Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTYBIŲ ŪKIS 1949 M. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Pž.   

Nuo pat karo pabaigos J. V. ūkis gyveno nepaprastai aukštos konjunktūros metą. Tai buvo pirmoj eilėj karo meto pasėka. Tada J. V. buvo išvysčiusios didžiulę karinių reikmenų gamybą, net tapo visų jungtinių tautų tiekėju.

Karui formaliai pasibaigus, šis milžiniškas industrinis aparatas sparčiai turėjo prisitaikyti taikos meto sąlygų gamybai. Buvo susitaupusios eilės metų nepatenkintos tiesioginės vartotojų prekių paklausos. Reikėjo sudaryti normalines prekybos bei gamybos tinklo gėrybių atsargas, kurios buvo labai sunykusios. J. V. tada tapo viso likusio laisvojo pasaulio gelbėtoju nuo prekių bado bei komunizmo šmėklos.

Norint tuos nepaprastai pakilusius reikalavimus patenkinti, reikėjo žymiai išplėsti dar ir patį gamybos aparatą, atseit, dalį darbo rezultatų atitraukti nuo tiesioginių vartotojų paklausų tenkinimo ir skirti investicijoms. Tai dar labiau didino ir taip jau karo metu susikaupusią perkamąją galią. Jei prieš pat karą vartotojai sugebėdavo sutaupyti 4 — 5% savo metinių pajamų, tai karo metu dėl prekių trūkumo santaupos buvo pasiekusios net 24% disponuojamų pajamų. Pasibaigus karui jau 1946    m. santaupos   besiekė   6.5%, 1947    m. 3.0% ir 1948 m. 6.3% pajamų.

Susikaupusi perkamoji galia, nuolatos dar didinama aukštų einamųjų pajamų ir lengvai papildoma prieinamu kreditu, negalėjo būti patenkinama einamosios, nors ir tolydžio kylančios gamybos. Neišvengiamai susidarė didelis plyšys tarp prekių paklausų ir pasiūlų. Tai privedė prie visuotinio pokarinio J. V. kainų kilimo ypač pašalinus jų kontrolę. Dėl to padidėję pragyvenimo kaštai iškėlė visuotinį algų padidinimo reikalavimą su eile streikų. Pakilusios algos savaime pakėlė gamybos kaštus, kurie drauge su nauja perkamąja galia vėl veikė kainų spiralės augimą. Proceso iliustracijai keletas skaitmenų: vartotojų disponuojamos pajamos 1948 m. išaugo iki $212 bilijonų, t. y. apie triskart, palyginti su prieškariniu laiku (1935/39 m.). Tai einamoji perkamoji galia. Jai tenkinti jau 1948 m. buvo patiekta 84% daugiau gėrybių, kaip prieš karą (jų tarpe žemės ūkio produktų 40%, o visų kitų gėrybių — 95%). Vartotojų prekių kainos tais pat 1948 m. buvo pakilusios 71% apskritai, o kai kurių prekių daugiau, kaip dvigubai (maistas 110%, drabužiai 98%, namų apyvokos reikmens 89%). Vadinas, dolerio perkamoji galia smarkiai krito.

Buvo numatoma, kad pokarinio prekių alkio sukelta aukšta ūkio konjunktūra, įgijusi tiesiog infliacinio pobūdžio, turės vieną kart baigtis. Ūkis turės vėl atsiremti patvaresnėmis taikos meto gėrybių paklausomis, norint išlaikyti aukštą gamybą ir dirbančiųjų skaičių joje. Atseit, buvo aišku, kad infliacinio proceso sukeltame kainų bei pajamų santykyje turės įvykti reikiami pasikeitimai. Baimintasi, kad užsitęsęs pokarinis "boomas" gali staiga sukelti visą eilę reikiamų korektyvų naujoj ūkio situacijoj. O tai reikštų visuotinį ūkio veiklos smukimą ir drauge nepasitikėjimo atmosferos tolimesne ūkio ateitimi sukūrimą. Ne veltui J. V. prezidentas 1948 m. ėmėsi eilės infliacinį procesą stabdančių priemonių ir buvo sušaukęs net specialią Kongreso sesiją.

Tačiau veikiai įsitikinta, kad vyriausybinės priemonės įsibėgėjusiai infliacinei tendencijai sulaikyti pasidarė nebereikalingos. 1949 m. įvyko jau aiškus J. V. pokarinėj ūkio raidoj lūžis. Dalinių prisitaikymų pasikeitusioms rinkos sąlygoms, tiesa, buvo pradėję reikštis   ir anksčiau.
Deja, jie nebuvo pakankamai stiprūs, kad sulaikytų praeitų metų pirmame pusmety įvykusį konjunktūros smukimą.

Svarbiausiu kritimo veiksniu tenka laikyti gėrybių paklausų atsilikimą nuo galimos maksimalinės gamybos. Esamomis prekių kainomis gėrybių pasiūlos aiškiai ėmė viršyti jų paklausas. Jau 1948 m. antrojoj pusėj ši tendencija buvo pasirodžiusi, sukeldama kai kurių pramoninių prekių kainų kritimą. Sulėtėjusios pardavimų apyvartos nešė gamybos bei prekybos tinkle gėrybių atsargų susitelkimą. Biznieriai, bijodami eventualaus tolimesnio kainų kritimo, susirūpino atsargų smarkesniu likvidavimu, tuo pat metu susilaikydami nuo jų papildymo naujais užpirkimais. Kainų kritimo perspektyva sukėlė vartotojų tarpe pirkimų sumažėjimą. Dėl to nenuostabu, kad pramoninė gamyba krito net 17% praeitų metų vidury, lyginant ją su 1948 m. aukščiausiu laipsniu. Nedarbas savaime pakilo nuo 1.6 mil 1948 m. iki 4.1 mil. praeitų metų liepos mėn. Tuo pačiu ėmė augti nedarbo pašalpų mokėjimo reikalavimai. Pirmusyk po šio karo pasirodė ūkinės veiklos žymesni atslūgimo ženklai. Dar žymiau krito žemės ūkio ir maisto produktų urmo kainos, nes jos buvo neproporcingai iškilusios, palyginti su kitų gėrybių kainomis.

Tačiau antrasis metų pusmetis parodė, kad ūkinės tendencijos persilaužimas buvo iš tikrųjų reikiamo stabilizacinio, o ne depresinio pobūdžio. Pramoninė gamyba ėmė atsigauti, nes ji, pervertindama jos gaminių kainų galimą smukimą, buvo kritusi žemiau vartojimo pareikalavimų. Jos kilimą skatino ir prekių atsargų papildymo reikalas. Tvirti pramonės kraštai ir iš dalies sumažėjusi jos gamyba išblaškė tolimesnes kainų kritimo viltis. Jų paklausos dėl to atsigavo.

Tuo tarpu kiek sumažėjusias vartotojų darbo pajamas kompensavo padidintos valdinės išlaidos, $8 bil. viršydamos 1948 m. mokėjimus (vien federaliniai mokėjimai buvo $6 bil. didesni). Tų mokėjimų tarpe svarbiausią vietą užėmė: nedarbo pašalpos, žemės ūkio produktų kainų palaikymas, vyriausybinis privačioms statyboms kreditas, pačios padidėjusios valdinės statybos, užsienio pagalbos finansavimas (Marshall planas) ir pakilusios gynybos išlaidos. Vadinas, 1949 m. visų laipsnių (federalinės, steitų ir vietinės) valdinės išlaidos visai sąmoningai buvo padidintos ( siekė $3 bil. deficito vietoj 1948 m. $7 bil. pertekliaus), kad sulaikytų pasireiškusį ūkinį atslūgimą. Rezultate 1949 m. vartotojų perkamoji galia beveik nesumažėjo ( ji siekė apie $210 bil.).

Ypač teigiamai 1949 m. ūkio raidoj veikė labai gyvas visokių statybų tempas, paskatintas kiek kritusių medžiagų kainų. Jos sulėtino pirmojo pusmečio kritimą ir buvo vienas iš svarbiausių veiksnių antrojo pusmečio atsigavimui. Jų bendroji suma siekė $19.3 bilijonų, viršydama 3% 1948 m. statybas. Nenuostabu, kad praeitieji metai buvo rekordiniai visam pokario laikotarpy ir naujų gyvenamų namų statyboj.

Galutinėj sąskaitoj 1949 m. baigėsi atsigavusios ūkinės veiklos atmosferoj. J. V. ūkis parodė reikiamo elastingumo, pašalindamos žymią dalį pokario raidos infliacinių tendencijų be didesnio savo sukrėtimo. Atrodo, kad J. V. kainolygyje turi dar įvykti kai kurių korektyvų, norint ir toliau išlaikyti aukštas prekybos apyvartas ir nenutrūkstamą gamybos augimą. Juos, žinoma, tarp kitko sulaiko iškilusios dirbančiųjų algos ir vis dar pasikartoją jų pakėlimo reikalavimai, šie net atnešė naują plieno kainų pakėlimą.

Tam tikro susirūpinimo kelia ir valdžios deficitinė finansų politika, drauge palaikydama nepaprastai žemą palūkanų procentą kredito rinkoj.

Apskritai, J. V. ūkis, pergyvenęs pirmąjį savo pokarinį bandymą, įžengė į šiuos metus su šviesesnėmis perspektyvomis, kaip praeitų metų pradžioj.

(Pig. Council of Economie Advisers "The Annual Economic Review", 1950).
J. Pž.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai