Parašė P. STELINGIS
|
Aš nieko nebjaučiu ir nieko nebenoriu.
Diena praėjo pro mane be ženklo.
Tik žvaigždės danguje, lyg žvakės ant altorių
Sava šviesybe liudija, koksai aš menkas.
Iš didžio išgąsčio man krūpteli širdis.
Aš pamažu vėl pradedu girdėt ir jausti.
Ir mano širdį tartum židinį ugnis Užlieja skausmas ...
Aš nieko nejaučiau ir nieko nenorėjau.
Buvau iš nuobodžio ir alkesio pavargęs.
Dabar tartum gėlė gražiausia sužydėjo
Ant mano lūpų Tavo vardas:
O Viešpatie! Tamsioj nakty neleiski man pražūti.
Tu vėl gali mane pavargusį prikelti
Ir mano didžio skausmo kibirkštis užlieti.
Tiktai, o Viešpatie, ar beįstengsiu melstis
Ir į Tave rankas ištiesti.
|