Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOSIOS RADIJO VALANDĖLĖS AMERIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. G.   
Daugelyje JAV miestų, kur tik yra didesnė lietuvių kolonija, esama ir savos radijo valandos ar pusvalandžio. Kai kuriose didesnėse kolonijose yra jų net po keletą.

Naujai atvykę; lietuviai pradžiunga, kad čia esama lietuviškos radijo valandėlės. Jiems miela išgirsti laisvą lietuvišką žodį radijo bangomis, kuris suvaržytas jų tėvynėje. Jie čia, perplaukę platųjį vandenyną, išgirsta lietuvišką dainą ir lietuvišką muziką. Tai jiems primena pareigą ne-nutautėti. Net ir žila senelė, atvykusi šion šalin prieš daugelį metų ir praradusi savo jėgas darbe, išgirdus radijo bangomis lietuvišką dainą, prisimena savo jaunystės dienas, susimąsto, pradžiunga, o kartais ir pravirksta.

Daug kur mes girdim kalbant, kad lietuviai JAV jau mirę. Klausydamiesi radijo pranešimų, mes jaučiame, kad jie dar gyvi. Iš tų pačių mokosi, dirba, prekiauja, šaukia susirinkimus, linksminasi, leidžia laikraščius, turi savo mokyklas, parapijas ir vienuolynus. Vienu žodžiu, besiklausydamas lietuviškų radijo programų sužinai, kad dar A-merikoje lietuviai gyvi.

Tai pirmas įspūdis. Bet paklausę vieną, du, tris ir daugiau kartų, tose lietuviškose radijo valandėlėse kažko pasigendam, pajuntam kažkokį tuštumą, banalumą. Pabosta tos pačios senoviškos, prieš 30 ar 40 metų įdainuotų plokštelių dainos. Įkyri tie patys pliki reklaminiai pranešimai, dažnai dargi darkyta lietuvių kalba. Pamažu pajunti, kad lietuviškos radijo valandėlės yra per tuščios, ir supranti, dėl ko jų teklauso tik suinteresuoti asmenys.

Kodėl taip yra ? Dėl to, kad daugelis radijo programų vedėjų neturi reikiamų gabumų ir dar mažiau rūpinasi programos parengimu. Vieni tas radijo valandėles veda grynai ideologiniais ar biznio sumetimais, kiti ir stengdamiesi (o taip dažniausiai atsitinka) negali sukultūrinti savo programų dėl lėšų stokos, dėl to priversti Ieškoti reklaminių skelbimų. Vadinasi, šie trūkumai eina ne vien lš radijo programų vedėjų, bet taip pat ir iš lietuviškosios visuomenės nesupratimo moraliai ir materialiai paremti šį kultūrinį darbą.

Taip neturėtų būti ateityje. Radijo vedėjai turi pagerinti savo programas, o lietuviškoji visuomene turi juos vispusiškai remti. Vienas radijo valandėlės vedėjas, nors jis ir būtų didžiausių gabumų, net ir norėdamas neįstengia visko tinkamai paruošti. Jis turi turėti pagalbininkų, o tokių pagelbininkų šiandieną netrūksta, tik reikia nuoširdžiai su jais bendradarbiauti.

Gražios yra mūsų senovės dainos. Jos atvaizduoja senosios kartos dvasinę būseną. Bet jų negalima visuomet dainuoti. Jas tinka naudoti tik tam tikromis progomis, kad gilios dvasinės liaudies kūrybos nepavers-tum šablonu. Esama juk per 100 parapijų ir draugijų, kurios turi puikiausius chorus; turime solistų tiek čia gimusių, tiek iš tremties atvykusių. Turime net iš tremties atkviestą Clurlionles ansamblį, kuris tremties dienose stebino vokiečius ir amerikiečius. Argi negalima šiomis jėgomis praturtinti radijo programų? Be to, turime duoti progos lietuviškai pasireikšti ir jaunajai kartai, kuri tų progoj jau ieško pas svetimuosius, žūdama lietuvybei. Radijo vedėjai, visuomenės remiami, turi pagaminti gražių lietuviškų dainų plokštelių. Bet ir chorai bei solistai turi gerai pasiruošti ir pasirinkti tinkamas dainas, kad nekompromituotų savo vardo Ir lietuviškos dainos bei melodijos grožio.

Dainos, paskaitos, skelbimai ir žinios Ilgainiui nusibosta, todėl reikėtų įvesti vaidinimų, apysakų, eilių ir gal net Juokų. Juk mūsų dvasia pavargusi nuo klaidžiojimo  po svetimus kraštus, nuo kasdieninių  sunkių neįprastų darbų ir nuo miesto triukšmo. Tebūnie tad lietuviškosios radijo valandėlės mūsų dvasinio atsigaivinimo šaltinis.

Beveik visos lietuvių radijo programos transliuojamos iš silpnų stočių, o turėtų būti priešingai. Didelės miestų kolonijos turi savo parapijas, mokyklas, draugijas, minėjimus, koncertus, gi toliau nuo centrų apsigyvenę pavieniai lietuviai nieko ne turi. Jie ilgisi kultūringo lietuvišku žodžio ir meno, kaip ryto rasos. Ten svarbiau, kad jie girdėtų radijo programas, negu didelių kolonijų lietuviai.

Kiti pasakys: ar tai jau negalimą skelbti savo biznio, garsinti savo amato ar specialybės? Viskas galima tik visur turi būti kultūringa forma Ir saikas, kad neerzintų jūsų biznis nesuinteresuotų klausytojų.

Čia jaučiu, kad radijo valandėlių vedėjai padarys priekaištą. Kaip tokios radijo programos išsilaikys? Kad mūsų kultūra išsilaikytų, reikia organizuoto darbo ir visuomenės paramos. Jei to nebus, mes turėsime negarbingai žūti pilkoje kasdienybėje. Jei mūsų broliai tremtyje, be cento kišenėje, galėjo išleisti tiek puikių žurnalų, laikraščių ir knygų, jei jie jas išpirko ir perskaitė, tai čia mums gėda, jei neremiame lietuviškų darbų, tarp kurių svarbią vietą užima ir lietuviškos radijo valandėlės. Manau, nevienas vargšu ne-tapsim, jei šiam tikslui kasmet paaukosim kokį dolerį, kurį taip dažnai visai nereikalingiems dalykams išmetam.

Taigi, lietuviškos radijo valandėlės labai reikalingos. Tiesa, daugelio jų programos labai silpnos bet tiek jų vedėjai, tiek lietuviškoji visuomenė turi rūpintis jų meninio ir kultūrinio lygio pakėlimu ir išlaikymu.
V. G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai