (National Conference of Canadian Universities and Colleges, Special Meeting, Chateau Laurier, Ottawa, 20-21 April 1964. International Studies in Canadian Universities, Ed. Christopher Gill. Ottawa, Canadian Universities Foundation, 1964. 79 p.). Tuo tarpu konferencijos tikslu buvo, be praplėsto dėstymo, sudarymas sąlygų norintiesiems gilinti studijas JAV mokslo centruose (nekalbant apie bibliografinių uždavinių pravedimą, sukūrimą būtinų kolekcijų, kur kanadiečių smarkiai atsilikta).

Bet gal užvis labiau mažumų apatija galima būtų paaiškinti pernelyg defenzyviu savo uždavinio supratimu. Iš tiesų, Komisijos mandate sakoma, kad jinai turinti be kitų dalykų atkreipti dėmesį į "kitų etninių grupių įnašą Kanados kultūrinio gyvenimo praturtinime, o taip pat į priemones, kurios reikalingos to įnašo tolimesniam palaikymui". Susidaro įspūdis, kad toji pirmoji dalis — kultūrinio įnašo aptartis — ir pakirto eilės geros valios žmonių drąsą išeiti viešumon.

šiaip ar taip, didžiosios demografinės anglų ir prancūzų grupės neprivalėjo apsakinėti savo kultūrinių laimėjimų (tarp mūsų šnekant, galima turėti skirtingą nuomonę dėl jų lygio). Tuo tarpu mažumos pasijuto stovinčios (sutikim ar ne) prieš papildomą "unrinį skryningą". Vienas dalykas — kalbėti apie krašto materialinio gerbūvio pakėlimą. Gausi literatūra aprašo, kaip emigrantinės masės ištekliais lobo šis žemynas, kaip ateivių bangos papildydavo pigios darbo jėgos rezervuarus. Kad ukrainiečiai, vokiečiai, olandai ir kitos mažumos padėjo Kanadai kolonizuoti Vakarus, irgi abejonių nekyla.

Kas kita, kada susiduriama su kultūrinio įnašo įvertinimu. Visad smagu pacituoti, kad du antropologai (Kroeber ir Kluckhohn) yra apskaičiavę, jog esama apie 200 kultūros aptarčių variantų. Gal mūsų laikais, kada planingai vedama emigracijos politika lr valdžia nebūtinai atrenka tik raumeningus bernus, galima būtų operuoti statistiniais duomenimis. Toli neieškant, globalinį įnašą nurodytų pats Kanados gyventojų surašymo biuletenis. Pasak jo, ne tik kad emigrantų tarpe esama didesnės proporcijos asmenų, turinčių universitetinius diplomus, bet ir aplamai emigrantų šeimų vaikai neatsilieka aukštesnio mokslo siekime nuo kanadiečių vaikų (Canada. Bureau federal de la statistique. 1961 recensement du Canada. Revue générale Série 7.1. Degré d'instruction et de fréquentation scolaire. Bulletin 7.1-10 Ottawa, Imprimeur de la Reine, 1965, N0 du cat. 99-520). Bet kaip kiekvienai grupei, pavyzdžiui lietuviams, vengrams, lenkams, pateikti savas detalizuotas statistikas? Tam uždaviniui jie apskritai nebuvo pasiruošę. Tai lyg vienas tų Sigutės pasakos darbelių, kuriuos pamotė liepdavo atlikti našlaitei. Dar apmaudžiau, kad (tęsiant palyginimą) Sigutė nesusilaukia paramos iš karvutės, šiuo atveju iš Kanados valdiškųjų įstaigų — Statistikos Biuro, Emigracijos ir Pilietybės ministerijos ir t.t. Jei, sakysim, Australijoj, ne tik kad sistemingai renkami duomenys apie emigrantų profesinę raidą, bet ir grupė sociologų jau daugiau kaip aštuonetas metų Tautinio Universiteto demografijos skyriuj nuodugniai studijuoja įvairius emigracijos reiškinius, tai viso šito Kanadoj nėra (David C. Corbett, L'immigration et l'expansion économique au Canada. Revue internationale du travail, LXXIII; 1, Janvier, 1958). Aplamai rašliavą apie emigrantus sudaro (gausi, tiesa) polemika dėl emigracijos įstatymų, poetiškesni savo turiniu apsakymai apie Integracijos sunkumus ir viena kita reta studija, kaip sakysim John Kosa, apie vieną etninę grupelę (John Kosa, Land of Choice; the Hungarians in Canada. Toronto, University of Toronto Press, 1957).

Liko operuoti bendrybėmis. Kiekvienam aišku, kad retai kada ateiviai įstengia iš pagrindų pakeisti egzistuojančią socialinę santvarką arba priglaudusio juos krašto gyvenimo struktūrą. Jų poveikis, sociologų manymu (International Sociological Association. The Positive Contribution by Immigrants. Paris, UNESCO, 1955, 199 p.), priklauso nuo šių veiksnių: nuo pačios emigrantinės masės dydžio, nuo kultūrinio lygio skirtumo tarp ateivių ir vietinių gyventojų, nuo to, kiek pasirodo stiprus sutiktas pasipriešinimas, pagaliau nuo to, kaip emigrantams pavyksta laimėti sau sąjungininkų. Nė vienas šių veiksnių neatrodo buvęs pakankamai stipriu, kad iki šiol būtų vaidinęs kokį vaidmenį Kanados gyvenimo raidoj. Taip pat nėra vienos nuomonės, ar pačių emigrantų sukurtos bendruomenės, draugijos kaip nors veikia jas supančią visuomenę. Patirtis veikiau liudija, kad tokios organizacijos pernelyg greit sunyksta.

Nenuostabu todėl, kad eilė atstovų mėgino kultūrinio įnašo problemą apeiti, išpūsdami tautinių mažumų skaičių, pabrėždami, sakysim, kad trečioji jėga sudaranti trečdalį visų Kanados gyventojų. Būdinga, kad Komisijos nariai paskubėjo duoti čia pat raporto paraštėj atkirtį. Esą, pagal Kanados 1961 m. gyventojų surašymą, kanadiečiai, kurių gimtoji kalba nėra nei anglų, nei prancūzų, sudarą 13,5 proc. viso krašto gyventojų, nors skaičius tų, kurie nėra nei anglų, nei prancūzų kilmės, siekiąs 25,8 proc.
Kiti grindė kultūrinį įnašą abstrakčiom, jei ne didaktinėm, "nukrypimo nuo doros kelio" sąvokomis, tvirtindami, kad ateivio atitrūkimas nuo savo tautos kamieno žalojąs jo vidinį "aš", kad tokia asimiliuota guirelė neturtinanti Kanados dvasiškai bei kultūriškai. Deja, daugumoj atvejų šių psichoanalitiškai nuspalvintų konstatavimų nelydėjo jokie konkretesni pasiūlymai, kas darytina asimiliacijai stabdyti.

Apgailėtina, bet kai kas kalbėtojų pasirinko tribūną nevisai konstruktyviems pasigraudenimams. Taip, sakysim, kai kurios mažumos rado reikalą pasipiktinti, kad jos tebevadinamos garbės neteikiančiu New Canadian vardu, nors jų seneliai ukrainiečiai pirmieji plėšę velėną Vakaruose. Kai kam tas terminas "New Canadian" dar menkiau tinkąs, nes jų proseniai esą įsikūrę Naujosios Škotijos ir Ontario provincijose dar XVIII amžiuj. Šis knaisiojimasis po proistorę bei nustatinėjimas paskirų grupių lyginamojo svorio nepraturtino diskusijų.

Akligatvin vedė ir teoretiški samprotavimai apie pačios Kanados kultūrą. Ne veltui raportas konstatuoja: "Kai kuriuose regionaliniuose susirinkimuose buvo mėginta nustatyti, kokios yra visus vienijančios vertybės, bendros vokiečių, italų, kinų, ukrainiečių ir kitos kilmės kanadiečiams, bet šios diskusijos baigėsi vietoj. Įvairialytės kultūros variantas susilydė su mozaikos sąvoka".

šen bei ten diskusijose išnirdavęs paviršiun ir JAV "Melting Pot" terminas. Tokiais atvejais atsirasdavęs skilimas mažumų tarpe. Vieni (raporto liudijimu — ukrainiečiai) ypatingai mėgdavę pabrėžti multikultūralizmą kaip esminį Kanados požymį. Kitas grupes gundančiai viliojo kamaraitėn Jungtinės Amerikos Valstybės — erdvė, "kur skelbiamasi įgyvendinus vienybę, nepaisant kultūrinių bei kalbinių skirtumų".

šis nuomonių įvairavimas, atskleidžiąs vieningumo stoką tautinių mažumų tarpe, palaidoja naivias viltis, kad trečioji jėga galinti būti stabilizacijos, moderavimo ir Kanados vidinės konsolidacijos veiksniu. Raportas vienoj vietoj sako, kad trečiosios jėgos idėja neradusi pritarimo netgi neokanadiečių tarpe.

klausimą busimoj Kanados santvarkoj, daugumas mažumų atstovų įtariančiu žvilgsniu pasitiko dviejų lygių partnerių teoriją. Jų nuomone, tiktų pritarti, kad krašte yra daugelis kultūrų, bet pripažinti vieną bendrą kalbą — būtent, anglų, išskyrus, gal būt, Kvebeką, kur dominuojanti prancūzų kalba. Šitaip, raporto žodžiais, apfekriejus pusratį, Kanada identifikuojama kaip angliška teritorija, kurioj esama prancūziško prietilčio kenčia ve). Suglaustai aptardamas ligšiolinę trečiosios jėgos poziciją šiuo klausimu raportas ją komentuoja šitaip: "Atsižvelgiant, iki kokio laipsnio kai kurių etninių grupių reikalavimai sunkina įsisąmoninimą, kad Kanados esama dvitautės, prisidedama prie esamos krizės pagilinimo. Mažumos tuo tik pateikia naujų, papildomų argumentų vienalytės Kanados koncepcijos šalininkams".

Ar lauktina stambesnių pasikeitimų mažumų laikysenoj? Apklausinėjimai dar tebevyksta. Dar svarbiau, lygiagrečiai ekonomistai, sociologai ruošia studijas.

Sakėme, kad vienas veiksnių, kurie stiprina emigrantų šansus paveikti jiems palankia kryptim egzistuojančią padėtį, yra sugebėjimas rasti sau šalininkų vietinių tarpe. Persiorientavimas ar bent lankstesnė strategija neabejojamai pakeltų mažumų politinį svorį. Ar mažumos tai padarys, kitas klausimas. Grynai mūsų lietuviškame gyvenime nesiorientavimas politinėse lenktynėse (itin įdomių minčių šiuo klausimu yra pateikęs Algimantas Gureckas Santaros suvažiavime 1964), balsavimas už visom penkiom kojomis raišuojantį kumelį, yra tapęs klasišku. Jau dabar kuždamasi apie britiškąjį bizūną (backlash). Juo mažiau tikėtinasi, kad mažumos su gilesne simpatija pažvelgtų į Kvebeko aspiracijas.

Mažumų apatiją mėginom paaiškinti pernelyg sukoncentruotu dėmesiu į kultūrinio įnašo pateisinimą. Ofensyvine taktika (būtent, kad pati Kanada kalta, jei tas įnašas nevisai toks, kokio mažumos norėtų), konkrečiu reikalavimu, kad mažumų kultūriniai užsimojimai būtų remiami finansiškai, jei ir nebūtų ko nors laimima, tai bent būtų sukuriama mažumų egzistavimo iliuzija. Visa tik bėda, ar užsimojus atlikti tokią Kanados mažumų kultūrinių aspiracijų peržiūrą kažin ar nepaaiškėtų, kad jų tariamas prieraišumas kultūrai (Kanados Lietuvių Bendruomenės Kultūros Fondas yra mėginęs anketos būdu pasitikrinti, ar jo esama mūsų tarpe; rezultatai pasirodė "Tėviškės Žiburiuose" 1964 m. gale) tėra dar vienas mitų.

Apklausinėjimas atskleidė, kaip mažai yra mokslinės medžiagos apie ateivių grupes Kanadoj. Bet net ir tuo atveju, jei mažumų bendruomenės tėra epiderminiai piktspuogiai, pranyksta laikui bėgant be žymės nuo skaistaus Kanados veido, ar neišnaudotina ši situacija paskatinti sociologiją studijuojantį jaunimą, kad rašytų tezes apie savo bendruomenių "didybę ir dekadansą". Jomis trečioji jėga bent praturtintų skurdžią Kanados demografinę - sociologinę literatūrą. Tačiau lietuvį savanorį vertėtų įspėti, kad nesitikėtų susirasti lengvai medžiagos, nebent pasinaudotų mūsų užsiminto John Kosa metodu (sample). Tiesa, vienu metu Kanados lietuvių istorijos apybraižą mėgino atlikti straipsnių serija J. Kardelis "Nepriklausomoj Lietuvoj". Kanados fed. valdžios leidžiama bibliografija (Canada. Ministère de la citoyenneté et de l'émigration. Citoyenneté, immigration et groupes ethniques au Canada; une bibliographie de recherches. Sources publiées et non publiées Ottawa, Imprimeur de la Reine) yra nepilna. Beje (bet tas pat ir su statistikos biuro biuleteniais), lietuviškasis gaivalas priskiriamas mixtum compositum skilčiai — "Other Groups". Kažin ar pradžiugins ieškotojo širdį tokie radiniai, kaip ten suregistruoti Kanados Lietuvių Dienų almanachai?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai