Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MORALINĖS JĖGOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. J. Navickas   
KLAUSIMO MOMENTAS

Apie žmogų reikia taip samprotauti ir kalbėti, kaip liudija introspekcija, kitų observacija ir Apreiškimas. Materialistų tvirtinimai, kad žmogaus tie veiksmai, kuriais jis išsiskiria iš gyvulių, tesąs tik subtilus materijos kaitaliosimasis, prieštarauja begalei konkrečių faktų. Kiek akyliau ir objektyviau save ir kitus stebėjęs, esi priverstas daryti apie žmogaus gyvenimą šią išvadą: "Ne viena duona žmogus gyvas". Jo pilnutiniam gyvenimui daug ko reikia. Jei jam yra prieinamas tik animalinis gyvenimas, jis skursta, nyksta, vysta kaip augalas be vandens, be oro, be šviesos ir maisto. Be materialinio maisto žmogus, kaip psichofizinė būtis, reikalauja dvasinio maisto: protui — šviesos ir tiesos, valiai — gėrio ir širdžiai — meilės. Neužspausi, neužgniauši žmoguje kitų galių, kurios pasireiškia šalia fizinių: jos spaudžiamos veržte veržiasi į paviršių kaip sraunios upės vanduo.

Šiandien visur girdime kalbant apie žmogaus moralines jėgas, apie jo moralinį galėjimą arba negalėjimą, apie moralinį pajėgumą: psichologijoje, pedagogikoje, sociologijoje, medicinoje. Moralinėmis jėgomis įprasta vadinti tai, ko negalima suvesti į fizines jėgas, kas išeina iš materialinės srities ribų, kas jose netelpa.

Norime paliesti šį klausimą pirmiausia todėl, kad jis duoda naujų aspektų mūsų vidaus pasauliui pažinti ir, antra, atsižvelgdami į mūsų tautos dabartinį gyvenimą. Koks jis yra, visiems žinoma. Norime tik pridurti, kad mūsų tautinis, kultūrinis, religinis ir socialinis gyvenimas šią valandą ir artimoje ateityje reikalauja iš mūsų didelės dvasinės įtampos, reikalauja kelti mūsų psichinį potencialą, jei norime išlikti gyvi tos pačios lietuvių tautos nariai, o ne tapti toli nusviestomis nuo tautos kamieno sudžiūvusiomis skeveldromis. Yra žmoguje nepanaudotų ir paslėptų jėgų, kurios reikale iškyla pačios arba iškeliamos į paviršių ir kurios suvaidina jo paties ar tautos gyvenime nepaprastą vaidmenį. Bandysime jas čia iškelti aikštėn. Bet prieš tai jau iš anksto norime pastebėti, jog tradiciniame žmogaus apibendrinime, kad žmogus yra psichozinė būtis, perdaug apsistojamą prie fizinio prado: kūnui, fizinėms jėgoms priskiriama tarsi viską nulemiantis vaidmuo. Ši sielos su kūnu sujungimo klaidinga koncepcija, perdaug atsiduodanti materializmu, eina iš nepakankamo supratimo hylomorfizmo teorijos kosmologijoje, kuri psichologijoje turi būti kitaip taikoma žmogui, susidedančiam iš sielos ir kūno, kaip formos ir materijos, negu kad yra kosmologijoje. Dvasinė žmogaus siela jungiasi su kūnu nekaip paprasta hylomorfinė forma, kadangi ji yra dvasinė forma. Jos veikimas viršija materiją. Žmogaus siela yra subzistuojanti forma, pati savyje turinti esi-mo pagrindą, ne vien sujungime su kūnu. Žmogaus pilna prigimtis yra dualybė, kurioje dvasinis pradas viršija materiją. Žmogus yra dvasinė būtis kūne.

I. MORALINIŲ JĖGŲ PASIREIŠKIMO KONSTATAVIMAS

Intelektualinis pajėgumas nepriklauso vien nuo materialinių, fizinių ir fiziologinių sąlygų. Akstinai, varikliai, kurie skatina žmogų intelektualiniam darbui, kūrybai, pav., nepriklauso materialinei sričiai. Vysk. Baranauskas buvo paskatintas sukurti savo nemirtingą "Anykščių Šilelį" todėl, kad buvo užgautas jo tautinis jausmas. Ištesėjimas protiniame darbe nepriklauso nuo stiprios fizinės konstrukcijos, bet labai daug nuo kitų faktorių, akstinų, variklių, kurie palaiko ir plečia individo gyvenimą, kurie ugdo žmogaus asmenybę.
Be fizinių dėsnių, pastebime visuose žmonėse kitus dėsnius, kurių nepaisymas griautų ir individo gyvenimą, o socialinį gyvenimą padarytų neįmanomą. Bet, be šių bendrų dėsnių visiems žmonėms, pastebime dar atskirus dėsnius, kurie lyg įgalina individą atskirai veikti, egzistuoti ir, jei jų nepaiso, individas griauja savo asmenybę. Šie dėsniai padaro tai, kad atskiras žmogus tampa atskiru pasauliu, tikru mikrokosmos. Jei jis jų nepaiso, išeina iš savo orbitos ir, reflektavęs, kenčia.

Visi turi pripažinti, kad žmogaus gyvenime yra dalykų, be kurių žmogus negalėtų gyventi, jei jie būtų pašalinti, pav., afekcija, šio žemiškojo gyvenimo tikslo supratimas ir nusistatymas. Žmogui kaip racionalinei būčiai vien instinkto gyventi nepakanka. Tas, kurs egoizmo aistros vedamas, nutraukia žmogui tą gyvenimo siūlą, ant kurio jis laikosi, suvaidina barbaro ir budelio vaidmenį!

Daugelis ir iš tų psichologų, kuriems psichologijos objektas tėra vien psichiniai veiksmai, o ne siela, yra priversti pripažinti, kad žmoguje yra kažkas, kas yra virš fizinių, virš fiziologinių funkcijų, ką jie vadina trumpai ir vago modo "le psichiąue", kurį reikia atskirai traktuoti ir kuris turi milžiniškos įtakos visam žmogui.

Pedagogikoje ir eksperimentalinėje psichologijoje savo gyvenimui idealo suradimas šiandien yra laikomas kapitaliniu dalyku. Pedagogo uždavinys yra atidengti, atspėti auklėtinyje kilnius, savitus jo polėkius ir jį pastūmėti tąja linkme.
Freudas manė, kad jam yra pavykę savo psichoanalizės metodu visų žmogaus veiksmų, visų jo polėkių pradžią ir tikslą suvesti į seksuališku-mą, o žmogų pastatyti ant to paties laipsnio, ant kurio stovi gyvulys. Bet ši išvada neišlaikė kritikos, jo gi psichoanalizės metodas tik dar plačiau atvėrė duris į žmogaus vidaus pasaulį ir palengvina pažinti jo sielos gilybes ir sielos akto galią.

Esama dvasinio spinduliavimo iš žmogaus į žmogų. Ko vienas žmogus nepadarys ar nepasakys, tai jis išdrįsta pasakyti ar padaryti minioje, būryje. Būryje gimsta naujos mintys, nauji jausmai, arba bent turimi sutvirtėja. Tautinės ar valstybinės bendruomenės užnugario pajautimas duoda žmogui jėgų, paspirties. Bendravimas su vienos minties draugais, giminėmis suteikia žmogui jėgų, akstinų. Dažnai bičiuliškas žodis, net per laišką, labiau vertinamas, negu medžiaginė parama. Kaip konkretūs gyvenimo faktai liudija, tikrai nuoširdus žodis gyvenimo palaužtus, suklupusius po jo negailestingo gyvenimo našta pastato vėl ant kojų, grąžina jiems dvasinę pusiausvyrą.

Gydytojai neretai būna nustebinti dėl nepaprastų pagijimų. Juos jie priskiria slaptoms jėgoms, kurios medicinai nėra žinomos ir neprieinamos. Autosugestija ir heterosugestija yra šiandien medicinoje prekonizuojamos, ypač pirmoji, ne tik nervinio pobūdžio ligoms gydyti, bet ir organinėms, kurios turi ryšį su afektyviniu žmogaus gyvenimu. Geras pacijento dvasios nusiteikimas akylių gydytojų yra nemažiau vertinamas kaip gera mityba. Geras, patyręs gydytojas, pradėdamas gydyti ligonį, visų pirma stengiasi pašalinti išorinius ir išvidinius veiksnius, neigiamai veikiančius jo moralę, ir ieško būdų stimuliuoti išvidinėms pacijento jėgoms.

II. MORALINIŲ JĖGŲ SUPRATIMAS

Žodis "morale" etimologiškai eina iš lotynų kalbos žodžio "mos" ir turi dvi prasmes: kartais reiškia įprotį veikimui, kartais gi tam tikrą į-gimtą arba lyg įgimtą palinkimą veikimui. Taigi žodis "morale" reiškia: 1. tai, kas yra įprasta; 2. tai, kas eina iš įgimto prado, būtent — iš įgimtų ar įgytų veiksnio palinkimų. Šiuo antru atveju "morale" gauna preciziškesnę prasmę, kai kalba eina apie gerus ar blogus įpročius (Plg. A. Gardeil, O. P., La Certitude morale, Paris, 1911, pp. 80-81; Šv. Tomas Akv. Summa Theol. I. II, q. 58, a. 1, c; Ethic. 1. II, lect. 1.).

Mūsų liečiamame klausime žodis "morale" yra imtinas antrąja prasme: įgimtas arba įgytas palinkimas. Kaip įgimtas, taip ir įgytas palinkimas gali atitikti žmogaus prigimtį arba neatitikti; jei atitinka, toks palinkimas vadinasi geras, arba dorybė, ir iš jo einąs veiksmas bus geras, vedąs į galutinį žmogaus tikslą; jei neatitinka, jei yra prieš žmogaus prigimtį, bus blogas palinkimas, arba yda, nedorybė, trūkumas, ir veiksmas, einąs iš jo, bus blogas, nevedąs į galutinį žmogaus tikslą. Yra, pav., įgimtas motinos palinkimas mylėti savo vaiką;   įgimtas  darbininkui palinkimas norėti už savo darbą užmokesčio. Ir esame tikri, kad motina, mylėdama savo vaiką, neduos jam nieko kenksmingo jo gyvybei ar sveikatai; priešingą veiksmą vadintume išsigimimu.

Visos moralinės jėgos išplaukia ir remiasi šiais įgimtais arba įgytais palinkimais, kurie atitinka žmogaus prigimtį, kurie atsako individo vidaus aspiracijoms, kurie individo gyvenimą stato ir kelia, o ne griauna ir ne smukdo. Kiekvienas žmogus savo praeito gyvenimo eigoje yra turėjęs visą eilę patyrimų, išgyvenimų, kurie teigiamai ar neigiamai veikė jo prigimtį, jo individo gyvenimą. Jis juos visus su savim nešiojas savo pasąmonyje. Turėti teigiamai veikiantys išgyvenimai bus stiprinamai veikiančios jėgos. Kiekvienas žmogus su savo bendrais prigimties palinkimais, su įgytais palinkimais atitinkančiais prigimtį, drauge su teigiamais išgyvenimais, be to dar, su antgamtiniu elementu, nešiojasi savyje didelį, labai dažnai nedaug suvokiamą tų jėgų šaltinį, kurias vadiname moralinėmis jėgomis, kurių labai didelė dalis neišplaukia į sąmonės paviršių, liekasi pasąmonyje, ir todėl vadinasi paslėptomis jėgomis.

Bandysime jas paanalizuoti. Ne visa, kas yra mūsų pasąmonyje, išplaukia į paviršių; daug kas liekasi pasąmonyje ir iš čia veikia mūsų veiksmus, mūsų gyvenimą. Galima daug ką iššaukti iš pasąmonio, ištraukti į paviršių. Daug yra moralinių jėgų, kurios veikia iš pasąmonio teigiamai arba neigiamai. Daug teigiamai veikiančių jėgų negali pasireikšti dėl pa-sąmony susidariusių saitų iš neigiamai veikiančių jėgų. Asociacijos keliu sąmoningai pašaukti vaizdai, mintys ir jausmai gali teigiamai paveikti pasąmonio turėtų įspūdžių, minčių ir jausmų židinį. Mūsų būtis tik tada tampa morališkai pajėgi ir atspari, kai jos praeitis, dabartis ir ateitis jungiasi į vieną harmoningą dvasinį junginį ir kai mūsų pasąmony esti kuo mažiau konfliktų, skaldančių mūsų moralines jėgas.

1. Afektyvinė Sritis

Mūsų psichinės jėgos nėra išaugusios viena diena, bet palaipsniui. Mūsų psichė nėra kažkas grynai statiško, juo labiau vaikystės ir jaunatvės amžiuje. Jos augimą veikė daug išorės ir vidaus veiksnių, kurių pasėkoje susiformuoja skirtingi charakteriai ir kurie daug nulemia net žmogaus temperamentą. Mūsų psichėje nuo pat kūdikystės dienų yra susiformavę tam tikri jausmų, afektų ir įspūdžių klodai. Negalima sau susivokti ir įsivaizduoti, kokią įtaką turi mūsų veiksmams šie susiformavę pasąmonio klodai. Turėti afektai, ir labai giliai pasislėpę pasąmony, laikas nuo laiko iškyla arba pašaukiami daugiau ar mažiau į paviršių ir didina arba mažina mūsų moralines jėgas. Neapykanta, kerštas ir pavydas veikia neigiamai ir daugiau ar mažiau yra stabdžiai mūsų moralinėse jėgose; paslėpta neapykanta ar kerštas gali suvaidinti fatališką vaidmenį žmogaus gyvenime, ypač psichinio ir fizinio formavimosi perijode. Priešingai — meilė, viltis ir drąsa kelia, stiprina, duoda impulsų veikimui ir palaiko veikimą.

Kiekvienam žmogui, mažam ar užaugusiam, yra būtina tarpusavio meilės atmosfera: tėvų, brolių bei seserų, draugų ar kitų artimųjų meilė; mylėti ir būti mylimam. Tai pati didžiausia afektyvinės srities moralinė jėga. Į meilę suvedama: pagarba, užuojauta, parama, atjautimas. Ypač šeimyninio židinio šiluma užakcentuotina kaip nepaprastas moralinės jėgos šaltinis. Ne be reikalo poetas pasisako, kad "tėviškėlės atminimas man laimuže mini..." (V. Nemunėlis, "O atsimenu nameli"). Psichoanalizės yra konstatuota, kad kūdikystės ir vaikystės amžiuje tėvų meilės šilumos trūkumas labai neigiamai atsiliepia vaikams visą gyvenimą: palieka neužpildoma spraga jaunoje būtybėje visam amžiui. Jos pasėkos pasireiškia afektyviniame gyvenime. Žmogus tampa tuo naudingesnis ir produktingesnis, juo jis labiau tampa meilės būtimi: kai jis leidžia savo meilei, suprastai plačia prasme, labiau pasireikšti, kai jis visa širdimi myli visa tai, kas yra verta meilės, — jaučiasi laimingas, savo vietoje žmogus. Priešingai: žmogus be meilės arba, tiksliau pasakius, kurs nemoka panaudoti meilės energijos, tampa dvasiniu invalidu.

Šeimos židinio šilumos atsiminimai veikia ir stiprų jaunuoli ir žilagalvi kretantį senelį. Vien tik motinos meilės atsiminimas gali duoti pakankamai jėgų ir ryžtingumo ir subrendusiam žmogui pakreipti savo gyvenimo kelią labai naudinga visai jo būtybei linkme.

Po šeimyninio židinio vaidmens žmogaus afektyviniame gyvenime eina tautos ir tėvynės židinio atmosfera. Tėvynė gi nėra kas kita kaip šeimyninio židinio išplėtimas, o tauta — kraujo ir bendro gyvenimo giminystės išplėtimas. Ta aplinka, kurioje žmogus gimė ir augo, yra giliai įsispaudusi į jo sielą ir tapusi lyg jo būties dalimi. Ji yra neatskiriamai susijusi su tiek brangių ir neužmirštamų išgyvenimų, todėl ji tokia miela, artima, sava ir jauki. Tėviškės žemę žmogus vadina savo motina, nes ji jį maitino ir užaugino Tas kampelis, kuriame žmogus gimė ir augo. tampa jam dar tuo mielesnis ir artimesnis, ne5 jis yra jo tėvų ir protėvių krauju ir prakaitu ap laistytas, ir čia jis yra savo tautos būdą ir tradicijas į save įsiurbęs. Žmogus yra neatskiriamai suaugęs su savo gimtuoju kraštu ir savo tauta. Iš čia lengvai suprantama, kokia milžiniška moralinė jėga palaiko ir stiprina žmogų, vaikščiojantį savo tėviškės žeme ir gyvenantį bendrą gyvenimą su savo tauta. Jis net nepagalvoja, neatkreipia dėmesio, neįsisąmonina, kad čia jo visa būtis yra įleidusi giliai neregimas, nesuskaitomas, tankias šaknis. Tik tada dažniausiai susivokia ir įsisąmonina, kokia moralinė jėga jį stiprino ir palaikė, kai jis ilgesnį laiką iš jos išvyksta, o dar labiau, kai esti negailestingai nuo jos atplėšiamas. Ne tuščiažodžiaudamas poetas Ad. Mickevičius tremty dejavo:   "Lietuva, šalie mano gimtoji, tik tas supras, kad tu jam sveikatą atstoji, kurs jau tavęs neteko".

Tėvynės meilė duoda karžygiams jėgų nepaisyti visų sunkumų, net mirties kovoje už jos būvį. Tėvynės meilė duoda įkvėpimo ir jėgų poetams kurti eilėraščius, poemas. Štai kaip apie tai pasisako mūsų atgimimo dainius Maironis: "Kas suteikė tau, numylėta graži, tą įstabią, slaptą ga-galybę". Mūsų klasikas Jurgis Baltrušaitis, tėvynės ilgesio skatinamas ir atsiminimuose žavėdamasis Lietuvos gamta, sukūrė tiek puikių eilėraščių. Dr. V. Kudirkai tėvynės meilė buvo jo tautinio darbo, pasiaukojimo akstinu iki mirties, nepaisant visų sunkumų ir fizinių jėgų silpnėjimo.

Kiekvienas mūsų tremtinis galėjo pats savyje pastebėti, kad vien tik atsiminimas ar priminimas tėvynės gamtos, įvairių jos vietų, mūsų tautos praeities, jos įžymesnių garbingų asmenų nejučiomis pakelia ūpą, sustiprina dvasią ir duoda akstinų veikimui.

Gėrio atžvilgiu žmogus ir gyvulys turi bendrą tendenciją, kuri vadinasi juslinis geismas, savy talpinąs daugelį formų arba rūšių. Jas skolasti-kai pratę vadinti pasiones-aistros (ne bloga prasme), modernieji psichologai — tendencijomis, emocijomis, afekcijomis, afektais. Juslinis geismas yra dvejopas: appetitus concupiscibilis — gašlinis geismas, ir appetitus irascibilis — rūstingasis geismas. Abiejų atokusis objektas yra vienas, būtent, gėris, bet artimiausias yra dvejopas: gašlingojo geismo objektas yra gėris (pojūčiui) kaipo tokis (džiuginantis); gi rūstingojo geismo objektas yra nugalėjimas kliūties, kuri trukdo pasiekti šį gėrį. Taigi pastarasis yra pirmojo gynėjas ir tarnas. Pirmojo geismo priskai-tomos 6 rūšys: meilė, geidimas, džiaugsmas, ir šių priešingybės: neapykanta, bėgimas arba nuo-boda, skausmas arba liūdesys; antrojo priskai-tomos 5 rūšys: viltis ir jos priešingybė — neviltis, drąsa ir priešingybė — baimė, ir pyktis.

Neįsivaizduojama, kokį vaidmenį vaidina ir kokią milžinišką įtaką turi sensityvinis, afekty-vinis gyvenimas žmogaus racionaliniam gyvenimui. Ugdytinos tad darnioje harmonijoje visos žmogaus prigimties duotos pasijos arba visa vienuolika juslinio geismo rūšių, tendencijų, kurių bendras tikslas yra juslinio gėrio pasiekimas būties išlaikymui ir jos plėtotei. Jų visų galutinis svarbiausias pradas yra meilė. Apie ją jau pakankamai esame kalbėję. Pabrėžtina yra drąsos aistra arba tendencija, kuri yra kilęs geismas prieš blogį, suvoktą kaipo galimą viršyti, kad jį nugalėjus. Drąsos priešingybė yra baimė, kuri kyla, kai blogis suvokiamas kaipo negalimas viršyti, ir tada krinta. Drąsa gali būti įgimta savybė, bet galima ir auklėjimu bei auklėjimusi įgyti, dedant jos pagrindan mirties nebojimą ir iš mintingą riziką. Be to, daug čia reiškia užsigrūdinimas, t. y., išmėginimas savo turimų jėgų blogiui nugalėti, nesitraukimas iš kelio bet kuriam pasitaikančiam blogiui, o noras su juo pasigrum-ti, iš patirties žinant apie būsimą pergalę.

AUKSINES ŽUVELES   A. VALEŠKA

 
Malonumas vaidina nepaprastą vaidmenį visame mūsų gyvenime. Sutvėrėjo taip yra sukurta mūsų prigimtis, kad visus mūsų veiksmus lydi malonumas arba nemalonumas, pasitenkinimas arba nepasitenkinimas. Malonumas ir pasitenkinimas skatina mus veikimui, darbui, didesniems užsimojimams, pakelti ir didesnius sunkumus dėl būsimo malonumo, džiaugsmo, pasitenkinimo. Vyriškumo, pav., savybė skatina pakelti sunkumus, nugalėti kliūtis, nes ji liudija vyrui ame jame esanti stiprumą. Nereikia, žinoma, klaidingai suprasti malonumo vaidmens ir svarbos mūsų gyvenime ir pasidaryti ištižėliu, silpnuoliu, vaiku. Suaugęs žmogus yra patenkintas jau tuo, kad regi savo pajėgumą, numato savo pergalę ir būsimus gražius savo darbo vaisius.

Didelė yra moralinė jėga jaustis kitu arba bent vieno labai stipraus palaikomam. Iš čia aiškėja tautinės, idėjinės ir religinės vienybės svarba. Bet reikalinga išlaikyti būtina dvasinė izoliacija nuo minios, kuri turi daug ir neigiamų jausmų, savybių. Dažnai žmonės, pavydo aistros stumiami ir skatinami, geriausius kitų sumanymus, pasiryžimus ir darbus sumenkina ir stengiasi niekais paversti.

2.  Intelektyvinė Sritis

Moralinės jėgos einančios iš intelektyvinės srities, t. y. iš proto ir valios veiksmu, yra sąmoningos, ir jomis galima paveikti per vaizduotę mūsų pasamonę. Žmogaus sielos kultūros tikslas ir yra juslines galias pajungti racionalinėms galioms, o pastarąsias amžinajam įstatymui.

Intelektyvinis pažinimas yra jėga. Objektyvus pažinimas įvairių išorinio pasaulio dalykų, bet ypač savojo "aš" ir apskritai žmogaus, duoda individui daug neįkainojamų jėgų. Tiesa yra šviesa, klaida ir ypač ignoracija yra tamsa. Šviesoje žmogus jaučiasi saugiai, žino, kur eina, žino, ko siekia, jaučiasi tvirtas. Priešingai, tamsoje jaučiasi silpnas, nesaugus, nes nežino, kur eina, kas jo laukia, kas tykoja, — nestovi ant tvirtų egzistencijos kojų. Visokį pažinimą viršijanti jėga ir stiprybės šaltinis — liekasi išmintis, įgimta išmintis, o dar labiau antgamtinė išmintis.

Tvirtai pagrįstos pasaulėžiūros turėjimas, kuria ir gyvenama, apsaugoja žmogų nuo svyravimų, blaškymosi ir suteikia saugumą, ramybę. Kai žmogus, mąstydamas apie savo pasaulėžiūros pagrindus, gali drąsiai ir ramiai tarti: "Cer-tus sum — Esu tikras", pajunta savy didelę neregimą jėgą. Su pasaulėžiūra glaudžiai ir neatskiriamai susijęs klausimas: kam gyveni? Įsi-sąmonėjimas, kam gyveni, yra viena iš kapitalinių moralinių jėgų. Turėti aukštą idealą kaip savo gyvenimo tikslą yra protaujančiam žmogui ratio existendi.

Protas ir Apreiškimas liudija, kad galutinis visų žmonių tikslas yra Dievas. Bet yra tarpinių tikslų, į kuriuos atkreiptinas dėmesys ir kurie yra subordinuoti galutinajam tikslui. Gyventi ir dirbti, aukotis savo tautos bendruomenei teikia išvidinių jėgų ir akstinų; tatai ypač tiems yra pabrėžtina, kurie nėra vedę, ir šeimoms be įpėdinių. Parodyta meilė bei pasiaukojimas savo tautos bendruomenei grįš atgal su procentais. Kiekvienas savo gyvenimą racionaliai tvarkantis žmogus turėtų nusistatyti ką nors vertingo šioje žemėje realizuoti.

Turtingas žmogaus vidaus pasaulis yra didelis moralinis svoris pačiam individui ir jo aplinkai. Yra tai didelė galia ir jėga. Kaip gyvenimo patirtis liudija, teisingas yra pasakymas, kad tas sunkiose situacijose visada randa tinkamą išeitį ir liekasi tvirtas, kurs yra įpratęs ir pamėgęs šaltai samprotauti, filosofuoti: susidūrus su kliūtimis, su sunkumais bei keblumais, visų pirma stovi ramus proto reflektavimas, po to seka valios nusisprendimas ir pasiryžimas. Gyvenime vyksta daug dalykų, kur mes tegalime būti tik stebėtojai ar liudininkai, kur mūsų valia nieko negali padaryti.

Nėra vien senų žmonių savybė gyventi praeitimi, bet ir kiekvieno subrendusio žmogaus, kurs jau tikrai gali rimtai pažvelgti atgal į savo nueito gyvenimo kelią. Praeities prisiminimas gali atgaivinti, pragiedrinti nuotaiką ir kelti ryžtą vaisingai darbuotei, brėžti savo gyvenimo liniją gera linkme. Ypač tai pasakytina apie atsiminimą naudingų nuveiktų darbų savo tautai, Bažnyčiai, visuomenei. Jauniesiems, kurie, galima sakyti, neturi dar praeities tėvynėje, reikia ruoštis savo tautos ateičiai, taurinant savo asmenybę ir prašinant savo protą, šarvuojantis žiniomis bei patyrimu.

Tiesos meilė, statant ją virš visko: veritas su-per omnia, teisingumo meilė, žmonių meilė padaro žmogų principų žmogumi, o principų žmogus yra tvirtos dvasios, nepalenkiamas, nepalaužiamas, ir jo moralinė jėga spinduliuoja. Jis visus gyvenimo sunkumus sugebės pakelti dėl aukštesnių motyvų. Pabrėžtinos specialiai iš valios trykštančios moralinės jėgos: idealų meilė, tikro gėrio meilė, ryžtingumas, užsigrūdinimas, įpratimas nepaisyti sunkumų bei kliūčių, sugebėjimas pakilti iš gyvenimo pilkumos.

3. Antgamtine Sritis

Iš šv. Povilo doktrinos apie Mistinį Kristaus Kūną eina, kad krikščionio gyvenimas yra lyg Kristaus gyvenimo tąsa. Būti gilesniu ir geresniu krikščioniu reiškia labiau dalyvauti paties Kristaus gyvenime. Kristus yra savo Mistinio Kūno galva, iš kurios teka į visus narius malonė, antgamtinė gyvybė ir antgamtinė jėga, stiprybė.

Žmogus, įsijungdamas per krikštą į Mistinį Kristaus Kūną, su krikšto malone gauna visa, kas reikalinga jo sielos pilnai antgamtinei evoliucijai, būti pilnutiniu žmogumi, pilna asmenybe. Gauta tikėjimo šviesa duoda naują orientaciją visam jo gyvenimui. Krikšto malonė ne tik pašvenčia jo sielą, bet ir gydo sielos žaizdas, nuodėmės padarytas, — ji yra drauge ir gratia sa-nans. Įvairiausiems antgamtiniams veiksmams akstinai kyla iš antgamtinės įlietos į sielą Dievo ir žmonių meilės ir amžinojo gyvenimo vilties.

Tikėjimo šviesa atidengia žmogui gilią jo gyvenimo prasmę bei paskirtį: kad jis eina iš Dievo rankos ir keliauja į Jo prieglobstį, kad yra Jo sutvertas dalyvauti intymiame Jo gyvenime. Tikėjimas jam taip pat atskleidžia kentėjimų prasmę. Jis taip pat jį moko, kad už visus gerus darbus laukia atpildas po mirties, kad visas šis žemiškas gyvenimas turi būti skiriamas Sutvėrėjo vardui šlovinti ir sielai tobulėti.

Visa antgamtinė Dievo įtaka žmogui pasireiškia ar tai per pašvenčiamąją malonę, ar tai ner veikiančiąją malonę, ar tai per septynių Šv. Dvasios dovanu veikimą. Antgamtinių jėgų įtaka žmogui yra beribė, kaip pats Dievas yra beribis. Ju dėka žmogus gali pasiekti neįsivaizduojamo heroizmo laipsni, kaip tai liudija šventųjų gyvenimai. Dievo meilė nuolat žmogų traukia į amžinąjį gėri, išmintis rodo tiesų kelią i tikslą, visa vertindama sub specie aeternitatis; tvirtumo dorybė neleidžia paisyti visų sunkumu, o ištvermės malonė — nedaryti žingsnio atgal ir padeda ištesėti gerame iki galui.

Kokį heroizmo laipsnį gali žmogus pasiekti, antgamtinių jėgų stiprinamas ir gaivinamas, vaizdžiausiu pavyzdžiu yra šv. Povilas. Jis visas nerimtas įsikūnijusio Dievo Žodžio meilės. Jam Kristus tampa viskuo. Kristocentrinė idėja yra apėmusi ir persunkusi visą jo būti, visą jo gyvenimą, visą jo apaštališką veiklą. Jis viską galėjo pakelti dėl Kristaus. Nieko jam nėra per sunku, jokia galvbė nepajėgia jo atskirti nuo Kristaus, ir todėl jis su būdingu jam entuziazmu gali sušukti: "Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar suspaudimas ar badas? ar plikumas? ar pavojus? ar persekiojimai? ar kalavijas?" (Rom. 8, 35).

4. Fizinių ir Moralinių  Jėgų  Santykis

Esama tarpusavinio santykio tarp fiziniu ir moralinių žmogaus jėgų. Skolastikų dėsnis: "Siela tobulina kūną" nemažiau galioja ir atvirkščiai pasakius: "Kūnas tobulina sielą". Milžiniška moralės įtaka žmogaus kūno įvairioms funkcijoms. Sunku nustatyti žmogaus moralinis pajėgumas, ir tiesiog nuostabu, kiek žmogus gali pakelti dėl kilnių motyvų. Akyliau stebint fizinių ir moralinių jėgų tarpusavinį veikimą, tikrai turi paaiškėti, kad žmogaus prigimtis susideda iš dvasinio ir materialinio pradų. Pasitenkinsime pavyzdžiu, suminėję žmogaus skirtingą laikysena ligos atžvilgiu ir ligos metu, ir iš to einančias skirtingas išvadas.

Prieš užkrečiamas ligas ir šiaip prieš daugelį organinių ligų, kurios turi ryši su afektyviniu mūsų gyvenimu, gera nuotaika, tam tikras girtinas indiferentiškumas, neturėjimas baimės, dvasinis atsparumas yra puikus imunitetas. Ligos mikrobų gausumas gali epidemijos metu palaužti ir stipriausią vyrą. Bet mikrobai negreit, o gal ir visai neįveiks to, kurs nesibijo ligos nė mirties, kurs yra stiprios dvasios. Čia galima suminėti, kad ir dideli moraliniai smūgiai gali palaužti labai stiprios fizinės konstrukcijos vyrą, palaužti ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Gali kai kas pasakyti, kad bijo ligos tas, kurio organizmas yra silpnas. Nebūtinai! Šalia fizinio silpnumo yra ir kitu. dar svarbesnių baimės priežasčių. Jas visas galima suvesti į šias dvi: ko netekti ir ko nepasiekti, pav., netekti sveikatos, netekti turto, netekti geros reputacijos, netekti ar nepasiekti geidžiamos galios, garbės etc. Tai vis moralinio pobūdžio priežastys.

Ligoje gera moralė, dvasios tvirtumas, nepaisymas mirties, gera sąžinė ir aiškus prieš akis tikro gyvenimo tikslo pasistatymas yra viena iš pirmaeilių sąlygų pagyti. Kai tik žmogaus moralė sušlubuoja, tuoj sušlubuoja ir jo fizinis pajėgumas. Fizinis pajėgumas negali pilnai pasireikšti, jei žmogaus moralė yra menka. Dar daugiau: moralinių jėgų stoka gali net kartais para-ližuoti žmogaus fizines jėgas. Pav., pasitaiko grynai nervinio pobūdžio kojų paraližavimų. Tokiais atvejais pakanka tik atmegzti pasąmonyje užsimezgusius moralinius konfliktus — ir žmogus sau vėl gražiai vaikščioja.

5.  Moralinių  Jėgų  Reikšmė

Neatkreipiama pakankamai dėmesio, kokį vaidmenį vaidina stiprios moralinės jėgos pavienio žmogaus asmeniniame gyvenime, gamtinėje ir antgamtinėje srityse, tautos, Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. Vien stipriais muskulais ir gerų fiziologinių funkcijų veikimu nedaug ką pasieksi. Ypač kebliose situacijose atsidūrus, sutinkant nenugalimus sunkumus, belieka šauktis i moralines jėgas, paslėptas mumyse. Visada atkreiptinas dėmesys į antgamtines jėgas, ypač tada, kai atsiduri padėtyje be išeities. Mūsų tautos kovų karžygį, dvasinį milžiną dr. V. Kudirką, džiovos bacilų graužiamą, gaivino ir stiprino tėvynės meilė ir jos šviesesnio rytojaus viltis. Rašytoją Joną Biliūną, silpstant kūno jėgoms, gaivino ir žavėjo Evangelija ir skatino paskutinėmis gyvenimo dienomis kūrybai, palikti ką nors savo tautai.

Dabarties ir artimos ateities mūsų tautos gyvenimo sąlygos reikalauja iš mūsų didinti savo dvasinį potencijalą. Bet kokiu būdu? Ar vien gera mityba, sportu, kūno mankšta, tyru oru? Žmonės labai dažnai visa dėmesį nukreipia vien j fizinę jėgą, į mitybą, kai kalba eina apie žmogaus dvasinį pajėgumą. Bet jų moralinis pajėgumas nepadidėja. Tad ko griebtis? Atkreipti dėmesį į dvasines žmogaus galias. Ne viena duona žmogus gyvas! Reikia ir dvasią maitinti ir jai leisti labiau pasireikšti, ugdyti jos galias.

Reikia auklėti jaunąją kartą tąja linkme, kad joje būtų išugdoma kuo daugiau moralinių jėgų ir kad ji ateityje sugebėtų pati jų vis daugiau susirasti. Ne vien rūpintis gera vaikų kūno mityba, bet ir gera dvasine mityba. Prie ano šiandien taip mėgiamo šūkio: "Mens sana in corpore sa-no", reikia būtinai grąžinti tendencingai amputuotą jo dalelę: "Orandum est, ut sit mens sana in corpore sano".

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai