Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Knygos prologas (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kazys Bradūnas   
KNYGA:
Broli, kaimyne, žmogau — augintini žemės molėtos,
Skliauto žvaigždėto sūnau, tremtini dienų laikinųjų,
Kur tik paimsi mane į baltas rankas ar pūslėtas,
Laimės trumpoj valandoj, ar skausmo sunkioj begalybėj,
Noriu tau būti sesuo, paskendusi meilės akyse,
Noriu tavojoj širdy sutirpti kaip sniegas prie žaizdro.

SKAITYTOJAS:
Nešk man ramybės, tylos po darbo tvankios kasdienybės —
Saulei sudie pasakyti noriu aš viską užmiršęs,
Troškuliu elnio išgersiu gilią šventadienio rimtį.
Kūdikio sapno šypsniu ant mano pailsusių rankų
Dangiškai man atsimerki, tark stebuklingąjį žodį . . .
Nešk man ramybės, tylos po darbo tvankios kasdienybės.

ŽEMĖ:
Auklėtas mano glėby, iš krūčių manųjų penėtas
Argi taip greit pavargai prieš plazdantį vakaro gaisrą,
Kylantį ant vandenų, ant girių miglotų viršūnių?
Gilūs šaltiniai gana — tik semki įkaitusiom saujom,
Duona šilta kaip širdis — tik laužki garuojančią riekę
Ir su stabmeldžio malda bučiuok mano šaltąją kaktą.

DANGUS:
Saugok lyg lobį dievų, sūnau, paveldėjimo žymę, —
Saulės pirma kibirkštim įdeginau ją tau krūtinėj.
Pirmgimio teisių neduok už kąsnį sprangios vakarienės.
Ištiestos rankos žvaigždėsna šiltą pavasario naktį,
Akys atmerktos plačiai, įsmigę į brėkštančią aušrą —
Tokį atrado tave tą pirmąjį rytmetį žemė.

LAIKAS:
Sielą karalių kilties įdiegiau kaip daigą pakrantėj
Šiaurės vėsiųjų versmių, pas duburį Nemuno šaltą,
Paslaptį jai amžinybės perdaviau žodžiais užburtais.
Vieškely skausmo ir žygių tavo tauta ąžuolinė
Šimtmečių dykumoje sekundžių įprasmino srovę.
Aini, būk vertas tėvų — duok valandai savąjį vardą.

DARBAS:
Žagrė ir kūjis ir vairas mano ranka palytėti
Tampa daiktai pašvęsti slaptam ir senam ritualui.
Aukuro karštas akmuo — visa tavo mindoma žemė.
Virpa aukos balandžiu kiekvienas raumens įtempimas.
O, kada mano kaitra, ant peleno tavo užgesus,
Dar mėlynai padūmuos, užbaigusi apeigą ilgą.

LAIMĖ:
Tavo tėvai paupy turėjo tik mažą trobelę
Ir pragyveno amželį giriomis ten užsisklendę.
O kaip dainai juos lankiau, padangei ir upei žvaigždėjant.
Kodėl tavajam veide išdilo tėvų panašumas?
Gruzda piktąja ugnim sudužus akyse ramybė —
Duoki man ranką. Eime pėdų kūdikystės ieškoti.

SKAUSMAS:
Lyg begalinis lietus siurbiuosi į pamatus amžių.
Sotinu kraujo drėgme šaknis nemirtingos kūrybos.
Valosi mano gelmėse aitrios gyvenimo rūdys,
Valandos tyros nugrimsta metų ledinėn bedugnėn,
Kur viršum ošiančio tvano, debesį sunkų praplėšus,
Krinta vaivorykštės juosta kankinio žylančiai galvai.

KRAUJAS:
Mano karšta grandimi prikaltas esi prie laivo,
Prie nepalaužtos genties juodų ąžuolinių sienojų.
Jūra gyvybės tamsia pagonišku žalčiu vingiuoju,
Protėvį, sesę ir brolį šaukdams kalba pamirštąja,
Ta, kuria rytą pirmykštį šnekino saulė mėnulį,
Ta, kuria brinkdamas grūdas kalba į drėgnąjį grumstą.

MEILE:
Aš amžinai alkana — o šaukštai jūs' rankų per sunkūs,
Amžinas čia troškulys — o juodžemio sultys per sūrios,
Žemė visa per ankšta sparnais angelų pamojuoti.
Ištrėmei, Tėve, mane drauge su žmogum į tą slėnį.
Giedant lakštutei nakčia, lig patekant žvaigždei aušrinei,
Būsiu jam vaizdas trapus ano nepamirštamo rojaus.

AUKA:
Dūmai ir liepsnos aukų užuovėjoj kyla į dangų,
Laša gyvybės lašais už tėviškę kritusių kraujas,
O viršum rutulio žemės neša įmirkusio medžio
Kryžių Palaimintasai. Ir žvilgsnyje Jo tavo siela,
Smilkalo grūdu pavirtus, plieskia kaip smilga sausoji —
Klaupkis į aslą vargų ir teisiojo veidu numirki.

SKAITYTOJAS:
Viešpatie, gaudžia varpai, žėruodama leidžiasi saulė.
Mano delnai pripilti šviesos stebuklingų žarijų,
Mano dvasia kupina nuo gyvenimo plausto.
O-o-o! Ū-ū-ū! Jie šaukia mane per laiko siūbuojančią upę,
Kur nei krantų, nei salų akiračiuose nesimato,
Kur tik pameną skalaują vilnys giesmių vakarinių.

KNYGA:
O, kad svaigintų tave manoji aistra ir ramybė,
Ašen tavoji sesuo paskendusi meilės akyse,
Degančioj tavo širdy tirpstu tartum sniegas prie žaizdro.
Virpančias tavo rankas jaučiu ant išbalusių lapų,
Skubantį pulsą girdžiu raidėmis kaip liepsną prabėgant.
Kunigo lūpom kalbėk senolių maldingąjį žodį.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai