Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYSK. A. BARANAUSKAS PDF Spausdinti El. paštas
(130 gimimo metų sukakčiai)

Seinų vyskupas
1896 gegužės mėn. turėjo Maskvoje įvykti caro Mikalojaus II vainikavimo iškilmės, į kurias buvo laukiamas ir popiežiaus Leono XIII legatas, Vienos nuncijus Agliardi. Petrapilyje žinota, kad jis kels reikalą paskirti Seinams vyskupą, kurio nuo 1893 m. ši vyskupija neturėjo.

Tuo reikalu dar 1896 sausio 22 vidaus reikalų ministras Goremykinas prašė Varšuvos generalgubernatoriaus šuvalovo nurodyti kandidatus į Seinų vyskupus iš dvasiški jos, esančios Lenkų Karalystėje, kuriai ir Seinų vyskupija priklausė, šuvalovas savo atsakyme (1896.111.31) matė reikalo tuo klausimu iš esmės pasisakyti. Jis išdėstė, kad paskirti vakuojančiai vyskupo vietai Seinuose naują vyskupą rusišku ir valstybiniu požiūriu yra dalykas ne tik nepageidaujamas, bet dargi kenksmingas. Dėl opozicijos, kuria solidariai pasižymi vietos katalikų vyskupai, dar padidinti jų skaičių reikštų vien stiprinti tas sunkenybes, kurios kyla iš jų elgesio. Sunku esą tikėtis, kad naujas vyskupas, kokie bebūtų jo asmeniški privalumai, galėtų atsiriboti nuo kitų vyskupų tais klausimais, kuriais kiti vyskupai yra užėmę nepalankų nusistatymą valdžios atžvilgiu. Jei ir atsirastų kandidatas, savo pažiūromis atitinkąs valdžios siekimus, tai kas užtikrins, kad jis naujoje padėtyje neužims valdžiai priešingos linijos. O padėtis vyskupijos administratoriaus, valdančio civilinės valdžios sutikimu ir jaučiančio nuo valdžios priklausomybę, yra skirtinga nuo vyskupo, kurį, valdžiai sutinkant, skiria popiežius. Dabartiniuose santykiuose tarp lenkų dvasiški jos ir valdžios, esą daug patogiau turėti vyskupijos administratorių, negu tikrą valdytoją — vyskupą. Dėl to generalgubernatorius prašo palikti dabartinę padėtį ir neskirti Seinams vyskupo bent tol, kol kiti vyskupai nepames savo provokacinės laikysenos. Jeigu tačiau Seinams vyskupo paskyrimas yra būtinas, tai šiai vietai kandidato reiktų paieškoti iš hierarchų, esančių imperijos ribose. Iš vietinės dvasiški]os gubernatorius pasiūlo du kandidatu, bet pabrėžia, kad nė vienas jų neturi savybių, kuriomis turėtų pasižymėti katalikų vyskupas, būtent, kad jo veikla būtų naudinga Rusijos valstybei, o jis pats paklusnus valdžios siekimams. Tie kandidatai, apie kuriuos gubernatorius parašė atskirą informaciją, buvo Seinų vyskupijos administratorius Povilas Krajewskis ir kanauninkas Ignas Domagalskis.

Kai sekančiais metais Roma vėl pajudino klausimą dėl vakuojančių vyskupų vietų Seinuose ir Plocke (Plocko vysk. M. Nowodworskis buvo miręs 1896. VI.12), reikėjo pagaliau valdžiai apsispręsti ir pristatyti carui kandidatus. Bet prieš tai vidaus reikalų ministras Goremykinas atsiklausė naujo Varšuvos generalgubernatoriaus kunigaikščio Imeretinskio. Tuo reikalu 1897.III.3 jis pasiuntė Imeretinskiui raštą, kuriame dėsto savo pažiūras: Seinų vyskupijoje gyventojų dauguma esą lietuviai, todėl ir vyskupas turėtų būti lietuvių kilmės, nesurištas jokiais draugystės ryšiais su vietine katalikų hierarchija. Nors generalgubernatoriaus pirmatakas ir pasiūlęs kandidatais į Seinų vyskupus Krajewskį ir Domagalskį, tačiau sunku tikėtis, kad Roma juos priimtų, nes Krajewskis jau yra senas, o Domagalskis jau 30 metų neina jokių dvasinės valdžios pareigų. Nesulaukti protestų iš Romos Kurijos reikią rasti tokį kandidatą, kuris tiktų valdžios tikslams ir būtų be prieštaravimo popiežiui priimtinas. Tokiu kandidatu, Goremykino manymu, galėtų būti žemaičių vyskupas pagalbininkas A. Baranauskas, kilęs iš chlopų ir lietuvių liaudies mylimas dėl jo poetinių raštų lietuvių kalba. Jis mėgstąs užsiimti visokiais mokslais ir visuomet buvęs toli nuo politikos. Be to, baigęs Petrapilio dvasinę akademiją ir dabar turįs 60 m.

Generalgubernatorius Imeretinskis, atsakydamas 1897.111.20 Goremykinui, dar bandė kišti jo pirmatako siūlytus kandidatus. Esą Krajewskis labai tiktų valstybės politikai. Jis dabartinėse savo administravimo pareigose ramiai darbavosi ir įrodė, kad nėra kenksmingas. O Domagalskis nekartą pozityviai įrodė savo ištikimybę valdžiai. Bet jei jau absoliučiai nebūtų galima tikėtis, kad juos Romos Kurija priims, tada Seinams būtų galima skirti ir Baranauskas.

Tuo baigėsi valdžios korespondencija dėl Seinų Vyskupo. Tų pačių metų (1897) rugpiūčio 2 Baranauskas buvo popiežiaus paskirtas Seinų vyskupu. Tą pat dieną Baranausko mokslo draugas, Mogiliavo vysk. pagalbininkas ir akademijos rektorius Symon buvo paskirtas Plocko vyskupu.

Sūduviai lietuviai išgirdę, kad jiems vyskupu paskirtas Baranauskas, labai apsidžiaugė. Juk Seinų vyskupija, iki tol turėjusi keletą vyskupų, nė vieno neturėjo lietuvio. O Baranauskas jau buvo žinomas ne tik savo aukštaitiška kilme, bet ir lietuvių kalbos meile bei savo lietuviška poezija. Tačiau tas džiaugsmas, kaip matysime, kiek nublanko.

Pradeda valdyti
Pagal ano meto veikiančius nuostatus, kiekvienas naujai konsekruotas ar kitai vietai paskirtas vyskupas turėjo Petrapilyje padaryti ištikimybės priesaiką popiežiui ir carui. 1897 m. rudenį į Petrapilį suvažiavo tie vyskupai, kurie turėjo būti konsekruoti (Cir-tautas, Zvieravičius, Klopotowskis, Niedzialkowskis) ir keliami į kitas vietas (Baranauskas). Iškilmėse, kaip konsekratoriai, dalyvavo dar Paliulionis ir Ruškevi-vičius. Kai 1897.XI.21 Baranauskas Šv. Kotrynos bažnyčioje turėjo padaryti minėtas priesaikas, Svetimų Tikybų departamento direktorius Masolovas būsimam Seinų vyskupui padavė abiejų priesaikų tekstus: rusiškąjį viršuj, kad vyskupas pirmiau ji perskaitytų. Baranauskas, paėmęs abu dokumentus, rusiškai Į pabruko po lotyniškuoju ir ištikimybę popiežiui prisiekė prieš altorių stovėdamas, o carui paskui prie atskiro stalelio. Masolovas protestuodamas ir supykęs i?-ėjo iš bažnyčios ir daugiau nė vienoje konsekracijoje nedalyvavo, nors kiti vyskupai siekė pagal jo norą: pirmiau carui. Tas iškėlė Baranauską iškilmių dalyvių akyse ir rodė, kad jis lengvai nenusilenks valdžios politikai. Gal toji Baranausko elgsena nulėmė tai, kad tais metais caras nepriėmė audiencijon naujai konsekruotų vyskupų, kaip tai buvo seniau įprasta daryti.

Po iškilmių Petrapilyje Baranauskas grįžo į Kauną ir tų pat metų gruodžio 17 d. galutinai paliko Žemaičių vyskupiją, žemaičių vyskupijos dvasiškija atsisveikino vyskupą poetą eilėmis "Sudiev!"

Tarp mūs buvai ir pražilai,
Ir amžių baigt norėjai čia,
Bet, Dievui liepus, skubinai,
Kaip Abraomas pakilai
Ir, klausdams kelio: kur Seinai?
Važiuosi sau risčia.

Važiuosi sau, palikęs mus,
Pas savo dvasiškas avis,
Piemuo malonus ir teisus;
Mokysi tėviškai visus:
Mozūrus, dzūkus ir kapsus
Mylėtisi užvis.

Ir minios žodį tą išgirs,
Ir jį giliai į širdį dės:
Nieks nuo vienybės nesiskirs,
Priešai į prietelius pavirs,
Lenkas ant lietuvio neširs,
Nors ne vienaip kalbės.

Įkurti meilei tai Seinuos
Tu Dievo pašauktas esi;
Todėl nors širdis aimanuos,
Nors nieks, kaip Tu, mums nedainuos,
Nors graudu tart: "Eik pas anuos" —
Bet tariam tai visi.

Eik pas anuos, ganyki sveiks,
Valdyk Aukščiausiojo vardu,
Ir ar kas girs Tave, ar peiks,
Ar kas širdin Tau peilį smeigs,
Ar tai galvočius bus, ar paiks, —
Visiems Tu būk vadu.

O Dievo eidamas keliu,
Ir mus čia likusius mylėk, —
Garsus "Anykščių Šileliu",
Būk mums senovės Jurkšteliu,
Penėk mus mokslo pieneliu
Ir vargti mums padėk!


Baranauskas, praleidęs Kalėdų šventes Garliavoje pas Marijampolės dekaną, gruodžio 28 d. 10 vai. atvyko į Seinus. Tuoj katedroje atlaikė iškilmingas Mišias ir atliko ingreso apeigas. Atsakęs lenkiškai į buv. valdytojo Krajewskio sveikinimą, po pamaldų į žmones prabilo lietuviškai. Tas lietuviams padarė nepaprasto įspūdžio, nes iki tol Seinų katedroje ir visoje vyskupijoje niekas negirdėjo vyskupo kalbant lietuviškai.

Dar prieš atvykdamas į Seinus, Baranauskas parašė ganytojišką laišką visai vyskupijai lenkiškai ir lietuviškai, įsakydamas jį perskaityti kiekvienoje bažnyčioje abiem kalbom net tris kartus. Lietuviškose vyskupijos parapijose, kur žmonės lenkiškai nesupranta, lenkiškojo teksto niekas ir neskaitė. Kadangi tą laišką vyskupas išsiuntinėjo be valdžios žinios, tai netrukus gavo iš Varšuvos generalgubernatoriaus Ime-retinskio įspėjimą už valstybės įstatymų laužymą. Dėl to laiško nemalonumų turėjo ne tik vyskupas, bet ir laišką skaičiusieji kunigai.

Tame "Piemeniškame Laiške" vyskupas tarp kita ko rašo: "Mūsų gi sveikata nebekokia: jau senatvė ir aiški silpnybė. Aš tariausi galėsiąs pabaigti amžių savame krašte: prie lengvesnių darbų ir mažesnio atsakymo, bet Viešpačiui Dievui norint kitaip, kasgi galėtų ir drįstų vengti nuo išpildymo Jo švenčiausios valios?".

Pagyręs dvasiškija ir priminęs jų pareigas, paraginęs klausyti savo kunigų, drauge tikinčiuosius įspėja: "Negalime užtylėti ir to, jog šioj gadynėj išsiranda žmonės atžagari Dievui ir Bažnyčiai, kurie savo puikybės gilumą žodžiais ir knygomis barsto ant neatsargingų katalikų, kaip kūkalius ant dirvos Dievo ... Neklausykite jų žodžių, neskaitykite jų knygų, venkite jų draugystės ..." Ar čia neturėta mintyje lietuviškos spaudos?

Baranauskas mėgo iškilmingas pamaldas ir asistas, bet nesant pakankamo kanauninkų skaičiaus negalėdavo celebruoti. Kadangi kapituloje buvo tuščių vietų, tai Baranauskas tuoj paskyrė 3 garbės kanauninkus lietuvius (Mart. Čepulį, Pr. Augustaitį ir Joną Giedraitį). Tą paskyrimą, Romos pavyzdžiu, liepė prikalti prie katedros durų, bet perkalbėtas paliko jį kaboti zakristijoje. O paskirtą dieną viešai tuos kanauninkus instaliavo katedroje. Laimė, kad niekas nepa-skundė valdžiai, nes tai daryti be valdžios leidimo buvo draudžiama. Kai mirė keli kapitulos nariai, minėtieji garbės kanauninkai buvo pakelti tikraisiais kapitulos nariais — kanauninkais.

Baranauskas nemėgo senų prelatų; jis norėjo į seminariją įnešti naujos dvasios. Pats mėgdamas mokslą, paskyrė seminarijos profesorium mokytą jauną Ant. Staniulį (1857-1927). Vyskupas norėjo juo atsverti seną tradicinę dvasią, kuri dalinai pasireikšdavo kortomis ir gėrimu. Senos tradicijos aplinkoje Staniulis buvo vienas iš vertingiausių lietuvybės atžvilgiu. Šiaip į seminarijos gyvenimą Baranauskas nešiklio, nebent klierikams pats pravesdavo rekolekcijas ir atsilankydavo į įvairias iškilmes.

Savo vyskupiją valdyti pradėjo dvasiniu jos būsimų ir esamų dvasios vadų atnaujinimu. Vos atvykęs į Seinus, įsakė klierikams atlikti 8 dienų rekolekcijas, kurias pats vedė, apsigyvenęs seminarijoje. Klierikai jomis pasinaudojo, bet žuvo pusmetiniai egzaminai, kurie turėjo kaip tik tuo laiku būti. Laisvesniais vasaros mėnesiais suorganizavo dvasiškijos rekolekcijas ir pats joms vadovavo. Pradėjo nuo kapitulos narių ir dekanų, paskui vedė klebonams, toliau vikarams ir galutinai pats vienas sau atsilaikydavo 8 dienų rekolekcijas. Dvasiškija murmėjo, nes tai nebuvo iki tol įprastas dalykas; be to, jos būdavo ilgokos: prasidėdavo sekmadienio popietį ir baigdavosi penktadienio vakare.

Parapijų lankymas
Apsitvarkęs namie, vyskupas pradėjo lankyti parapijas. Pirmaisiais metais aplankė lenkiškąją vyskupijos dalį, sekančiais metais (1899) Suvalkų dekanatą, o dar kitais (1900) Kalvarijos ir Seinų dekanatus. Per savo vizitacijas yra suteikęs Sutvirtinimo sakramentą apie 150.000 žmonių.

Baranauskas lankydamas parapijas norėdavo, kad visur jį priimtų kuo iškilmingiausiai. Reikėjo viešai parodyti, kad katalikų tikėjimas, nežiūrint varžymų ir persekiojimų, triumfuoja, kad apaštalų įpėdiniui ir Bažnyčios kunigaikščiui priklauso didžiausia pagarba ir meilė. Iš tiesų, vysk. Baranausko parapijų vizitacijos savo didingumu ir įspūdingumu žavėdavo katalikus, bet erzindavo rusų valdžios atstovus. Viskas jiems rėždavo akis: ir šimtai pasipuošusių raitelių, kurie iš parapijos į parapiją palydėdavo vyskupą, ir kiekviename kaime puošniausi triumfaliniai vartai, prie kurių susirinkdavo vyskupo sveikinti visi tie, kurie negalėdavo vykti į bažnyčią, ir tūkstantinės minios katalikų, belaukiančių atvykstančio didžio svečio prie parapijos vartų už miestelio ar bažnytkaimio maždaug pusės kilometrų atstumu nuo bažnyčios, pagaliau iškilmės bažnyčioje, vyskupo graudūs lietuviški pamokslai. Visi jausdavo, kad tai yra katalikų vyskupas.

Dar pirmaisiais metais, vyskupui pradėjus lankyti parapijas, Suvalkų gubernatorius Vatacci oficialiai paklausė vyskupą, kas jam leidęs išvykti iš savo gyvenamos vietos: vyskupas esąs kunigas ir neturįs teisės be leidimo lankyti parapijas. Į tokį raštą vyskupas trumpai atsakė: tas jam davęs leidimą, kas paskyręs vyskupu, todėl gubernatoriui nesą reikalo kištis į vyskupo darbų sritį. Antrais metais vyskupas gavo iš Varšuvos generalgubernatoriaus raštą griežčiausiai draudžiantį iškilmingus vyskupo pasitikimus, triumfalinius vartus, raitelius. Klebonai turį teisę pasitikti vyskupą tik prie šventoriaus vartų. Prieš tokį raštą Baranauskas pasiuntė generalgubernatoriui ir vidaus reikalų ministrui protestą motyvuodamas tuo, kad vyskupas neturįs teisės drausti katalikams meilės ir pagarbos pareiškimų, o klebonai pagal Bažnyčios kanonus privalo pasitikti vyskupą su procesija kuo iškilmingiausiai, kad pagaliau nėra pasaulinės valdžios kompetencijoje, kaip katalikų vyskupas turi lankyti parapijas.

Po to vyskupas aplankė 17 parapijų. Niekas kliūčių nedarė. Bet vos vyskupas spėjo grįžti į Seinus, kaip gavo iš generalgubernatoriaus raštą, kuriuo dekanai nubausti po 100 rublių, o klebonai po 50. Vyskupas protestavo, bet pabaudos buvo išreikalautos. Kai kunigai dėl to ėmė raukytis, vyskupas už visus nubaustus kunigus užmokėjo per 3000 rublių. O kunigai, gėrėdamiesi kilniu vyskupo mostu, iš savo pusės skirtą pabaudą kaip auką paskyrė seminarijai.

1900 m. vysk. Baranauskas pats nuvyko pas generalgubernatorių, tikėdamas gyvu žodžiu išsiaiškinti ir bent rasti modus vivendi. Imeretinskis vyskupą labai maloniai priėmė, domėjosi vyskupo kalba, prižadėjo viską ištirti ir duoti reikiamų instrukcijų gubernatoriams. Vyskupas, pilnas gražių vilčių, grįžo namo ir už mėnesio vėl leidosi lankyti parapijų. Ir dabar niekas kliūčių nedarė, bet vos baigėsi vizitacija, ir vėl tas pats generalgubernatorius nubaudė trylika klebonų už iškilmingą vyskupo priėmimą. Vyskupas vėl sumokėjo už kunigus per 2000 rublių, o nubaustieji kunigai tiek pat paaukojo seminarijai.

Kadangi generalgubernatorius, bausdamas kunigus, rėmėsi iš caro gauta valdžia, tai vyskupas, pasitaręs su garsiu advokatu Spasovičium, kreipėsi į senatą su skundu prieš generalgubernatorių, kad jis gautą iš caro valdžią panaudojęs piktam. Byla tęsėsi pustrečių metų. Vysk. Baranauskui jau mirus, o Varšuvoje esant kitam generalgubernatoriui, byla buvo laimėta (tačiau pabaudos taip ir liko negrąžintos).

Tose vizitacijose pasitaikydavo ir kuriozų. Baranauskas, pats kilęs iš bakūžės samanotos, lenkams dvarininkams rodė didžiausią palankumą, laikydamas juos kultūros ir Bažnyčios ramsčiais. Lankydamas parapijas, būdavo labai patenkintas, jei klebonas sukviečia pas save pietų ir vietos dvarininkus. Dažniausias vyskupo tostų turinys: "Jednošč dworu z plebanja i z chata" (Vienybė dvaro su klebonija ir su kaimo bakūže). Tai buvo jau anachronizmas: kunigai karčiai nusišypsodavo ir tylėdavo.

Vizitacijos programos būtinas punktas — po pietų klebonijoje vizitas artimesniuose dvaruose. Vienoje parapijoje gyveno dvarininkas, pagarsėjęs savo palaidu gyvenimu (rodos, gyveno konkubinate). Baranauskas išsirengė jo vizituoti ir įsakė visiems kunigams vykti drauge. Kunigai susitarė tą dvarininką boikotuoti. Net ir kapelionas kažkur pasislėpė. Vyskupas išvažiavo vienas tikėdamas, kad kunigai atvažiuos paskui. Kai tie nenuvažiavo, vyskupas netrukus grįžo ir tuoj nuėjęs į bažnyčią, kryžium ant žemės gulėdamas, atgailojo už kunigus, pažeminusius savo vyskupą. Kai jam buvo paaiškinta kunigų boikoto priežastis, tiek tepasakė: "Kodėl iš anksto to man nepranešė-te?". O nebuvo pranešta dėl to, kad žinota vyskupą tokiais atvejais užsispiriant ir savo padarant.

Kai Baranauskas rengėsi lankyti dzūkų parapijas, kuriose dar buvo stipriai įsigalėjusi bažnyčiose lenkų kalba, kunigai, žinodami Baranauską mėgstantį gražius chorus, pasiuntė jauną kunigą V. Aleksandravičių, buvusį seminarijos klieriku choro vedėju, į vizituotinas parapijas parengti ten lietuviškus giedojimus. Klebonams buvo pasakyta, kad tokia vyskupo valia. Aleksandravičius paruošdavo Baranausko giesmių bažnyčioje ir dainų sutikimo pasveikinime. Baranauskas, atvykęs į parapiją, gėrėdavosi giesmininkais ir iškeldavo lietuvių kalbos grožį prieš visus parapiečius. Lenkus tas siutino, bet nieko nepadarysi — tokia vyskupo poeto valia! Tik kai vėliau vyskupas sužinojo visą režisūrą, Aleksandravičius buvo nubaustas: be vyskupo leidimo jam buvo nevalia iš savo parapijos nė kojos iškelti.

Santykiai su rusų valdžia
Nors ministras Goremykinas tikėjosi, kad Baranauskas ir toliau užsiims mokslais ir todėl bus valdžiai nepavojingas ir paklusnus, tačiau tuoj paaiškėjo, kad įvyko kitaip. Baranauskas, brendęs ir mokęsis kovos su rusų valdžia Valančiaus, Beresnevičiaus ir Paliulionio mokykloje, iki tol stovėjęs vyskupo ordinaro šešėlyje ir todėl nesimetęs į akis, atvykęs į Seinus išsitiesė visu savo aukštu ūgiu. Čia pasirodė ne tik ganytojas, mokytojas, asketas, rašytojas, bet ir kovotojas už Bažnyčios teises: visokių ankstesnių valdžios įsakymų ir draudimų nepaisė, o į naujus stipriai reagavo.

O tada katalikų Bažnyčiai buvo tikrai sunkūs laikai. Be apskrities viršininko leidimo kunigams buvo nevalia išvykt iš savo parapijos ribų. Leidimas kaštuodavo 3 rublius. Jei kuris būdavo be leidimo žandarų sučiuptas, tai pirmą kartą mokėdavo pabaudos 50-100 rublių, antrą kartą 100-200 rublių, o trečią kartą būdavo atleidžiamas iš vietos. Be generalgubernatoriaus leidimo nevalia būdavo ne tik statyti naujas bažnyčias, klebonijas ar kitus klebono trooesius, bet griežtai buvo draudžiamas ir bet koks jų remontas. Sargybiniai sekdavo kunigų pamokslus ir kas savaitė pranešinėjo apie juos apskričių viršininkams.

Daug vargo buvo vyskupijos pietinėse parapijose, kur atvykdavo iš Augustavo apskrities persekiojami unitai. Kunigams buvo griežtai draudžiama klausyti juos išpažinties. Per atlaidus prie kiekvienos klausyklos stovėdavo sargybinis ir registruodavo unitus. Po tokių atlaidų generalgubernatorius kunigus nubausdavo 100-150 rublių pabauda. Už visokių draudimų peržengimus kunigai buvo varginami sunkiomis pabaudomis. Baranauskas protestuodavo prieš kiekvieną neteisingą pabaudą, kelis kartus tuo reikalu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, į senatą, žinoma, rusų valdžia nekreipė dėmesio į vyskupo protestus, bet kunigai jautė ir žinojo, kad vyskupas juos gina ir su jais kenčia. Tas duodavo drąsos ir jėgų persekiojamiems.

Rusų valdžia kartais palankesnius kunigus apdovanodavo kryžium ar ordinais. Tai nebuvo kokie valdžiai parsidavėliai; tas dovanas dažniau gaudavo už tai, kad klebonas pavaišindavo užklydusį iš medžioklės gubernatorių ar kitą aukštą valdininką iš Petrapilio. Paprastai gubernatorius pranešdavo Kurijai, kurie kunigai yra apdovanoti, ir pavesdavo vyskupui į-teikti tas dovanas. Baranauskas įsakė tuos kunigus sukviesti į Kuriją ir iškilmingai prie visų Seinų kunigų įteikti dovanas už nuopelnus rusų valdžiai. Po dovanų įteikimo, kryžių ir ordinų ant kaklo užkabi-nimo vyskupas pasakydavo sveikinamąją kalbą, kurioje būtinai pabrėždavo: "Mano krūtinė nėra subiaurin-ta jokiais ordinais". Kunigams tai buvo didžiausia bausmė: jie su ašaromis maldaudavo, kad tik nereiktų dalyvauti tose ceremonijose. Rusų valdžia, sužinojusi apie vyskupo elgesį, nustojo dalijusi kryžius ir ordinus Seinų vyskupijos kunigams.

Kartą (1899 m.) vidaus reikalų ministras įspėjo vyskupą, kad jis žeminąs valdžios atstovų prestižą — nedarąs vizitų apskrities viršininkams. Į tą raštą vyskupas atsakė taip: "Pagal rusų įstatymus ir priimtus kultūringų tautų papročius, vizitai ir revizitai saisto tik lygaus rango asmenis. Kadangi vyskupas yra dignitorius (sanovnik), o apskrities viršininkas tik valdininkas (činovnik), tai tarp jų nėra nieko bendro, nebent tai, kad, vyskupui lankant parapijas, apskrities viršininkas turi prižiūrėti, kad keliai ir tiltai būtų tvarkoje. Juk ir ministrai, pravažiuodami pro apskrities miestą, neturi pareigos daryti vizitą apskrities vir ininkui". Ministras tylėjo, bet dar tais pačiais metais išrado kitą reikalą: pranešė vyskupui, kad valdžios atstovas lankysiąs seminariją, susipažin-siąs su jos tvarka ir prižiūrėsiąs, kad joje nevyrautų antivalstybinė nuotaika. Į tą raštą vyskupas atsakė maždaug taip: "Seminarija yra vakarienbutis, kur Kristus mokė apaštalus, bet Kristus ten neįsileido nei Erodo, nei Piloto atstovų, todėl ir jis negalįs įsileisti valdžios atstovų ...".

Rusų valdžia šėlo dėl tokių raštų, jautė, kad Baranauskas yra nepalaužiamas, griežė ant jo dantį už jo nevieną drąsiai tartą žodį, darė jam įvairių nemalonumų; ėjo gandai, kad vyskupas bus deportuotas. Ir iš tikro, jei dar būtų ilgiau pagyvenęs, gal būt būtų susilaukęs savo pirmatako vysk. Lubienskio likimo. Bet užtat kunigai ir visi katalikai jautė, kad vyskupas neišsigąs jokių persekiojimų, jokių grasinimų, kad jis tikras Bažnyčios vadas, tvirtas kaip uola. Tuo būdu Baranauskas atsistojo greta vyskupų Valančiaus ir Paliulionio.

Valdyme — nepraktikas
Nors Baranauskas jau turėjo 13 metų praktikos vyskupo pareigose, tačiau atvykęs į Seinus, atrodo, nesuprato savo vyskupijos padėties. Seinų vyskupija tautybių atžvilgiu buvo mišra. Todėl jis neskyrė lietuvių ir lenkų, laikydamas juos mišriai gyvenančius visoje vyskupijoje, o ne gana griežtai pasidalijusius į lietuviškąją ir lenkiškąją vyskupijos dalį. Lygiai jam buvo svetimas lietuvių tautinis atgimimas, stipriai pasireiškęs jo laikais Sūduvoje, apėmęs ne tik liaudį, bet ir dalį jaunosios dvasiški jos. Todėl jo nesusigaudymas esamoje padėtyje kai kam atrodė vien savo vyskupijos lenkinimas.

Lankydamas parapijas, visur palikdavo decretum reformationis (reformų dekretą), čia irgi pasirodė vyskupo nepraktiškumas. Pvz. per procesijas lietuviškose parapijose uždraudė giedoti lietuviškai ir įsakė giedoti lotynišką giesmę "Jesu dulcis memoria". Lietuviškai draudė dėl to, kad nors giesmės yra verstos iš šv. Sosto aprobuoto lenkiško giesmyno, betgi lietuviškas vertimas esąs be aprobatos.

Lankantis Garliavoje, pasitaikė Kryžių dienos; pamaldas laikė pats vyskupas ir, vesdamas procesiją į kapus, užgiedojo Visų šventų litaniją lenkiškai. Teko giedoti vieniems kunigams, nes žmonės tylėjo — ten lenkiškai niekas nemokėjo!

Lietuvių spaudai esant uždraustai, buvo sunku su maldaknygėmis. Prūsuose spausdintos buvo pilnos klaidų, barbarizmų. Baranauskas pats sustatė pamaldų vadovėlį: poterius, įsakymus ir kitas katekizmo dalis. Jame kalba buvo apvalyta nuo polonizmų, tačiau prikaišiota aukštaitiškų žodžių, kurių kapsai, zanavykai ir dzūkai nesuprato. Vyskupui įsakius, kad visose bažnyčiose poteriai ir įsakymai būtų mokomi iš jo vadovėlio, Naumiesčio davatkos, kurioms nepatiko žodis "veikalai", atsiuntė vyskupui prašymą, kad tą žodį išmestų. Baranauskas atsakė, kad nesuprantantieji ir bemoksliai tenesikiša į tuos dalykus.

Po įsakymo apie naują vadovėlį tais pat metais vyskupas įsakė, kad sekmadieniais ir šventadieniais suplikacijos būtų giedamos su ilgais priedais: kai kurias invokacijas reikėjo kartoti net 6 kartus.

Lygiai nepraktiškas buvo vysk. Baranausko įsakymas vaikus mokyti katekizmo per ištisus metus du kartu savaitėje. Gal tai įmanoma kituose krattuose, kur parapijos yra mažos, bet Lietuvoje, ypačiai rudens ir žiemos metu, gabenti vaikus į bažnyčią du kartu savaitėje yra tiesiog neįmanoma. Todėl nenuostabu, kad su Baranausko mirtimi ir šie visi įsakymai buvo užmiršti.

Taip pat prie Baranausko nepraktiškumo reikia priskirti labai ilgas pamaldas ir dar ilgesnius pamokslus tiek katedroje, tiek parapijose vizitacijos metu, kuriuos jis sakydavo vienas po kito lenkiškai ir lietuviškai, kiekvieną po 1-2 valandas. Kartą vienoje parapijoje Baranausko pamokslai tęsėsi po 2 valandas. Vienas kunigas, nežinodamas, kad pats vyskupas sakė pamokslus, per pietus ėmė rūgoti ant tokio pamokslininko, pabrėždamas, kad tokį kunigą reikėtų suspenduoti. Vyskupas nieko nesakė, bet ir savo papročio nekeitė.

Katedroje mėgo iškilmingas pamaldas, asistas, o progų tam buvo daug: XIX a. užbaiga, XX a. pradžia, jubiliejiniai metai, pasaulio paaukojimas Švč. Jėzaus širdžiai ir kt. Paprastai tokios iškilmingos pamaldos tęsdavosi 3-4 valandas, jo paties 2 pamokslai vėl 2-3 valandas. Nenuostabu tad, kad ir pats kankinosi ir kitus prikankindavo. Nekartą vyskupas pamaldų metu išvargęs, chorui ilgesnį dalyką giedant, užmigdavo, ir ceremonijų vedėjui būdavo rūpestis, ką daryti: žadinti vyskupą ar ne. Didesnėms iškilmėms sukviesdavo visus kapitulos narius, kurie, parapijose klebonaudami, nedaug nusimanė apie vyskupiškas apeigas. Tie, turėdami vyskupo akivaizdoje celebruoti, varžydavosi, painiodavosi, nes vyskupas, gerai mokėdamas ceremonijas, nekartą viešai padarydavo pastabas, Nuolatinės asistos baisiai išvargindavo ir klierikus, kurie sekančią dieną jau nepajėgdavo mokytis ir turėdavo ilsėtis.

Poetas vyskupo soste
Tapęs Seinų vyskupu, Baranauskas atgijo ir kaip tikybinis rašytojas bei poetas. Bet šį kartą jau rašė praktiškam tikinčiųjų reikalui. Pirmiausia lietuvių kunigų reikalui išvertė į lietuvių kalbą "Romos Katekizmą" (Katekizmas iš dekreto Susirinkimo Bažnyčios tridentiškio klebonams), kurį 1899 m. pasiuntė kunigams liepdamas nusirašyti. Be to, dar išvertė iš lenkų kalbos "šventas Mokslas Rymo katalikų Bažnyčios" (kun. J. Skvireckas spaudai paruošė ir išleido 1908 m.). O 1901 m. išvertė L. Goffine (1648-1719) "Katechetisches Unterrichts-und Erbauungsbuch" (liko rankraštyje — tai pamokslai-homilijos). Tais pat metais išvertė į lietuvių kalbą pop. Leono XIII "apskritą gromatą" apie krikščioniškąją demokratiją, kuri litografijos būdu buvo išleista tais pat metais.

Susidūręs su ištroškusią gyvo įspūdingo žodžio lietuviška liaudimi, jau 63 metų amžiaus atgijo ir kaip poetas, parūpindamas visą eilę giesmių, kai kurioms ir gaidas parašydamas. Iš jų žinomesnės "Graudūs verksmai", "Varvinkit rasą dangūs iš aukštybės", "Piemenėliams vargdienėliams", "Stabat Mater" (du lietuviški variantai), "Kryžiaus medi", "Linksma diena mums prašvito", "Skaisčiausioji, gražiausioji", "Sveika marių žvaigžde", "Sveika Marija, dangaus lelija", "Veni Creator" (du variantai), "Dievas mūsų priebėga ir stiprybė", "Linksmybe mano, Tu Jėzau esi", "Dėkui gi dėkui, Jėzau maloningas" ir kt. — viso 14 giesmių, kurios su anksčiau parašytomis sudaro jau visą giesmyną liturginių metų laikui. Dauguma jų greitai paplito Lietuvos bažnyčiose, ypačiai, kai Jakštas, gavęs jų rinkinį iš Rožės Žukauskienės (Baranausko sesers duktės), jas išleido 1909 m.

Kadangi Baranauskas buvo labai religingas, tai ir jo giesmės pasižymi gilia religine mintimi. Jo giesmės yra daugiausia skundas ir malda-padėka. Visi tada su Baranausku galėjo šauktis: išgirsk verkimą, tavęsp šaukimą žmonių jau žūstančių. Visa Lietuva, ne tik Baranauskas, anuo metu pasitikėjo antgamtine maldos galybe. Baranausko giesmės buvo artimos žmonių rūpesčiams, jo meto Lietuvos dvasiai, užtat ir mielai giedamos.
Nors formos atžvilgiu pasitaikė ir nevykusių giesmių, bet tai dovanotina ypač už vieną — "Sveika Marija, dangaus lelija", kuriai surado geriausią formą, o gal ir gaidą. Ji šalia Strazdelio "Pulkim ant kelių", Maironio "Sveika Marija", liko populiariausia visoje Lietuvoje.

Asketas
Kitados J. Tumas-Vaižgantas gana taikliu žodžiu yra apibūdinęs Baranausko vyskupavimą tokiais žodžiais: "Viešpatie, pastatei mane ganytojauti, bet nemokėjau, tad verčiau imk mano kūną". Savo kūno ir sveikatos Baranauskas tikrai nesigailėjo. Turėjo gana stiprią fizinę prigimtį, tad galėjo vartoti griežtas asketines priemones, tačiau jos pagaliau pakirto jo jėgas. Vyskupas Seinuose keldavosi 5 vai. Kasdien, koks oras bebūtų, eidavo į katedrą ir ten pora valandų mąstydavo, melsdavosi. Grįžęs namo laikydavo šv. Mišias ir sėsdavo prie darbo. Nors ir kažkaip visokiais užsiėmimais apsikrovęs, vyskupijos reikalams kasdien paskirdavo po 8 valandas. Vienintelė pertrauka — pavakarinis pasivažinėjimas į Seinų miškelį, bet ir čia tiek kelyje, tiek vieton nuvykus kalbėdavo breviorių arba rožinį, retai palydovams žodį pratardamas. Vakarais vėl nuvykdavo į katedrą aplankyti Švč. Sakramento. Šventadieniais katedroje išbūdavo per visas pamaldas net ir tada, kai pats jų nelaikydavo. Tik vakarais, kai būdavo parašęs naują giesmę ar gaidas, sukviesdavo artimuosius (brolį Juozapą ir Juozapą Šimkūną, pasislėpusį po sukilime žuvusio Rukšios pavarde ir vyskupo priglaustą bei slepiamą nuo pat sukilimo meto) ir pats sėdęs prie fisharmonijos mokydavo juos naujos giesmės arba gaidos. Dažnai tie vakariniai "koncertai" baigdavosi Baranausko dainomis: "Nu, Lietuva, nu Dauguva" ir kitomis seniau žinomomis, kurias Baranausko "choristai" jau mokėjo atmintinai. Ypač sekdavosi jiems "Sudiev Lietuva". Vyskupas giedodavęs ją ekstazėje. Kai prieidavo prie žodžių "kažin ar grįšiu, gal ten supūsiu", rodos, ir fisharmonija pradėdavusi verkti žmogaus balsu, o pats vyskupas negalėdavęs sulaikyti ašarų. Jam buvo ilgu savo numylėtų Anykščių, kuriems apdainuoti tiek savo širdies įdėjo. Kartais tokie koncertai tęsdavosi iki išnakčių, — baigus vieną giesmę, vyskupas tuoj intonuodavo kitą.

Savęs Baranauskas nesigailėjo: kankino ne tik darbu, bet ir pasninkais. Pasninkaudavo, kaip pirmieji krikščionys: sausai pasninkaudavo penktadieniais, metų ketvirčių dienomis ir vigilijomis. Pats griežtai pasninkaudamas, ir kitiems nelengvai duodavo dis-pensas, net ir seminarijoje klierikams gavėnios metu tik 12 dienų buvo leista valgyti su pienu. Kai vyskupijos administratorius Krajewskis paprašė šv. Sosto pasninkų palengvinimo, dispensa atėjo jau Baranauskui esant Seinų vyskupu; jis ją paslėpė ir niekam nerodė. Miegodavo paprastai tik 5 valandas, o kai vertė Šv. Raštą — tai dar mažiau.

Šv. Rašto vertėjas
Lankydamas vyskupiją, Baranauskas nugirdo kunigų nusiskundimą, kad lietuviai neturį šv. Rašto lietuvių kalba. Vyskupui kilo mintis — išversti visą šv. Raštą lietuvių kalbon ir tuoj ėmėsi darbo, tikėdamas jį per porą metų baigti, o atgavus spaudą, tuoj atspausdinti. Tam ir lėšas taupė. Vertė iš Vulgatos, kasdien tam darbui skirdamas po 12 valandų ir per keliolika mėnesių (1901-1902) išvertė devynias dešimtąsias Senojo Testamento, arba tris penktadalius viso Šv. Rašto. Vertimas baigiasi Jeremijo Raudomis. Su kokiu intensyvumu Baranauskas ėmėsi šio darbo, matyti iš tempo, kuriuo dirbo: visas 5 Mozės knygas (Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo) išvertė per 3 mėn., Jozuės knygą — per pusantros savaitės, Teisėjų —per 3 dienas, Karalių knygas — per 2 mėn., Kronikų — per 3 savaites, Ezdro — per pusantros savaitės, Tobijo knygą per 4 d., Esteros — per pusantros savaitės, Jobo — per 2 savaites, Psalmių — per 6 savaites, Patarlių — per pusketvirtos savaitės, Pamokslininką per 10 d., Giesmių knygą per 12 d., Išminties knygą per pustrečios savaitės, Ekleziastiką per pusšeštos savaitės, Izaijo knygą per 6 savaites, Jeremijo —per 5 savaites. Ir visą tą laiką neapleido nė kitų, kaip vyskupo, pareigų. 1902.XI.22 pradėjo versti Jeremijo Raudas. Padaręs XI.24-26 pertrauką rekolekcijoms, XI.26 dar išvertė 3 skyrius.

Paskutinį savo gyvenimo vakarą, vakarienės metu, lyg nujausdamas artimą mirtį, ėmė kalbėti apie Šv. Ra"tą: kas jį baigs ir kas matys išspausdintą. Kapelionas pastebėjo, kad vyskupas dabar turįs tiek metų, kiek pop. Leonas XIII užimdamas popiežiaus sostą, o štai jau arti 25 metai, kai valdo Bažnyčią. Vyskupas, stodamas nuo stalo, atsakė: "Quod licet Iovi, non licet bovi" ir nuėjo į savo kambarį prie vertimo. Berašydamas Jeremijo Raudų teksto "Takus man išvertė" paaiškinimą "Padarė, jog man niekas nesiseka" ... širdies priepuoliu, ten pat prie rašomojo stalo su plunksna rankoje, užmigo amžinuoju miegu. Nors kunigai dar nemiegojo, bet niekas nesuskubo suteikti paskutiniųjų sakramentų; tik tarnas vėliau rado vyskupą mirusį. Tai buvo 1902 lapkričio 26 d. vėlus vakaras, širdies priepuoliai buvo ir anksčiau pasireiškę, bet vyskupas gydytojų perkalbamas nesidavė, kai jam siūlė pailsėti, kur nors pasigydyti, šv. Rašto vertimas jam rūpėjo daugiau, negu sveikata ir gyvybė. (Plačiau žr. vysk. V. Padolskio str. "Vysk. A. Baranauskas ir šv. Rašto vertimas į lietuvių kalbą" LKMA Suvažiavimo Darbų III tome 1940. — Red.).

"Padarė, jog man niekas nesiseka" ... Tai buvo tarsi charakteristika paties Baranausko gyvenimo darbų. Būdamas staigus, nuotaikingas, visu atsidėjimu ėmėsi poezijos, paskui kalbotyros, matematikos, pagaliau Šv. Raito vertimo, bet savo pomėgių nevertino, užleisdamas vieną, imdavosi kito, ir nieko neišvarė iki galo. Vien tik bažnytinėje veikloje liko pastovus, pirma kunigo, paskui vyskupo pareigose.

Lenkemanas ar lietuvis patriotas?
Ne tik didelis vysk. Baranausko gerbėjas ir netolimas giminaitis (jo senelė buvo vyskupo sesuo) A. Vienuolis-Žukauskas, bet ir daugelis kitų vadina Baranauską polonizatoriumi — lenkomanu: jaunystėje gražiai pradėjęs, aukštai iškilęs savo "Anykščių Šileliu", į senatvę lenkomano vardą įsigijo. Tumas-Vaižgantas tai pavadino psichine paslaptimi.

Bet ar tai teisingas sprendimas? Baranausko lenkiškai orientacijai įrodyti yra imamas jo rašytas (ir nepasirašytas) "Paskutinis pamokslas wiena Žemajcziu kunigą priesz smerti", kurį autorius pasiuntė Amerikos "Vienybei Lietuwninku". Kai ši 1889-90 m. jį atspausdino savo skiltyse ir dar atskirai atmušė, Baranauskas supyko, kam leidėjai neišspausdino tos dalies, kur buvo išdėstyti lietuvių santykiai su lenkais. Ir kadangi "spaudė j as daugelyje vietų atspausdino visai ne tą, ką autorius buvo parašęs", Baranauskas savo lėšomis 1895 m. Prūsuose išspausdino antrą tos knygelės leidimą (vėliau dar pakartotą 1899 ir 1905). šiame "Pamoksle", kurio pagrindinis tikslas buvo įspėti lietuvius prieš pavojų, gresiantį iš rusų stačiatikių, siekiančių lietuvius surusinti ir su-stačiatikinti, Baranauskas išskaičiuoja Dievo geradarystes lietuviams. Jų pirmoji — "Dievas davęs padalyti sandorą amžinos vienybės su Lenkais". "Jeigu ... Apvaizda Dievo nebūtų parėdžiusi vienybės Lietuvos su Lenkais ..., gudų kunigaikščiai ir ponai būtų iš po Lietuvos valdžios išsiveržę ir vėl Mongolams į vergus papuolę ir Mahometonais pavirtę; o Lietuva į kryžiokų nagus pakliuvusi, į liuterius ir vokiečius per-sikeitusi". Antroji geradarystė — "Dievas Lietuvą nuo pražuvos išgelbėjo, apšvietė, palaimino ir gausiomis dovanomis ir loskomis apipylė per Lenkus".

Baranauskas, matydamas skaudžias 1863 m. sukilimo pasekmes Lietuvos katalikams, pakeitė savo ankstesnę nuotaiką sukilimo atžvilgiu ir dabar liepia klausyti caro valdžios, nes "svietiškuose daiktuose visa Ciesoriaus valdžia yra nuo Dievo ... Ar mes turim būti Rosijos padonais ant amžių? Ant to gali atsakyti Dievas ir mokyti vyrai, kurie geriau už mane giminių provas išmano ... Nors Rosija apsieina su katalikais ne kaip motina, bet pikčiaus močekos, kaip neprietelka šv. Bažnyčios ir vieros katalikiškos — vienok ta pati mūsų viera ir Bažnyčia katalikiška prisako mums būti svietiškuose daiktuose ščyrai vier-nais padonais Rosijos, pakol Dievo apvaizda kitaip ne-parėdys ... Ta pati religija katalikiška, kurią apru-sintojai taip kietai persekioja, nevelyja mums nė kokiame karte pakelti maištą prieš ciesorių, nei jokios zdrodos papildyti, kad ir jo tarnai labai mus nuvargintų ir išdergtų, kaip jau yra nekartą atsitikę, šventas vietas ir asabas, arba neteisingai ieškotų ant smerčio ... Kad ir vyresnybė svietiška sugriautų visas bažnyčias, išžudytų visus kunigus ir vyskupus ir kiekvieną kataliką ieškotų ant smerties (nuo ko tegul mus Dievas apsaugo) ir tada šventa religija katalikiška neperstotų nuo mūsų reikalauti atidavimo, kas yra ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo Dievui ... Daiktuose šventos religijos ir Bažnyčios katalikiškos, liepė Dievas katalikams neklausyti nei vyresnybių svietiškų, nei paties Ciesoriaus, nei Apaštalo, nei Angelo iš dangaus, jei kitaip sakytų, negu popiežius".

"Taip mokydami ir laike sukilimo mes persergėjome, idant visados pasiliktumėt viernais padonais Ciesoriaus ir Rosijos, jeigu patsai Viešpats Dievas kitaip neparėdys ... Maištą suruolė ir pakėlė jaunikaičiai, kurie po rusiškas gimnazijas ir universitetus ieškodami svietiškų mokslų, neišsimokino Dievo baimės, apsižagė dvasia parmazonų ir paniekino šventą religiją katalikišką; būdami gi bedieviais nesibijojo tapti neviernais ir Ciesoriui". Jie "darydavo vienok demonstracijas po bažnyčias, susirinkdami giedoti giesmes apie Lenkiją, ne Dievui ant garbės, bet Maskoliams ant zlasties". Jie "įtaisė keletą svietiškų procesijų be kunigo ir be bažnyčios, garbindami vienybę Lietuvos su Lenkais".

Iš šių ir panašių Baranausko samprotavimų, kurių pagrindinis tikslas (kaip ir viso "Pamokslo") atbaidyti lietuvius nuo cerkvių, cerkvinių mokyklų, molebnių, draugavimo su stačiatikių jaunimu, nuo lietuviškų knygų rusiškomis raidėmis ir kt., dar negalima teigti jį į senatvę atsižadėjus lietuvybės. Tame pačiame "Pamoksle" ne kartą iškyla jo, kaip lietuvio, samprotavimai. Pvz. apie kalbą: "Kožnai giminei brangiausia yra kalba savoji, kaipo antspaudas dūšios brolių, tėvų ir prabočių. Ir mums yra brangiausia kalba žemaitiška dėlto, kad žemaitiškai šneka mūsų gentys ir prieteliai, žemaitiškai šnekėjo mūsų tėvai ir prabočiai; žemaitiškai Dievą garbino ir mokinosi krikščioniškai gyventi. Kas mokėdamas savąją kalbą, mokinasi kitų liežuvių dėl didesnės Dievo garbės, savo ir artimo naudos, tas gerai daro, bile tiktai savosios kalbos nepaniekintų. Mums žemaičiams dėl didesnės Dievo garbės ir dvasiško pelno labai yra reikalingas pažinimas lenkiškos kalbos ir lenkiškų knygų; dėl svietiškų gi daiktų pažinimas kalbos rusiškos, idant galėtume susikalbėti su načelninkais. Bet biautu būtų veizdėti į tokį žemaitį, kurs priėmęs rusišką kalbą, paniekintų žemaitišką ir lenkišką; toksai pasirodytų tikru išsigimėliu ir Judošium dėl savo brolių ...".

Norint teisingai suprasti Baranauską, reikia skirti jį, žmogų, nuo vyskupo. Kaip vyskupas, Baranauskas nesiskyrė nuo ano meto Lietuvos bažnytinės hierarchijos, kuriai visų labiausiai rūpėjo atlaikyti katalikiškas ne tik lietuvių, bet ir Lietuvos pozicijas prieš vis didėjantį stačiatikiškos rusų administracijos spaudimą. Toje sunkioje kovoje reikėjo visų katalikų kuo didžiausio vieningumo laiduoti tinkamai atsparai. Kiekvienas katalikų skaldymas atrodė pavojingas, o jo kaltininkai smerktini. Todėl ne tik lietuviams ir lenkams Lietuvoje, bet ir Lietuvos bei Lenkijos visuomenei reikėjo veikti iš vieno prieš bendrą pavojų. Po 1863 m. sukilimo rusų valdžia ėmė tramdyti lenkų įtaką Lietuvoje, lenkus darė skriaudžiamais, lygiai persekiojamais ir todėl bendros nelaimės draugais. Kiekvienas savarankiškesnis lietuvių sąjūdis atrodė vien rusų skaldymo politikos išdava ir labai pavojingas amžius išsilaikiusioms tradicijoms ir katalikiškai kultūrai. Tad ir Baranauskas, išaugęs stipriose katali-kiškai-lenkiškose tradicijose, ir vėliau jų laikėsi, o bendraudamas su Lietuvos didikais-dvarininkais nepastebėjo jų priešingo nusistatymo lietuvių kalbai (C. Plioteraitė-Ziberkaitė mokėsi lietuvių kalbos, K. Przez-dzieckis vertė jo eiles į lenkų kalbą, Oginskis rūpinosi lietuvių spaudos išgavimu ir pan.). Todėl suprantama, kada lenkų dvarininkai skųsdavosi, jog jie yra skriaudžiami lietuvių kalbos atžvilgiu, Baranauskas stengdavosi tas "skriaudas" atitaisyti, tačiau nenaikindamas ir nemažindamas lietuvių kalbos Sūduvos bažnyčiose. Jam atrodė, kad bažnyčiose abi kalbos gali rasti vietos ir gražiai sugyventi.

"Aušros" metu ir vėliau pasireiškęs lietuvių atgimimas, kuris skatino spirtis rusams ir atsipalaiduoti nuo lenkų įtakos, Baranauskui atrodė kaip vaisius svetimos įtakos palaužti katalikiškos Lietuvos tradicijoms. Nors daugelį aušrininkų Baranauskas betarpiškai pažino (J. Basanavičių, J. šliupą, P. Vileišį, St. Didžiulį), su kai kuriais net lietuviškai korespondavo (su Didžiuliais), šiaip jų šalinosi, žinodamas kai kuriuos jų esant religijai priešingus, net viešai prieš  juos pasisakydamas, bedieviais išvadindamas.

Nepasitikėjo ir lietuviška užsienine spauda, kurios pasaulietiškas turinys jam atrodė pavojingas religijai. Lygiai skersakiavo į jaunąją kunigų kartą, kiek jos veikimas nesiderino ar net ėjo prieš lenkiškas tradicijas. Iš to Baranausko noras ir Seinų vyskupijoje išlaikyti tai, ką nuo seniau rado, neįvedant jokių atmainų, draugavimas su lenkais dvarininkais, kuriuos jis laikė katalikybės ir kultūros šulais.

Kai Basanavičius 1883 rusų dienraščio "Novoje Vremia" skiltyse griežtai puolė Lietuvos lenkinimą per bažnyčias (kaltindamas ne tik Vilniaus ir Seinų vyskupus, bet ir žemaičių pavyskupį Beresnevičių, kuris po Valančiaus suskubęs savo vyskupiją sulenkinti "iki kaulo smegenų"), Baranauskas lenkiškame "Przegląd Katolicki" gynė lenkus nė nemėginusius savarankiškai besitvarkantiems lietuviams primesti savo kalbą. Bažnyčia esą vartojusi lietuviams jų kalbą: Vilniaus ir žemaičių vyskupijose lietuvių parapijose suplikacijos, rožiniai ir kantičkų giesmės giedamos lietuviškai, Beresnevičius nekeitęs Valančiaus tvarkos. O jei Vilniaus ir Seinų vyskupijose lietuvių parapijose kai kur pasitaiką kunigų, kurie nemoką lietuviukai, tai esąs tik vadovybės apsileidimas, o ne noras lenkinti lietuvius. Toks buvo Baranauskas vysku-pas-ganytojas ir saugotojas savo avių nuo rusiškų vilkų.

Šiaip, kaip žmogus, Baranauskas buvo tikras lietuvis, mylėjęs savo kalbą ir savo brolius lietuvius, kuriems ir savo eiles, ir giesmes rašė.

Nors Baranauskas, save priskaitydamas prie šviesuomenės, vartojo ano meto mados kalbą ir nemėgdavo, kad kunigai-inteligentai į jį kreiptųsi lietuviškai, tačiau, kur reikėjo, lietuvių kalbos vartoti nesigėdijo: jam lietuvių kalba liko brangiausia, ja pirmas iš vyskupų prabilo Seinų katedroje, ja sakė pamokslus liaudžiai, ją laikė švelnesne ir stipresne už lenkiškąją, net lenkams aiškino, kad jųjų kalba negalinti prilygti lietuviškai. Pagaliau dėl lenkų kalbos kasdieninio vartojimo reikia priminti, kad net daugelis ano meto lietuvių tikrų patriotų ir tautinio atgimimo pionierių yra vartoję namie lenkų kalbą. Tokia buvo mada ir laiko dvasia, iš kurios neišsiskyrė ir Baranauskas.

Kai Baranauskas atvyko į Seinus, seminarijoje klierikų tarpe jau buvo stipriai besireiškiąs tautinis susipratimas, lietuvių kalbos meilė. Jis to neslopino, nedraudė. Kartą atvyko į seminarijos pokylį, kuriame dalyvavo seminarijos vadovybė ir profesūra. Per šias iškilmes buvo dainuojamos lietuviškos dainos. Nar-jausko vedamas choras padainavo "Nu, Lietuva, nu, Dauguva .Baranauskas, išgirdęs klierikų chorą dainuojant jo dainelę, labai susijaudinęs klausėsi, o chorui baigus dainuoti dar ilgesnę valandėlę sėdėjo susimąstęs ir susijaudinęs. Paskui, tarsi atsipeikėjęs, staiga paklausė: "A czy slyszelišcie?" ir pradėjo: "šaly plento po kairės ežerėlis tvokso" ir ėmė klierikams solo dainuoti iki tol negirdėtą dainelę, matyt, jo paties sukurtą. Klierikai labai džiaugėsi, kad ir vyskupas prie jų lietuviškos programos prisidėjo. Lenkomanas to būtų nepadaręs.

Tiesa, tie lietuviai, kurie tikėjosi ir laukė, kad Baranauskas, atvykęs į Seinus, sutramdys lenkus, palaikys lietuvius, bažnyčiose įves iš ten išstumtą lietuvių kalbą, nusivylė. Baranauskas to nepadarė. Tačiau reikia nepamiršti, kad per trumpą savo vyskupavimo laiką Seinuose, visą rašto veiklą jis skyrė tik lietuviams. Kunigams, kad turėtų iš ko žmones mokyti lietuviškai, išvertė "Romos Katekizmą", "Mokslą Rymo Katalikų" ir "Išguldymą Epistolių ir Evangelijų". Įsakęs, kad kunigai "Katekizmą" nusirašytų, pravedė kunigijoje pirmutinę viešą pamoką lietuviškai rašyti. Liaudžiai skyrė savo verstas ir sukurtas lietuviškas giesmes, kad jomis Dievą garbintų lietuviškai. Pagaliau ir Šv. Raštas, į lietuvių kalbą išverstas, turėjo tarnauti ne lenkams, o tik lietuviams. O lenkams, kurių buvo veik pusė vyskupijos, nieko nedavė. Tad ką Baranauskas yra davęs lietuvių literatūrai, jos kalbai, lietuviškai katalikybei, yra pilnas atpildas už tai, kiek jis buvo lenkiškos orientacijos, ši jo duoklė lietuvių tautai jį iškelia virš laikų ir amžių.

Panaudota literatūra
Kun. P. A(ugustaitis), Seinų vyskupas Antanas Baranauskas (Vygrių ir Seinų diecezijos istorija, Vadovas VT, p. 184-185, 273-281).

M. Biržiška, A. Salys, Vikt. Biržiška, Baranauskas (Lietuviškoji Enciklopedija II, 1158-1187).

M. Biržiška, Baranauskas (Lietuvių Enciklopedija II, p. 185-191).

Vc. Viržiška, A. Baranausko nespausdintos eiles (Nežinomi senieji lietuviški tekstai, 1931, p. 97-103).

A. Jakštas, Vysk. A. Baranausko dvasiškos giesmes, 1909.

A. Vienuolis, Iš mano atsiminimų apie Baranauską (Iš mano atsiminimų, 1957, p. 222-318).

Kun. Fr. A. Symon'as, Keletas faktų iš vysk. A. Baranausko gyvenimo užrubežyje (Draugija XVI, p. 3-6).

Anupras Baranauskas, Jaunos vyskupo Baranausko dienos (Draugija I, p. 101-109).

A. Dambrauskas-Jakštas, Vyskupas A. Baranauskas kaip matematikas (Užgesę žiburiai, 1930, p. 156-166).

J. Laukaitis, Vyskupas Antanas Baranauskas (Tiesos Kelias 1935, nr. 3, p. 161-169).

Ks.  A.  Petrani, W sprawie obsadzenia biskupstw augustowskiego j plockiego w latach 1896-1897 (Zeszy-ty Naukowe KUL V (1962), p. 83-88).

J. Stakauskas, Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje (Tiesos Kelias 1940, nr. 3, p. 103-108).

J. Ambrazevičius, Vysk. A. Baranausko religines giesmes (Tiesos Kelias 1935, nr. 3, p. 157-161).

A. Baranauskas, Vysk. M. Valančauskui pasveikinimas (Draugija XVI, p. 6-7).

A. Baranauskas, Naujai įšventintam vysk. Paliulio-niui pasveikinimas (Draugija XVI, p. 7-10).

Lietuvių poezijos Antologija, 1951, p. 203-225.

Vyskupas-Suffraganas žemaičių Vyskupystės kun. Antanas Barnauckas (Tėvynės Sargas 1898, nr. 1, p. 1-6).

Piemeniszkas laiszkas Seinų Vyskupo, apėmus run-dyjimą. diecezijos (Tėvynės Sargas 1898, nr. 6, p. 3-10).

Paskutinis pamokslas wiena žeimajcziu kunigą priesz smerti, 1895.

("Aiduose" apie vysk. A. Baranauską kaip kalbininką buvo Pr. Skardžiaus straipsnis 1953 nr. 1, o jo tautinę istoriosofiją "Pasikalbėjime giesmininko su Lietuva" nagrinėjo A. Maceina 1962 nr. 10.

Be to, primintina pavergtojoj Lietuvoj 1964 išleista plati (341 psl.) R. Mikšytės monografija "Antano Baranausko kūryba". — Red.).


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai