Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DARIAUS LAPINSKO KŪRYBA PDF Spausdinti El. paštas
Spalio 10 New Yorke ir spalio 24 Čikagoje įvyko Dariaus Lapinsko kūrinių koncertas, diriguojant pačiam kompozitoriui. Abiejų koncertų programa buvo ta pati. Tie patys buvo ir dalyviai: dainininkė Aldona Stempužienė ir pianistė Aldona Kepalaitė. Tik, žinoma, skyrėsi orkestras: New Yorke koncerte dalyvavo New Yorko filharmonijos orkestras, Čikagoje — Čikagos simfoninio orkestro narių sąstatas. New Yorke koncertas vyko Brooklyno Kolegijos Walt Whitman salėje, Čikagoje — Marijos aukštesniosios mokyklos salėje. Koncerto rengėjai New Yorke buvo vietos ateitininkai (rengimo komiteto garbės pirm. A. Kazickienė, pirm. kun. V. Dabušis, vicepirm. EI. Baltrušaitienė, nariai S. Gedvilaitė, Aid. Kepalaitė, K. Kudžma, A. Sabalis ir A. Vainius). Čikagoj koncertą suruošė "Margutis". Nors "Margučio" žurnalas ir sustojo ėjęs po šio žurnalo steigėjo ir leidėjo Ant. Vanagaičio našlės L. Vanagaitienės ir redaktoriaus A. Mackaus tragiškos mirties eismo nelaimėje prieš metus, bet "Margučio" radijo valanda, patikėtinių tarybos tvarkoma, veikia ir toliau. V. Olienės globoje surengdamas šį koncertą, "Margutis" grįžo ir prie kitos savo reikšmingos srities — plataus masto koncertų rengimo.

D. Lapinsko kūrybos koncertą šio straipsnio autorius girdėjo Čikagoje ir dėl to D. Lapinsko kūrybą vertina iš šio koncerto.

Darius Lapinskas jau ilgesnį laiką gyvena Vakarų Vokietijoj, kur jis turi pastovią tarnybą Stuttgarto operos teatre kaip "Kapellmeister", amerikoniškai tariant — "dirigento asistentas". Jo gyvenimo kelias toks: gimęs 1934 m. Jurbarke, 10 metų amžiaus išvyko iš savo krašto; vidurinį mokslą ėjo Vokietijos anglų zonos tremtinių stovyklose; 1950 atvyko į JAV su bendra tremtinių banga; rimto muzikos mokslo pradžią gavo Bostone pas kompozitorių-dirigentą Jeronimą Kačinską, o vėliau (1957) baigė kompozicijos skyrių Naujosios Anglijos Konservatorijoje tame pačiame mieste. Išvykęs pasitobulinti kompozicijoje Vienoje ir Stuttgarte, D. Lapinskas pastoviai pasiliko Vokietijoje. Pradžioje buvo muzikos vadovu Tūbingeno dramos teatre, kur turėjo savo žinioje nedidelį orkestrą su pareiga parašyti lydimąją muziką pastatymams. Vėliau persikėlė į netolimą Stuttgartą, nenutraukdamas tačiau ryšių su minėtu Tūbingeno teatru, iš kur reguliariai gauna užsakymų lydimai muzikai sukurti. D. Lapinsko kūriniai buvo įvairiomis progomis atliekami Vokietijoje, kur susilaukė gerų kritikos atsiliepimų.

Darius Lapinskas visais atžvilgiais priklauso prie jaunesniosios, vakarietiškai išauklėtos mūsų jaunosios kartos. Jo paties žodžiais, palinkimą kurti moderninę muziką jautęs iš pat mažens; tolimesnės studijos tik tą ištobulino. Sprendžiant pagal girdėtąjį "Margučio" koncertą ir pagal anksčiau matytas jo fortepijono miniaturas bei solo dainas, D. Lapinskas atstovauja gan radikaliai naujosios muzikos rūšiai, neieškodamas kompromiso su plačia publika, bet ir nesekdamas naujausių eksperimentų su elektroniniais garsais, su kompiuterių pagalba muzikai kurti ar su visokių nemuzikinių garso efektų naudojimu. Galėtume pasakyti, kad D. Lapinskas naudojasi paskutiniojo penkiasdešimtmečio muzikos novatorių pasiekimais, kurie šiuo metu yra pilnai pripažinti, kompozitorių laisvai ir įvairiai naudojami bei toliau vystomi. D. Lapinskas nėra tvirtai susirišęs su kuriuo nors dabartinės muzikos rašymo būdu. Jo kūryboje vyrauja atonalizmas, nors esama ir tonaliai skambančių epizodų. Kai kur jaučiama chromatinė dvylikos tonų sistema, bet pasitaiko ir diatoniškų, politonalių pastraipų. Muzika yra tematinė, su aiškiomis temomis, kurios yra kaitaliojamos daugiau ritminiu negu intervalų atžvilgiu. Pagrindinė muzikinės minties struktūra yra minia-tūrinė-mozaikinė; ritminė pusė yra itin komplikuota ir dažnai sudaro pagrindinę kūrinio atlikimo problemą. Vyrauja gyva nuotaika, nors pasitaiko ir susikaupusių, lyrinių momentų, reiškiamų rezervuotai, neromantiškai. Orkestracija — lengva, permatoma, instrumentai naudojami solistiškai arba trumpais įstojimais. Šis principas vartojamas gal net perdaug primygtinai, stambesniuose veikaluose iššaukiant kai kur vientisumo stoką.

Pirmasis programos dalykas buvo ciklas "Mergaitės dalia" žemam balsui (mezzo-sopranui) su orkestru. Ciklą sudaro dvylika liaudies dainų, įdomiomis, originaliomis melodijomis. Jų tekstų turinys vaizduoja lyg kaimo mergaitės gyvenimo kelią. Šio ciklo apibūdinimas turi du aspektu. Kaip tam tikro turinio išvystymas, jis nelabai įtikino: girdėjome 12 atskirų trumpų gabaliukų, kurie gal nėra pakankamai kontrastuoją, vienu paklausymu nesudarė vienos ištisinės muzikinės minties. Nesekant teksto, neatrodė, kad paskutinis kūrinėlis tikrai turėjo būti paskutinis. Tačiau žvelgdami į šį dainų ciklą kaip į bandymą rasti naują būdą naujovišku požiūriu pateikti mūsų liaudies melodijas, galime drąsiai tarti, kad čia esama naujo, įdomaus ir savito  įnaio  į  lietuvišką  muzikinę  literatūrą.

Dainų palydėjimai vedami savarankiška linija, kuri dažnai kontrastuoja su dainos melodija, o kartu ją įdomiai papildo. Orkestras skamba lengvai, spalvingai, jame girdėti lyrinių, liaudiškai skambančių diatoniškų melodijų; nepaisant gan švelnaus sąskambio, jų harmonijos pobūdis pasilieka aiškiai naujoviškas. Šios dainos galėtų būti atliekamos nebūtinai kaip dvylikos dainų ciklas; mažesnėmis, gerai parinktomis grupėmis jos gal dar laimėtų. "Mergaitės dalia" buvo tiksliai ir nuotaikingai atlikta Aldonos Stempužienės; pirmose dainose jos balsas neturėjo savo pilno spalvingumo, bet toliau ji įsidainavo.

Toliau sekė Koncertas fortepijonui, styginiams ir mušamiesiems instrumentams. Čia Darius Lapinskas pasirodė žymiai radikalesnis: koncerto stilius aštriai disonuojantis, artimas dvylikos tonų sistemai. Savo visumoje veikalas nepilnai įtikino. Stipriausia yra pirmoji dalis su ryškia, dinamine mušamųjų tema ir kondensuotu minties pravedimu. Toliau įspūdis silpnėjo; antroje dalyje girdėjome gražios linijos diatonišką styginių melodiją, palydėtą politonalių būdu; finale jautėsi minties išsklaidymas, didėjąs pabaigos link. Gal čia kiek kaltas ir dogmatiškas didesnio orkestro "tutti" vengimas: kai kur susidarė neįtikinančiai tuščių vietų. Pianistė Aldona Kepalaitė stovėjo prieš sunkų ir nevisai dėkingą uždavinį: jos partija sudarė tik vieną iš trijų solistinių vienetų, iš kurių fortepijono dalis vargu ar buvo ryškiausia. Ji skambino iš gaidų (tai pateisinama, rodant naują veikalą) ir buvo sąžiningai pasiruošus. Sudėtingas veikalas ėjo su tam tikru įtempimu; geriau surepetuotas, jis gal praskambėtų vieningiau.
Siuita iš "Daivos" baleto padarė vieningesnio įspūdžio. Čia buvo daugiau naujoviško dia-tonizmo bei įdomių, plačiau vestų polifoniškų išvystymų.

Paskutinis programos dalykas — Rečitatyvas ir arija "Les sept solitudes" O. V. Milašiaus žodžiais — sudarė kūrybiškai ryškiausią ir užbaigčiausią numerį. Kūrinio stilius — atonališkas, pažangiai naujoviškas, sakytume, lyg neoekspresionistiškas. Prie teksto apipavidalinimo prieita gan savotiškai, vietomis panaudojant melodeklamaciją; vokalinė linija vedama savotiškai laužytais intervalais, glaudžiai taikant prie žodžių; yra nuotaikos ir originalumo. Įdomu pažymėti, kad ir šio veikalo stilius artimas dvylikos tonų sistemai, tačiau kiek skirtingai jis skambėjo nuo jau minėto "trigubo" koncerto! Veikalas buvo puikiai atliktas Aldonos Stempužienės, su neklaidinga intonacija atonaliai vestoje melodijoje, su natūraliu įsijautimu į savotišką veikalo nuotaiką ir — tai ypač svarbu melodeklamuotuose epizoduose — su gražia prancūziška tarena (buvo dainuojama originalo kalba, nors programoje buvo pridėtas ir St. Sant-varo vertimas). Arijoje ir rečitatyve buvo pasiektas darniausias ansamblis tarp orkestro ir solisto.

Orkestrą sudarė apie 30 Čikagos simfonijos orkestro narių, aukštos kokybės muzikų. Buvo tik viena repeticija; sunkią programą vykdant, kai kur buvo jaučiama įtampa, bet visumoje programa praėjo pakankamai sklandžiai; daugelyje jiems aiškesnių vietų prityrę orkestrantai grojo tiesiog puikiai, ypač styginiai. Koncertą šiomis sąlygomis sėkmingai pravedant, nemažas nuopelnas priskirtinas dirigentui Dariui Lapinskui. Jo mostams galima prikišti tam tikrą kampuotumą; tai iš dalies gal kilo iš muzikos charakterio ir iš įtempimo, pravedant sunkią muziką, nepakankamai susirepetavus; šį trūkumą jis galės nesunkiai pašalinti ateityje. Užtat D. Lapinskas, kaip dirigentas, turi kitų, itin svarbių privalumų: neklaidingą ritminį tikslumą komplikuotų ritmų mišinyje, kuriuo pasižymi jo muzika: ji eina tai ketvirtinėmis, tai aštuntinėmis, tai lygiais, tai nelygiais penkių ar septynių smūgių metrais; šalia to, dirigentas sugebėjo parodyti nemažai įstojimų ir išlaikyti bendrą kūrinio liniją. Nors ir neišvengta koncerto eigoje tam tikro įtempimo bei smulkių netikslumų, bet drjsiai galima apibūdinti D. Lapinską kaip sugebantį, gabų dirigentą. Tačiau pirmoje eilėje Darius Lapinskas yra neabejotino kūrybinio talento kompozitorius, kuris jau dabar turi savo veidą, žino, ką daro ir kur eina savo kūryboje.

Būdami kaimynų engiama maža tauta, esame giliai prisirišę prie savo tautybės, atsieit, daugiau ar mažiau esame "siauri nacionalistai". Tokiais privalome būti tiek emigracijoje, tiek okupacijoje. Nuo to "išgijus", mums gresia pavojus išnykti kaip tautai. Nenuostabu, kad ieškome ir norime tautiškumo visur, taigi ir muzikoje.

Amerikos atmosfera nėra palanki smulkių tautų "nacionalizmui"; jis čia netrukdomas; svetur, jei didžioji politika to reikalauja, — palaikomas, bet juomi, kaip savitu reiškiniu, nesidomima. Vakariečių pasaulį dabar užvaldę naujieji muzikos stiliai irgi nėra palankūs muzikiniam tautiškumui, kaip buvo palankus vėlyvasis XIX amžiaus romantizmas, kada gimė didieji tautinio atspalvio kompozitoriai, pradedant Chopin'u, po kurio kiek vėliau sekė norvegas Griegas, čekai Dvoržakas ir Smetana, rusai Musorgskis, Borodinas ir daug kitų. Tautiniai bruožai, nors ir nėra tipingi mūsų laikų aromantiniam stiliui, bet vis dėlto yra galimi, kaip matėme iš Bela Bartoko, Stravinskio, na ir Dariaus Lapinsko pavyzdžių.

Iš muzikos istorijos žinome atsitikimų, kad "stilistinę išimtį" sudarą kūriniai kartais esti istoriškai reikšmingesni, negu "normali" atitinkamo kompozitoriaus kūryba. Žymusis čekų muzikos kūrėjas Bedrich Smetana rašė rimtas Wagnerio paveiktas operas; kartą Prahos restorane linksmą valandą jis susilažino su draugais, kad sugebėsiąs sukurti lengvą, komiškai-liaudišką operą. Per keletą savaičių, dėl "juoko" jis parašė savo "Parduotąją nuotaką", praėjusią ir išsilaikiusią viso pasaulio operų scenose; jo likusios, rimtos operos tebestatomos vien Čekijoje. Šiais laikais kompozitoriai turi tendenciją rašyti senoviškai ar folkloriškai stilizuotus kūrinius (dažniausiai siuitų formoje), kuriuose turi progos atsipalaiduoti nuo publikai sunkiai prieinamo savo "tikrojo" stiliaus ir pateikti kažką "archaiško" — lengviau suvirškinamo, nors ir per modernišką prizmę perleisto. Vienas pavyzdžių čia gali būti jau 70 metų peržengęs prancūzų modernistas Darius Milhaud, kurio itin gausioje kūryboje daugiau ar mažiau archaiškai stilizuotos siuitos yra šiuo metu bene daugiausia išpopuliarintos.

Grįždami prie Dariaus Lapinsko, konstatuokime, kad jo lietuviškos stilizacijos pavyzdys — "Mergaitės dalios" ciklas buvo tikrai vykęs: ryškus, savitas, spalvingas, na ir vis dėlto naujai skambąs, tiek lietuvių, tiek ir aplamai šių dienų publikos klausai.

Šiame straipsnyje buvo panaudota daug moderninę muziką apibūdinančių terminų. Jie nevisiems žinomi; tebūnie leista čia trumpai juos apibūdinti; jų kai kurie priklauso bendram muzikos lobynui, kai kurie išriedėjo iš naujesnės šių dienų plėtotės.

Chromatizmu vadinamas garsų sekimas, einąs vien postoniais; tai gali liesti tiek melodiją, tiek harmoniją; pasitaiko tiek tradicinėje, tiek naujoje muzikoje; nepasitaiko mūsų liaudies dainų melodijose. Diatonizmu vadinamas garsų sekimas, susidedąs iš tam tikra tvarka sumaišytų tonų bei pustonių. Įprasčiausią diatonizmą galime gauti, skambindami paeiliui baltuosius fortepijono klavišus. "Moderniškame diatonizme" tonai ir pustoniai gali būti sumaišyti visai kitokia, gan įvairia ir neįprasta tvarka. Tonali muzika yra tokia, kuri parašyta tam tikroje vienoje centralizuojančioje tonacijoje su viena, tam tikra pagrindine gaida; atonali muzika to neturi. Tradicinio pobūdžio muzika paprastai esti surišta su tonalumu; moderninė — kartais, bet nevisuomet — su atonalumu. Tikslus atribojimas čia nevisuomet galimas: kai kurios R. Wagnerio pastraipos su pažymėta tonacija yra artimos atonalumui, nors skamba romantiškai; esama aštriai moderniškai skambančių veikalų, kurie nėra tonalūs. Politonalizmu vadinamas principas, jei vienas balsas arba akordų eilė yra išlaikyti vienoje tonacijoje, o kitas balsas arba akordų eilė tuo pačiu laiku eina kitoje tonacijoje. Nors šios abi eilės tarp savęs kertasi, gerai akustiškai išbalansavus politoniški epizodai gali duoti visai darnius sąskambius. Politonalizmas yra natūraliai surištas su diatonizmu. Dvylikos tonų sistema, kurios sukūrėjas ir teorinių pagrindų nustatytojas yra neseniai miręs Arnold Schonberg, naudojasi visais oktavos pustoniais lyg "tonais". Ši sistema yra gal dirbtiniausia iš dabar naudojamų, bet ji tebėra gan nauja ir, ypač Amerikoje, šiuo metu yra "madingiausia", atitinka pagal "madingumą" abstraktizmą tapyboje. Dvylikos tonų principu parašyti veikalai yra ypač sunkūs klausyti neįpratusiai klausai; joje principialiai paneigiamas skirtumas tarp konsonanso ir disonanso (sąskambio ir nesąskambio), jis taip pat yra glaudžiai surištas su atonalumu.

Dariaus Lapinsko kūrybai skirti koncertai New Yorke ir Čikagoje sutraukė pilnas sales. Abiejuose koncertuose publika sukauptai ir atidžiai klausėsi jai neįprastos naujosios muzikos ir šiltai priėmė dirigentą-kompozitorių ir abu solistus. Bendra nuomonė — buvo tai nebanalus, tikrai neeilinis ir tikrai įdomus koncertas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai