Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
AUKOJIMAS
Aš pirmą kartą paguldžiau
Ant žemės mažąją dukrelę —
Išėjęs pašalas,
Žolė gyva.
Ir suošė pušis gūdžiau . . .
Bet nieko aš nepamačiau.
Tiktai pravirkai tu balsu —
Ir man baisu ir man baisu —
Kodėl ant žemės paguldžiau,
Kam suošė pušis gūdžiau . .
KELEIVIS IR UGNIS
Senovėje buvo kartą
Labai šalta žiema.
Vienas keleivis keliavo tolimą kelią,
Jam bekeliaujant,
Atėjo naktis.
O šonuose driekės kaimai,
Pakelėje sodybos,
Ir visuose namuos
Kalbėjo ugnis:
— Tu išėjai,
O aš neisiu.
Man čia gera —
Aš čia paklota, užklota ir papenėta
Ir švariu vandeniu akys nuplautos —
Gyvenk ramybėje su manimi ...
Vienas keleivis keliavo tolimą kelią . . .
KELIONĖS GALAS
Kur eini, žmogau? — paklausė upė.
— Einu į šalį, kur saulė svyra.
O tenai buvo kalnai ir kloniai,
Miškai ir pievos —
Visur neapsakomas grožis . . .
Tiktai nebuvo debesų ir vėjo,
Žvėrių ir paukščių,
Nebuvo drugių . . .
Ir bekeliaujant pajūriu,
Sukranksėjo juodvarnis viršum galvos.
Akis pakėlęs pamačiau,
Kad marios juda,
Kad atplaukia senelė
Su laivele.
Dabar aš noriu paklausti:
Ar tu esi mano mirtis?
RUDUO
Brazdina vėjai šakas —
Širdis neištvers.
Aš verkdamas glostau saulelės jau šaltas rankas
Kaip mirusios dukters.
Kas ją bevėstančią šildys,
Kas ją aklą tausos,
Kai sklidinai prisipildys
Ir mūsų akys tamsos.
|