Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Tito ir Jungtines valstybės PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. PADALSKIS   
Jugoslavija, po karo pakliuvusi į komunizmo reples, išsprūdo iš sovietinės Rusijos rankų. Jos diktatorius Tito, diktatoriaus Stalino mokinys ir agentas, atsisakė būt savo viešpaties tarnu. Maskva už tai Tito apšaukė tik kartuvių vertu eretiku, darbo klasės priešu, pasaulio komunizmo išdaviku.

Būta ir anksčiau užsimojimų pasipriešinti visagalinčiam rusų komunistų partijos politiniam biurui: Trockis, Tuchačevskis, Bucharinas ir kiti. Jie buvo "kontrarevoliucionieriai" krašto viduje. Visi jie išžudyti.

Tito pasipriešinimas yra kitokio pobūdžio. Jėgos ir veikimo atramą jis turi už sovietines imperijos sienų. Stalino ir Tito susikirtimas yra žingsnis į schizmą pasauliniam komunizmo sąjūdy. Tas skilimas turi plačią dirvą griauti Maskvos kontrolės pamatus. Jis eina lygybės ir nepriklausomybės — komunistinių partijų lygybės ir komunistinių valstybių nepriklausomybės — šūkiu.

Maskvos "ekskomunikuotas" Tito, užuot puolęs ant kelių, išpažinęs nuodėmę ir paprašęs kulkos į pakaušį, pasuko į vakarus ir prašo paramos. Su juo Maskva neteko ir Jugoslavijos, kaip satelito už geležinės uždangos.

II.
Antrasis pasaulinis karas baigėsi pasaulinių jėgų pergrupavimu. Jungtinės Valstybės ir Sovietų Rusija iš jo išėjo, kaip dvi didžiausios jėgos, vadovaujančios dviem perdėm skirtingiems pasauliams, dviem nesuderinamai skirtingoms sistemoms.

Jungtinių Valstybių karinės divizijos iš vakarų nužygiavo per Italiją, Prancūziją, Vokietiją ir sustojo ties Berlynu ir Viena.

Iš rytų atgriuvo raudona vėliava nešini rusų, mongolų ir kitokių azijatų milijonai. Jie perėjo Lenkijos lygumas, Balkanų kalnus ir atsidūrė veidas į veidą su Amerikos legijonais Elbės ir Dunojaus slėniuose.

Europos širdy, jos jautriausiuose taškuose, tos dvi gigantiškos galybės šiandien rungtyniuo-ja už pasaulio rytojų. Europa, perkirsta sovietų nutiestos "geležinės uždangos", šiandien vos alsuoja šių dviejų didžiųjų jėgų šešėly.

Ta skiriamoji, "geležine uždanga" vadinamoji, siena prasideda pačioje Europos rytų šiaurėje ir baigiasi jos pietuose.

Kai Vakarų alijantai nutarė Vokietiją pulti iš Anglijos, o ne iš Viduržemio per Balkanus, tą, anot Churchillio, "Europos minkštą papilvę", tuo pačiu jie nusprendė ir Europos suskaldymą.

Jungtinėms Valstybėms su sąjungininkais veržiantis iš Vakarų, Maskvai beliko paradiniu maršu blaškyti vokiečių karinius likučius paglem-žiant vieną po kitos: Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Jugoslaviją ir Albaniją. Nepamirškim, kad Baltijos kraštai — Lietuva, Latvija, Estija — jau buvo pavergti karo pradžioje, Stalinui su Hitleriu konspiratyviš-kai susitarus.

Tuos kraštus ir jų žmones Sovietai traiško geležiniais pirštais. Dešimt tautų, amžiais laisvėj gyvenusių, šiandien nuo laisvės atskirti mirties siena. Tačiau per paskutiniuosius dvejus metus tos sienos šiaurinis ir pietinis sparnai išsprūdo iš Maskvos kontrolės.

Suomija, tiesa, niekad nebuvo visiškoj Sovietų žinioj. Tačiau kai po Čekoslovakijos pučo toks pat inscenizuotas sukilimas Suomijoj pravesti nepavyko, ji šiandien tik tiek Maskvos kontroliuojama, kiek gali būt okupuota per keletą dienų. Tokioj grėsmėj, deja, yra ir didelė centrinės ir vakarinės Europos dalis.

Tito su Stalinu konflikto pasėkoj, pietiniam sparne esanti Jugoslavija taip pat Maskvos priklauso tik tiek, kiek ją gali okupuoti. Taip bent yra šiandien. Geležinės uždangos šiauriausio ir piečiausio sparno (jei neskaityt mažutės Albanijos) Maskva nekontroliuoja.

III.
Jugoslavija turi gyvybinės reikšmės Rusijai, kaip agresingam ir pasaulį užvaldyt siekiančiam kolosui. Verta prisimint, kad ir caristinė Rusija daugiau kaip šimtą metų atkakliai veržėsi į tą Europos pietų krantą.

Jugoslavijos artumas prie Viduržemio jūros erdvės, ilga siena su Graikija, Adriatikos pakraštys su puikiais natūraliniais uostais, Jugoslavijos kontroliuojanti pozicija Dunojaus regi jone — visą laiką žadino Rusijos kontinentinio milžino apetitą.

Jugoslavija, kaip satelitinis kraštas, buvo geografinis sovietinės Rusijos pratęsimas, ją priartinąs prie Adriatikos, Italijos, Viduržemio. Jos netekimas Maskvai reiškia didžiulės reikšmės strateginį nuostolį — spragą strategiškai jautriam jos "geležinės uždangos" sparne.

IV.
Tito nusigręžimas nuo Maskvos yra nemažiau reikšmingas ir politiškai.
Visų pirma, jis viešai ir šiol sėkmingai pažeidė Maskvos visasąjunginės komunistų partijos autoritetą. Kitų kraštų komunistai gali mestis į tą pačią "ereziją" — geriau pasukti laisvesniu keliu, kaip būti marijonetemis ir šokti pagal Maskvos lazdos taktą, bijotis Stalino virves ar šūvio.

Tito pasipriešinimas tokias viltis ir užmačias turėtų sukelti. Jo pasisekimas visų pirma remiasi jugoslavų patriotizmu. Tito konfliktas yra jugoslavų tautos, kuri anaiptol nėra komunistinė, pasipriešinimas Maskvos priespaudai.

Tito jugoslavams šiandien priimtinas tik kaip jų tautinės valios reiškėjas. Kaip komunistas ir diktatorius jis nebuvo ir nebus jiems priimtinas.

Daug vilčių dedama, kad Tito gali pasekti kitų satelitinių kraštų lyderiai už geležinės uždangos, už kurios jų tautinė dvasia dar nėra visiškai sunaikinta. Jei tai įvyktų, Rusijos imperijos pamatus rytinėj Europoj stipriai apgriautų. Tačiau tam daug vilčių dėti būtų nepatartina.

Tito kiek susilpnino, bet negrasina Rusijos dominavimui Europos rytuose. Ten ji yra padėties viešpačiu. Militarinė jėga, teroras, žmonių masinis žudymas tą tiraniją padarė iš vidaus vargiai sugriaunamą. Tik aukų nebojanti už didžiąją laisvės idėją rezistencija yra galima ir ji neužgniaužiama.

Yra ir kitų priežasčių, dėl kurių titoiz-mas vargu ar išsilies į platesnio masto revoliucijų bangą už geležinės uždangos. Iš jų bent vieną norėčiau itin pabrėžti. O tai yra Rusijos kontroliuojamų kraštų palūžęs pasitikėjimas Vakarų demokratijomis, tarp jų ir Jungtinėmis Valstyjomis.

Čekai žino ir niekad nepamirš, kad Didžioji Britanija juos Hitleriui išdavė Muencheno sutartimi, o gen. Pattono veržlioji amerikiečių armija nusisuko nuo Pragos ir leido ją užimti rusams.

D. Britanija ir Jungt. Valstybės pasirašė mirties sprendimą Lenkijos nepriklausomybei Jaltoje. Nežiūrint, kad lenkai narsiai rezistavo krašte ir kovojo fronte prieš Vokietiją, jie šaltai apskaičiuoto appeasemento išdavoj buvo priversti nusilenkti Maskvai ir prarasti nepriklausomybę.

Vakarų politika Sovietų atžvilgiu, karo metu ir jam pasibaigus, buvo ištisa nuolaidų ir koncesijų Rusijos kaimyninių kraštų sąskaiton virtinė. Vakarų politika buvo naivi ir kartu pragaištinga: kas daro nuolaidas agresoriui, tas jį remia ir baudžia nekaltąjį.

V.
Jugoslavija nutraukė satelitinį mazgą, ją ri-šusį su Maskva. Tačiau jos diktatorius Tito tebėra įsitikinęs, fanatiškas ir agresyvus komunistas. Jis juo visą gyvenimą buvo, išėjo Kremliaus mokyklą ir jam ištikimai tarnavo.

Tito daugelį metų gyveno Rusijoj ir buvo vedęs rusę žmoną. Maskvos įsakymu jis keliais atvejais bandė sukelti revoliuciją savo tėvynėj Jugoslavijoj. Jis organizavo jugoslavų komunistus vykti į Ispaniją ir ten jiems vadovavo, liejant ispanų kraują už Maskvos siekimus. Karo metu jis veikė kaip   fanatiškiausias   Maskvos emisaras, savo krašte kovodamas prieš serbų herojaus Mihailovičo patriotus partizanus.

Tito pakartotinai pareiškė, kad ta kova esmėje buvo kova tarp "pažangiosios demokratijos ir reakcionieriško kapitalizmo". Jis priešinosi ir vokiečių naciams, tai tiesa, bet tuo pačiu metu jis kovojo ir prieš amerikiečius bei britus. Tito nepraleido mažiausios progos pareikšti savo neapykantą demokratijoms ir jų socialinei santvarkai, ir savo besąlyginį tikėjimą komunizmu ir Maskva.

Ir savo veiksmais Tito pasireiškė kaip ciniškas ir brutalus Vakarų demokratijų, ypač Amerikos, priešas. Ilgą laiką jis laikė vergų darbo stovyklose nemažą skaičių Jungt. Valstybių piliečių. Abu propagandiškai parodomieji teismai,
—    arkivyskupo Stepinačo   ir gen. Mihailovičo,
—    buvo nukreipti prieš tariamąjį Amerikos imperializmą. Dar įžūlesnis buvo jo įsakymas šaudyti į amerikiečių lėktuvus. To pasėkoj buvo užmušti penki amerikiečiai lakūnai. Ir tai įvyko taikos metu!

Įžūlia ir ciniška Amerikos neapykanta Tito pralenkė savo draugus kitų satelitų kraštų komunistų lyderius. Aišku, jis tai darė ir norėdamas Maskvai įsiteikti, kaip jos į sostą įkeltas satrapas.

Jugoslaviją jis tebelaiko komunistinio ir policinio režimo grandyse. Kalėjimai, vergų darbo stovyklos, plačiai iššakota slaptoji policija — yra to režimo pamatiniai ramsčiai. Tito su Maskvos pagalba išplėšė iš tautos laisvę ir jos nė nemano grąžinti. Daugiausia ko jis, išrodo, siekia, tai savarankiškumo užsienio politikoj, nepriklausomumo nuo Maskvos, dirvos jo didelei ambicijai patenkint — tapti pasaulio komunistinio judėjimo lyderiu.

VI.
Ar galima tad tikėti, kad toks fanatiškas kovojantis komunistas ir įžūlus priešas galėtų virsti Dėdės Samo prieteliu? Būtų nepatartina tuo tikėti ir savo politiką Tito pasitikėjimu grįsti.

Tito-Stalino konfliktas gali būti paprastas komunistų šeimos ginčas. Tikrumoj taip ir yra
—    susirovė du komunistinės šeimos lyderiai. Tito buvo ir tebėra komunistų stovykloj. Todėl trečiam, Vakarų demokratijoms, į tą ginčą įsiterpiant reikia didelio apdairumo ir realaus apskaičiavimo.

Tito paremti tam konflikte, visi sutiksim, šiandien diktuoja politinis reikalas. Neišrodo, o buvo labai įtartina, kad jis būtų "Trojos arklys".

Tito nei mūsų draugas, nei sąjungininkas. Oponentas mūsų priešo tuo pačiu anaiptol dar nėra mūsų draugas. Aiškus daiktas, Tito labiau priimtinas kaip neutralus, nei Tito valdomas Maskvos. Tačiau jam teikiant paramos ir su juo einant į politinius santykius verta pasekti anglo -saksų priežodžio išmintimi: "Tegul vagis gaudo vagį". Tas priežodis geriausiai nusako politinį principą, taikytiną Jungtinių Valstybių santykiuose su Tito.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai