Aidai.eu Apžvalga

DAR DĖL "TIKĖTI" VARTOJIMO

Parašė L. Dambriūnas

Tuo klausimu tiek jau prikalbėta, kad naujausieji aiškintojai nebesusigaudo, kas ankstesniųjų buvo rašyta, ir arba kartoja senesnius teigimus, arba gina, kas nėra draudžiama.

Taip atsitiko ir Pauliui Rabikauskui, kuris paskelbė straipsnį Tikiu Dievą ar Tikiu į Dievą (Aidai, 1968 Nr. 10, 460). Jis žino, kas tuo klausimu rašyta iki 1953 m., kada pasirodė St. Ylos knygelė "Religinės terminijos klausimu", bet nepastebėjo nei kan. K. Steponio ir kun. St. Ylos straipsnio Liturginės problemos (Lux Christi, 1965 Nr. 1, 64), nei mano Veiksmažodžio "tikėti" vartosenos klausimu (Gimtoji Kalba, 1965 Nr. 3-4, 33:38). Jei būtų pastebėjęs, būtų ir savąjį kitaip parašęs. Dabar jis kartoja tą patį, ką aiškino ir kan. K. Ste-ponis, ir kalba apibendrinamai apie kalbininkus, tartum jie visi būtų vienos nuomonės tuo klausimu.

Paulius Rabikauskas, kaip ir kan. K. Steponis, nurodo eilę teologų, kurie aiškina, kodėl bažnytinėje lotynų kalboje įvestas prielinksnis in (credo in Deum), kurio klasikinėje lotynų kalboje nebuvo. Mat, teologai daro skirtumą tarp credo Deum (tikiu Dievą) ir credo in Deum (tikiu į Dievą). P. Rabikausko žodžiais tariant, "tikėti Dievą (Kristų) reiškia pripažinti faktą, jog Dievas yra...; tikėti į Dievą (Kristų) reiškia visa būtybe pasinešti į Dievą, įsijungti į Kristų, tapti jo mistinio kūno nariu, pilnąja prasme priimti krikščioniškąjį tikėjimą... Tą krikščioniškam tikėjimui savitą judėjimą, pasine-šimą, įsijungimą ir norėta išreikšti žodeliu į (lotyniškai "in".) šitaip prof. Chr. Mohrmann aiškina šv. Augustino žodžio tikėti vartoseną.

P. Rabikauskas toliau nurodo, kad, teologų manymu, tikėti su prielinksniu į galima vartoti, tik kalbant apie Dievą ir tris Jo asmenis, o kalbant apie Bažnyčią, šventuosius ir kitką, reikia sakyti tikiu ką. Taigi tikiu į Dievą, į Kristų, į Šv. Dvasią, bet tikiu šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą ir t. t. Abu minėti lietuviai teologai pataria ir lietuviams nesiskirti nuo kitų tautų ir vartoti tikiu į Dievą, nes tikiu Dievą skiriasi nuo pirmojo posakio savo reikšme ir jo atstoti negali.

P. Rabikauskas toliau pavyzdžiais parodo, kad ir senųjų lietuvių tikybinių raštų autoriai tokį skirtumą aiškiai darė. Tačiau reikia abejoti, ar tų jo pavyzdžių pakanka "tradicijai" patvirtinti. Paieškojus galima rasti nemaža ir priešingų pavyzdžių. Pasitenkinsime čia keliais: Tikiu Dievą Tėvą Visagalį Mažv. 12, 7 (cit. iš Frenkelio Syntax der litauischen Kasus 136); Tikiu Jėzų dangun žengusį Mažv. 296; netik Kristų prisikėlusį Bret. Postilė II 21; Netiki dievystės Kristaus SP I 251. Taip pat ir Apaštalų tikėjimo išpažinime, kur sakoma: tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą — tas prielinksnis į čia faktiškai vartojamas prie visų trijų galininkų (Dvasią, Bažnyčią, bendravimą). Ir taip yra, pradedant seniausiu lietuvišku tekstu iš XVI a. pradžios ir baigiant prel. F. Bartkaus maldaknyge "Būk mums malonus". P. Rabikauskas teigia, kad "būtų buvęs stebuklas", jei būtų senuose lietuvių raštuose pasitaikę tikėti Dievą (be prielinksnio) ir tikėti j Bažnyčią (su prielinksniu). Atrodo, kad tokių stebuklų vis dėlto yra buvę, nors anie rašytojai ir negalvojo, kad jie buvo stebukladariai.

Kun. St. Yla tokiam skirtumo darymui nepritaria, pažymėdamas, kad nėra reikalo laikytis čia tos "krikščioniškos tradicijos", juoba kad tas prielinksnis in įvestas į graikų ir lotynų kalbas, kaip spėja kan. K. Steponis, iš hebrajų kalbos. St. Yla nurodo, kad ir lietuvių religinėje literatūroje ne visi vartojo posakį su prielinksniu. Todėl jis siūlo "grynai lietuvišką" posakį — be prielinksnio (tikiu Dievą), nes ir mūsų kalbininkai taip pasisakė prieš 30 metų (Gimt. Kalba, 1936 Nr. 10).

Kalbininkui iš tikrųjų čia gali būti dvi problemos: 1. ar posakis tikėti į ką lietuvių kalboje yra galimas ir pateisinamas ir 2. ar posakių tikėti ką ir tikėti į ką skyrimas reikšmėmis, kaip daro teologai, yra pateisinamas kalbos atžvilgiu?

Atsakant į pastarąjį klausimą, atrodo, bent šio rašinio autoriui, kad tokia teologų distinkcija yra dirbtinė, nesiremianti gyvosios kalbos sintaksine struktūra. Kalbos logika reikalauja štai kokio nuoseklumo: jei tikiu į Dievą reiškia "tikiu Jį esant ir Jį priimu, pripažįstu", tai lygiai tokia pat sintaksinė konstrukcija tikiu į Bažnyčią reiškia "tikiu ją esant ir ją priimu, pripažįstu". Ir jeigu tikiu Dievą reiškia tik "tikiu Jį esant" ir daugiau nieko, tai ir tikiu Bažnyčią reiškia "tikiu ją esant" ir daugiau nieko, t. y. jos nepripažįstu. Tokia nelogiška teologų distinkcija, be abejo, nėra praktiška, o, anot St. Ylos, ji nėra jokia dogma, jokia krikščioniška tradicija.

Atsakant į pirmąjį klausimą, reikia pasakyti, kad posakis tikėti j ką yra mūsų kalbos faktas, kaip ir tikėti ką, ir kad abu faktiškai jie reiškia tą patį. Abu šie posakiai faktiškai reiškia ne tik tikėjimą kieno nors buvimu, bet kartu implikuoja ir tikimo dalyko pripažinimą. Pvz. tikiu demokratiją (tikiu į demokratiją) reiškia: ne tik žinau, kad toks dalykas yra, bet ir pripažįstu jo reikalingumą. Abiem posakiam pavyzdžių mūsų kalboje, kaip senojoje taip ir dabartinėje, yra pakankamai. Be to, tikėti vartojamas dar ir su kitais linksniais: su naudininku (tikėti kam), su įnagininku (tikėti kuo) ir net kartais su kilmininku. Pavyzdžių esu pateikęs minėtame straipsnyje Gimtojoje Kalboje.

Gali kilti klausimas, kaip ir kodėl atsirado du vienareikšmiai posakiai (tikėti į ką šalia tikėti ką). Galima sutikti, kad tikėti į ką yra naujesnis posakis. Jis gali būti vienas iš daugelio prielinksninių posakių daugėjimo pavyzdžių. Kalbininkai pripažįsta, kad aplamai ide. kalbų raida vyksta linksnių mažėjimo kryptimi. Vietoj veiksmažodžio su linksniu imama vis dažniau vartoti veiksmažodį ir linksnį su prielinksniu. Pvz. vietoj atsiskyrė ko, priklauso ko, pavirto kuo, stebisi kuo dabar dažniau sakoma atsiskyrė nuo ko, priklauso nuo ko, pavirto į ką, stebisi iš ko. Sakoma muša pagaliu ir muša su pagaliu, guli lovoje ir guli ant lo*-vos. Taip pat sakoma žiūrėti ką ir žiūrėti į ką, įsižiūrėti ką ir įsižiūrėti į ką, įsimylėti ką ir Įsi mylėti į ką ir t. t. Todėl nieko nuostabaus, jei šalia tikėti ką atsirado ir tikėti į ką. Tai gali būti natūralios raidos rezultatas. Tiesa, kai kurie kalbininkai spėjo, kad tikėti į ką gali būti vertinys iš kitų kalbų (plg. credo in Deum, wierzę w Boga ir kt.), tačiau niekas to dar neįrodė ir net nebandė įrodinėti. Vadinas, tai tėra tik spėjimas. Galimas daiktas, kad kitos kalbos bus paskatinusios, suaktyvinusios mūsų kalboje esamą polinkį. Kol turime tokią padėtį, svetimybių atžvilgiu galioja toks principas: kalbos faktai, kol nėra įrodyta, kad tai svetimybės, turi būti laikomi savais ir nevengiami. Todėl ir tikėti į ką laikytinas savu tiek pat, kaip ir tikėti ką.

Bet net jei ir būtų įrodyta, kad tikėti į ką yra vertinys, tai tuo dar nebūtų įrodyta, kad jis nereikalingas, nes mes ne tik svetimų žodžių, bet ir verstinių posakių bendrinėje kalboje išvengti negalime ir daugelio jų nevengiame, pvz. kreipti į ką dėmesį, vesti derybas, traukti atsakomybėn ir kt. (Plg. mano: Svetima įtaka lietuvių kalboje, Gimt. Kalba, 1968 Nr. 1-2, 7). Tad belieka paskutinis klausimas: ar tikėti į ką reikalingas? Atsakymas — taip, netgi būtinas. Be šio posakio jokiu būdu apseiti negalime. Labiausiai jis reikalingas, veiksmažodinį posakį verčiant daiktavardiniu, pvz. tikėti į Dievą ir netikėti į Dievą verčiant į tikėjimas į Dievą, netikėjimas į Dievą. Vartojant tik tikėti Dievą ir netikėti Dievo, daiktavardiniai posakiai būtų: Dievo tikėjimas ir Dievo netikėjimas. Tokie posakiai yra dviprasmiški (kilmininkas čia turi genetivo subjektyvo ir gen. objektyvo reikšmę), nelabai patogūs ir dėl to vengiami. Su tokiomis sunkenybėmis susidūrė ir Juozas Girnius savo knygoje "žmogus be Dievo". Vengdamas kilmininko, jis ten dažnai vartoja galininką — tikėjimas Dievą, bet ir tai padėties anaiptol neišgelbsti. Imkime pavyzdžiui kad ir tokį sakinį: žmogus be Dievo iš tiesų tėra žmogus be tikėjimo į Dievą. Išbraukime čia prielinksnį ir gausime kalbinę nesąmonę. Tokia nesąmonė kitoje vietoje kaip tik ir pademonstruota, gal būt, kalbos taisytojui persistengus: Be tikėjimo Dievą nėra amžinybės vilties. Trumpai kalbant, tokie posakiai, kaip tikėjimas į Dievą, tikėjimo į Dievą, tikėjimui į Dievą yra būtini. Jų negali atstoti tikėjimas Dievą, tikėjimo Dievą, tikėjimui Dievą ar Dievo tikėjimas, Dievo tikėjimo, Dievo tikėjimui ir pn.

Vadinas, iš vienos pusės turime veiksmažodinį posakį tikėti į Dievą ir atitinkamą daiktavardinį tikėjimas į Dievą (tikėjimo Į Dievą, tikėjimui į Dievą ir t. t.). Iš kitos pusės — tikėti Dievą ir tikėjimas Dievą (tikėjimo Dievą, tikėjimui Dievą ir t. t.). Tos rūšies daiktavardiniai posakiai, kaip matėme, nevartojami. Vadinas, posakio be prielinksnio vartojimo laukas yra dvigubai siauresnis: vieno galininko užtenka prie veiksmažodžio (tikėti ką), bet vieno galininko neužtenka prie iš to veiksmažodžio padaryto daiktavardžio. Jeigu taip, tai ar ne geriau (nuosekliau) sakyti: jis tiki į Dievą ir jo tikėjimu į Dievą aš neabejoju, negu sakyti: jis tiki Dievą ir jo tikėjimu į Dievą aš neabejoju? Todėl manyčiau, kad praktiškai priimtinesnė ta forma, kuri turi platesnį pritaikymą, šiuo atžvilgiu mano ir minėtų teologų pasirinkimas sutampa, nors Ir skirtingais motyvais. Kadangi visos kalbos Apaštalų tikėjimo išpažinime vartoja prie-linksninę formą, tai gal nėra ko ir mums skirtis. Kalbos atžvilgiu, kaip minėta, jos abi geros.

Pagaliau dar gali kilti klausimas, ar, priėmus prielinksninę formą, kita (be prielinksnio) atmestina kaip nereikalinga? Visai ne. Kaip kitos, taip ir mūsų kalba turi skirtingos formos (struktūros) vienareikšmių posakių, kurie vartojami lygia teise šalia vienas kito. Pvz. šalia pilnų linksnių formų žalioje pievoje sakome ir žalioj pievoj, šalia šalutinio sakinio kai saulė patekėjo — padalyvinį posakį saulei patekėjus, šalia pavirsti kuo — pavirsti į ką, džiaugtis kuo ir džiaugtis dėl ko ir t- t. Taigi ir posakis tikėti ką šalia tikėti į ką gali likti. Jo gyvybingumą bei reikalingumą, kaip ir visų lygiagre-tybių, parodys tolimesnė kalbos raida.

L. Dambriūnas

Sukurta: Kretingos pranciškonai