|
Parašė JUOZAS KĖKŠTAS
|
 ... lo nuestro es pasar, pasar haciendo caminos, caminos sobre la mar.
Machado
DRAUGUI PALIKTOJO KRANTO
Kun. J. Zeliauskui
Ieškojom žodžių atsisveikinimo maldai
išvaikščiojome miestą plačiai ir išilgai
— Atominis žmogus, artėjant žemes baigai,
toks mažas ir bejėgis, — pasakei.
O ant akmens, pajūryje, sužvilgo ši tiesa
sudužusios bangos rasa.
Tuomet tarei: — Koks keistas
poeto žvilgsnis, toliams pasiruošęs, —
ir dar — kad mano akys varsto horizontus.
Jose vėl nerimas ir maištas.
— Blogai bus, negerai, jei audros jose oš vis
Po to viliojai mane gėlių sodais.
- Palieki juos, ieškodamasvienos ir iliuzorinės gėlės.
Suduši tu į aštrią vargo uolą
ir prarastų dienų gailėsies.
Tu nutilai, ir aš tylėjau.
Pajūris temo, mirdamas be žado.
Ir ką gi pasmerktasis pasakyt galėjau:
kad žemė žūna? jūra dega? žvaigždės krenta?
kad reikia mums aušros, kad čia naktis?
Anitos Garibaldi promenadoj
užgeso manyje gal paskutinė meilės kibirkštis
išblėsusių miražų kontinentui.
G e n o v a, 1947.
EILĖRAŠTIS APIE JŪREIVĮ,
SALOS NEŽINOMOS UŽUOVĖJOJ SUSTOJUSĮ
Kaitros išdegintuos krantuos
suskilę akmenys ir medžiai daugiašakiai styro.
ieškodamas naujų pasaulių, argonaute, pavargai,
todėl atrodo mieli tau
tie akmenys suskilę ir šakoti medžiai.
žiūrėk: tenai - už upės žalio posūkio -
benamė, aukštanendrė palmė į vandens metalą
vienišą ir jautrų savo kūną lenkdama,
krantų neranda išdainuoti savo liūdnai tylai
Matai save ir akmeny, ir medžių šakose
ir nendrėj raudančioj.
Ir drumsčias tavyje prisiminimai
įvairiaspalvių jūrų ir naktų bekrančių
vandenynai.
Nutolai nuo savęs ir žvilgsnį į save panėrei.
Ten akmenį matai suskaldyta ir vėją mirštantį.
Ir palmę, linkstančią be vėjo
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
