Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ DAILĖS INSTITUTO JUBILIEJINĖ PARODA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktoras Vizgirda   
Lietuvių Dailės Instituto šių metų vasario 15-23 Čiurlionio galerijoj Čikagoj surengtoji jubiliejinė paroda yra reikšminga dvejopu atžvilgiu. Pirma, paroda skirta, kaip kataloge sakoma, Auksinei Lietuvos nepriklausomybės atgavimo sukakčiai paminėti. Antra, paroda yra viešas instituto pasirodymas po labai ilgos pertraukos. Tai stato parodai ir atitinkamus reikalavimus.

Žinant sąlygas, su kuriomis susiduriama rengiant tokias parodas, pirmiausia reikia pasakyti, kad apskritai buvo išvengta vidutiniškumo ir atsitiktinumo, kuriuos dabar dažnu atveju matome mažų kolektyvų ar atskirų dailininkų debiutuose. Tiesa, dėl ne nuo rengėjų priklausančių priežasčių, ir šioje parodoje dalis dalyvių (J. Akstinas, V. Kasiulis, P. Kiaulėnas, A. Vaičaitis, L. Vilimas) nebuvo reprezentuojami savo tikruoju pajėgumu. Be to, nebūdama nei apžvalginė, nei specialiai rinktinė, ir apsiribodama vien instituto nariais, paroda neatstovauja visiems lietuvių dailės polėkiams ir laimėjimams išeivijoje. Tačiau vis vien savo išskirtiniu meniniu lygiu ir kaip kolektyvinė dailininkų pastanga ši Lietuvių Dailės Instituto paroda priskirtina prie reikšmingiausių jubiliejinių metų programos dalykų.

Paroda sutelkė 18 instituto narių (jų tarpe jau 4 mirusiųjų) 78 darbus, kurie atstovauja įvairioms technikoms — tapyba, grafika, skulptūra, dekoratyviniai menai, kaip vitražas, kilimai, kola-žas, stiklo ir plastikos junginiai. Formos požiūriu tik kai kurie parodoj išstatytieji darbai gali būti įrikiuojami į dabar Amerikoje į-prastus avangardo pasireiškimus, kur, šalia vieno kito rimto abstraktinio meno kūrinio, paprastai dominuoja techniškos medžiagų į-mantrybės ir visokie pokštai. Bet užtat paroda akivaizdžiai liudija, kad ir išeivinėj aplinkoj lietuvių dailininkai dar neprarado lietuviškos žemės kvapo, jų sielos dar ne-paglemžė tarptautinių srovių srautas.

Be instituto narių, kaip parodos garbės dalyvis yra Justinas Vienožinskis, kurio išstatytas dukters (N. Vienožinskaitės - čepulkaus-kienės) portretas. J. Vienožinskis pagerbtas kaip lietuvių dailės mokyklos kūrėjas. Iš tiesų, visa dabarties lietuvių dailininkų kūryba, tiek tėvynėje, tiek išeivijoje vystosi tradiciniu pagrindu, ir Vienožinskio įžiebtos meninės pasaulėžiūros atspindžiai anaiptol dar neišblėso.

A. Valeška, išėjęs iš Vienožinskio mokyklos, reiškėsi kaip vienas iš rimčiausių tapytojų. Išeivijoj jis perėjo į dekoratyvinių menų sritį ir vitražų kūryboje jau susilaukė pripažinimo ir įvertinimo tokiame didelių galimybių krašte, kaip Amerika. Parodoje jo išstatyta tapyba atspindi tos dekoratyvinės ir plataus masto kūrybos poveikį. Darbai pasižymi sumania kompozicija, dideliu skoniu, technikos apvaldymu, visada subtiliai išbalansuota spalvų gama. Be 4 tapybos darbų (pastelė, aliejus ir ka-zeinas), jis buvo išstatęs ir vieną skaldyto stiklo vitražą (šv. Izidorius).

V. Petravičius, nors su naujais darbais — 5 lino raižiniais, parodoje neparodė nieko naujo. Bet jo sena daina yra lygiai graži ir nesenstanti. Ir sename kevale Petravičius yra gajus ir kūrybingas. Po tiek metų gausios kūrybos dabartiniai jo darbai nėra tokie skaidrūs kaip patys pirmieji, pvz., "Marti iš jaujos", nes juose jau kaupiasi subrendimo derlius, bet iš jų dvelkia ta pati vidinės kūrybos galia — ne išmokta ir ne išpuoselėta, o duota ir vis besiveržianti iš jo meninės prigimties neišsemiamų klodų.

B. Jameikienė neabejojamai priklauso prie stipriausių moterų dailininkių, reiškiasi įvairiose technikose ir jau susirado savitą braižą. Jos darbai mus pirmiausia žavi savo spalvomis. Kartais jos labai ryškios, kartais ir prislopintos, bet visada darniai skamba visumoje. Parodoje ji buvo išstačiusi 3 vitražus ir 2 kilimus.

A. Dargis parodoje išstatęs 5 aliejinės tapybos kompozicijas, yra bene daugiausia abstraktus iš visų parodos dalyvių, neimant A. Ku-rausko kolažų, kurie yra grynai dekoratyvūs. Iš originalaus ir dekoratyvaus grafiko A. Dargis išaugo į rimtą tapytoją, kuris su kiekvienu savo nauju bandymu skverbiasi vis gilyn į šio meno gelmes. Jo technika yra labai sudėtinga ir išieškota, o spalvos turi savo balsą ir į mus kalba ne vien savo fiziniu žėrėjimu, bet ir vidine nuotaika.

V. Ignas, liaudiškas ir subtilus tapytojas, šioje parodoje išstatė tik 4 medžio raižinius ir vieną mišrios technikos darbą. Jo grafikos kūriniai, sukurti liaudies temomis lr liaudiškoje nuotaikoje, žavi ritmišku grafiškų linijų ir ornamentų žaismu.

V. Ratas yra daugiau dekoratyvus. Paskutinieji jo grafikos darbai yra tapybiniai, su švelniais tonų perėjimais. Įmantriai apvaldyta technika liudija jo meninį subrendimą. Parodoje jis buvo išstatęs 3 spalvotas litografijas, 1 medžio raižinį ir 1 monotipą.

T. Valius iš makabrinės nuotaikos ir tragiškų temų juodos grafikos, lyg pavasario želmuo, prasiskleidė įvairiausiomis spalvomis. Galima prileisti, kad jis yra ir rimtas tapytojas, profesionališkai ap-valdęs jo paties išbandytą įvairių įvairiausią techniką. Žiūrint vien tik į jo darbų spalvų žaismą, negalima nejausti ir pratęsimo tos įtemptos nuotaikos, kuri taip ryški jo visuose ankstyvesniuose darbuose. Parodoje jis rodė 3 spalvotus piešinius (spaudos dažas) iš ciklo "Paskutinis rytas", 1 vario raižinį ir 1 litografiją akmenyje.
Gerą šuolį pirmyn padarė P-Kaupas, išstatęs 4 tapybos darbus. Dekoratyviniai ir geometrizuoti abstraktai prašoka jo ankstyvesnį dekoratyvinį realizmą ir kompozicija, ir spalvų gama. šioje parodoje jis yra naujas ir savo individualiu veidu  skiriasi nuo  kitų
Geometrinių formų abstraktui giminingi ir A. Kurausko 5 kola-žai, įmantriai sukomponuoti ir spalvingi. Kiti jo grafikos darbai (vario ofortai ir 1 popieriaus raižinys) liudija jo kūrybinį subrendimą ir mokėjimą kūryboj pritaikyti įvairių įvairiausias technikas.

J. Bakio metalo raizginių skulptūros neturi nieko atsitiktino, nors tos rūšies technikoj tai visad gundo. Jo darbai yra apmąstyti ir kiekviena forma turi savo pareigas ir savo vietą. Tos rūšies skulptūros turi daug tuštumos. Bakis sugeba tas tuštumas taip įjungti į metalo tarpus, kad ir jos sudaro kūrinio neatskiriamą dalį.

J. Daugvilos stiklo ir plastikos kūriniai demonstruoja dar vieną dabarties dekoratyvinių menų galimybę. Naujų medžiagų atsiradimas žymiai praplečia techniškas galimybes, ir įvairių specialybių dailininkams atsiveria nauji horizontai ir neriboti darbo plotai, lei-džiantieji dar įvairiau reikštis kiekvieno individualybei. Daugvila jau profesionališku patyrimu visa tai išnaudoja ir šioje parodoje pateikia tris originalaus braižo kūrinius.
Malonu buvo parodoj taip pat matyti jau lietuvių dailės istorijon įėjusį Pauliaus Augiau* palikimą. Jo parodoj išstatyti 5 spalvoti "žemaičių vestuvių" ciklo medžio raižiniai yra klasiški mūsų grafikos pavyzdžiai.

Iš mirusiųjų instituto narių dar buvo išstatyta po tris P. Kiaulėno ir J. Akstino ir du L. Vilimo tapybos darbai. Tačiau, kaip pradžioj užsiminta, tai nebuvo patys reprezentatyviausi šių dailininkų kūriniai. Tą patį tenka pasakyti ir apie Paryžiuje gyvenančio tapytojo V. Kasiulio ir Australijoj įsikūrusio A. Vaičaičio darbus.

(Taip pat parodoj dalyvavo V. Vizgirda, išstatęs 5 tapybos darbus, kurių trijų — Vilniaus, šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios, Dailininko — nuotraukos duotos pereitame žurnalo numeryje. V. Vizgirda lieka neaptartas, nes jis pats šią parodą aptaria. — Red.).
Po ilgesnio laiko parodęs savo gyvybę Lietuvių Dailės Institutas turėtų nebeužmigti ir toliau reikštis, į savo eiles įjungęs ir jaunesnių pajėgų.
Viktoras Vizgirda


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai