Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAIŠKAS IŠ KALIFORNIJOS AR JIE KURIA TOBULESNĘ ATEITĮ? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Visvydas   

Atsitiktinai pamačiau dokumentinį filmą apie dabartinį gyvenimą Etiopijoj. Sostinėje Adis Abe-boje, šalia ištaigingų pastatų, atsiveria lūšnų pasaulis, kur klesti nepriteklius, alkis ir ligos, čia dunkso ir dvi naujos ligoninės, kurių architektūra galėtų didžiuotis bet kuris Amerikos miestas. Bet kas iš to, kad tie pastatai gražūs, jei jie negali slaugyti ligonių! Pasirodo, šiuo metu jie yra uždaryti, nes stinga medicinos personalo.

Prieš Kalėdas ir kitas įvykis įsirėžė mano sąmonėje. Gražiame Pietų Kalifornijos universitete (San Fernando Valley State) būrys studentų įsiveržė į administracijos pastatą ir kelias valandas įkaitais laikė mokytojus. Skutimosi peiliukais, priešgaisriniais švirkštais ir kitokiais aštriais "ginklais" studentai gąsdino profesorius ir reikalavo lengvatų. Kelis apdaužė, apspardė, išplūdo riebiausiu leksikonu. Mačiau tuos smarkuolius televizijoje: atletiški, liekni, sveiki, pritvinkę amerikietiškų kalorijų. Toli gražu ne tokie, kokie slankiojo lūšnų priemiestyje, Adis Abebo-je. Atsidūsėjau ir pagalvojau, kodėl tie gražuoliai sportininkai, pajėgią peiliukais terorizuoti beginklius mokytojus, negali paaukoti tris ar keturius metus, pasidaryti bent slaugytojais ar felčeriais ir gydyti žmones Afrikos ligoninėse. Deja, mūsų laikais humanistinis pasiaukojimas jaunimo tarpe nėra populiarus. Rampos šviesai yra mielesnis smurtas ir triukšmas.

Charles J. Herrick veikale "The Evolution of Human Nature" rašo: "Civilizacijos istorija yra apyskaita lėto, bet drauge ir dramatinio žmogaus tobulėjimo. Protarpiais smurto epizodai pertraukia tobulėjimo vyksmą, ir tada mūsų dvasiniai lobiai yra naikinami. Tokie šuoliai į žvėriškumą kas kartą vis intensyvėja. Atrodo, dabar mums gresia pavojus prarasti viską, ką mes ligi šiol išsikovojome žmonijos labui". Panašių įspėjimų žmonijos istorijoje buvo visais laikais. Tačiau mūsų šimtmečio dvasinei krizei paaštrėjus, įspėjimai pasidarė dažnesni ir didžia dalimi labai teisingi. Dabartinis smurto intensyvumas, sakyčiau, nepažabotų primityvių instinktų prasiveržimas kelia baimę. XX a. teroras (Hitlerio , Stalino, Mao-Ce-tuno pavyzdžiais) pralenkia bet kokį ankstyvesnių despotų siautėjimą. Kartais atrodo, kad žiaurumų įsibėgėjimas yra beveik nesustabdomas. Tūkstančiai veikalų, studijų, romanų, poemų, straipsnių buvo parašyti šia tema. Žymūs vardai — Spengler, Rathenau, Jaspers, Huxley, T. S. Eliot, Camus tarp daugelio kitų — rikiuojasi ilgoje virtinėje, kur apraudomas individo laisvės žlugimas ir žmogaus pasidavimas neapykantai.
 
Parafrazuojant A. Koestlerį, galima būtų teigti, kad žmogaus smegenų kontrolė vėl yra atsidūrusi žinduoli-nio protavimo stadijoje.
Tam tikra jaunimo dalis Į smurtą buvo pasinešusi visais laikais, štai, prieš 1600 metų šv. Augustinas, būdamas mokytoju, taip rašė apie studentiją: "Studentai yra gėdingai nesuvaldomi. Jie įsiveržia į klasę nemandagiu būdu ir, elgdamiesi kaip bepročiai, ardo tvarką, kurią mokytojas yra įvedęs mokinių gerovei. Už savo kenksmingus veiksmus, kurie rodo jų nepaprastą kvailumą, jie turėtų būti pagal įstatymą nubausti". Ar nevyksta panašūs dalykai Colum-bia, Berkeley, San Francisco ir kituose universitetuose? Tačiau esu tikras, kad prieš 1600 metų Kartaginos mieste triukšmingi studenčiokai už savo pokštus susilaukdavo pelnytos bausmės.

Studijuojant Kaune, teko ir man kartą, vokiečių okupacijos metu, su draugais patriukšmauti Laisvės alėjoje ir bematant atsidurti nuovadoje. Išėjome iš Aldonos kavinės. Buvo šviesus žiemos popietis. Vasario 16 diena, žmonės vaikščiojo būreliais šen ir ten. Nuotaika šventiška. Mes, mūktelėję po grukčnį slaptos "naminės", jautėmės didžiadvasiai. Pamatę slampi-nėjančius vokiečių karo žandarus, pradėjome šūkauti: "Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva!" Kauno policininkai, matyt, pasiruošę visiems netikėtumams, kaip briedžiai šoko į mūsų tarpą ir ekspresu nuvarė į nuovadą, esančią netoli Į-gulos bažnyčios. Po gero pusvalandžio atėjo nuovados viršininkas. Sužinojęs, kad mes esame studentai, griežtu balsu ėmė gėdinti: "Studentai. Inteligentai. Kur jūsų protas? Argi nematote ginkluotų vokiečių? Norite, kad supūdytų jus devintame forte? Juk dabar yra karo stovis". Taip jis ir išdrožė mums ilgą pamokslą. Vieną kolegą, kuris ėmė protestuoti dėl nelegalaus suėmimo, liepė uždaryti keletai dienų į tamsiąją, kad atvėstų. Spirtis prieš tokį smarkų viršininką buvo bergždžia. Tylėjome. Todėl ir išleido.

Teisėtas jaunimo protestas manęs nebaugina. Mūsų civilizacijoje yra daug negerovių (tarptautinis nepasitikėjimas, automatizmas, pelno dievinimas, besaikis žiaurumų brukimas į pramogas ir 1.1.), kurias reikėtų švelninti ir palaipsniui naikinti. Ne protestas mane jaudina, bet tas maištaujančio jaunimo abuojumas tikrovei. Kokia ironija! Vienur jaunimas eina į kovą prieš nežmoniškus diktatorių varžtus ir reikalauja pagrindinės laisvės. Kitur naudodamiesi visokeriopa laisve ir medžiaginėmis gėrybėmis, studentai užsigeidžia griauti tas institucijas, nuo kurių priklauso jų nežabota veikla. Paradoksas! Bet jis akivaizdžiai rodo, koks vis dėlto nevienodas yra mūsų pasaulis. Vienur teisėta jaunimo veikla yra užgniaužiama tankais, kulkomis, kalėjimu, ištrėmimu; kitur už a-narchstines išdaigas, už plėšikavimus ir deginimus, už mokytojų ir pareigūnų dergimą atsilyginama anemišku papeikimu ar lengvatomis, kurios nieko bendro neturi su pažanga.

Iš šalies žiūrint, amerikiečių studentijos maištavimas dažnai atrodo juokingas. Ir nesijuok žmogau, kai, anot mūsų liaudies priežodžio, iš gražiausios pievos varlės šoka į balą. Kai pasiturinčių šeimų vaikai, apsikarstę skarmalais, apžėlę barzdomis, ima šiauštis prieš juos lepinančią visuomenę, situacija yra pasigailėtinai juokinga. Kas nežino tos komedijos, kai "maištininkai" T. V. kamerų akivaizdoje ima klykti, tąsytis, rodyti visokias tantalo kančias, kad būtų įspūdingiau. Mano akyse jie yra neklaužados vaikai (gerokai pernokę), kurių nervams padirginti reikia jau ne tradicinių jaunimo pramogų, bet laukinio siautėjimo. Aukotis kilniems idealams jie nenori. Jų nevilioja darbas Peace Corps gretose ar tolimose misijose. Jie nesijaudina dėl mirštančių vaikučių Biafroje. Apie Sovietų Sąjungos rašytojų persekiojimą jie nieko girdėti nenori. Mao-Ce-tuno milijoniniu mastu vykdytos žmogžudystės jiems yra dėmesio nevertas mitas. Gatvė arba taikaus universiteto aikštė juos labiausiai vilioja, čia juk yra patogi arena energijos pertekliui išlieti. O susidūrimas su policija — juk tai pats į-domiausias laiko praleidimas. Tegyvuoja smurtas! Tegyvuoja "revoliucija"!

Mums, savo kailiu paragavusiems žiauriausios tironijos priespaudą, dabartinis jaunimo skėry-čiojimas dvokia ne vystyklų tvaiku, bet tiesiog nesuprantamas. Th. Huxley yra gan taikliai pastebėjęs, kad žmogaus vargai visuomet prasideda tuomet, kai jam leidžiama daryti tai, ko jis labiausiai trokšta. Tai neįprasta mintis. Bet ji kaupia tiesą. Nežiūrint galimybių pertekliaus, rankų grąžymo per pastarąjį dešimtmetį yra marių marios. Kartais susidaro įspūdis, kad tuos visus "vargšus" studentus kažkoks baisus fantomas kankina naktimis; kad jie "nabagėliai" ištisus mėnesius yra laikomi darbo stovyklose; kad jiems už kiekvieną atviresnį žodį yra kertamos rykštės; kad jie yra verčiami mokytis pergrūstuose, tvankiuose barakuose. Prieš tokias sąlygas kiekvienas turi teisę šiauštis. Tačiau įspūdis lieka įspūdžiu, o tikrovė yra kitokia. Kalbėjausi ne su vienu studentu ir, neseniai lankydamas jų mokyklas, įsitikinau, kad sąlygos mokslui yra pirmaeilės. Tik reikia noro. Reikia meilės mokslui.

Kenksminga praraja yra atsivėrusi tarp griežtojo mokslo ir humanitarų. Įžymi antropologė Margaret Mead yra pastebėjusi, kad studentai humanitarai, "praradę nuovoką apie šių dienų mokslinius pasiekimus, patys tariasi turį amžinųjų vertybių monopolį". Jie nenori išgirsti, ką kiti yra patyrę laboratorijose, jie "žino" viską patys. Ir humanistiniai rašytojai, ir poetai, ir publicistai kiekviena proga čaižo dabartinio mokslo pažangą, lyg ji būtų kalta dėl žmogaus dvasinės krizės. Antpuolis prieš mokslą yra visuotinio pobūdžio, štai Walter Gropius, garsus architektas ir humanistas, karčiai šneka: "Mokslui staigiai besivystant, mes praradome pusiausvyrą. Mokslas aptemdė kitas sritis, kurios yra būtinos darniam gyvenimui". Poetas Archibald Mac Leish 1963 metais, pasitraukdamas iš Harvardo profesoriavimo, savo kalboje gina literatūrą kaip vienintelį išganymą, ir puola griežtųjų mokslų fakultetus, kur "žmogus yra til: klinikinis pavyzdys, tik intelektualinė abstrakcija, tik mate-matir.ės lygties dalelė, tik taškas, galutinėje dogmoje". Kitas poetas Karl Shapiro savo knygoje "To Abolish Children", visiškai pamiršęs amerikiečių pramonės sukurtą gerovę, puola jankių virtuvę ir pragyvenimo lygį, ragindamas grįžti prie medinių akėčių žemdirbystės. Jis kursto: "Pirmuoju žingsniu mes turėtumėm visiškai atsipalaiduoti nuo pramoninio-moks-linio pamišimo, kuris mus valdo-ištisas 24 valandas per dieną". Anot jo, verpimo ratelio naminė pramonė, kurią propagavo Gandhi, yra naudingesnė žmogui. Ar jis su tokiu rateliu mano pasotinti žmoniją?

Taip postringauja tie intelektualai, užmiršdami, kad mokslas, Paul Weisso žodžiais, "yra svarbi, Integralinė mūsų kultūros dalis, ne vien tik pagalbinė funkcija" (The Science in the University). Nuolatinis nepasitikėjimas mokslu kenkia pažangai. Jei tie aršūs studentai, antropologai ar sociologai, bent pusdienį turėtų ryžto apsvarstyti mokslo naudą žmonijai, esu tikras, Afrikos ar Indijos ligoninėms netrūktų personalo. O dabar primityvaus gyvenimo aromatai jiems yra mielesni. Jie įsikarščiavę peikia civilizuoto gyvenimo sąrangą, bet vakare priekaištauja tėvui, neradę šaldytuve alaus skardinės. Skaitome laikraščiuose, kad San Francisco universitete riaušių metu, kai aktyvistai smurtu norėjo uždaryti universitetą, griežtųjų mokslų fakultetus lankė 80 proc. studentų, o humanitarinius vos 5 ar 7 proc ši, gal ir nevisiškai tiksli statistika rodo, kaip dažnai liberalūs humanitarai nesiskaito su laiku, kaip lengvabūdiškai jie traktuoja mokslinį darbą. Tai nėra priekaištas visiems, nes tuose fakultetuose uolūs studentai buvo kumščiu panosėn (you strike, or else!) verčiami nelankyti paskaitų. Jie žinojo, kad jų apginti niekas negalės.

Praėjusiais metais "Time" žurnale buvo vedamasis antrašte "Why those students are protest-ing?" Nurodoma daug priežasčių: ekonominių, socialinių, auklėjimo. Kaltinami ir tėvai už nuolaidumą vaikams, už nesugebėjimą sukurti šeimos meilės atmosferos, už nemokėjimą išmintingu patarimu atsverti "Filosofijos įvado" svorį, kuris paprastai užgula protauti pradedančius jaunuolius. Man atrodo, pati svarbiausioji priežastis yra liguistas nuobodulys. "Time" duomenimis, riaušių aktyvistai yra kilę iš pasiturinčių šeimų. Jiems nieko netrūksta. Plūduriuodami kaip inkstai taukuose, jie pamiršta, kad kiekvienas gėris, juo labiau materialinis, yra atsiekiamas darbu. Jie kaltina tėvus dėl per didelio pragmatizmo, dėl nesido-mėjimo sociologija, filosofija ar literatūra. Teisingai Michigano universiteto dienraštis yra pastebėjęs: "Savo taktika jie seka Gandhi, savo idealizmą semia iš filosofijos įvado paskaitų, o kišenpinigius graibsto iš tėvo kišenės". Čia turiu pastebėti, kad Gandhi taikaus pasipriešinimo taktika (ahimsa) jau yra praeityje. Nuogas teroras, paveldėtas iš kinietiškų "kultūrtrae-gerių", yra tapęs mada.

Sunku spręsti, kaip ilgai jaunimo energija bus išnaudojama "aktyvistų". Nūdieniai faktai rodo, kad jų veikla plinta visame pasaulyje. Jų priemonės darosi aršesnės ir kruvinesnės. Logika yra sviedžiama į šalį. Dialogą pakeičia agitatorių monologas. Argumentas yra laimimas ne įrodymu, bet užgauliojimu (you are a pig). Nihilistiniai rašeivos turi tikrą ru-giapiūtę. Jų raštai srūva kriokliais. Diktatoriai — Castro, Mao-Ce-tunas, Hočiminas — tampa revoliucinės kovos simboliais. Liepsningi demagogai — Stokeley Char-michael, Rap Brown, Elridge Clea-ver, Hayden, Mark Rudd, Muha-med Ali — skaito "paskaitas" perpildytose auditorijose. Jų klausosi tūkstančiai studentų ir šimtai lektorių. Jie nemirkčiodami pučia melą apie milijonus badaujančių amerikiečių, apie Amerikos vyriausybės žiaurumą, darbininkų nedalią ir t.t. Po kiekvieno tokio sakinio apsvaiginta minia žviegia iš pasitenkinimo.

Reikia tikėtis, kad ilgainiui aktyvistų patologiniai troškimai atvės, ir jų populiarumas galų gale ims smukti. Ateities tobulėjimo rūpestis priklauso kiekvienam mąstančiam žmogui. Tylus darbas mokslo laboratorijoje, menininko susikaupimas studijoje kuriant naują kūrinį, kareivio duoklė valstybei, astronautų žygis į tolimą planetą — visa tai atsvers anarchistų skeryčiojimą. Jų riksmas liks užmirštas, kaip nūdien populiarios dainuškos triukšmingas refrenas. Tylioji studentijos dauguma, ignoruojama dabarties mokyklose, savo darbu ir jaunatvišku pasiaukojimu perims ateities vairavimą. Tobulėjimo procesas turi vykti. Kelio atgal nėra.
Pr. Visvydas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai