Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EUROPOS KELIAS Į DABARTINE KRIZĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   

Krizė pasidarė šiandien dažnas ir mėgiamas žodis. Susirgo žmogus, — labai aukšta temperatūra. Jis pergyvena krizę, nes neaišku — į gera, ar į bloga jo sveikata eis. Pateko pirklys į didelius finansinius sunkumus, ir nežinia, ar bėra vilties jam išsigelbėti iš bankroto. Jis taip pat pergyvena krizę. Tokias ekonomines krizes pergyvena valstybės, kontinentai, net ištisas pasaulis.

Panašiu būdu žmogų gali ištikti minties krizė, o su ja drauge — atsirasti kultūros krizė, t. y. padėtis, iš kurios tegali būti dvi išeitys: visiška katastrofa — sudužimas, ar naujas posūkis, atgimimas-atsinaujinimas. Dar niekuomet žmogaus lūpose žodis "krizė" šita paskutine prasme nebuvo taip dažnai tariamas, kaip dabar.

Prieš pat pirmąjį D. karą, t. y. prieš 35-rius metus, dar, palyginti, gana nežymiai tebuvo keliamas klausimas apie mūsų kultūros krizę. Bet ji jau buvo savo viduje prasidėjusi. Į tą vidaus krizę dėmesį labiau sugebėjo atkreipti tik tokie akivaizdūs vidujinio sutrikimo išoriniai ženklai, kaip pasaulinis-tarpkontinentinis karas, revoliucijos. Žodžiu, tik tie išoriniai sukrėtimai nurodė dvasinį suirimą. O dvasinis sukrėtimas, vidaus krizė, visuomet prasideda anksčiau, negu ji paviršiuje iškyla.

Bet jau pirmajam karui nusiaubus ir materialiai sunaikinus Europoje tiek daug valstybių, vis labiau imta kalbėti ir apie dvasinį sunykimą. Tiesiog imta kelti, pačios Europos kultūros, Europos Vakarų žlugimo klausimas. Sita prasme ir parašė Oswaldas Spengleris .."Untergang des Abendlandes" — tą savo pagarsėjusį veikalą. Po to sekė A. Schweitzerio mintys apie kultūros žlugimą ir jos atstatymą, mintys, gimusios dar jam prieš karą klajojant po Afriką. Dvasines krizės apraiškas nurodė N. Berdiajevas, žymusis rusų emigrantų filosofas. Akivaizdoje bolševikų revoliucijos duodamas Europos žmogaus dvasinio gyvenimo veidrodį, Berdiajevas jau teigė, kad be dvasinės aristokratijos joks judėjimas, joks sąjūdis nebus įmanomas. Dar ryškiau tai išanalizavo vienas ispanas. Turiu galvoje 1929 metais pasirodžiusią ir į daug kalbų išverstą knygą "La Rebelion de las Masas" — "Masių sukilimas." Tai buvo Jose Ortega y Gasset veikalas, kuriame vaizdžiai ir įtikinamai parodyta viena iš pagrindinių krizės priežasčių. Jeigu Europa šiandien yra pačioje sunkiausioje savo krizėje, kuri eina per jos tautas, nacijas bei kultūras, tai Ortega tą krizę įžiūri "masių pabudime." Nuideo-logintas ir paprastas-pilkas žmogus (čia neturima galvoje vien darbininkų luomas ar jų masė!) pasidarė svarbiu socialiniu ir politiniu veiksniu. Išsiveržė tas masės žmogus į priekį, į pačią sceną ir čia rėkia. Anot Ortegos, yra choras, bet nebėra tikrų didvyrių-aktorių. O šitas masės žmogus yra visai dezorientuotas, nes jis nežino, pagal kokias žvaigždes jam gyventi.

Po dvejų metų (1931) žymusis egzistencialistas K. Jaspersas rašė ano meto Vidurio Europos šviesuomenei knygutę, kuri vadinosi "Die geistige Situation der Zeit" — "Dvasinė mūsų laiko padėtis". Žmogus, ypač Europoje, ieškojo orientacijos, norėjo susivokti, kas dėjosi aplink jį. Norėjo jis gauti šviesos ir padėties įvertinimą iš pačių žymiausių galvų. Taip buvo prieš 18—20 metų! Dar labiau tam žmogui reikia orientacijos dabar, nes krizė nesiliauja, aštrėja, nors ir sunku dabar iš arti, iš to paties esamojo laiko, apžvelgti jos ribas ir ją vertinti. Bet šiandien, pav., Vakarų pasaulyje dar labiau ieškoma, svarstoma,  nuolat kalbama apie krizę. Kreipiamasi į filosofus ir iš jų reikalaujama, kad jie sukurtų sistemą, garantuojančią ne tik taiką ir demokratiją, bet — kas svarbiausia — apsaugojančią senąją tradiciją bei kultūrą nuo pražuvimo, stiprinančią žmogaus religiją teorijoje ir praktikoje. Bet toks jau yra paradoksas, sakyčiau, psichologinis dėsnis, kad juo labiau žmogus šneka apie kokį nors trūkumą, juo jis labiau agituoja už kokį nors reikalą, tuo labiau tas trūkumas didėja ir reikalas nesitaiso. Tad juo daugiau kalbama apie krizę, tuo labiau žmogus ją jaučia. Toji krizė yra apėmusi daug sričių. Ji yra, galima sakyti, visuotinė. Lengviausiai ji yra apčiuopiama politikoje. Bet pasaulis atsirado po krizės ženklu ūkiniu, socialiniu, kultūriniu atžvilgiu. Krizė yra žmogaus dvasioje, jo religijoje.

Žinoma, sąvokos "krizė" supratimas gali būti reliatyvus. Štai sakoma apie 500 m. po Kr. Europoje buvus didžiulę krizę, kada ėmė nykti Romos imperija, kada ją užplūdo ir pagaliau sugriovė barbarų tautos. Net ano meto romėnai-krikščio-nys savo raštuose reiškė apie tai liūdnas mintis. Bet toje didžiulėje krizėje buvo padėta nauja sėkla, ir ant Romos imperijos griuvėsių prasiskleidė ir sužydo krikščioniškoji Europos kultūra. Tiesa, eilei šimtmečių Europos gyvenimas buvo pastatytas į žemesnį materialinės kultūros laipsnį, tačiau atėję viduramžiai davė didžiulių vertybių. Apie juos kalbama, kad jie buvo labai vienalytiški!

Jeigu šiandien pastebimas kiekvienas plyšys, analizuojamas kiekvienas trinktelėjimas, tai ano meto žmogus negalėjo gerai apžvelgti viso to, kas vyko pasaulyje. Jis nepažino sociologijos, psichologijos, kultūros filosofijos, ekonomikos. Įvairių krizių ar nepasisekimų priežastis jis sukraudavo eretikams, burtininkams, raganoms, ar blogiems karaliaus patarėjams. Betgi tos ano meto krizės buvo tik dalinės. Štai pačiame vidurinių amžių kultūros klestėjime. 13-toio amž. pradžioie, didžiausias viduramžių popiežius Inocentas III-sis turėjęs sapną, kad visas Bažnyčios rūmas griūva. Tačiau jį paremia du didžiuliai stulpai: Pranciškus ir Domininkas. Ir tada tegali būti kalba tik apie dalines krizes, nes viduramžius, iki 1500 metų krizės, apjungė viena idėja. Bet tuoj kils naujas klausimas.

Ar nesiskaitė didžiulė politikos ir minties krizė, kai Prancūzijos jakobinai, didžiojoje revoliucijoje sunaikinę monarchinę sistemą, savo idėjas ėmė propaguoti visai Europai? Senosios tvarkos šalininkams tada tikrai atrodė, kad visas pasaulis griūva. Vadinasi, krizės supratimas pasidaro reliatyvus. Gali atrodyti, kad jos yra pastovus dalykas. Krizių būtų galima ir daugiau priskaičiuoti. Tačiau šiandieninė krizė yra didžiausia. Ji neturi sau pavyzdžio praeityje. Jos negalima lyginti nei su didžiąja prancūzų revoliucija, nei su humanizmu bei reformacija, nors ši ir labai žiauriai suskaldė vidurinių amžių religinę vienybę. Jos negalima lyginti pagaliau nė su tautų kraustymusi.  Vadinasi,  praeities  krizės 500, 1500 m. ir apie 1800 m. nebuvo tokios visuotinės, pagrindinės ir intensyvios.

Dabar kyla klausimas, kaip priėjo senasis kontinentas, toji Europa, kuri daugiau kaip pustrečio tūkstančio metų turėjo kultūros ir minties monopolį, kaip ji priėjo prie tokio visuotinio suirimo? Koks buvo Europos kelias į krizę? Taip iškeldami klausimą, galvoje turime istorinį žvilgsni. Bet mes nemanome, kad istorija galėtų susekti griežtus visuomeninius įstatymus. Iš istorijos registruojamų faktų juk negalima sukonstruuoti dėsnių gamtos mokslų prasme. Jau Schopen-haueris sakė, kad šita prasme istoriją laikyti mokslu būtų nesąmonė. Panašiai dabar kalba J. Maritainas. Nors iš istorijos nesimokoma, nors jos ištyrinėtos katastrofos, nelaimės, nepasisekimai užmirštami taip, kaip atskiras žmogus užmiršta dėl savo paties kaltės užsitrauktas ligas, skausmus, tačiau negalima neigti praeities faktų svarbumo šiandieniniam visuomeniniam gyvenimui. Juk tie faktai, veikę praeityje, veikia ir vėlesniais laikais, veikia jie dabartyje ir čia naujus faktus gimdo. Šitame mūsų praeities žvilgsnyje imame pačius ryškiausius Europos istorijos etapus, kur labiausiai apčiuopiamos šiandieninių krizių priežastys. Tai bus viduriniai amžiai, kurių gale stovi humanizmas ir reformacija. Toliau bus 17—18-tojo amž. šviečiamasis laikotarpis, kurio gale stovės prancūzų revoliucija ir 19-tojo amž. liberalizmas.

Apie vidurinius amžius — tikiu — daug girdėta. Nuo vadinamojo "tautų kraustymosi" Bažnyčia tapo ne tik formalinis antikinių (t. y. Romos kultūros) tradicijų nešėjas ir saugotojas. Ji iš barbarų, pagoniškų germanų tautų, kurios užplūdo Europos vakarus, lyg kokiame uždarame katile išvirė naują žmogų. Išvirtas, perdirbtas, naujai suformuotas jis buvo linkęs kitaip gyventi, visą pasaulį statant ant evangelijos.

Ir jeigu Bažnyčia nebūtų apvaldžiusi viso anuometinio gyvenimo, jeigu ji nebūtų pasidariusi tikruoju ano meto Vakarų Europos vadu, tai ji to savo uždavinio nebūtų galėjusi atlikti pagonių barbarų tautose.

Jeigu Bažnyčia išugdo naują žmogų, tai tuoj kyla klausimas, kas buvo tas "vidurinių amžių žmogus"? Vidurinių amžių žmogų charakterizuoja du labai ryškūs pavidalai — iš vienos pusės stovi vienuolis, iš antros — riteris. Abu tiedu pavidalai sukūrė dvi svarbiausias vidurinių amžių institucijas — būtent, vienuolynus ir riterių luomą. Be šitų dviejų institucijų žmogaus asmenybė niekuomet nebūtų galėjusi pasikelti į reikiamą aukštumą. Šitais dviem būdais anuo metu, kada vidurinių amžių kultūra klestėjo, žmogus buvo disciplinuojamas, tvarkomas, jo asmenybė įgijo aukštesnės vertės. Bet ir šitame žmoguje reiškėsi du poliai. Iš vienos pusės matome asketišką, pasaulio vengiančią ir nuo jo bėgančią būtybę, kuri savo visą gyvenimą nuoširdžiai, iki pertempimo stato ant krikščionybės. Tokis vidurinių amžių žmogus yra beveik tas pats kaip vienuolis, nes patys viduriniai amžiai buvo — ga-

Stasburgo katedra         Gundytojas (pasaulio kunigaikštis)

lima sakyti — didelė vienuoliška institucija. Pats žmogus jaučiasi gimęs kentėjimui, o tas jo kentėjimas yra kova prieš savo prigimtį, prieš aistras ir t. t. Tad suprantama, kodėl vidurinių amžių žmogus ignoruoja savo kūną. Jis jo iš viso nepastebi, taip, kaip sveikas žmogus nepastebi turįs širdį, plaučius, inkstus. Tuos organus jis pradeda jausti tik tada, kai jie suserga. Tad, jei renesanso žmogus staiga pastebėjo savo kūną, pagaliau jei mūsų šimtmetis priėjo prie perdėtų sporto ir kūno grožio konkursų, visa tai yra tik įrodymas, kad dvasia yra susirgusi. Viduramžių žmogus tos ligos nejautė, jis kovojo prieš save. Bet iš kitos pusės jame reiškiasi tas kitas polius — jo prigimtis. Todėl vidurinių amžių žmogus ir gyvena nuolatiniame įtempime tarp vienybės, paremtos susilaikymu — atsisakymu nuo pasaulio džiaugsmų, ir tarp gyvo, vitalinio jo prigimties reiškimosi. Iš vienos pusės stebime evangelinį radikalizmą, o iš kitos pusės prasiveržia kartais tiesiog neapvaldomas pasaulietiškumas. Į vidurinių amžių galą jis labiau išryškėja, iš dalies paaiškindamas vėliau grynai žemiško renesanso žmogaus atsiradimą.

Neturiu geresnio pavyzdžio tam vidurinių amžių žmogaus dualizmui paaiškinti, kaip 14-tojo amž. Burgundijos karaliaus Pilypo Gerojo paveikslą. Tai yra atbaigtas tipas to didelio vidurinių amžių žmogaus pamaldumo ir drauge jo natūros veržimosi į pasaulį. Iš vienos pusės Pilypas yra pasaulietiškas valdovas, kuris ruošia išlaidžius pokylius, turi daug nelegalių vaikų, yra gudrus politikas su nesuvaldomomis ambicijomis. Bet iš kitos pusės jo pamaldumas yra tikrai nuoširdus ir gilus. Po mišių jis neveidmainiaudamas ilgai pasilieka klūpoti savo koplyčioje. Keturis kartus savaitėje jis pasninkauja tik su duona bei vandeniu. Ir tokių valdovų, tokių kunigaikščių, grafų, riterių viduriniais amžiais buvo labai daug! Tam viduramžiu žmogui tik krikščionybė buvo aukščiausioji vertybė. Visos kitos vertybės tik jai buvo pajungtos. Šalia krikščionybės — jau nekalbant apie priešingas — negalėjo būti jokių vertybių. O kas pagaliau su krikščionybės reikalavimais nesutinka (to vidur-amžias pasitaikydavo nemaža!), tas jau plaukia iš žmogaus prigimto linkimo į nuodėmę. Tačiau pati krikščionybė yra aukščiausias idealas, be jokios konkurencijos su kitomis vertybėmis. Tad aišku, kodėl kalbama apie vidurinius amžius kaip apie krikščioniškus laikus pilna to žodžio prasme. Jeigu anas žmogus ir atrodė įtampa dviejų polių, kuriedu mums padeda charakterizuoti daugelį vidurinių amžių gyvenimo reiškinių, tai pati vidurinių amžių kultūra yra perdėm krikščioniškai vienalytiška. Tą darnią kultūrą, labiausiai pražydusią, išugdė tik krikščionybė. Tik Bažnyčia, kaip svarbiausias viešojo gyvenimo veiksnys, tapo tos kultūros auklėtoja. Glaudžiai jungdama antikinį ir germanų-barbarų pasaulį, ji ne tik sukūrė galingą vidurinių amžių kultūrą, bet jai uždėjo universalumo antspaudą, vieningą visuotinę dvasią. O šioji nenaikindama tautinių skirtumų, visas tautas jungte jungė į vieną visuotinį vienetą. Juk pati krikščionybė savo paskyrimu yra visuotinė. Jos tikslas sudaryti vieną krikščionišką pasaulį kyla iš jos Įsteigėjo žodžių: "Euntes in mundum Universum praedicate Evangelium omni creaturae" (Marc. 16, 15).

Visoje ano meto krikščioniškoje Europos visuomenėje galėjo būti tik du židiniai, du autoritetai: vienas dvasinis — popiežius, ir kitas pasaulinis — imperatorius. Kadangi dvasinė valdžia savo prigimtimi yra žymiai aukštesnė, tai Bažnyčios ir Imperijos santykiuose paskutinioji buvo subordinuojama pirmajai. Atsirado labai konkretūs palyginimai: popiežius ir imperatorius, tai saulė ir mėnulis. Pagaliau, pagal Luko Evangel. (22, 38), buvo imta simboliškai aiškinti, kad popiežiui priklauso ne tik dvasinė, bet ir pasaulinė valdžia. Popiežius, kaip Kristaus vietininkas ir Sv. Petro įpėdinis, valdąs du kardu: dvasinį ir pasaulinį. Pasauliniai valdovai savo valdžią turį gauti kaip leną iš popiežiaus. Šitoji teorija — vadinamoji "dviejų kardų teorija", turėjo daug reikšmės investitūros laikais. Ją gynė ir Bernardas iš Clairvaux ir daugelis kitų, kol pagaliau ją atmetė Bažnyčios mokytojas šv. Bel-larminas. ("Dviejų kardų teorijos" pertempimas labiausiai apsireiškė Bonifaco VIII laikais, po kurio sekė Avignono epocha.) Tas dviejų valdžių supratimas, tas dualizmas ano meto visuomenėje vaidino žmogaus sąmonėje didelę rolę. Tai buvo ne kas kita, kaip pačios žmogaus sąmonės susiskaldymas: Kristaus vietininkas žmogaus išganymui ir Kristaus vietininkas žemiškuose reikaluose ("Vicarius Christi in terris"), sacerdos ir rex, panašiai, kaip ėjo padalinimas: Dievas ir velnias, dangus ir žemė, dvasia ir kūnas! Bet jei vidurinių amžių imperijos ar valstybės uždavinys buvo žemiškas — t. y. išlaikyti taiką, ginti Bažnyčią ir tikinčiuosius nuo priešų, palaikyti krikščionišką tvarką, tai Bažnyčios atstovai turėjo skleisti Evangelijos šviesą visur ten, kur atėjo "laiko vienybė", anot šv. Povilo. Atrodė, kad šv. Augustino skelbtos "Dievo karalystės" realizavimas bus jau arti tikslo: visą Vakarų Europą apjungė vienas tikėjimas, viena universali religinė idėja. Atrodė, kad nieko nebereikia! Siektasis idealas buvo įgyvendintas. O tačiau jau nuo 15-tojo amž. buvo imta skelbti apsivalymo nuo negerovių, reformos mintis, buvo imta kalbėti apie vadinamąją "reformatio in capite et membris" (Reformos viršūnėje ir sąnariuose, t. y. reformos vyskupuose ir kuniguose). Pirmą kartą "reformatio in capite et membris" buvo oficialiai iškelta Konstancos santarnyboje, t. y. tame pat bažnytiniame susirinkime, kur 60 Žemaičių bajorų, bedėstydami ordino skriaudas, pravirkdė minias dalyvių.

Tas klausimas buvo iškilęs Vakarų didžiosios schizmos metu, jis stipriai figūravo koncilijarinio sąjūdžio metu, kada bažnytinė koncilija laikė save aukštesne už popiežių. Jis nenutilo visą 15 amž. galą, kada Romoje, neišskiriant ir Kurijos, ėmė reikštis renesansinio sąjūdžio ženklai. Reformos labai reikėjo, bet jos nesimatė, nes iš vidurinių amžių einanti tvarka atrodė pati geriausia. Kai reformų nepadaro galvos, jos prasideda nelauktu ir nelaimingu būdu! Juk lygiai šimtas metų praėjo nuo tos reformos minties kėlimo, kai toji „reformatio in capite et membris" pradėjo vykti iš apačios. O tas vykimas-reformavimasis buvo labai nelaimingas. Juk jis sunaikino didžiausią vidurinių amžių turtą — tą pagrindinę jų idėją. Jis sugriovė vidurinių amžių universalizmą, jų scholastiką, jis nuvedė tais šunkeliais, kurie galop priėjo prie mūsų dienų katastrofos ir krizės. Čia turiu galvoje ne ką kita, kaip Liuterį ir Kalviną, tiedu pagrindinius reformatorius, kuriedu krikščioniškai Europos vienybei suteikė didžiausią smūgį, didžiules žaizdas. Šito smūgio pasėkos dar iki pat šių dienų gyvai jaučiamos. Simplicistiškai kalbant: reformacija yra visų mūsų bėdų pradžia, ji pagimdė šių laikų krizių gemalus.

Kaip visa tai įvyko?
Reformacijos pradžios reikia ieškoti naujame sąjūdyje — humanizme. Koks yra ryšys tarp humanizmo ir reformacijos? Kaip žinoma, vidurinių amžių žmogaus gyvenimo centre buvo Dievas. Jo visa pasaulėžiūra buvo teocentrinė, kur visas gyvenimas buvo pajungtas Dievo garbei, ir žmogus šiame gyvenime labai rūpinosi anuoju, transcendentiniu pasauliu. Nuo 14 amž. ėmęs reikštis sąjūdis pradėjo domėtis klasikine senove. Pirmiausia Italijoje, kur ryšys su to pat krašto antikiniu pasauliu niekada nebuvo galutinai nutrūkęs, atsirado srovė, reikalaujanti atstatyti praeitį, skelbianti grąžinimą senojo grynumo, antikinio pasaulio, nes toji senovė atrodė tiesiog spindinti.  Ir šitaip mirusi istorija buvo vėl pabudinta, praeities gyvenimas imtas daryti dabartiniu. Kapuose pusiau užmiršti gulėję romėnai ir visai užmiršti graikai — buvo pažadinti. Šitas tiesiog perdėtas noras atgaivinti senovę — mene ir architektūroje — vadinamas renesansu. Tas sąjūdis moksle ir literatūroje gavo humanizmo vardą. Tai buvo sąjūdis prieš vidurinių amžių dvasią, prieš tą — puikuolių humanistų lūpomis —, vieno tūkstančio metų naktį, vis pavyzdžius imant iš antikinių laikų. Jeigu nuo humanistų laikų skaitoma vidurinių amžių pabaiga, ar perėjimas i naujuosius laikus, tai reiškia penėjimą nuo teocentrinės, t. y. nuo dieviškos, į žmogišką,   į antropocentrinę  pasaulėžiūrą;   tai reiškia posūkį nuo Dievo gelmių, nuo vidausjėgų ir dvasios koncentracijos į paviršutinišką, išorinį kultūrinį fasadą (Berdjaew: Sinn d. Gesch. 183). To žmogaus pasaulėžiūroje atsipalaiduoja, galima sakyti, visai emancipuojasi ir pasidaro nepriklausomi: mokslas, menas, politika (ar valstybinis gyvenimas), ekonomika, visuomeninis gyvenimas, žodžiu, visa kultūra. Gal pradžioje galima kalbėti tik apie autonomijos įgijimą, bet nuo jos bus jau netolimas kelias į visišką kultūros sekuliarizaciją.

Humanizmas reiškė ne tik žmogaus individualybės laikiną prasiveržimą.  Tai buvo noras tą individualizmą ir subjetyvizmą specialiau pabrėžti akivaizdoje tradicinių vidurinių amžių formų, akivaizdoje scholastikos mokslo. Žinome, kad humanistų kultūrinis idealas nebebuvo anapus — transcendentinis. Jis buvo atremtas į ši pasaulį. Save atradęs žmogus reikalavo naudotis šio gyvenimo džiaugsmu, ir savo gyvenimą jis rėmė tikėjimu į prigimtas galias. Tad pasaulėžiūros centrą užėmė nebe Dievas, o žmogus — vietoje teocentrinės atsistojo antropocentrinė pasaulėžiūra. Kai kurie humanizmo atstovai nuėjo tiek toli, kad jie į krikščionybę ėmė žiūrėti, kaip į žmogaus prigimties prispaudėją, antikinės kultūros vertybių sunaikintoją.
Humanizmo įtaka vėlybesniems šimtmečiams buvo labai didelė. Reikšmingai jis paveikė 17-18 amž. vadinamąjį "apšvietos" ar "šviečiamąjį" laikotarpį. Apskritai humanizmas sudarė bene reikšmingiausią įnašą moderniojo, naujojo, mūsų laikų supasaulintos dvasios žmogui. Nuo humanizmo eina tiesioginis kelias į tą didžiausią skilimą krikščionybės istorijoje, į reformaciją.

Tos didžiulės religinės krizės priežasčių yra visas kompleksas. Jų buvo religinių, išplaukiančių iš pačioje Bažnyčioje atsiradusių negerovių, kurias pašalinti balsas vis buvo keliamas per kelias generacijas. Popiežių rezidavimas Avignone, schizma, bažnytinės koncilijos vyresniškumo idėja, Romos Kurijos puošnumas bei išlaidumas neprisidėjo prie popiežių autoriteto stiprinimo. Buvo visa eilė negerovių vienuolynuose, tarp žemesniųjų dvasiškių. Reformacijai randamos dar ir kitos priežastys, kurias galima apibendrinti politinėmis ir ypač ekonominėmis-socialinėmis. Bet labai gili šaknis reformaciją nuveda iki humanistų. Iškeldami žmogaus proto galias, keldami pirmųjų amžių krikščionių grynuosiusu šaltinius, tuo pačiu humanistai niekino viduramžių Bažnyčią, jos autoritetą, popiežių. Buvo taip samprotaujama: jeigu viduramžiai "deformavo" antikinę kultūrą, tai drauge jie "deformavo" ir tikrąjį Kristaus mokslą. Joks kitas autoritetas, tik pats žmogus, beskaitydamas šv. Raštą ir jį aiškindamasis, gali grįžti prie to nesugadinto tikėjimo. Štai kokiu būdu humanizmas prisidėjo prie reformacijos.

Dabar trumpas klausimas: kaip apsireiškia reformacija Europos krizių istorijoje? Kaip žinome, ji sunaikino religinę vienybę, atmesdama neklystantį autoritetą tikėjimo dalykuose. Drauge ji išugdė tą subjektyvią Kristaus mokslo interpretaciją. Jeigu nėra vieno tikėjimo taip, kaip jis buvo Vakaruose viduriniais amžiais, tai drau-ae abejojančiam žmogui to tikėjimo vertė mazėja. Vadinasi, religinis suskilimas buvo baisi žaizda. Šalia religinio skilimo, žinoma, kaip išvada įvyko dvasinis suskilimas. Šitaip krikščioniškoji ir vienlytė Vakarų Europos kultūra taip pat suskilo, ėmė irti. O jau galutinai atsipalaidavusi ir supasaulėjusi kultūra, žinoma, vystėsi nebe katalikybės įtakoje, bet buvo kalvinistinės ir ypač laisvos dvasios apsprendžiama. Jos išdavos — šviečiamasis laikotarpis (Apšvieta — Aufklaei'ung) — racionalizmas, liberalizmas, pagaliau bedievybe, kai katalikybes kultūrines pastangos tuo pat laiku apsireiškia ispanų kultūroje, nuostabiame baroko išsiskleidime, prancūzų klasikines kultūros išsivystyme. Šiaip jau katalikybė, reformacijos suskaldytuose kraštuose, yra sunkioje ir daug pastangų reikalaujančioje de-fensyvoje.

Sekuliarizuota, supasaulėjusi mintis, kurios šaknys, kaip matėme, ėjo jau nuo humanizmo - reformacijos laikų, 18 amžiuje savo ryškų pavidalą gavo apšvietos, šviečiamajame laikotarpyje, kada žmogus neva buvo apšviestas, jam atskleistos visos paslaptys, jis apvalytas nuo prietarų ir t. t. Nepaprastai žmogus ėmė pasitikėti savo proto jėga. Jis ėmė kritikuoti Apreiškimą, t. y. apreikštą religiją, Bažnyčios autoritetą, šitaip pirmą kartą Vakaruose sukurdamas antikrikščionišką pasaulėžiūrą. Visą religinį, dvasinį, politinį, ūkinį gyvenimą žmogus ėmė statyti ant vienintelio kriterijaus pamatų, būtent, ant vadinamojo kritiško proto normų. Iš vienašališko senosios pagonybės atgaivinimo ir garbinimo humanizmo metu, iš perdėto asmenines laisves užakcentavimo reformacijoje dabar sekė tik natūralines, prigimtosios etikos reikalavimas. Šitaip šviečiamojoje literatūroje bei filosofijoje viskas, kas antgamtiška, nebeteko savo vietos. Stebuklai, pav., buvo laikomi pasenusiais prietarais. O prietarus numetus — buvo samprotaujama — bus galima daug laimėti mokslui. Šitoks nepaprastas akcentavimas individualizmo ir atskiro žmogaus proto atpalaidavo politiką ir ekonominę sistemą nuo religinės-bažnytinės moralės. To išvadoje bus imperialistinės valstybių varžybos, atsiras visai be skrupulų vedama politika, veliau ateis karštligiško ginklavimosi laikai, lydimi beatodairinio kapitalistinių verslininkų egoizmo ir t t Atrodo, kad pasaulis ekonomiškai suklestės, nes atsiras plačiausio masto pasauline prekyba, bet drauge ir užvaldys Mammona bei materializmas. Visa tai savaime eina iš šviečiamojo laikotarpio, kuris diferencijuotai pasireikš 19 amž., įgydamas dar ryškesnes antireligines formas.

Nemažesnes reikšmės apšvieta turėjo ir didžiajai prancūzų revoliucijai. Į tos revoliucijos pagrindines priežastis paprastai įskaityta: karaliaus dvaro išlaidumas ir apskritai pairę finansai, sunki valstiečių baudžiava bei feodaline visuomenės santvarka. Tačiau iš tikrųjų yra tai tik antraeilės-trečiaeilės priežastys. Kuri yra pagrindinė priežastis? Apsišvietę trečiasis luomas, kuriam priklausė ne vien valstiečiai, bet ir gydytojai, advokatai, būsimieji revoliucijos veikėjai. Jie prisiskaitė Rousseau, Voltaire, Montesquieu, enciklopedistų raštų. Ten randamos šviečiamojo laikotarpio idėjos buvo pagrindine revoliucijos priežastis, ir jos nešėjai buvo apsišvietę, knygų prisiskaitę miestelėnai, pirmoje eilėje paryžiečiai. Toji revoliucija sunaikino feodalinę visuomenės sistemą, drauge ji sunaikino ir paskutinius viduramžių santvarkos likučius, kai buvo paskelbtas visų luomų lygybės šūkis. Šalia visuomeninės reikšmės vertybių, kurias Europos tautos ir valstybės pasisavino, revoliucijoje ėmė triumfuoti radikalizmas, nukreiptas prieš Bažnyčią. Kitados viduramžiai buvo sukūrę krikščionišką gyvenimą, nes jie buvo sukūrę krikščionišką tradiciją. Gyvenimas buvo giliai perpintas bažnytiškai religiniu matu (ryto mišios, vakarinė malda). Savaitės svarbią užbaigą sudarė sekmadienis. Toliau ėjo švenčių ir pasninkų dienos, pasninkų laikotarpiai. Visas tas gyvenimas, perpildytas bažnytinės dvasios, sukosi apie į dangų besistiebiantį bažnyčios bokštą (gotika). Šitoji pamažu giliai ir plačiai įsišaknijusi tradicija buvo stipriausias katalikų vidujinio gyvenimo ramstis. Tai nujausdama, revoliucija visomis jėgomis bandė tą ramstį perlaužti. Panaikintos senos diecezijų ribos, įvesta civilinė kunigų konstitucija (pagal apšvietos pagrindinę idėją, kad visos religijos yra lygios!), pagaliau nueita iki kraštutinumo — panorėta krikščionybę visai sunaikinti, tiesiog iš istorijos išbraukti: panaikintas gregorijaus kalendorius, panaikintas sekmadienis, bažnytinės šventės ir t. t. O to rezultate ėjo masinės kunigų deportacijos į Cayen-ne — Velnio salą, valstiečių persekiojimai. Šitokia prancūzų revoliucija buvo labai logiška apšvietos idėjų išdava. Akivaizdžiai tai parodo mums 1793 m. Notre-Dame katedroje įvestas "proto kultas", nes apšvieta labiausiai buvo nusilenkusi naujai atrastam visagaliui ir kritiškam protui.

Prancūzų revoliucija pagaliau demokratizavo Europos visuomenę. Žmonių lygybės idėją dažnai buvo skelbę filosofai, įvairūs eretikai, reformatoriai vienu ar kitu būdu. Tačiau dabar — prancūzų revoliucijoje pirmą kartą ir galutinai — toji idėja iš teorijos virto gyvenimo dėsniu, ir tapo mūsų santykių svarbiu pamatu (visi esame lygūs, o manos laisvės niekas negali nupirkti!). Bet šitie labai svarbūs prancūzų revoliucijos (lygybės ir laisvės) šūkiai buvo čia pat labiausiai pažeisti. Antikrikščio-niškos ir antibažnytinės tendencijos, kurios nuo humanizmo laikų buvo sujungtos su vis toliau besivystančiu žmogaus individualizmu, pagaliau pasiekė galutinos išvados. Tik žmogus buvo padarytas saikas ir matas visų dalykų. Tik žmogus, skaudžiai paniekinant Dievo teises, buvo padarytas viešpačiu. Tokiu būdu prancūzų revoliucija buvo lyg nunokęs apšvietos vaisius, galutinai atsipalaidavusio individualizmo išdava, to individualizmo, kuris buvo imtas įgyvendinti. Humanizmo šūkiai buvo daugiau pasilikę teorinėje plotmėje. Prancūzų revoliucija juos įgyvendino. Ji turėjo sau pavyzdį — radikalųjį Liuterį, griovusį popiežiaus ir Bažnyčios autoritetą. Be šitos religinės 16 amžiaus revoliucijos, kur buvo išimtas kertinis akmuo — atšaukiant popiežiui paklusnumą, prancūzų revoliucijos radikalumas nebūtų buvęs galimas. Kreivas tikėjimas bei reformacija — t. y. sunaikinimas tikėjimo vienybės, buvo kelias į netikėjimą. Štai matome, kaip krizės, lyg kokie krumpliai, vienas kitą kabina ir suka tą mašineriją, kurią galime pavadinti "didžiąja krize".

Esame apžvelgę du pagrindinius praeities krizių epizodus: apie 1500 ir apie 1800 metus. Kaip matėme, nuo humanizmo laikų žmogus svirduliuoja lyg girtas. Štai jis susižavi antikiniu mokslu ir menu, štai pažangos idealu, neo-huma-nizmu, nepaprasta mokslo galia. Pagaliau jis įtiki demokratinio idealo išganingumu. O mūsų žmogus pagaliau dar įtikėjo technikos galybe, masina, ir kartais atrodo, kad mašina ir technika yra pasidarę vieninteliai jo tikėjimo — (mūsiškai "netikėjimo") objektai. Bet visi tie dalykai žmogų nuvilia. Jo sieloje yra krizė.

Išnagrinėjęs mūsų žmogaus dvasios struktūrą, Berdiejevas prieina prie įdomios išvados, kad turi ateiti nauji viduriniai amžiai, kur vėl visas išsiskirstęs, diferencijavęsis ir palaidas gyvenimas, iki šiol suskilęs ir sueižėjęs, bus sujungtas į vieną, vėl bus prieita prie visuotinumo ir universalumo, sudarant vienam Dievui palenktą visuomenę. Norėtume linkėti, kad Berdiajevo samprotavimas išsipildytų, nes žinome, kai tik krikščioniškosios kultūros dirvoje išaugo antropocentrizmas, prasidėjo nelaimingas procesas.
Bet naujieji viduriniai amžiai turėtų būti kitokį. Vidurinių amžių Bažnyčia, atrodė, buvo pasiekusi labai daug, besistengdama žemėje, pagal Augustino "De civitate Dei", realizuoti Dievo karalystę. Bet pasiekus tam tikrą laipsnį, buvo manyta, kad jau viskas laimėta, viskas realizuota. Atsirado statika! Nebent reikėjo priversti paklusti nekrikštus, pagonių bei stabmeldžių tautas. Jos ardo Dievo tvarką!

Pagal tą didįjį Bažnyčios tėvą žemės gėrybių vartojimas yra tik tada pateisinamas, kai tos gėrybės vartojamos Dievo garbei. Iš čia buvo padaryta tokia išvada: pagonys, eretikai ir blogi krikščionys negali savo turtų sunaudoti Dievo garbei, tai jie juos valdo neteisėtai. Vadinasi, krikščionys turi teisę nusavinti pagonių žemes. Iš čia kryžiaus karai ir prieš pagonis prūsus ir lietuvius. Bet Bažnyčia nebuvo pašaukta prieš pikta pavartoti fizinę prievartą, lygiai kaip Kristus subarė šv. Petrą, kai tas Malchui nukirto ausį. Kovojanti Bažnyčia, Ecclesia militans, reiškė ne fiziniu kardu kovojančią Bažnyčią. Tad anų vidurinių amžių Bažnyčios atstovams nepasisekė galutinai realizuoti savo idealo. O tas nepasisekimas gali būti suvestas į žmogišką prigimtį. Juk kokią nors instituciją reiškia ne rūmai, ne pastatai, ne puošnūs įrengimai, bet tos institucijos nešėjai — žmonės. Ir visais laikais Bažnyčia, kaip organizacija, tik tiek tegalės turėti įtakos ir triumfuoti, kiek ji apvalys ir nuskaidrins savo išpažinėjų širdis. Ir is šiandieninės krizės Europa tik tiek tegalės išeiti, kiek ji vėl suras kelią į krikščionybę. Buriniam laiveliui, kaip žinote, kad jis nuo vėjo nevirstų ant šono ir išlaikytų pusiausvyrą vandenyje, pačiame dugne prikabinamas svambalas, ir dar švininis. Humanizmas tą svambalą sumažino, o apšvietos racionalistai jį visai išėmė, nes jie, anot garsiojo anglų kultūros istoriko Arnoldo Toynbee, ėmė labiau garbinti kūrinį, o ne patį Kūrėją. Tai buvęs didžiausias kultūros išdavimas. Europos kultūros laivelis ėmė dar labiau blaškytis ir patekti į naujas pavojingas sroves, į naujas audras, į naujas krizes. Šiandien jis yra visai parbloškiamas. Tik krikščionybė (taip kalba ir Huizinga, ir Toynbee ir Berdiajevas) gali būti svambalu tam blaškomam laiveliui. Atrodo, kad ji, o drauge ir Bažnyčia, patirs dar daugiau persekiojimų ir kentėjimų. Bet Bažnyčia stiprėdavo, grynėdavo ir užsigrūdindavo persekiojimuose, nes apskritai — anot Lacordaire — kentėjimas yra vienas iš greičiausių paukščių, nešąs tobulybės link. Žinoma, tas kentėjimas turi būti įprasmintas.

Toji prancūzų revoliucija, natūrali išvada iš racionalizmo idėjų, buvo atnešusi Prancūzijoje, kaip žinome, didelį kunigų persekiojimą. Žymus Bažnyčios istorikas J. Lortz apie tai sako: ". . . tas krikščionių persekiojimas tačiau buvo drauge ir Bažnyčios išsigelbėjimas, nes jis davė kankinių ..."
Iš persekiojimų Bažnyčia, kuriuos ji šiandien kenčia, išeis stipresnė ir grynesnė. O iš šiandieninės krizės bus galima rasti kelią tiek, kiek sugebės iš jos išeiti atskiras žmogus, kiek jis savo gyvenimą statys ant evangelijos dvasios, kiek jis savyje sunaikins Antikristo pradus. "Antikristo" — nustebsite. Taip!
Žinome, kad Antikristo pavidalas, pagal istorinius aprašymus, buvo norima identifikuoti tai viename, tai kitame valdove. Yra taip pat žinoma, kad jis — pagal šv. Jono Apreiškimą — sutapatinamas su Neronu. Kartais Antikristu vadinama visa institucija. Taip buvo reformacijos kovoje. O paskutiniame kare Antikristo įrankiu vadinta visa viena tauta ir t. t. Garsusis italų istorijos filosofas Benedetto Croce, žymiausias Europos žmogus, sako, kad iš tikrųjų Antikristas nėra nei atskira institucija, nei kokia nors rasė, tauta, ar valstybė, ar atskiras žmogus. Antikristas reiškiąs ne ką kita, kaip kiekvienoje žmogaus sieloje esantį polinkį, nusistatymą, tendenciją. Žmogaus sieloje yra Antikristo dalelė.

Gal tokis Antikristo supratimas mums labiau padės išaiškinti ir šiandieninės krizės padėtį ir apskritai visą krizių išsivystymą. Ten, kur tikrosios vertybės niekinamos, ignoruojamos, išjuokiamos, naikinamos, ten tas žmogaus sielos Antikristas labiausiai apsireiškia, nes jis atsistoja kaip naikintojas tos kultūros, kuri stovi ant krikščionybės, ant Kristaus mokslo pagrindų. Toks Antikristas, žinoma, išeina kaip Kristaus antipodas, jo didžiausias priešas.

Šitokis Benedetto Crocės aiškinimas, kad Antikristas yra mumyse patyse, pasirodė labai vertas dėmesio.
Šiandieninio žmogaus uždavinys yra sumažinti tą antikristinę tendenciją, šių dienų krizių miglose surasti tą krikščionybės švyturį ir nebeklajoti daugiau. Tik tas švyturys jį išgydys iš tos didžiausios pasaulio istorijoje krizės.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai