Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOSIOS ARCHITEKTŪROS KŪRIMAS ATSTATANT LIETUVĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. INŽ. JURGIS GIMBUTAS   
1.    TAUTINĖS ARCHITEKTŪROS KLAUSIMAS.
2.    SENOSIOS LIETUVIŲ LIAUDIES ARCHITEKTŪROS BRUOŽAI.
3. STATYBA ATEITIES LIETUVOJE.
4. ETNOGRAFINIO PALIKIMO PANAUDOJIMAS KURIANT LIETUVIŠKĄJĄ ARCHITEKTŪRĄ.

Lietuvą turėsime prikelti iš griuvėsių. Jau nepriklausomybės metais nesuspėta ir nepajėgta pakeisti visų senųjų lūšnų žmoniškais namais, o po to sekę karai, okupacijos ir skurdas tą uždavinį keleriopai pasunkins. Tik iš anksto apgalvotu planingu darbu galėtume atstatyti išlaisvintos Lietuvos kaimo sodybas ir mieštus tokius, kokių reikia kultūringam žmogui civilizuotame pasaulyje. Be to, kiekvienam lietuviui rūpi, kad Lietuvos kraštovaizdis išliktų lietuviškas, charakteringas senajai mūsų tautos kultūrai. Tad nusikalstume, jei ir ateityje leistume Lietuvoje sporadiškai dygti bet kokiems trobesiams svetimu pavyzdžiu. Bet negalima stoti prieš laiko reikalavimus ir aklai pamėgdžioti praeities medinę statybą, eikvojant ir taip jau išretintus Lietuvos miškus. Tad planuojant techniškąjį Lietuvos atstatymą, tenka spręsti lietuviškosios architektūros problemą, derinant ją su realiomis ūkinėmis sąlygomis ir civilizacijos reikalavimais.

1. TAUTINĖS ARCHITEKTŪROS KLAUSIMAS

Istoriniai architektūros stiliai, pav., klasikinis, gotika, renesansas, susiformavo ant senesniųjų statybos tradicijų, reiškiantis atitinkamo laikotarpio veiksniams, kaip kultūrines sąlygos, pasaulėžiūros kitimas ir kt. Tie stiliai pasklido ir modifikavosi už savo kilmės ribų, tapdami tarptautiniu kultūriniu lobiu. Jie prigijo miestuose, turtingųjų dvaruose ar pilyse, palikdami nuošalyje liaudies ir kaimo statybą. Liaudies architektūra plėtojasi visose tautose labai iš lėto, veikiant natūralinėms gamtos sąlygoms (klimatas, turimos statyb. medžiagos) ir pagal tautos charakterį (dvasinis mentalitetas, ūkininkavimo būdas). Praėjusio šimtmečio pabaigoje susiformavo speciali tautotyros (etnografijos) mokslų šaka, vad. namotyra, kuri ėmė tirti, aprašinėti, lyginti atskirų tautų senąją liaudies statybą. Pastebėta ne tik originalumo įvairių tautų sodybose, bet ir reikšmingų bendrų savybių. Pav., lietuvių ir latvių, o iš dalies šiaurinių slavų ir skandinavų senieji gyvenamieji namai, klėtys, sodybų planas turi daug ką bendra savo tarpe, bet žymiai skiriasi nuo vakarinių germanų ir Pietų Europos. Kalbant apie įvairias tautines architektūras Europoje, paprastai manoma apie etnografinę, t. y. liaudies statybą, kuri kai kur dar išliko mažai tepaveikta civilizacijos bangų iki pat 20-tojo amžiaus pradžios. Visiems žinomi charakteringi šveicarų, Tirolio, Švarcvaldo, Žem. Saksų, o taip pat ir rusų kaimai ir bažnytkaimiai. Didesnieji miestai, greičiau pasiduodami moderniajai technikai ir tarptautiniams architektūros stiliams, kartais senamiesčių kvartaluose ilgiau išlaikė etnografiškai būdingą tautinę architektūrą, kurios šaknys glūdi taip pat kaimo statyboje.

Lietuvoje taip pat turim paveldėję seną lietuvišką kaimo liaudies architektūrą, iki šios dienos gyvą senuosiuose kaimuose ir vienkiemiuose. Bet neturime lietuviško stiliaus miestu, dvarų, pilių, bažnyčių architektūroje. Ir nekarta kildavo balsų mūsų visuomenėje, kad reikėtų sukurti "lietuviška stilių". Tas noras buvo suprantamas, stebint anarchine naujosios Lietuvos kaimo (suprantame ir vienkiemius) ir ypač miestų statybą, palenktą tik atskiru asmenų interesams, nepaisant kraštovaizdžio ir krašto ūkio reikalavimų. Tasai visuomenes pageidavimas lietuviams architektams aktualus ir dabar, besiruošiant Lietuvos atstatymui. Nežiūrint to, "lietuviškojo stiliaus" neturime. Tam uždaviniui išspręsti dar nebuvo pribrendusių sąlygų. Tyčiomis, pagal užsakymą, architektas gali suproiektuoti pastatą, bet negali sukurti stiliaus. Tautines architektūros stilius, kaip ir kiekviena tautinės kultūros apraiška, turi būti natūraliai, iš lėto iš gyvenimo išplaukės, atremtas į tautos tradicijas, būdą ir išorines krašto sąlygas, gyvenime bandomas, tobulinamas, kol pagaliau tampa mėgstama, gyvenimiškai suprantama tradicija.

Kaip dvasinė lietuvių tautos kultūra (kalba, tautosaka, papročiai), taip ir materialinė, klestėjo ir užsikonservavo kaimo liaudyje. Miestų ir dvarų diduomenė seniai pasidavė svetimų kultūrų įtakoms, nusigręždama nuo savosios.

Tik tvirtai įsirėmus į praeitį ir dabartį, galimas sėkmingas šuolis į ateitį. Senojoje liaudies architektūroje: ūkininko sodyboje, koplytėlėse, kryžiuose, medinėse bažnytėlėse ir tegalime ieškoti ir būsimosios lietuviškosios architektūros pradų. Etnografinės medžiagos pažinimas yra neišsenkanti naujos tautinės architektūros versmė. Ją pažinę, galėtume bandyti spręsti, kas iš to tautinio palikimo yra jau atgyvenęs praeities paminklas ir ką vertėtų gaivinti ateičiai. Apdairus etnografinio lobio derinys su civilizacijos laimėjimais galėtų pagimdyti gyvenimišką lietuvišką architektūrą.

2. SENOSIOS LIETUVIŲ LIAUDIES ARCHITEKTOROS BRUOŽAI

Ligi šiol nei Lietuvos proistorė, nei istorija neatkūrė giliosios senovės lietuvių statybos vaizdo. Tačiau išlikę 19-tojo amžiaus ir išimtinais atvejais 18-to amžiaus trobesiai ir sodybos parodo daug senesnę statyseną, gal būt, siekiančią ne tik šimtmečius, bet ir tūkstantį praeitin. Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų technikos pažangos. Tokiu būdu Lietuvoje iš dalies iki mūsų dienų išsilaikė "medžio amžius". Prof. H. Naumann taip rašė apie aukštaičių sodžių: "Jei kaimo sąlygos iš viso gerai išsaugo primityviuosius liaudies kultūros bruožus, tai čia. Europos rytuose (rytų Lietuvoje, J. G.), tiesiogiai išliko suakmenėjusi priešistorinė bendruomenės kultūra". (Hans Naumann, Bauernhaus in Litauen, — Primitive Ge-meinschaftskultur, psl. 150, Jena 1921). Toji kultūra atsispindi ir sodiečio sodybos trobesių paskirtyje, jų išdėstyme, naudojimo papročiuose, statybos technikoje. Mažosios Lietuvos pavyzdys patvirtina žinomą dėsnį, kad kaimo liaudies statyba išlaiko savo senoviškąjį etnografinį (tautinį) pobūdį ilgiau už išnykstančią kalbą etnografinio ploto svetimųjų nustelbiamuose pakraščiuose (pietų-vakarų Rytprūsiai, smulkiau žiūr. autoriaus str. "Aidu" žurnalo 1946 m. Nr. 3 ir 4 ir 1948 m. Nr. 18). Tad juo labiau suprantama, kad materialinė liaudies kultūra išlieka giliai senoviška svetimųjų įtakų nepaliestame tautos kamiene, kol jos nepakeičia naujos gyvenimo sąlygos visoje tautoje. 16-17 amžių svetimųjų rašytojų fragmentiniai lietuvių liaudies statybos aprašymai parodo beveik tą patį 19-tojo amžiaus architektūros vaizdą.

Mūsų prielaidą, kad iki šiol išlikusioj i senoji lietuviu kaimo liaudies architektūra yra tikrai autentiška ir labai senoviška, patvirtina, be suminėtųjų duomenų, dar ir palyginimai su lietuviams giminingų ar šiaip panašiose sąlygose gyvenančių tautų senąja liaudies architektūra. Juo senesni kultūros pažymiai, juo daugiau artimų paralelių randame ištisoje tautų grupėje. Lietuvių liaudies architektūroje kaip tik randame bendrų arba analogiškų bruožų su Šiaurės-Rytų ir iš dalies Vidurio Europos senąja, dabar daugiausia jau išnykusią, liaudies statyba. Dėl to lietuvių liaudies statyba domisi ir svetimtaučiai mokslininkai, lyginamuoju metodu tirdami savąją praeitį (plg. susidomėjimą lietuvių kalba dėl jos senumo). Tačiau dėl gausių paralelių svetur lietuviškoji liaudies architektūra nė kiek nenustoja savo reikšmes mums, kaip mūsų tautines kultūros paminklas. Kas lietuvių buvo savo iš gilios senovės, kas jų amžiais kurta ir išsaugota, tas ir yra lietuviška. Tik 20 amžiaus pradžioje, ypač po pirmo pasaulinio karo, ėmė sparčiai nykti senoji lietuvių kaimo statyba.

Bandydami duoti suglaustą etnografinės lietuvių liaudies architektūros vaizdą, pradėsime nuo bendro žvilgsnio į kaimą ir atskirą sodybą ir pereisime prie charakteringų trobesių.
Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešablo-niškas trobesių išdėstymas. Kiekvienam ūkiškam tikslui yra atskiri trobesiai. Ypatingai žemaičių kaimų sodybos yra erdviai pasiskleidusios abipus kelio, atokiau viena nuo kitos. Aukštaičių kaimai yra gana taisyklingai gatviniai ("ulyčios") kaimai, pagal valakinę reformą. Suvalkiečių vienkiemiai yra naujesnės kilmės. Čia nekalbame apie Nepr. Lietuvos žemės reformos sukurtus naujakurių kiemus. Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu.

Jau prieš 110 metų Haxthausen skyrė du pagrindinius kaimo statybos tipus Rytprūsiuose: lietuviškąjį ir "prūsiškąjį"; lietuviškoji statyba siekusi Heilsbergą ir Pr. Eylau, tad gerokai į pietus nuo Karaliaučiaus. Ir jis pabrėžia būdingąjį liet. statybos bruožą, kad gyvenamieji namai statomi atskirai nuo tvartų (A. v. Haxthausen, Die laendliche Verfassung in den Provinzen Ost - u. Westpreussen, Karaliaučius, 1839). 1908 metais Vokietijos Architektų Sąjunga ir Prof. Pessler sudarė Vokietijos kaimų statybos tipų žemėlapį, kuriame taip pat didžioji Rytprūsių dalis iki į pietus nuo Prėgliaus upės priskirta ten vyravusiam "lietuviškajam tipui". Tas tipas yra beveik toks pat, kaip ir žemaičių kaimas.

Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę pirtį. Kiek seniau, 16-17 amž., būta daugiau trobesių: dar kepykla, raugykla, skalbykla. Lietuvis nesu-grūsdavo savo sodybos trobesių ankštai vieną prie kito ir nerikiuodavo jų į eilę ar keturkampį, kaip, pav., Vidurio Vokietijoje.

Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų. Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų). Visa statybos technika tokia, kokią ją galėjo atlikti pats ūkininkas iš vietinės, savo paruoštos medžiagos, be mašinų, net be piūklo, grąžto ar vinių. Seniausieji trobesiai rodo tik kirvio žymes, vėliau atsiranda grąžtas, pagaliau 18-19 amžiuose iš lėto paplito kaime ir piūklas. Labai įdomios tos, sakytum, primityvios, bet labai išmintingos konstrukcijos, pritaikant sunėrimams natūralias medžio šakas, šaknis, kirviu iškapojant glaudžiai suderintas įkarpas, skyles, kaištelius. Dar prieš pat pastarąjį karą aukštaičiuose buvo in-ventarizuoti milžiniški seni klojimai, kuriuose nerasta nė vienos vinies pėdsakų! Ąžuoliniais vageliais prikalti grebėstai prie gegnių, prakirtus ar išgręžus skyles, ar tiesiog karklo vytelėmis pririšami. Trobesių forma pasižymi monumentaliu solidumu, ramumu, lygiomis stogo plokštumomis, be išsišokančių bokštelių, priestatų. Jie tik kukliai papuošti išpiaustinėtomis kraštinėmis lentomis, langų rėmais, puošniomis langinėmis. Stogo galai virš čiukurų papuošti arkleliais, gaidžiais, ragais ir kitais senojo lietuvių tikėjimo simboliais, vėliau išvirtusiais architektūriniu ornamentu. Tik prieklėtis, namų gonkos ir durys prabyla turtingu ornamentu ir išryškintomis architektūrinėmis formomis.

Žvelgiant į trobesių vidų ir jų planą, namo-tyrininkui įdomiausias ir reikšmingiausias yra gyvenamasis namas. Čia sukoncentruotas žmogaus dėmesys, ir visų pirma gyvenamasis namas pasiduodavo kintantiems gyvenimo reikalavimams, augo, taikėsi prie įvairių socialinių aplinkybių. Akylas tyrinėtojas gyvenamojo namo evoliucijoje įžiūrės kultūros sluogsnių, palikusių čia savo pėdsakus. Pagal tai kito patalpų skaičius, jų paskirtis, ugniavietės vieta ir jos įrengimas. Lietuvių gyv. namas, šiek tiek kitoks žemaičiuose ir aukštaičiuose, yra išlaikęs iki mūsų dienų savo būdingą trijų dalių planą: priemenę ir du galus. Įėjimas maždaug vidury iš šono į priemenę, iš kurios vienos durys į gyvenamąjį galą (pirkią, gryčią) ir antrosios į svečių seklyčią arba sandėlį (kamarą). Toksai gyv. namų tipas dar vadinamas dvigaliu namu. Senesnysis evoliucijos laipsnis buvęs viengalis namas: priemenė ir pirkia. Senesniųjų gyv. namų priemenėje (priesieny, namelyje, prieangyje) dar pasitaiko užtikti atvirą ugniakurą su ant vašo kabinamu katilu. Dažniausiai vietoj tokio ugniakuro jau stovi didelis ir erdvus kaminas, kuriame verdama ir rūkoma.

Aukštaičių pirkios kertėje stovi didelis iš molio plūktas dūminis pečius; dūmams išleisti už-stumiama skylė lubose "aukštinis". Žemaičių trobos pečiaus pakura išeina į priemenę arba joje pastatytą didžiulį kaminą. Troba lieka be dūmų. Antrajame namų gale yra aukštaičių seklyčia, kamaros, žemaičių — pryšininkė, langinė. Ūkininko šeimynai ir reikalavimams didėjant, abu namų galai padalinami į didesnį patalpų skaičių, ypač Žemaičiuose. Gonkelis, atrodo, bus jau vėlyvesnis gyv. namų priedas.

Įdomus ir retas senosios kultūros palikuonis yra žemaičių nums (arba noms). Tai didelis, platus trobesys, kurio viename gale gyvenamoji patalpa, patsai nums, su atviru ugniakuru po pakriaute ir su įėjimu iš galo, antrajame — atrodo, vėliau pristatytame — karvių tvartas numoga-lis. Nums jau bent visą šimtmetį nebegyvenamas, jo vos keli bebuvo išlikę pastaruoju laiku ir naudojami, kaip tvartai ar gyvuliams virti. Nu-mo analogiškų gyv. namo paralelių užtinkama Skandinavijoje, Balkanuose ir kt.; jos leidžia spėti, kad nums yra gyvas naujesniojo dvigalio gyv. namo prototipo palikuonis. Nums vertas specialių studijų, kurios, gal būt, galėtų įnešti šviesos, sprendžiant Europos gyvenamųjų namų raidos problemas.

Antrasis namotyros ir ypatingai architektūros įdomus lietuvių sodybos pastatas yra klėtis (svirnas). Visi prisimename ją nelyginant puošnų sodybos brangakmenį. Ten sukrautos ūkininko gėrybės, aruodai. Ten gyvena ir dainų mergelės, tėvelio dukrelės. Puošniosios kraičių skrynios su raštuotų audeklų rietimais taip pat klėtyje. Tad suprantama, kad kaip tik klėtį ir išpuošia lietuvis daugiau už gyvenamą namą, kuriame eina pilkoji kasdienybe. Klėties planas yra paprastai pailgas stačiakampis su įėjimu iš galo pro prieklėtį. Tasai prieklėtis su 4 kolonėlėmis ir trikampiu stogo frontu yra darnus architektūrinis kūrinys, analogiškas klasiškosios grai-kiį, architektūros fasadiniam ansambliui. Klėties planas su prieklėčiu yra tiesiog identiškai panašus į Trojos laikų graikų gyvenamojo namo, vad. megarono planą. Taip pat ir Šiaurės Europos gy-ven. namo prototipo planas, žinomas iš retų Skandinavijos pavyzdžių ir namotyros mokslo ištirtas, yra taip pat mūsų klėties planas. Šios dvi klėties architektūros paralelės, graikų me-garonas ir senasis Šiaurės Europos gyvenamasis namas, rodo, kad lietuvių iki šiol išlikusi klėtis yra išlaikiusi labai senovišką formą ir tuo būdu yra vertingas architektūros paminklas.

Kaip susieti klėtį su gyvenamojo namo raida, kad dabartinis kaimo gyvenamasis namas yra jau visai kitoks? Gilioje senovėje žemdirbys galėjo susikrauti savo derlių drauge po vienu stogu su žmonėmis, kaip pasitaiko ir dabar. Tačiau ūkiui plečiantis, atsirado atskiri trobesiai derliaus vaisiams susikrauti — klėtys. Pradžioje tos klėtys galėjo būti statomos ano laiko gyvenamojo namo pavyzdžiu. Tačiau su laiku gyven. namas, pagal žinomą dėsnį, greičiau kinta, taikydamasis prie augančių kultūrėjančio žmogaus reikalavimų. Ūkiniai trobesiai ilgiau išlaiko savo senąsias formas. Ir taip galėjo senoji klėtis išlaikyti iki mūsų dienų savo archaišką formą iš tų laikų, kada ji buvo tokia pat, kaip ir gyvenamasis namas. Toji forma senovėje galėjo būti bendra visai indoeuropiečių giminei, apimančiai ir Šiaurės Europą ir graikus. Taip galima aiškintis ir minėtosios klėties analogijos su senovės graikų megaronu ir senovės šiauriečių gyven. namu, prisimenant, kad indoeuropiečių protėvynė galėjo būti sukoncentruota mažesnėje teritorijoje. Klėties archaiškumą parodo ir lyginamosios kalbotyros duomenys: latvių klėts, slavų (gudų, rusų) kliet, kai kurių Rusijos ugro-finų tautų kelat (skolinys?), sen. germanų kliat ir kt. Tik šiandien tokia senoviška klėtis retai kur beužtinkama: dar Latvijoj. Estijoj, kai kur Rusijoj, Skandinavijoje, Tiroly. Kitur ji jau visai išnykusi arba ir nebuvusi. Tad lietuvių klėtis yra didelė mūsų senosios kultūros brangenybė, gyvas mūsų tautos autochtoniškumo liudytojas.

Kitoki Lietuvoj žinomi klėties varijantai, kaip šoninis prieklėtis ar svirnai su keliomis patalpomis greta viena kitos, laikytini vėlesnės raidos formomis.
Neatskiriama nuo būdingo lietuviško kaimo yra ir pirtis. Ji dar daug kur išlikusi, o neretai ir nauja pastatoma ne tik Aukštaičiuose, bet ir kitur Lietuvoje. Europoje pirtis žinoma iš senovės, tačiau jau mažai kur beišlikusi tokia senoviška, iš medžio suręsta, su palaidų akmenų krosnimi, kaip mūsų sodžiuje. Namotyros literatūroje žinoma prielaida, kad Šiaurės Europos gyven. namo raida esanti susieta su iš baltų perimta pirtimi. Pav., vokietis K. Rahmm ir Vienos univ. prof. A. Haberland rašo, kad senasis suomių gyv. namas pirtti esąs kilęs iš lietuvių pirties . . . Nesiimant čia spręsti, kiek tos prielaidos patikrintos ir teisingos, galima tik teigti, kad ir lietuvių pirtis, kaip ir nums ir klėtis, yra verti mūsų etnografų ir architektų tyrinėjimų. Mūsų pirties architektūra yra taip pat paprasta ir logiška, sakytume, klasiška, kaip ir klėties. Priepirtis, dažnai atviras su kolonėlėmis, kartais su sienomis, yra analogiškas prieklėčiui. Jo paskirtis aiški — apsaugoti įėjimą į pačią pirtį nuo nemalonių klimato veiksnių. Be savo tiesioginės paskirties pertis, maudytis, pirtis turi ir tam tikrą socialinę reikšmę. Čia, lyg kokiam klube, susiėję kaimynai pasipasakoja naujienas, pabendrauja. Ir tautosakoje pirčiai tenka specifinis vaidmuo, su laumėmis ir vaiduokliais. Palyginamoji kitų tautų medžiaga patvirtina, kad tokios pirtys yra labai senas liaudies kultūros paminklas.

Iš lietuvio sodiečio senųjų ūkinių pastatų dar verta ypatingo dėmesio jauja, pasikeitus ūkininkavimo būdui, jau bebaigianti nykti (Žemaičiuose dar ir re ja vadinama). Jei klėtis, nors ir įjungta į kitus trobesius (gyv. namą), ar pirtis galės egzistuoti ir sumodernintame ūkyje, tai tokios jaujos javams džiovinti liks tik praeities paminklas, nes mašinomis kulamų javų nebereikia dirbtinai džiovinti. Konstruktyviniu atžvilgiu jauja yra lyg atskiras trobesiukas su lubomis ir didele dūmine krosnimi, įstatytas po bendruoju stogu į klojimą. Latvijoje ir Estijoje dar praėjusio šimtmečio pabaigoje buvo kartu ir mažažemių gyvenamoji patalpa. Lietuviškoji jauja su klojimu, kur talkon susėję spragilų kūlėjai praleisdavo ilgas žiemos naktis, buvo vieta, kur ne tik dirbama, bet ir dainuojama, pasakojama, linksminamasi, vaidenasi. Tokiu būdu jauja, kaip ir pirtis, įėjo lietuvių liaudies kultūros istorijon ne tik kaip ūkiniai pastatai, bet drauge kaip sociališkai reikšmingos sueigų vietos.

Čia ilgiau nesustosime ties kitais senosios lietuviškos sodybos trobesiais, kaip aukštaičių gurbai su diendaržiais arba žemaičių kūtės su laidarais, tvarkai, klojimai (kitur ir kluonais vadinami), daržinės, rūsiai-sklepai, visokios pašiūrės, malkinės, rūkyklos, piemenų būdos, šieno ar šiaudų bragai ir kt.

Be ūkininko sodybos, lietuviškoji etnografinė architektūra pasireiškia dar medinėse koplyčiose, bažnytėlėse, koplytstulpiuose, kryžiuose. Tuose religinės paskirties pastatuose gavo daugiau pasireikšti turtingoji ir prasmingoji liaudies ornamentika ir ekspresijos kupina skulptūra. Čia daugiau galimybių parodyti individualios kompozicijos. Kryžių ir koplytėlių architektūra yra daugiau originali, lyginant su kitomis tautomis, nekaip sodiečio trobesiai.

Šia schematiška lietuvių liaudies architektūros apžvalga negalėjome atskleisti visapusiško ir detalaus jos paveikslo, tačiau norėjome tik parodyti, kad toji mūsų senosios liaudies kūrybos šaka turi daugybę šakelių ir yra tirštai lapota. Svarbiausioji sąlyga jai pažinti — būti Lietuvoje. Bet nežinodami, kiek ir ar iš viso berasime tėvynėje tos architektūros autentiškų paminklų, naujosios lietuviškosios architektūros kūrėjai tremtyje kiek galėdami išnaudos svetur išblaškytąją mokslinę iliustracinę ir aprašomąją medžiagą, ir atsiremdami į gyvą patyrimą ir atsiminimą, ruošis Lietuvos atstatymui. Kaip vieną pirmųjų tokių bandymų galima paminėti 1946 metais Lietuvių Tremtinių Inžinierių D-jos suruoštą konkursą gyvenamųjų namų Lietuvos miestui ir kaimui tipiniams projektams paruošti. Buvo gauta 45 projektai ir parodyti viešoje parodoje Augsburge, aprašyta su iliustr. "Inžinieriaus Kelio" 1947 m. nr. 7 ir "Žiburių" 1947 m. nr. 4. Pagal konkurso sąlygas kaimo gyvenami namai buvo stengtasi projektuoti "lietuviškoje dvasioje". Ateities darbai ir pasiekti rezultatai leis palyginti ir spręsti, kiek buvo pasisekęs užsibrėžtasai uždavinys to pirmojo konkurso dalyviams.


LIETUVOS  KAIMO GYVENAMOJO  NAMO GONKELIS
(IŠ JUOZO   LINGIO   RINKINIO)


3. STATYBA  ATEITIES  LIETUVOJE

Nežinome, kada ir kokiomis pradinėmis sąlygomis atsikurs išlaisvintoji Lietuva. Tačiau principinius atstatymo klausimus galima panagrinėti, remiantis prieškario ir karo meto duomenimis. Daugiausia nulems krašto finansinis pajėgumas, statybinių medžiagų natūralūs ištekliai ir jų pramonė. Jau nuo pirmo pasaulinio karo Lietuva vis daugiau juto miško medžiagos nedateklių. Apie 17%, o ateityje žymiai mažiau, krašto ploto miškų neleidžia planuoti medinės statybos. Jos reikalauja atsisakyti ir ūkiniai bei techniniai sumetimai. Medis pasidarė brangi cheminė žaliava pramonėje, o primityvioje ręs-tinėje statyboje medis greit supūva, nebėra pakankamai rentabilingas. Tad ateities Lietuvoje turės būti vartojamos kitokios statybinės medžiagos ir kaimo statyboje, kur iki šiol buvo imamas daugiausia medis net ir sienoms.

Kokia turėtų būti toji pagrindinė statybinė medžiaga? Lengva pasakyti: sumūrinkime Lietuvą, bet sunkiau atsakyti, iš kur imti milžiniškų kapitalų pakankamai plytinių įrengti ir įgalinti kaimą plytas pirkti. Prieš karą Lietuvos plytų pramonė siekė 120 milijonų plytų metinės gamybos, bet tų plytų neužteko nė miestų statybai, ir jos tebuvo per brangios. Lietuvai, kaip ir kitiems kraštams, kur seniau dominavo medinė statyba, reikės vartoti mišriąsias, arba dar vadinamas lengvosiomis, statybines konstrukcijas. Sienos būtų statomos iš plytų ir izoliacinių šiltųjų medžiagų. Tuo būdu užtenka pusės tiek plytų, kiek jų reikėtų mūrijant vien tik mūrą be izoliacinio šiluminio sluogsnio. Lietuvos klimato sąlygoms tinkamas plytų mūras yra "dviejų plytų" storio, t. y. 50 cm., o panaudojant šilumines izoliacines medžiagas, užtenka "vienos plytos" storio mūro (25 cm.). Šitokią mišriąją statybą panaudojant ir Lietuvos kaime, mums reikėtų apie 500 mil. plytų metinės produkcijos (dr. inž. Ad. Damušio duomenimis "Inžinieriaus Kelias" 1946 m. nr. 5—6). Primintina, kad kaimo statybai plytų transportas yra taip pat brangi kalkuliacijos komponentė.

Šitaip samprotaudama, ir Lietuvos Atstatymo Komisija numatė savo planuose Lietuvos kaimui atstatyti bazuotis mišriąja statyba, šalia to vartojant molio statybą tvartams, kur molio pakanka. Šiluminės izoliacinės plokštės sienoms nuo peršalimo iš vidaus padengti buvo pradėtos gaminti Lietuvoje jau prieš karą iš šiaudų, durpių, medžio drožlių su cementu, jas supresuojant. 5 cm storio plokštės savo šilumos nelaidu-mu atstoja vidutiniškai 1 plytos storio (25 cm) mūro sieną. Jų gamybai Lietuvoje būtų palankios sąlygos ir, svarbiausia, jos išeitų ekonomiš-kesnės už plytinės sienos ekvivalentą. Medis galima būtų vartoti tik vidaus įrengimui ir stogo konstrukcijai, kol iš dalies neišstumtų ir šitų medinių dalių pramoniniu būdu gaminami standartizuoti betono, gelžbetonio ir kitokie gaminiai. Stogai turėtų būti dengiami eternito deng-tukais arba molio čerpėmis. Eternitas gaminamas iš asbesto ir cemento. Latvijoje buvo gaminamas jau prieš karą ir šiek tiek įvežamas į Lietuvą. Degto molio čerpes Lietuvoje buvo gaminamos ir vartojamos miestų statyboje, bet kaimui jos buvo per brangios. Naujakuriai dengdavo stogus dažniausiai medžio skiedromis ar gontais, arba šiaudais. Mediniai stogai išlaiko nedažyti vos 10-15 metų; šiaudiniai apie 25; eternito ir čerpių — teoretiškai amžinai, praktiškai — kol toks stogas keno nors mechaniškai apardomas. Taikantis prie realiųjų sąlygų, teks Lietuvos kaimui dar ilgesnį laiką dengti stogus šiaudais, kol eternito ir čerpių pramonė pajėgs prieinamomis kainomis patenkinti kaimo pareikalavimą. Kaip šių laikų praktika už mus turtingesnėje Vak. Europoje, pav., Žemut. Saksuose, Olandijoje, rodo, molio ir kalkių skiediniu impregnuoti šiaudiniai stogai laiko daug ilgiau už lietuviškuosius neimpregnuotus.

Pastarasis ir ankstesnieji nukrypimai nuo mūsų užsibrėžtosios temos lietuviškosios architektūros klausimais buvo reikalingi tiek, kiek statybinė medžiaga ir konstrukcija lemia architektūros pobūdį. Ypač etnografinė architektūra turi būti natūraliai išaugusi iš naudojamos medžiagos savybių ir savo formomis logiškai atsirėmusi į konstrukciją.
Bandant toliau įžvelgti, kokia turės būti ateities Lietuvos kaimo architektūra, reikia pagalvoti, kokios paskirties trobesiai būtų tikslinga statyti ūkininko sodyboje. Visų pirma jau pats sumodernintas ūkis verčia sumažinti sodybos trobesių skaičių, jungiant daugiau artimų funkcijų po bendru stogu. Tokiu būdu sutaupoma medžiagų sienoms ir darbo ūkininkui, bėginėjant iš vieno trobesio į kitą. Tačiau tokios reformos turėtų būti suderintos su lietuvio psichologija ir jo statybos tradicijomis. Lietuvis nemėgsta gyventi po vienu stogu su gyvuliais, tad negalima planuoti sujungti gyv. namų su tvartais. Bet lietuviškojo gyvenamojo namo raida rodo momentų, kada po jo stogu įjungiama ir klėtis, skiriant jai arba visą antrąjį galą, arba tik dalį, kiek pavartojant ir pastogę (aukštą). Dėl to Lietuvos Atstatymo Komisija numato vidutinio didumo ūkiuose du trobesius: vieną gyvenamajam namui su klėtimi, kitą — tvartui su daržine ir klojimu. Šitokie moliniai tvartai su pristatytais "daržin-galiais" jau buvo statomi prieš karą Žemaičiuose.

Miestuose turėtų vyrauti masyvioji mūro statyba monumentaliems pastatams ir didiesiems gyven. namams, o vidutinio didumo ir mažieji gyv. namai galėtų būti taip pat statomi sudėtinių konstrukcijų su šiluminėmis izoliacinėmis plokštėmis, arba iš karingo (šilto) betono blokų. Miestuose, o iš dalies ir kaime, turėtų būti vartojamos ekonomiškos standartinės trobesių dalys, gaminamos pramoniniu būdu. Į šio straipsnio rėmus neįeina būsimosios Lietuvos statybos organizavimo ir finansavimo klausimai.

4. ETNOGRAFINIO PALIKIMO VARTOJIMAS ATSTATANT LIETUVĄ

Grįžtame prie grynai architektūrinio uždavinio: atstatant Lietuvą, nepraleisti progos bandyti nenutraukti saitų su mūsų senuoju tautiniu statybos charakteriu ir rasti kelią į moderniąją lietuviškąją architektūrą. Jau pasisakėme, kad lietuviškoji liaudies statyba yra senosios lietuvių kultūros palikimas, iš kurio gali semtis įkvėpimo ir modernusis architektas. Jam teks rasti sumanus sprendimas, kuriant sintezę iš tos etnografinės—tautinės architektūros, kuri dabar virto anachronizmu, ir moderniosios architektūros, patenkinančios kultūringo žmogaus reikalavimus. Architektui yra aiški antroji šio derinio komponentė — naujųjų laikų statyba, bet neturime išsikristalizavusio sprendimo, kas iš mūsų senosios tautinės architektūros tiktų įderinti į moderniąją ateitį, kad gautųsi darnus kūrinys, o ne atsitiktinis mišinys. Tatai būtų visų lietuvių architektų uždavinys. Šiuo atveju galima tik pabandyti nužymėti vieną kitą gairę tam darbui.

LIETUVOS   KAIMO  GYVENAMOJO   NAMO LANGAS
(Iš JUOZO   LINGIO RINKINIO)

Visų pirma sodybos planas. Jau minėtieji konkretūs užsimojimai jungti gyv. namus su klėtimi ir tvartus su daržinėmis, atrodo, yra priimtini. Tuo būdu gyven. namo gonkelis susijungs su prieklėčiu ir išsaugos šias tradicines lietuvio sodybos puošmenas su jų turtinga architektūra ir ornamentika. Tvartas, ir ateity atskiras nuo gyvenamojo namo, neterš jo aplinkos ir paliks vietos tradiciniam darželiui palangėse. Pagaliau, ir tų vos dviejų trobesių sodyboje galės būti daug įvairių išdėstymo varijantų, keičiant jų padėtį kiemo, kelio, sodo, daržo, šulinio atžvilgiu. Svarbu nesustoti prie vieno šablono, kurio lietuvis nemėgsta.

Gyvenamojo namo planas jau turės daugiau pakisti nuo įprastojo tradicinio. Reikės mažinti bendras plotas, taupant medžiagas. Reikės atsisakyti neekonomiško milžiniško duonkepio ir pečiaus, perkeliant duonos kepimą į kaimo kepyklą, o namus šildyti kuro atžvilgiu taupiomis krosnimis. Reikės įrengti kambarius ir pastogėje, išnaudojant namų kubatūrą, nors šiaip turėtų likti įprastasis vieno aukšto namas. Architektui liks daug laisvės rasti tokį plano sprendimą, kuris išlaikys ryšį su lietuviui sava namo forma su priemene, gryčia — pirkia ir seklyčia.

Architektūrinės masės, t. y., atskirų trobesio dalių santykiai taip pat galėtų išlikti artimi senajai lietuviškajai architektūrai. Stogas yra apie pusantro karto aukštesnis už sienas. Stogo forma gana įvairi: nuolydžiai 40—45°, galai truputį nusklęsti arba laužtiniai, su čiukurais. Ši forma būtų priimtina ir moderniam eternito ar čerpių stogui, panaudojant čiukurus jau nebe dūmams išleisti, bet pastogės langeliams įrengti.

Sunkiau sprendžiama problema būtų, kiek duotųsi panaudojamos tradicinės   medinės architektūros detalės ir ornamentai būsimojoje mūro statyboje. Bet ir čia galima būtų rasti priimtinų sprendimų. Prisiminkime, kad ir klasikinis graikų stilius ar viduramžių gotika perėmė mūro architektūroje formas iš pirmykščių medinių konstrukcijų. Kaip šiaudinio stogo, taip ir eternitinio kraštus galima sustiprinti  vėtrinė-mis lentomis, kurių susikirtimas virš čiukuro leistų ir ateityje papuošti stogo galus "žirgeliais". Tai dėkingas motyvas iš senosios prasmingosios ornamentikos. Stogo vėtrinės ir karnyzi-nės lentos galės būti išpiaustinėtos, kaip ir senovėje, geometriniu raštu. Prienamio (gonko plius prieklėtis) medinės kolonėlės ir tvorelė galės būti ornamentuojami, kaip ir ligi šiol. Langinės ir durys, taip pat medinės, duos progos papuošti namus senoviškais ornamentais. Visa tai galėtų derintis ir su lygiomis gluodytomis (tinkuotomis) sienomis. Seniau ręstinės su matomais sienojais, vėliau apkaltos stačiomis lentomis, lietuviškojo namo sienos jau kartą keitė savo paviršių, dėl to nenukenčiant pastato architektonikai. Tik išorinės pastogės kiek patrumpėjo, pakilo nuo žemės ir pravėrė didesnius langus. Žinoma, būtų perdaug dirbtina ir dėl to negražu aklai perkelti medinių dalių ornamentus mūrinėms dalims ar puošti gluodinį (tinką) audeklų raštais, kaip kad buvo bandyta daryti kai kuriuose Kauno mūriniuose namuose.

Kad lietuviškoji architektūra išliktų gyva, ji negalės sustingti senose ar naujose formose. Jei liaudies statybos formos kito, kad ir labai iš lėto, tai ateities lietuviškoji architektūra nebus tokia, kokia ji buvo. Ji turės kisti su kintančiu lietuvių tautos ir viso pasaulio gyvenimo būdu. Tik svarbu aklai nesivaikyti svetimųjų kultūros laimėjimų, neatitrūkti nuo savosios praeities.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai