Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTŲ INSTITUTO DARBAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Trumpa   

Paskutinis Baltų Studijų instituto darbų dvigubas tomas (Commentatio-nes Balticae) tęsia toliau Baltijos tautų kultūros ir politines istorijos tyrinėjimą, šiame tome yra 9 studijos iš kurių keturios parašytos lietuvių ir liečia Lietuvos praeitis ir dabarties problemas. K.J. Čeginskas rašo apie rusifikaciją Lietuvoje XIX a. ir lietuvių pastangas priešintis jai, Juozas Jakštas studijuoja Baltijos (daugiausia Lietuves) erdvę XIV a. kryžiaus karų žygiuose, Povilas Rėklaitis aprašo Lietuvos pilių bažnyčias ir Pranas Zunde duoda apžvalgą sovietinės Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų. Lothare Schultzės studija apie konstitucinę raidą Baltijos valstybėse po 1940 m. taip pat nagrinėja konstitucinius pasikeitimus sovietinėje Lietuvoje.

Tame pačiame leidinyje yra dar viena Paul Campe parašyta studija apie Vidžemės bažnyčių vidaus įrengimus. XVII-XVIII amžiuose, studija apie estų tautos kilmę (G. Ney), apie Anton Hansen Tammsaare, Oscar Wilde ir Eino Leino santykius (Herbert Salu) ir Mihkel Toomse studija apie daugiskaitos trečią asmenį estų kalboje. Apžvalgoje duodama Instituto veiklos žvalgą 1957-1959 laikotarpyje ir E. Sturms, J. Marko, G. Suits, A. Tam-mermann ir Nikolai Koestner nekrologai. Iš šių pastarųjų lietuviams bus ypač naudingas latvių archeologo Eduardo Sturmso biografija ir jo raštų bibliografija.

K.J. Čeginskas, atrodo, specializuojasi XIX a. Lietuvos istorijoje. Rinki-nyj "Kovos metai dėl savosios spaudos" (Chicago, 1957) buvo atspausta jo įdomi studija apie lietuvių tautos atgimimo'pradmenis. XDC a. reikalingas savo istoriko. Ligi šiol be M. Roemerio, kurio studija lenkų kalba pasirodė 1908 m., niekas nebandė sintetiškai pažvelgti į XIX a. Lietuvos istoriją. Tiesa, atskirais klausimais buvo nemaža rašyta, bet bendras vaizdas, koks jis, pavyzdžiui, pateikiamas A. Šapokos redaguotoje istorijoje (rašyta Povilo Šležo,, arba pas Sruogienę ir K. Jurgėlą (anglų kalba) yra klaidingas. Man atrodo, kad jeigu kas norėtų teisingai suprasti XIX a. Lietuvos istoriją, išeities tašku turėtų pasirinkti A.J. Toynbee tezę a-pie dominuojančią mažumą ir dominuojamą daugumą, kurią tas žinomas britų istorikas plačiai išdėstė savo daugiatomėje "A Study of Histo-ry". Aišku, kad pati lietuvių tauta toj teritorijoj, kurioje jai teks ateityj vaidinti toks didelis vaidmuo, buvo dominuojamoji dauguma ligi pat XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių. Ligi 1795 metų dominuojanti mažuma Lietuvoje (etnografinėje Lietuvoje) buvo lenkai ir sulenkėję lietuviai (dvarininkija ir iš dalies kunigija). Po 1795 metų atsirado nauja dominuojanti mažuma — carinės Rusijos administracija ir kariuomenė Lietuvoje. Per didžiąją dalį XIX a., galima sakyti, ligi "Aušros" ir Varpo" pasirodymo, kova vyko ne tarp lietuvių ir rusų ir ne tarp lietuvių ir lenkų, bet tarp rusų ir lenkų. Pati lietuvių tauta tebuvo įrankis toje kovoje, kuriuo kartais pasinaudojo lenkai (1794 ir 1831 m. sukilimuose), kartais — (1863-4 m. sukilime).

Man atrodo, kad K. J. Čeginskas savo paskutinėje studijoje išleido iš akių šį pagrindinį faktą. Dėl to ir su jo išvadomis nevisada galima sutikti, ypač kas liečia antrąją studijos dalį, kurioje jis kalba apie lietuvių-rusų konfliktą (Auseinandersetzung). Juk iš tikrųjų ligi XIX a. antros pusės tokio konflikto visiškai ir nebuvo. Ką bendro su lietuvių tauta turėjo O-ginskio, čartoryskio, Lelevelio, ar Konarskio politika? Konfliktas tebuvo tarp lenkų ir rusų. Mano galva, rusų-lietuvių konfliktas atsirado tik po 1863 metų, kai carinė administracija ėmė kovoti su vyskupo Valančiaus organizuotomis blaivybės draugijomis, kai prasidėjo kova dėl parapinių mokyklų ir dėl lietuviškos spaudos. Toje kovoje ir iškilo lietuvių tauta.

Užtat sunku būtų sutikti su Čeginsko išvada, kad 1863-1864 m. sukilimas buvo "didžiausia Lietuvos nacionalinė katastrofa" (123 p.). Lenkams taip. Charakteringai rašė savo atsiminimuose J. Pilsudskis, kad, jo tėvų nuomone, tas sukilimas buvęs ne tik tragedija, bet nusikaltimas. Tarp kita ko, visos tolimesnės Pilsudskio politinės programos išeities tašku buvo anas sukilimas. Lietuvių požiūriu, tik kada Oginskių, čartorys-kių, Sierakauskių ir Kalinauskių vietoje į pirmas kovos linijas stojo kaimo daraktoriai ir knygnešiai, tik tada prasidėjo rusų-lietuvių konfliktas, iš kurio išaugo Easanavičiai, Kudirkos, Šliupai, Vaižgantai ir kt.

Juozas Jakštas savo studijoje apie Baltijos erdvę XIV a. kryžiaus karų sąjūdyje duota bendrą tų karų apžvalgą ir plačiai sustoja tes XIV a. antros pusės kryžininkų žygiais prieš Lietuvą, pasinaudojant Vokiečių ordinu, kaip išeitis baze. Ypač plačiai analizuoja Jakštas ligi šiol mūsų istorikų beveik nenaudotus prancūzų Pilypo de Me-zieres raštus. Būdamas viduramžinės Europos istorijos specialistas ir kartu gerai pažindamas Lietuvos istorijos šaltinius, J. Jakštas moka įausti Lietuvos įvykius į bendrą Europos istorijos vyksmą, ko kartais trūksta kitiems mūsų istorikams. Viena smulkmena, kuri geriau negu kas nors kita pademonstruoja, kaip sunkus istoriko darbas emigracijoje. J. Jakštas, cituodamas XV a. vokiečių kronikininką Vygandą Marburgietį išnašoj pažymi kad kadangi "Scriptores rerum Prus-sicarum" jam buvo neprieinami, jis turėjęs pasinaudoti kita Vygando kronikos laida  (146 p., 24 išnaša).

Originali, gerai dokumentuota ir aprūpinta gausiomis iliustracijomis ir planais Povilo Rėklaičio studija apie pilių bažnyčias Lietuvoje. Tokių bažnyčių jis randa Gardine, Naugarduke, Vilniuje ir Trakuose. Savo studijoje Rėklaitis plačiai naudojasi paskutiniais lietuvių ir lenkų istorikų ir archeologų darbais, šia savo studija ir kitais straipsniais (pvz. Lietuvių enciklopedijoje) P. Rėklaitis pasirodo esąs rimtas Lietuvos meno ir kultūros istorijos tyrinėtojas.

Naudinga Prano Zundės bendro lavinimo mokyklų apžvalga sovietinėje Lietuvoje. Iš jos matyti, kad autorius seka sovietinės Lietuvos spaudą, nors atrodo, ne visa toji spauda jam buvo prieinama. Pavyzdžui, jis visiškai nemini žurnalo "Tarybinė mokykla", "Moksleivis", Vilniaus Pedagoginio instituto "Darbų,"nors tie leidiniai būtų labai naudingi, ypač švietimo politikai nustatyti. Gerai, kad autorius pateikia nemaža statistikų ir palyginamųjų lentelių su Nepriklausomos Lietuvos ir Vakarų Vokietijos mokyklomis.
Commentationes Balticae, VI-VII tomas, 1958-59. Bonn, 1959, 439 p.
V. Trumpa

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai