Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FRAGMENTAI IŠ VAIKYSTĖS (Eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė HENRIKAS NAGYS   
Laukinių rožių vijokliuos paskendę kapai.
Išblyškusios moterys raudančiu vieškeliu veža
eglaitėm skurdžiom apkaišytą mėlyną karstą.
Iš tolo aidi skausmingi koplyčių varpai.
Mano vaikystės rytmetis! Dieve, kaip maža
davei Tu manajai kelionei per žemę. Kas kartą,
kai paliečiu rankomis ją: tai mano pilkoji vaikystė —
pageltusio veidrodžio šukė — skurdi ir mažytė.
Ak, bet užteks man ir jos, — ji brangesnė už saulę,
žvaigždynus, marias. Nes ji mano. Tik mano.
Ir kai apkarsta man visas bekraštis pasaulis:
žmonės, laivai, žiburiuojantys miestai ir žemė,
jūs nepaliksit manęs, mano dienos gyventos, kaip aidas
plakančios mano širdies; nes bejos, kur jūs eisit, našlaitės?
Mes nulipdėme molio pilis.  Mes stiklu išraižėm
ant kelio dulkėto namus ir gyvenom laimingi
juose ligi saulės laidos. Ir kai vėjai ir žingsniai
praeivių juos sutrypė, užpūtė — aikštėj
statėme vėl karalystes, miestus, pasaulius iš smėlio.
Rudenio vakarą visa apkrito lapais ir paukščių šešėliais.


*
Negyvų garvežių grandinė. Migloj surūdiję bėgiai.
Smaluotas pienes šiurena vėjai dirbtuvių kiemuos.
Mažos purvinos rankos jas renka ir neša namo.
Už aprūkusio rūsio lango senelė šypsodamos miega.
Sulinkusios moterys neša kraujuojančių vaisių pintines
ir krūpčioja, kai traukiniai surinka. Topolių minios
dauboj susirinko aplinkui durpyną garuojantį,
numirusios saulės ugnies apraudoti. Kvatojančio
miesto klausausi ir laukiu tėvo pareinant,
Jo žibintas raudonas supas toli naktyje.
Jo sunkūs pažįstami žingsniai! Ranka prakaituota, grubia
glosto jis mano galvą. Už upės dainuoja kareiviai.
Liepsnojančioj durų angoj mūsų laukia motina.
Tykiai traškėdama dega namų židinyje naktis.

*
Į žemės auksą ir purvą žvaigždžių panėriau rankas.
Verksminga lopšinė motinos tyliai skambėdama
sudužo į gruodą. Pabudo mėlynas paukštis miglotam miške.
Į mano atmerktas akis sulasė|o juodos mėnesienos krauto lašai:
žvaigždė po žvaigždės. Manoji pilka
pabudusi siela išėjo Ieškoti paparčio žiedo ...

Vidurnakčio girios. Žvaiqždžių liepsningom kaktom
tekėjo anų pasaulių žydrios versmės ir upės.
Vėjai įsupo saulės varpus ir kalnynų širdim kietom,
nudegintom dykumų karšto alsavimo žingsniai suklupo
žmogaus. Erdvių vienatvėje meldėsi mano Dievo suskeldėję lūpos.
Jis atneši mano gyvasties kryžių: skausmingai sudėtas
išblyškusias savo rankas. Ir iškėlė Iš lėto
jas vienas tarp paukščių ir debesų.

Saulėtekio jūros. Be galo ir be pradžios. Milijardai
ašarų laša tviskėdamos iš pravertų Jo akių.
O manojo drumzlino kraujo upeliai bevardžiai
plauna Jo kojas, atspindi Jo veidą. Pilkų
grindinio dulkių nuklotas mano šešėlis
plaukia j nepažįstamas, tolimas jūras ilsėti...
Ir savo pirmąsias mėlynas pėdas ant žemės kelių aš regiu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai