| |
|
|
|
BAŽNYČIA, KURIAI "PRIEŠTARAUJAMA" |
 |
 |
 |
|
Parašė J. Vaišnora
|
Paskutiniais metais tiek demokratinėse Vakarų valstybėse, tiek ir rytų Europos komunistiniame režime ėmė reikštis stiprus ir radikalus visose srityse prieštaravimas, keliamas ypačiai jaunimo. Vakaruose prieštaravimo procesas apėmė visas visuomeninio gyvenimo sritis, bet ypačiai nukrypo prieš visokios rūšies autoritarizmą, kapitalizmą ir imperializmą, laikant autoritarizmą ir imperialistinį kapitalizmą dviem šulais, ant kurių laikosi šių dienų "sistema". Prieštaraujantieji nori šią "sistemą" sugriauti.
Ir Bažnyčia neliko laisva nuo prieštaravimo bangų, kurios atėjo ne iš išorės, o kilo jos pačios viduje. Pradėjo Bažnyčiai priešintis net geriausi jos vaikai. Dažnai prieštaraujančių eilėse matom jaunus kunigus, pilnus entuziazmo ir dažnai geros valios. Tasai prieštaravimo faktas daugelį piktina. Tačiau reikia prisiminti, kad tai nėra visai naujas reiškinys, kad vidinio prieštaravimo, kartais daug radikalesnio už šiandieninį, būta ir seniau. Tik prisiminkime fratiče-lių, spiritualų, valdiečių, Viklefo, Huso, Liuterio, Kalvino, jansenis-tų ir modernistų laikus.
Kas šiandien prikišama Bažny-nyčiai? Įvairius priekaištus galima suvesti į šiuos pagrindinius: Bažnyčios "autoritarizmas", "institu-cionalizmas", ryšiai su kapitalizmu ir "konstantinizmas". Pabandysime bendrais bruožais paaiškinti, ką tai reiškia.
Autoritarinis Bažnyčios pobūdis reiškiasi tuo, kad šių dienų Bažnyčioje "Dievo tauta" — liaudis mažai arba nieko nereiškia. Ji nedalyvauja ją pačią liečiančių sprendimų formulavime. Nepaisoma to, ką liaudis mano, jos turimų charizmų. Vienu žodžiu, Bažnyčia yra perdaug "klerikalinė", nes visa valdžia yra hierarchijos rankose; toji hierarchija paskiriama iš viršaus, gi Dievo tauta negali dalyvauti, parenkant savo ganytojus.
Bažnyčios institucionalizmas reiškiasi tuo, kad vietoje Bažnyčios - paslapties vyrauja Bažnyčia - institucija, vietoj charizmatinės Bažnyčios — įstatymo Bažnyčia, vietoje Bažnyčios - Dievo tautos — hierarchinė Bažnyčia. Vienu žodžiu, vyrauja "institucija": tai, kas yra pastovaus, statiško, legalistiško, sklerotiško, vietoj "vyksmo", kuris nuolat atnaujina pradinę malonę, kada Bažnyčia dar buvo laisva nuo dusinančių struktūrų, kada buvo atvira viskam, kas nauja, Dabar yra tik "statika".
Toliau Bažnyčiai prikišama, kad ji fiandien yra susirišusi (ir todėl susikompromitavusi) su kapitalizmu, kuriam suteikia moralinę priedangą. Tuo būdu Bažnyčia pasidaro vienu kapitalizmo struktūros ramsčiu ir bendradarbe to išnaudojimo, kurį kapitalizmas vykdo vargšų nenaudai, ypač vad. "trečiajame" pasaulyje. Prieštarautojai sako, kad kol Bažnyčia neatsiribos nuo kapitalizmo Ir nestos aiškiai vargšų pusėje, JI niekad nebus Kristaus Bažnyčia, t. y. "vargšų Bažnyčia".
Pagaliau Bažnyčiai prikišama "konstantinizmo" faktas — Bažnyčia yra susirišusi ir kompromi-tuojasi su pasauline valdžia n<t Ir tada, kai toji valdžia yra diktatorių rankose arba nepaiso lai. vr, ir sąžinės principų. Bažnyčia laikosi "jėgos" politikos, pati jausdamasi jėga tarp kitų pasaulio jėgų. Bažnyčia kuria pasaulietišku mo formas — krikščioniškai didingas ir galingas struktūras, kurios lenktyniuoja su laicistinėmis struktūromis, siekdama tuo savo įtaką išplėsti pasaulio žmonių tarpe.
Iš visų tų priekaištų prieštarautojai daro išvadą: yra priešginybė tarp realios Bažnyčios esmės, tarp joje gyvenančio Kristaus ir tos Bažnyčios apraiškų, iš kurių niekas negali atpažinti, kad tai yra Viešpaties Kūnas (nors faktiškai ji yra tuo Kūnu). Kitais žodžiais tariant, šių dienų Bažnyčia nesanti signum elevatum inter nationes — Dievo vėliava, .iškelta virš tautų, kad jas kviestų ir vestų į išganymą. Ji nesanti Kristaus joje buvimo ženklas ir Bažnyčios dieviškumo įrodymas.
Ne šio straipsnio uždavinys analizuoti ir kritikuoti šiuos priekaištus, išklausant, kas juose yra gero ir teisingo, kas blogo ir neteisingo, kas iš jų priimtina ir kas atmestina, čia norima apsiriboti vien tik bendru tokio radikalaus ir visuotinio prieštaravimo fakto vertinimu.
Pirmiausia reikia bandyti surasti priežastis, iš kurių kilo tasai prieštaravimas.
Vieni sako, kad čia yra kaltas pop. Jonas XXIII ir ypač II Vatikano susirinkimas, kuris atidengė legendinį Pandoros indą, iki tol užantspauduotą geležine ranka. Susirinkimo tėvai savo neapgalvotomis kalbomis bei praeities kritikavimu buvo lyg kokie burtininkai, kurie iššaukė naikinimo dvasias ir jėgas, o paskui nepajėgė jų pažaboti ir suvaldyti.
Tačiau taip sakyti nėra pagrindo. Tiesa, susirinkimas prisidėjo prie naujos atmosferos sukūrimo Bažnyčioje, pažadino gyvesnį visos Dievo tautos atsakomybės pajutimimą, sukėlė naujų problemų ir Įkvėpė Bažnyčios kūnui naujos dvasios, kurios persisunkimas į Bažnyčios kūną sutiko rezistencijos ir skaudžių kontrastų tarp to, kas buvo sena, ir to, kas nauja. Tik šitokia prasme galima sakyti, kad kai kurie prieštaravimo motyvai kilo iš susirinkimo. Pabrėžiame — kai kurie, tad ne visi ir ne esminiai.
Kada šiandien prieštarautojai ima pulti pagrindines tikėjimo tiesas, mažai arba visiškai nesiskaito su Bažnyčios mokomuoju autoritetu, svajoja apie "beinstitucinę" Bažnyčią, neigia Bažnyčios institucijų reikalą ir teisėtumą, skelbia Bažnyčią tiek susiliejusią su pasauliu, kad negalima jos nuo pasaulio atskirti, kada Bažnyčios misija suredukuojama tik į socialinę kovą už vargšų ir prispaustųjų teises, — tada prieštarautojai yra ne tik šalia Bažnyčios, bet ir veikia prieš susirinkimo raidę ir dvasią. Be pagrindo tada jie šaukiasi susirinkimo pateisinti savo prieštaravimams. Juk, einama iki tol, kad imama skelbti, jog II Vatikano susirinkimas jau yra atsilikęs ir todėl reikalingas III Vatikano susirinkimas.
Tiesa, II Vatikano susirinkimas siekė atsinaujinimo. "Bet kokio atsinaujinimo?" — klausė pop. Povilas VI (1969.1.15). Jis pats atsakė, kas norima neteisingai priskirti susirinkimui, būtent: "suplakimas krikščioniško gyvenimo su profaniškais ir pasaulietiškais papročiais, skelbimas religijos vad. "horizontalinės" krypties — ne į pirmutinę ir aukščiausią Meilę ir Dievo garbinimą, bet į žmogaus kultą ir meilę, laikant, kad sociologija yra pagrindinis ir apsprendžiantis teologinės minties ir pastoracinės veiklos kriterijus, skelbimas nesuprantamos ir neįvykdomos 'susirinkiminės valstybės'. Reikia pastebėti, — kalbėjo popiežius, —kad susirūpinimas atsinaujinimu daugelį nukreipė į išorinį ir beasmeninį Bažnyčios rūmą, pasisavinant protestantų reformos dvasią ir formas, o ne į pirmutinį ir pagrindinį atsinaujinimą, kurio susirinkimas norėjo, būtent — moralinį, asmeninį ir vidinį atsinaujinimą, kuris turėjo atnaujinti Bažnyčioje jos paslapties supratimą, jos atsidavimą Kristui, jos sudvasinimą šv. Dvasios jėga, jos brolišką ir hierarchišką struktūrą, jos misiją pasaulyje, jos antžemišką paskirtį, kas daro ją keliauninke, neturtinga ir tinkama savo kelyje laiko būvyje" (Oss. Rom. 1969. 1.16).
Iš tikrųjų dabartinė prieštaravimų banga atsirado iš kultūrinės atmosferos, kurioje šių dienų žmogus turi gyventi. Tai svaiginanti ir bauginanti atmosfera, šiandieninė karta, kuri jau ir taip yra įtakoje milžiniškos pažangos moksle ir technikoje, dar yra sukrėsta milžiniško kiekio informacijų, kurios kasdien pilamos per spaudą, radiją ir televiziją, šią kartą baugina karas — Vietnamas, Nigeri j a-Biafra, Artimieji Rytai, teroras ir ginkluoti užpuolimai gatvėse. Baugina diktatūros ir visokios laisvės užgniaužimas. Dar politinis imperializmas, pinigo imperializmas, autoritarizmas įvairiausiomis formomis. Baugina neturtas ir daugybės milijonų žmonių badas. Gyvenama atominio susinaikinimo baimėje. Vienu žodžiu, jaučiamos slegiančios ir naikinančios, tačiau neužčiuopiamos ir paslaptingos jėgos. Iš to kyla prieštaravimas visai esamai santvarkai, norima ją sunaikinti ir sukurti naują be karų, priespaudos, išnaudojimo. Dvasinis svaigulys, kuris sukrečia šių dienų žmogų, palietė ir krikščionis, ypač jaunimą. Iš to kyla noras matyti Bažnyčią be šešėlio autoritarizmo, petys petin einančią su vargšais ir prispaustaisiais, nutraukusią visus ryšius su pinigo jėga, dirbančią sukūrimui tokio pasaulio, kuriame pagaliau įsigyventų taika, laisvė ir visų gerovė. Susirūpinimas virsta nekantrumu, o šis išsivysto į visuotinį prieštaravimą Bažnyčioje, nes ji nesiskubinanti judėti pagal istorijos tėkmę, neturinti drąsos palikti užpakalyje savo praeitį, eranti akla ir kurčia laiko balsui.
Akivaizdoje tokios kritikos, kuri nepastebi, kiek šiandien Bažnyčios veikla pacaulyje yra sėkminga, kai kas norėtų, kad popiežius imtųsi energingų, o reikalui erant, ir drastiškų priemonių. Faktiškai popiežius ne kartą savo kalbose yra atsakęs į daromus neteisingus priekaištus, tėviškai ir kantriai aiškindamas Bažnyčios nusistatymą visais diskutuotinais klausimais, tačiau jis nenori imtis drastiškų priemonių, šiandien jau ne tie laikai, kad būtų galima valdyti Bažnyčią ir jos narius pasmerkimais ir ekskomunikomis. Kodėl taip popiežius elgiasi, paaiškino jis pats 1968.XII.7, kalbėdamas Lombardijos seminarijos profesoriams ir auklėtiniams:
"Visi laukia iš popiežiaus triukšmingų mostų, energingos ir lemiančios intervencijos. Bet popiežius nemato kito kelio, kaip tik pasitikėti Jėzumi Kristumi, kuriam daugiau, negu bet kam kitam, rūpi savoji Bažnyčia. Jis nuramins audras. Tiek kartų Jėzus kartojo: 'Pasitikėkite Dievu. Jei tikite Dievą, tikėkite manimi'. Popiežius pirmas pasiryžęs sekti šį Viešpaties įsakymą ir be sielvarto bei baimės atsiduoti paslaptingam jungui neregimos, bet tikriausios Jėzaus globos savo Bažnyčiai" (Oss. Rom. 1968.XII.8).
Pop. Povilo VI pasitikėjimas pagrindžiamas ne tik tuo, kad Jėzus globoja savo Bažnyčią, bet ir įsitikinimu, kad į prieštaravimus Bažnyčiai reikia žvelgti ne tik su dėmesiu ir budrumu, bet ir su atvirumu ir pasitikėjimu. Tiesa, prieštaravimai yra Bažnyčiai bandymas. Dėl to Bažnyčia atsidūrė neramume, autokritikos ugnyje ir tam tikru būdu susinaikinime. Tačiau prieštaravimuose reikia į-žiūrėti ir pozityvių aspiracijų, kurias reikia įvertinti ir suprasti. Ta prasme Povilas VI pasisakė 1968. XII.23 kardinolų kolegijai:
"Esame visuomet atviri nuoširdžiai suprasti sunkumus, aspiracijas, nekantrumus, kurie kartais gali įgauti beveik revoliucijos formų ir iššūkio pobūdžio. Norime atsižvelgti į juos pačiu geriausiu būdu, tačiau tuo pat laiku esame susirūpinę išsaugoti šventąjį tiesos palikimą ir gyvenimo normas, kurias Bažnyčiai pavedė jos Steigėjas ir kurias mes privalome išlaikyti nepaliestas, nors ir pateikdami jas, pritaikant šių dienų pasauliui" (Oss. Rom. 1968.XII.23-24).
Dabartiniame prieštaravimo Bažnyčiai reiškinyje reikia skirti du dalyku: būdą ir esmę. Būdas, kuriuo reiškiasi prieštaravimas, tikrai nepriimtinas. Jis dažnai yra kietas ir agresyvus, be jokio nuolankumo ir krikščioniškos meilės, dažnai partizaniškas, be tolerancijos, nepagarbus ne tik hierarchijai, bet ir sąžinei tų, kurie Bažnyčioje, turėdami valdymo ir mokymo pareigą, jaučia pagal sąžinę daryti tam tikrus sprendimus. Prieštaraujantiesiems dažnai trūksta istoriško pajutimo: jie nepastebi, kad kritikuoja jau tiek kartų praeityje kritikuotus dalykus, ir manosi, kad tik jie pagaliau yra suradę neklaidingą receptą, kuris, po tiek klaidų, vieną kartą galutinai pakreips Bažnyčios kelią Evangelijos kryptimi. Jie čia pat yra per daug pasitikį savimi ir todėl lengvabūdžiai.
Nepriimtina ir dvasia, kuria prieštaraujama Bažnyčiai. Tai dvasia teisti ir smerkti Bažnyčią, save statant virš ar šalia jos, tarsi patys nebūtų Bažnyčios nariai, sudarydami įspūdžio, kad jie iš tikrųjų yra jau atsiskyrę ir atsitolinę nuo Bažnyčios. Juk niekam nėra paslaptis, kad "institucinėje" Bažnyčioje jau atsirado "katakombų" Bažnyčia, "pogrindžio" Bažnyčia, kurios aplink save kuria nepatenkintus, prieštaraujančius, kurių dalis dvasiškai jau yra už "institucinės" Bažnyčios ribų.
Dėl prieštaravimo esmės — negalima pagirti tai, kad kvestionuojama Bažnyčia kaip hierarchinė institucija, kurioje valdymas ir mokymas Dievo tautos tarnybai yra tiesioginiai Kristaus suteiktas popiežiui ir vyskupams, kuriems visa Dievo Tauta, nors ir drauge su hierarchija atsako už Bažnyčios gyvenimą ir misiją, privalo turėti hierarchijai sūnišką meilę ir nuoširdžią bei deramą pagarbą, čia iškyla ne tiek autoriteto klausimas, kiek, dar svarbesnis, vieningumo ir bendrumo reikalas. Juk, "kur yra Petras — ten Bažnyčia".
Negalima priimti prieštarautojų skelbiamo Bažnyčios "horizonta-lizmo", kuris suredukuotų Bažnyčią iki artimo meilės uždavinių, ir Bažnyčia liktų išimtinai revoliucijos ir socialinės pažangos jėga vargšų ir prispaustųjų naudai. Bažnyčios misija iš esmės yra ir turi likti dvasinė. Jos veikla turi būti — vedimas žmonių į Dievo Karalystę, skelbiant Evangeliją ir dalinant malones per Sakramentus.
Tačiau dabartiniame Bažnyčiai prieštaravime, nepaisant perdėjimų ir kai kada gana didelių klaidų, galima įžiūrėti ir realių reikalavimų, vitalinės fermentacijos, teisėtos intuicijos, kas gali patarnauti atsinaujinimo ir apsivalymo darbui.
Juk Bažnyčia, kaip sako Lumen Gentium, turi nuolatos to darbo imtis. Ji, nors dėl Kristaus prezen-cijos, dėl Dievo Žodžio, vadinama "šventa" ir norėtų tokia būti, tačiau turi savyje žmones "nusidėjėlius". Todėl savo istoriškam būvy niekuomet pilnai neatitinka Kristaus sužadėtinės vaizdui ir dėl to turi nuolat puoštis, atsinaujinti. Dabartinis prieštaravimo reiškinys galma suprasti kaip šauksmas į nuolatinį atsinaujinimą. Bažnyčia šiam atsinaujinimui yra pašaukta dėl savo buvimo istorijoje, dėl gyvenimo ir minties sąlygų įtakos, kas ne visada derinasi su Evangelija. Prieštaravimas tad gali būti laikomas "laiko ženklu" ir todėl turi būti atidžiai, nuolankiai ir kantriai išgirstas, kad jame Bažnyčia rastų atsinaujinimo paskatų, pagal II Vatikano susirinkimo liniją. Reikia tad dabartiniame Bažnyčiai reikalavime griežtai skirti tai, kas teisėta ir kas atmestina, nepasiduodant vien susierzinimui, pasmerkimui, nesijaudinant dėl prieštarautojų išsišokimų, nesimėtant į paniką ir nesmerkiant visų prieštaraujančiųjų en bloc. Nereikia pamiršti, kad Dievo Bažnyčios kviečiuose visuomet yra įsimaišiusių piktžolių. Reikia turėti kantrybės belaukiant piūties, kad dabar bevalant kviečius ir jų neišrovus su piktžolių ravėjimu. Kada ateis toji piūties diena, nežinome. Bet žinome, kad ji tikrai ateis.
O to belaukiant, reikia, kad visi prisidėtų prie nusiraminimo, susipratimo, vedant brolišką dialogą, kuris išaiškintų skirtingas pozicijas ir apramintų bereikalingas polemikas. Priešingai, užsikirtimas, vieni kitų smerkimas gali dar labiau pagilinti pasidalijimą, kuris gali privesti prie visiško ir nepataisomo skilimo. Juk Kristus norėjo, kad ne tik visi krikščionys, bet ir katalikai savo tarpe būtų viena.
Iš "Civilta Cattolica", 1969.II.9 paruošė J. Vaišnora, MIC
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
