|
"AKADEMIŠKA" REKLAMA IR "MUŽIKIŠKA" KRITIKA |
 |
 |
 |
Dr. H. Nagys "Nepriklausomoj Lietuvoj" neseniai aliarmavo, ar neprieiname blogesnės padėties už tą, prieš kurią savo laiku (1958) buvo reaguota 60-ties pareiškimu "Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui".
To pareiškimo sukeltas sambrūzdis vis nepamirštamas. Tiek tada dėl jo prisipiktinta, kad, rodos, tas 60-ties balsas buvo "nubalsuotas" tik "tautos gėda" ir "beždžionės aktu". Bet ar būtų buvę taip subrusta, jei nebūtų buvę pataikyta į skaudžią žaizdą?
O buvo tada "manifestuotas" tik paprastas įspėjimas, kad iš "reklamos mugės" dar nereikia kurtis "gyvo kultūrinio gyvenimo iliuzijos", kad reikia kritikos, kuri rek-lamiškai neaukštintų kūrybiniais laimėjimais to, kas tėra niekiniai bandymai.
žinoma, daug ko pozityviai paniekti anas 60-ties pareiškimas negalėjo. Vis dėlto kuriam laikui jis bent susantūrino reklamą. Ilgainiui susidarė "kompromisinė" padėtis: reklama paliekama populiariajai spaudai, bet iš žurnalų laukiama kritikos žodžio.
Tačiau dabar vėl užsimojama kritikos žodžiu piktintis net ten, kur jam ligi šiolei buvo palikta vieta. Šitokio nusiteikimo būdingas simptomas buvo užpuolimas vieno mūsų pagrindinių kritikų, rašančio "Aiduose". Dvejopu atžvilgiu šis užpuolimas būdingas: 1. užsipuolama "akademiškumo" vardan ir "ginant esminius literatūros reikalavimus", 2. užsipuolamas ir pats žurnalas, kam to mūsų kritiko žodžiui duoda vietos. Galima atlaidžiai nusišypsoti, kai, ginant "aka-demiškumą", demonstruojamas intelektualinis nepajėgumas: iš "pensininkų romano" termino savivališkai prisidaroma absurdinių tezių ir kovojama su tokiu būdu pasistatytu vėjo malūnu. Bet noromis nenoromis reikia pasisakyti, kai "akademiškumo" vardan pereinama ir į redaktoriaus kurstymą žurnale užgniaužti kritikos žodį.
Akademiškumas reiškia dalykišką tiesumą. Ta pati jo prasmė ir kritikoj — įžvalgus vertinimas. O kas kokiu temperamentu vertina, tai priklauso nuo paties žmogaus. Kaip skyrėsi V. Mykolaitis - Putinas ir B. Sruoga, taip skiriasi A. Vaičiulaitis ir A. Sietynas. Gi kai paneigiamas "akademiškumas" ir prikišamas "mužikiškumas" vien dėl tiesaus žodžio, tai operuojama nebe akademiškumu, o sakmiškumu. Reikia salone kalbėti tik tai, kas komplimentiškai glosto, ir nutylėti, kas ką nors užgautų kaip nemaloni tiesa. Betgi kūrybos kritika — nebe asmeninių santykių plotmė. Kritikos akademiškumą matuoti saloniškumu — tai faktiškai kėsintis kritiką pakeisti reklama, nes tik reklama visada lieka salo-niškai "akademiška".
Nei tikras akademiškumas nereiškia saloniškumo, nei tiesumas — "mužikiškumo". Neketiname baimintis laisvo kritikos žodžio. Manome, kad ir žurnalo skaitytojai laukia tiesios kritikos, o ne reklaminių pagyrų. Be abejo, visiems būtų džiugu sulaukti tik stiprių kūrinių. Bet niekada niekur taip nebuvo ir nebus. Dėl to ir reikia reklamą atsverti kritiniu vertinimu. Tuščios liaupsės tik vaikiškai liūliuotų, žadinti gali tik kritinė vėsuma. Savo kūrybinę prasmę turi ir kritika.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
