Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ETNOLOGO ŽVILGSNIS Į PIRKIĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Gimbutas   

Gustav Ra enk: Das System der Raumeinteilung in den Be-hausungen der nordeurasischen Voelker, I Teil. 136 psl., 33 pa-Folklivsforskning, Stockholm 1949.
Baltų, suomių, skandinavų, šiaurinių ir rytinių slavų senosios kaimo statybos gyvenamieji namai turi labai panašų planą. Tautotyros literatūroje tie namai priskiriami "Dūminiam dvigalės pirkios" tipui, pvz., senoviškoji aukštaičių pirkia.

Dėl ko tos skirtingos ir plačiai išsiskleidusios tautos sukūrė vienodos sistemos gyvenamąjį namą? Šiam klausimui atsakyti etnologas-tautotyrininkas pirmiausia tirs žmonių socialinius santykius, religines bei šeimynines tradicijas, ūkininkavimo būdą, apskritai — kultūrines sąlygas. Architektas ar inžinierius kreips daugiau dėmesio į gamtos sąlygas, naudojamas medžiagas, technines priemones ir, žinoma, į minėtąsias kultūrines aplinkybes.

Gustav Raenk šioje savo knygoje ("Šiaurinės Eurazijos tautų gyvenamųjų išplanavimo sistema") nagrinėja iškeltąjį klausimą etnologo požiūriu. Jisai beveik visiškai neliečia technikos faktoriaus, kuris taip pat stipriai paveikė planą. Autoriaus naudojamoji medžiaga gausi ir rinktinė: rašytiniai šaltiniai ir iki 20-to jo amžiaus išlikę senoviškieji trobesiai. Tiesiogiai neliesdamas senesniųjų istorinių bei priešistorinių laikų, autorius tačiau atremia kai kurių papročių kilmę į senąją prieškrikščioniškąją kultūrą. Dėmesio centre pastatyti estai (autoriaus tėvynė) ir suomiai, daug medžiagos panaudota iš slavų ir finų tautų; šiek tiek paliečiami latviai ir retkarčiais lietuviai.

Tiesa, Lietuva patenka ant autoriaus tyrinėjamojo regijono vakarinės ribos. Gal būt, autoriui nebuvo prieinama jau Nepriklausomoje Lietuvoje surinkta tautosakinė bei etnografinė medžiaga ir naujoji lituanistinė literatūra. Jisai cituoja tik senuosius Bezzenbergerį 1886, Cha-ruziną 1907, Tetznerį 1902. Autoriui padėjo savo informacijomis apie lie-tuvlus dabar Stockholme muziejuje dirbąs etnologas Juozas Lingis. Lie-ikojl pirkia, kad ir šykščiai, bet teisingai atstovaujama šioje bene pirmojoje studijoje apie didelės tautų grupės gyvenimojo namo išplanavimo sistemą.

Vokiečių kalba padaro knygą daug kam prieinamą, šiaip Stockholmo Etnologijos Instituto leidiniai, suprantama, leidžiami švedų, kartais ir anglų kalba. Gustav Raenk buvo Tartu Universiteto profesorius, išspausdinęs daug mokslo darbų. Sovietų Sąjungai okupavus Estiją, prof. Raenk pasitraukė į Švediją ir dirba Etnologijos Institute.

Knygos svorio centras yra pirkios "šventoji kertė" (mūsų krikštasuolė). Aiškumui prisiminsime, kad pirkios sąvoka turi dvi reikšmes: platesnioji — visas namas, šiauresnioji — gyvenamasis kambarys (su virtuve). Toliau čia naudosime tik
— Liepos 14 dieną Torrington, Conn. mirė Carl Van Doren, sulaukęs 64 metų amžaius. Jis buvo vienas iš žymiųjų vyrų Amerikos raštuose: mokslininkas, kritikas ir literatūros  istorikas.

siauresniąją reikšmę. G. Raenk metodiškai paruošia skaitytoją geriau suprasti labai įdomią ir seną kultūrinę apraišką, "šventąją kertę", pirmiausia duodamas suglaustą viso namo ir pačios pirkios išplanavimo apžvalgą. Paanalizavęs turimąją medžiagą atskirai tautomis, autorius sintetiškai perduoda plano sistemą, kuri yra bendra minėtosioms tautoms. Dvigalio gyven. namo viduryje yra priemenė, iš jos vienos durys į pirkią, kitos į antrąjį galą (seklyčią, kamarą). Pirkios kertėje, prie durų, stunkso dūminė krosnis. Ji kuriama iš pirkios, tad ir dūmai rūksta pirkion. "Užpečkinėje" lovos ar gultai, galinėje kertėje priešais duris, toliau nuo krosnies, stovi stalas, pasieniais — suolai.

G. Raenk pamini, kad dūminė pirkia užtinkama rytų Lietuvoje ir kad jos paplitimas į vakarus esąs neaiškus (psl. 17). Mes žinome, kad žemaičių gyvenamasis namas priklauso kitam tipui, su atviruoju ugniakuru. Tenai nėra dūminės krosnies, nes trobos krosnis kuriama pro angą iš priemenės, kur yra buvęs ir senoviškasis atvirasis ugniakuras. Žemaičių troba nėra dūminS. — Autorius randa daugiau skirtingų namų tipų Pabaltijy. Pvz., latvių ir estų gyvenamoji jauja, dar 19 a. plačiai naudota ir gyventi ir javams džiovinti. Autorius pastebi, kad suomių pirkios išsiskiriančios iš kitų rytų Europos gyven. namų tuo, kad jos senovėje neturėjusios lubų (psl. 39). Jisai nepamini žemaičių "numo", kuriame lubų niekad nebūta. Turime užfiksuotų "numo" pavyzdžių, išsilikusių iki 20-tojo amžiaus.

Ieškodamas išviršinių ženklų, kurie dalina pirkią į sekcijas specialiai paskirčiai, autorius ilgiau sustoja prie lubų sijų ir krosnių karčių, kurios nusidriekia palubėje skersai ir išilgai pirkios. Taip pat rūpestingai suregistruota originalūs baldų bei pirkios rakandų vardai, kurie paryškina tradicijas, kam kuri pirkios dalis naudojama. Senoji pirkia buvo vienintelė gyvenamoji patalpa visai šeimynai: čia virdavo, valgydavo, miegodavo, puotaudavo. Konservatyvūs kaimiečių papročiai ryškiai atsispindi pirkios padalinime išilgai į vyrų ir moterų puses. Vyrų pusėje durys ir stalas su "šventąja kerte", moterų — krosnis ir miegamasis ketvirtis. Jokių statytų sienų tam padalinimui nenaudota, tik kai kur gultams pridengti pakabinami audeklai ar mediniai skydai (rusai, baškirai). šis padalinimas pabrėžiamas ypatingai puotų ar piršlybų metu: moterys susėda vienon pusėn, vyrai kiton (rusai). Baltų tautose susiskirstymas į vyrų ir moterų puses buvęs ryškus, susėdus prie stalo. Autorius pamini vieną pavyzdį iš Mažosios Lietuvos: prof. W. Andersono informacija, kad šermenų metu vyrai ir moterys sustodavę stuboje kas savo pusėje (psl. 56).

Galima įžvelgti tradicinį pirkios padalinimą ir kita kryptimi, skersai. Pirmoji pusė, prie durų, yra prastesnioji, antroji — galinė — švaresnioji, garbingesnioji. Prašalaičiui ar elgetai nevalia neprašomam pereiti į pirkios galą prie stalo. Ir piršlys turi likti netoli durų, kol paprašys arčiau. Toksai pirkios padalinimas pagal socialinius papročius įprastas rusuose, suomiuose, estuose, latviuose, taip pat ir lietuviuose.

Peržvelgus visą pirkią, ilgiausiai sustojama "šventojoje kertėje". Daugybe pavyzdžių parodyta, kad stalas visų minėtųjų tautų statomas kertėje, išilgai arba skersai pirkios. Susidariusios stiprios tradicijos, kur kam susėsti prie stalo. Garbingiausioj! vieta — pačioje kertėje, krikštasuolėje (šį pavadinimą autorius cituoja lietuviškai). Iš sporadiškai pasitaikančių, tačiau autentiškų pavyzdžių autorius sprendžia, kad senoji pirmykštė stalo vieta buvusi ne kertėje, o ties pirkios viduriu, palei išilginę namo sieną. Pirkios kertėje jau iš seno, kai dar ten nebuvę stalo, buvo pagarbiai laikomi religinio kulto objektai. Tad stalas nesąs esminė "šventosios kertės" dalis. Jis tiktai vėliau j kertę nustumtas, dar daugiau išskyrė ją iš kitų pirkios plotų, šią tezę autorius paremia trobesių aprašymais ir papročių bei religinių tradicijų fragmentais, užimančiais visą trečiąjį knygos skyrių "Die heilige Hinterecke als Heiligtum". Kiek anksčiau prof. G. Raenk yra parašęs atskirą veikalą "Die heilige Hinterecke im Hauskult der Voelker Nordosteuropas und Nordasiens" (neseniai išleista Suomijoje, FFC serijoje).

Charakterizavęs finų, rusų ir baltų "šventąją kertę", autorius duoda gana gausiai tų tautų tautosakinės medžiagos — papročių, liečiančių religinio kulto praktiką pirkioje. Nors čia susiduriama su įvairiomis tikybomis — katalikais, pravoslavais, protestantais, pagrindinė tradicija lieka ta pati. Toje pačioje pirkios kertėje įrengtas savo rūšies altorėlis, labiausiai gerbiama namų vieta. Pravoslavų ikonos gal labiausiai išsiskiria savo forma ir apkrovimu; kertėje pastatoma spintelė ("božni-ca"), ant jos šv. paveikslai, šv. vanduo, žvakės, maldaknyges. Katalikai pasikabina paveikslus ant sienos, o smulkesnius daiktus pasideda ant mažos trikampės lentynėlės kertėje. (Ir Lietuvoje užtinkame "šv. žolynus", "grabnyčias" žvakes, taip pat maldaknyges, švęstą vandenį toje pirkios kertėje). Protestantų (suomių, estų, latvių) "šventoji kertė" kukliausia — ant lentynėlės šv. Rašto knygos, kartais ir krucifiksas. Autoriaus nuomone, pro tuos regimus krikščioniškuosius ženklus lengva įžvelgti prieškrikščioniškosios kultūros liekanas. Seniau melsdavosi į namų dievus ar dvasias, dabar meldžiantis kreipiamasi į šventuosius, kurių paveikslais papuošta kertė. (Suomiai tikėję, kad toje pirkios kertėje būnanti geroji namų dvasia.) Primityvieji mordvinai dar pastaraisiais laikais meldžia protėvių dvasių palaimos vedybiniam gyvenimui. Savotišku "tabu" "šventoji kertė" apsaugota nuo svetimų žmonių. Prašalaičiui nevalia nei liesti nei kartais ir žiūrėti ikonų (rusai).
Knygos I-osios dalies pabaigoje duotas skyrelis čeremisų ir votjakų (finų giminės tautelės) aukojimo trobelių planui ir tradicijoms, kurioms tą planą formavo.

Antroje knygos dalyje, kuri dar nespausdinta, autorius žada panagrinėti tolimiausių Europos šiaurės ir Eurazijos rytinių dalių gyvenamuosius būstus, socialines ir religines apraiškas, paveikusias jų planą. Pabaigoje numatytas palyginimas su kitomis tautomis.

Autorius davė išsamią studiją apie socialinius faktorius, formavusius pirkios išplanavimo sistemą, apsiribodamas jų nagrinėjimu iš esmės. Jisai neketino šioje knygoje patyrinėti jam rūpimų apraiškų paplitimo ribų. Dėl to nerandame knygoje jokių žemėlapių ar kartogramų, kurie kitais atvejais vertingai iliustruoja etnologinius darbus. Nors ir nebe tose sąlygose, kuriose G. Raenk pragarsėjo savo specialybės mokslo darbais Estijoje ir toli už jos ribų, jisai įstengė nugalėti kliūtis ir davė iki šiol vienintelį išsamų specialų veikalą, susiejanti regimą liaudies kultūros paminklą — gyvenamojo namo planą — su dvasinės kultūros tradicijomis.
J. Gimbutas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai