Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTINIŲ TRADICIJŲ SVARBA IŠEIVIJOS ARCHITEKTŪROJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Arch. Vyt. P. Zubas A.R.I.B.A   
Architektūriniais klausimais išeivijos spaudoj pernelig retai ką užtiksi. Tam yra net keletas priežasčių. Viena: lietuvių architektūrinės tradicijos nedaug toliau kaimo statybos tesiekia. Antra: Pabaltijy j vienintelis universitetas neturėjęs architektūros skyriaus buvo Kaune. Nepriklausomos Lietuvos svarbesnius pastatus projektavo užsieny mokslinti, dažnai svetimtaučiai, architektai, o mažesnius — universaliai paruošti statybos inžinieriai atlikdavo. Tokiai padėčiai esant, negalėjo lietuvio architektūrinis skonis būti labai reiklus. Visuomenei architektūriniai klausimai buvo svetimi ir neįdomūs.

Šito visuomenės abejingumo ne-bepakęsdamas, Vladas Dubeneckis, žinomas besikuriančios Lietuvos architektas (Vytauto Didžiojo Muziejaus, Teatro, Čiurlionio galerijos ir eilės kitų žinomų pastatų autorius) 1925 metais "Bare" Nr. 1 rašė: "Raguotis vidury pievos: plėšia žolę ir gromuliuoja, ir žvairuoja į gėles. Kam tos ryškios ir erzinančios dėmės pievos vidury? — protestuoja jis. O tos dėmės — užkrečia, apvaisina visa — ir gėles, ir žoles, kurias raguotis maukia. Jos gi — šios raiškios dėmės-gėlės — menas suprasmina gyvenimo sintezę. Bet praktingos nuotaikos raguočiui — neinžiiebti gėlių esimo giliosios prasmės ...".

Iš Lietuvos atsivežtos architektūrinės normos ir skonis galioja ir išeivijoj. Nors Amerikos kontinente architekto profesija yra geriau žinoma kaip nepriklausomoj Lietuvoj, bet proporcingai gyventojų skaičiui jų čia yra 3-4 kartus mažiau, kaip Vakarų Europoj ar Skandinavijoj. Daugumą mažesnių pastatų čia "projektuoja" pats savininkas, statybininko padedamas. Dėl to ir išeivijoj lietuvio architektūrinis išprusimas nepakilo. Kalti čia ir architektai, kurie, nenu-matydami galimybės iš lietuvių užsakymų pragyventi, retai architektūriniais klausimais spaudoj pasisako.

Architekto Edm. Arbo gausiai iliustruotas (11 foto  nuotraukų) straipsnis "Sakralinės architektūros klausimu" š. m. Aidų Nr. 3 pateikia gerą šių dienų bažnytinės architektūros skerspiūvį. Autorius paliečia išeivijai svarbų tautinio išlikimo klausimą, kai primena, kad liturginės reformos skatina J bažnytinę architektūrą įvesti tautinės kultūros tradicij as. Taip pat j is teisingai pastebi, kad naujos reformos bažnytinėj architektūroj padės geriau pasiekti šių dienų žmogų — jaunimą. Aplinkos įtaka žmogui yra visada didelė. Tautiniai elementai lietuvių bažnyčių architektūroj, be abejonės, padėtų pasiekti ir išlaikyti mūsų jaunimą lietuvių tarpe.

Bažnyčia — daugiausia paplitęs viešasis pastatas išeivijoj, tad natūralu pirmiausia ten ir ieškoti lietuvių architektūros elementų. Tačiau šiaurės Amerikoj lietuvių parapijų bažnyčias, turinčias architektūriškai ką nors artimo lietuvio dvasiai, tur būt, suskaitytumėm ant vienos rankos pirštų. (Trys Kryžiai ar šv. Kazimiero paveikslas altoriuj yra mums labai brangūs, bet nepadarys bažnyčios lietuvių architektūros paminklu I. Daugumas j ų bu vo pro j ektuota svetimų architektų pagal klebonų ir parapijos atstovų nurodymus. Prisidėti prie Amerikoj gimusio lietuvio tautinės sąmonės ugdymo tokie pastatai nieko negali.

Reta proga architektūriniu atžvilgiu "atlietuvinti" išeivijos bažnyčios vidų atsirado su liturginiais pakeitimais. Kiekviename didesniame mieste rasime pavyzdžių, kur senas bažnyčias architektai naujų medžiagų, spalvų ir modernių formų pagalba vykusiai pritaikė šių dienų žmogaus dvasiniams poreikiams. Tačiau ne retai, palyginti, naujose bažnyčiose lietuvių parapijų atstovai, pasitelkę statybininkus, ne tik neišnaudoja progos bažnyčias "atlietuvinti", bet net sugadina buvusius pakenčiamus ansamblius.

Išeivija, dedanti milžiniškas pastangas išlikti priaugančiose kartose, iki šiol tik retais atvejais atkreipė dėmesį į tautinių elementų svarbą lietuvių viešųjų pastatų architektūroj ar apdailoj. Neminėsiu čia institucijų, kurių statybose šie elementai stipriau jaučiasi. Tačiau tos 3 ar 4 institucijos kvėpuoja lietuviška aplinka, tautine tradicija, ir norėčiau lažintis, kad jos gyvuos, kai visos kitos seniai bus išnykę. Mat, jeigu architektūra yra sustingusi muzika, tai jos melodiją girdi, jos kalbą supranta visi. Ją supras ir ja didžiuosis ir svetimasis, ir ta mūsų ainis, kuris lietuviško žodžio jau nebeištars.
Arch. Vyt. P. Zubas A.R.I.B.A
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai