Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Knygos ir žurnalai PDF Spausdinti El. paštas

Runcė Dandierinas: ŠILKAI IR VILKAI. Dainos vietinės ir sovietinės. 64 psl. Išleido Balys Pavaba-lys. Brooklyn, 1950 m.
Net tie, kurie iš principo nemėgsta poezijos, tikrai su mielu noru perskaitys visas šias eiles, o baigę dar kartą iš pradžių, taip jos lengvai ir maloniai skaitomos. Ne dėl manieros pats autorius savo eiles pavadino dainomis: iš tikrųjų visos jos ir yra dainuotinės; kai kurios sąmoningai parašytos žinomų dainų motyvu.
Autorius, slypįs po Dandierino slapyvardžiu, rodos, iš to pat dainių (ir garsaus alučio) krašto, kur ir K. Binkis, lengvo eiliavimo meistras. Visokiomis poetinėmis priemonėmis Dandierinas žaidžia. Net eilėraščių antraštės surimuotos. Arba homonimai, kurių paprastai vengiama, čia taip gausiai ir tikslingai vartojami:
Malkos degdamos anglėja,
O lietuviai greit anglėja.

Brooklynas, nuo seno garsus lietuviškais siuvėjais ir graboriais, nūn gal kokio fabrikėlio prieglobstyje susilaukė lietuviško dainiaus, kuris pasiryžęs įrodyti, jog ir Amerikoje neuždrausta dainuoti. Gangreit ims gimti naujo tipo darbo dainos: prie spengiančio mašinų ūžimo, ne tik grėbiant lankoj šienelį.

Nors gimusi Amerikos žemėje, knygelė ši dar nesuspėjo nulietuvėti: ne apie dangoraižius ir Laisvės Statulas, ne apie automobilius su televizija, ne apie demokratus ar respublikonus, bet tik apie savo krašto ir jo giminės didelę meilę, apie daugiau negu tragišką tautos likimą sukasi jos mintys, kaip grįžtančios gervės.

"Šilkų ir vilkų" knygos didžiąją dalį sudaro "dainos sovietinės", kuriose savo ruožtu skirtini trys pagrindiniai motyvai.
1.    Prisimenama klaikios sovietizacijos bruožai Lietuvoje, kur 10 vyrų, pasidaliję vieną bulvę, siunčia "Josifui karaliui" padėkos telegramą; kur "pagal planą pūva grūdas", pagaliau "pagal planą dingsta planas"; kur tokioj netvarkoj žygiuojančiam skurde kaip didžiausios ironijos palydovas "šviečia saulė stalininė viršum skylėtų marškinių".
2.    Sovietinės sistemos, švelniai tariant, kvailumas ryškiausiai parodomas pačioje Sovietų tėvynėje, kur "žvirblis tūptelia — jautis krūptelia":

—    Žvirbli, žvirbli! — O ko ko?
—    Ką tu dirbi? — Ničevo! Po sovietus sau skraidau, Draugą Staliną baidau.

3.    Už tai tų maskvinių sovietų populiarumas, jei nesakyti klusnumas jiems, šičia Amerikoje, ypač tam tikroje jos lietuviškoje dalyje, poetui duoda dėkingų motyvų — apdainuoti išvirkščius dienos herojus, tuo, žinoma, neskiriant iš esmės jiems kokios ypatingos vietos.

Antrajame skyriuje ("dainos vietinės") sudėtos asmeninės "smulkmenos", paimtos iš vietinės kasdienybės: čia be galvų politikai, čia tarpusavio draugų apkalba, čia žmogaus svėrimas pagal doleri, Čia viešpačių svajonės vėl sėdėti "sostuose aukštuos", čia švelniai pajuokiamas visuotinis patarimas vietinis:
Tad, broi, tolinkis nuo rašto
Ir kalk sau pinigus didžius!

"Šilkai ir vilkai" rodo didelę tėvynės meilę, nors ir pro juoko užuolaidą.
Ben. Babrauskas

Jurgis Kastytis Gliaudą: AVE AMERICA! 32 psl. Išleido autoriaus bičiuliai 1950 m. Vieta nepažymėta.
Savo pirmą eilėraščių pluoštą pavadinęs ne be pretenzijų "Ave America", J. K. Gliaudą drąsiai fiksuoja pirmuosius imigranto įspūdžius toje dangoraižių, reklamų, dolerių bei skirtingų spalvų žmonių masėje. Lietuviško poeto Amerikos pasveikinime pagrįstai lauktina daug ekspresijos ir ypač stipraus kontrastų jausmo, kuris visai natūraliai turėtų kilti tiek iš dviejų kontinentų, tiek iš dviejų tėvynių (jeigu čia lemta ilgiau likti) skirtumo. Deja, tas pasveikinimas kabinetiškai sausas:
Dar vakar taip chimeriška,
šiandien tu prieš akis —
čia dangiška, čia žvėriška,
o svetima man vis.
(Ave America!)

Jeigu čia prisimintume, kad prieš 20 su viršum metų bent kiek panašias situacijas poetiškai apipavidalino tada dar visai jauni poetai Tys-liava ir Boruta, jokios nuolaidos Gliaudai negalėtume daryti šiandien, turėdami galvoje didžiulius mūsų poezijos laimėjimus tiek išraiškos, tiek jausmo srityje per tą ketvirčio amžiaus tarpą. Taip ir lauktum, kad bent būtų sujungta ano meto Tysliavos, nuvažiavusio iš Kauno j Paryžių ("Tolyn"), pretenzinga ekspresija ir Borutos, patekusio iš "Suvalkijos kaimo" į Kauno "didmiestį", praeities praradimo jausmas ("Dainos apie svyruojančius gluosnius").

Nepasakytum, kad knygelės autoriaus visai neturima jausmo, bet tai tik prošvaistės, blyksteliančios pvz. dipinio emigranto nuotaikos pagavime: nebaisu jam likti ahasferu, net valkata, vergu, bet baisu, kai jo vaikas mielas po tų sunkių metų tars jam: mano tėve, man tėvynė čia! (Imigranto elegija)
Ir ekspresijos kelyje Gliaudą sutinka sunkumų. Autoriui atrodą ekspresyvūs įvaizdžiai ne kartą iš tikrųjų tėra poetinio skonio stokos liudytojai, pvz.: "mano dūšios kieli-kas", "į juos žiūrėti patartina iš dūšios perspektyvos", "su ilgesiu ap-ženytas" ir pan. Arba kaip kitaip, jei ne banaliais, pavadintini šiokie pasakymai: "brolelius mūsų kryžia-voti tempia", "prakaitą liesiu tartum tvaną".

Siekdamas "nepaprastybių", autorius dažnai nueina nuostabios, sakytum "Aušros" laikų, prozos keliu:
. .. čia žmonės darbštūs ir malonūs,
tik jų pasaulis toks ribotas
(nors toks beribis miesto plotis).

Ne daugiau, kaip skalsiai eiliuota proza pavaizduotas ir patsai amerikietis (Yankee).

Tarpais Gliaudą pasirodo jau nugalėjęs eiliavimo techniką, bet daug dar ir šičia žalumo, neišlyginimo. Nė nepatogu būtų minėti gausias rašybos klaidas ar kirčiavimo netaisyklingumus. Dail. VI. Vijeikio naujoviškose eilėraščių iliustracijose jaučiamas skubotumas.
Ben. Babrauskas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai