Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HANS CHRISTIAN ANDERSEN PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS LINGIS   
(75 metų mirties sukaktuves minint)

Lygiai prieš 120 metų, t. y. 1830 m. vieną gražią pavasario sekmadienį kopenhagiečiai, tyliai ir taikiai besidžiaugdami ir besigėrėdami Kopenhagos parkų tyru oru ir gražia gamta, jautėsi gal kiek sujaudinti ir pyktelėję ant kažkokio jaunuolio. Jiems atrodė, kad jaunuoliui arba ne visi namie, arba jis perdaug į gurklį įliejęs. Nepažįstamasis jaunuolis staiga priėjo prie vieno žydinčio medžio ir, kiek tik jo rankos išneša, apkabino jo liemenį, paskui priėjo prie kito ir jį nuoširdžiai spaudė prie savo krūtinės. Vienas iš tvarkos saugotojų priėjo prie jaunuolio, čiupo už pakarpos ir maždaug taip tarė: pilieti, liaukis, kitaip paprašysiu į nuovadą. Jaunuolis tuoj susigriebė.

Tai buvo būsimasis garsusis pasakorius Hans Christian Andersen. Jis nebuvo nei pakvaišęs, nebuvo jis nei truktelėjęs. Jeigu jis buvo kuo apsvaigintas, tai tik pavasariu. Jo poetinė siela išsiliejo iš krantų, matydama pavasarį visoje miško grožybėje, visame jo vešlume, visame jo jaunystės žėrėjime. Tą akimirką jis nebegalvojo, ką jis daro, jis pamiršo viską, kas aplink jį dedasi, kad tik galėtų savo džiaugsmą išlieti.

Šis mažytis epizodėlis yra tiek Anderseno gyvenimo, tiek jo poezijos išraiška. Tai pasakorius Andersenas, žmogaus pavasario entuziastingas garbintojas. Jam, labiau negu kuriam nors kitam, pavyko suprasti žmogaus atgimstančio gyvenimo jausmus. Mes gėrimės juo kaip vaikiškosios širdies reiškėju, kaip aiškintoju to, kas amžinai jauna ir mumyse, gyvenimo pusiaukelį gerokai peržengusiuose. Toks amžinai jaunas ir taip vaikiškai svajojąs jis liko ligi savo paskutiniųjų dienų. Jis buvo "keistuolis", originalas, sau žmogus, daugeliui neišaiškinama ir keista būtybė, einanti savais keliais, niekuomet negalinti savo jausmų į narvelį uždaryti, net ligi kaulo smegenų jautri, kartais net keista ir verkšlenanti vaikiška prigimtis, tai savotiškas "karalaitis ant žirnio", bet turįs turtingiausią širdį, linksmiausią atvirumą viskam, kas žmogiška, kas tauru, kas šviesu ir kas gyvenime gera, viskam, kas vaikiškai šventa, vaikiškai nekalta ir vaikiškai jautru.

Tai jo gyvenimo pasaka. Atvertus patį pirmąjį puslapį jo autobiografinės knygos "Mano gyvenimo pasaka", jau pirmose eilutėse skaitai: "Mano gyvenimas graži pasaka, turtinga ir laiminga pasaka. . . Jeigu aš, kai dar vaikas buvau ir neturtingas bei vienišas išėjau į gyvenimą, būčiau sutikęs galingą laumę ir ji būtų man tarus: pasirink sau gyvenimo kelią ir tikslą, aš lydėsiu ir saugosiu tave, tavo sielai pradėjus bręsti, — mano likimas nebūtų buvęs laimingesnis, protingesnis bei geresnis. Mano gyvenimo pasaka gali pasaulį pamokyti to, ko aš iš gyvenimo pasimokiau: yra meilės kupinas Dievas, kurs viską prie gero priveda".

O toji gražioji ir laimingoji Hans Christian Anderseno pasaka prasidėjo 1805 m. balandžio 2 d. Odensėje, Danijoje, neturtingoje jauno batsiuvio šeimoje. Jo tėvas mirė, jam vos 11 metus beeinant. Visa jo paspirtis liko motina, vienos Kopenhagos aptiekos buteliukų plovėja. Jam bebūnant vaiku, gyvi buvo ir jo senelis su senute. Senelis, buvęs pasiturįs ūkininkas ir dėl gaisro visko netekęs, buvo pamišęs ir gulėjo ligoninėje, taigi tik viena senutė liko jo dažna priebėga. Jo ir tėvas buvo svajotojas. Batsiuvio amatas niekados jam neteikė džiaugsmo, yla jam niekada nedavė pasitenkinmo. Jis labiau mėgo savo sūnui skaityti Lafontaine pasakėčias ir Holbergo komedijas.

Jau iš pat mažens Andersenas buvo gamtos vaikas. To pradėjo mokytis jis, jeigu taip būtų galima išsireikšti, jau nuo pat gimimo — juk toje nemokytoje batsiuvio šeimoje jis pirmiausia pažino gyvenimą, kur ir prietarų ir visokių tikėjimų netrūko. Kai jį krikštijo, jis labai verkė, o jo motina buvo labai dėl to nuliūdus, ypač kai kunigas papykęs nebeiškentė: "Tavo vaikas rėkia kaip kačiukas"! O tatai nebuvo geras ženklas, bet vienas iš krikšto tėvų nuramino ją senu priežodžiu: jeigu jis mažas būdamas taip biauriai rėkia, tai užaugęs jis labai gražiai dainuos. Tai, žinoma, ir išsipildė, o motina tuo patikėjo.

Artinosi ir jo konfirmacijos diena. Andersenas, tas susirūpinęs ir jautrus berniukas, jau iš anksto bijojo savo mokyklos draugų iš tos neturtingos mokyklos, kurią jis lankė. O ruošiant prie konfirmacijos, buvo toks vietos paprotys, kad pastorius pats pasiimdavo tikėjimo tiesų mokyti turtingųjų, o vikaras beturčių vaikus. Tačiau vieną gražią dieną numovė jis vienas pas pastorių ir pareiškė norįs pas jį užsirašyt.i  Anas , nors ir pyktelėjo, bet ką gi darys, turėjo vaiką, priimti į savo grupę, ir taip Andersenas prie konfirmacijos ėjo kartu su turtingiausių ir įtakingiausių miesto šeimų vaikais. O koks linksmas ir laimingas jis buvo! Viena miesto senų rūbų lopytoja persiuvo jam tėvo seną juodą, bet tas  švarkas nebuvo jo pats didžiausias džiaugsmas; mat, tos iškilmingos dienos proga jis gavo pačius pirmuosius aulinius bateliu. O kad i bažnyčią susirinkusieji matytų jo aulinukus, jis sukišo kelnes į aulus ir išdidus žygiavo prie altoriaus. Labiausiai jį džiugino, anot jo paties, kad jo auliniai batai girgždėjo:  dabar kiekvienas žmogus galėjo girdėti, kad Jie nauji.

Netrukus po konfirmacijos, po kurios protestantų vaikai išeina iš pirmosios vaikystės, kilo jam mintis, savotiška inspiracija — keliauti į Kopenhagą. Apie tai jis pranešė ir savo motinai. Į motinos paklausimą, kodėl, jis nė nemirktelėjęs atšovė: Noriu pragarsėti. Motinai pradėjus abejoti, ar tatai galima, jis atsakė: "Pirmiausia reikia sunkiai sunkiai dirbti, o paskiau imi ir pra-garsėji". Toks jo tikras nusistatymas padėjo motiną įtikinti, nors ji dar vis abejojo. Ji pasikvietė pas save burtininkę, o ši motinai išporino: ateity bus visas Odensės miestas iliuminuotas jos sūnaus garbei. Burtininkė neapsiriko: batsiuvio sūnus buvo išrinktas ir garbės profesorium Kopenhagos universitete, jis buvo ir valstybės patarėju ir pagaliau buvo išrinktas garbės piliečiu savo gimtoje Odensėje. Tada motina nebegalėjo ilgiau priešintis, ji įdėjo jam apie 25 kronas kelionei ir išleido sūnelį į Kopenhagą. Tatai įvyko 1819 m.

Vargiai ar kada buvo keistesnė figūra pasirodžius Kopenhagos gatvėse, kaip tada: baltais plaukais, išbalusiomis akimis, ilgu liesu veidu, ilga nosim, sudžiūvęs jaunikaitis susigraudinęs ėjo tiesiai teatro link. Čia jis sutiko dainavimo mokytoją Siboni ir jam išdėstė savo vargą ir pareiškė norįs patekti į operą. Greičiausiai jis ir apsiverkė, nes ašaroms jis buvo labai lengvas. Siboni susidomėjo. Tada jis kaip tik ėjo su kompanija pietų valgyti, o tokiais atvejais širdis yra daug vaisingesnė, negu paprastai. Siboni apsiėmė jį mokyti dainuoti. Bet pradėjus bręsti vaikino balsas visai pranyko.

Tada nutarė Andersenas šokėju pasidaryti. Jis buvo matęs vieną šokėją, kažkokią madame Schall, Kopenhagos teatre. Jis nepasidavė tol, kol gavo rekomendacijų iš vieno Odensėje gyvenančio spaustuvininko, kuris, tarp kito ko, pats tos madame Schall nebuvo nė matęs. Gavęs tokį laišką, jis tuoj atsidūrė prie madame durų skambučio, iėjo į vidų ir ant stalo patiesė rekomendacijas. Galima suprasti, kaip vargšė balerina nustebo. Ji nesusivokė nė ką daryti, kai keistos išvaizdos jaunuolis pradėjo graudinti jos jautrią širdį, prašydamas vietos tarp kitų teatro šmaikščių stirnakojų. Ji paklausė, ar jis neturįs pasirinkęs kokios rolės, apie kurią jis galvotų. Taip, rolę jis buvo pasirinkęs — Odensėje jis buvo matęs baletą "Pelenę", tą rolę jis ir norėtų atlikti. Bet jo kojas sunkino tie auliniai batai. Nieko nelaukęs, net nepasiprašęs, nusimovė jis savo aulinukus ir vienomis kojinėmis pradėjo aplink šokinėti, dainuodamas ir mušdamas į savo skrybėlę, kuri jam tada atstojo tamburiną. Madame tada jau tikrai persigando ir paprašė jaunuolį nešdintis lauk, nes jaunikaičiui taip elgiantis, ji tikrai jau nebeabejojo, kad jam vieno balkio trūksta. Taip ir nepavyko Andersenui patekti į teatrą.

Nepasisekus įkelti kojos į teatrą, jo mecenatas ir globėjas per visą jo gyvenimą, finansininkas ir valstybės patarėjas Collin pasiuntė 1822 m. Anderseną mokytis į Šlagelsės mokyklą, kur jį į nagą paėmė griežta direktoriaus Meislingo ranka. Čia jo gyvenimas buvo lyg ir savotiška jo pasakos apie biaurųjį ančiuką iliustracija — jis buvo gulbiukas, bet jį visi laikė ančiuku. Jo mecenatas atsiėmė jį vėl atgal į Kopenhagą, kur jis vargais negalais 1828 metais baigė gimnaziją.

Collinų šeima, nežiūrint savo globotinio keistenybių, laikė jį kaip savo tikrą vaiką, o keistas jis buvo nuo pat pradžios ligi pat pabaigos. Net ir gausios kelionės po įvairius kraštus jo nepakeitė ir neperdirbo.
Begyvenant Collinų namuose, jo asmenyje gal ryškiausiai, negu kada nors, ėmė reikštis jo besaikis pavydas ir noras erzintis. Tai labai gražiai pavaizduoja jo biografas, Collino sūnus E. Collin.
Ir menkiausias menkniekis užgaudavo Anderseną. Ne kartą per pobūvius Collinų namuose, kurie buvo to laiko tikrai patriarkališkai tvarkomi aristokratų namai, jis dingdavo. Dažnai niekas nežinodavo ir dėl ko. Paskui jis vėl grįždavo, o per tas kelias minutes jis spėdavo išsiverkti ir nusišluostyti ašaras. Kritikos, net ir menkiausių pastabų, jis nepakeldavo. Ta jo kova už "garbę" net ligi juokingumo privesdavo. Pasakojama, kad kartą pamatė jis gatvėje vieną iš tų, kurs buvo jo pasakas išpeikęs. Nieko nelaukdamas Andersenas pasuko skersai gatvės, prisivijo savo "nevidoną" ir išdrožė jam savo pyktį: "Aha, galiu pasakyti, kad mane ir ispanai išsivertė, ir ispanų laikraščiai apie mane rašo. Sudiev!" Po šių "sutriuškinančių" žodžių jis atsuko savo kritikui nugarą ir nuėjo.

Be to beribio pavydo ir jautrumo, jame vyravo ir kita keistenybė, kuri jam, be skausmo, nešdavo ir daug tvirtybės, liūdnoms mintims jį apnikus, — tai jo nežmoniška fantazija. O jo džiaugimasis fantazija buvo tikras jo turtas ne tik kaip pasakų autoriaus, bet ir kaip asmens. Fantaziją jis paleisdavo ir pasakose ir kasdieniniame gyvenime. Net ir pačius paprasčiausius kasdienius įvykius pasakojant, jie virsdavo pasakomis. Vargiai buvo galima besuvokti, ar tai tikrovė, ar tai pasaka.
Prie gal pačių keisčiausių jo fantazijos išradimų reikėtų priskaityti ir jo amžiną baimę ligoms ir nelaimėms. Labiausiai gi jį kamavo baimė, kad nepakastų jo gyvo. Nuo tos baimės lyg ir apsidrausti, jis prieš užmigdamas visada ant stalo prie lovos palikdavo raštelį: Aš esu tariamai miręs.

Baigus gimnaziją, Andersenui atsivėrė pasaulis. Dabar jis turėjo progų išvykti ir apsidairyti po pasaulį. O apkeliavo jis daug kraštų. Jis aplankė beveik visas svarbesnes to laiko kultūrinio pasaulio įžymenybes. Andersenas pradeda rašinėti, kuria poeziją ir vieną kitą prozos dalykėlį. Netrukus kai gimnaziją baigė, pasirodo jo, didelėje E. T. A. Hoffmano įtakoje parašytas, humoristinis škicelis "Pėsčias nuo Holmeno kanalo ligi rytinio Amagerio kyšulio". Po to ėjo keli mažesni eilėraščių rinkiniai. Bet Andersenas dar vis tebelieka savo gabumų tikrosios, kažkur klaidžiojančios formos ieškotojas.

Jau 1831 m. kartu su garsiuoju danų skulptorium Thorvaldsenu, kuris jam tiek simpatijos ir atsidavimo parodė, Andersenas, gavęs viešą stipendiją, keliauja į Romą. Toji kelionė buvo jo didysis gyvenimo posūkis; posūkis prie tikrosios savo formos. To posūkio data reikėtų laikyti 1835 m., kada po kelionės po Italiją pasirodė jo pirmasis romanas "Improvizatorius", vaizduojąs jauno rašytojo kovą ir pergalę. Romanas savo spalvingumu ir keistu Italijos gyvenimo pavaizdavimu atkreipė visų dėmesį ir buvo išverstas į daugelį kalbų. Po to pasirodė nedidelis pasakų rinkinėlis — "Pasakos vaikams", bet jos buvo mažiau pastebėtos, nors ten ir buvo daug tų pradų, kurie paskui jo vardą išgarsino. Netrukus pasaulį išvydo ir pora jo gana nelygaus stiprumo ir kritikos labai išpeiktų romanų "O. T." ir "Tik muzikantas", bei keli dramatiniai mėginimai, taip pat jokio pasisekimo neturėję. Nors Andersenas ir pradėjo save susirasti, bet jis buvo dar niekas kitas, kaip tas biaurusis ančiukas, vos bepradedąs viršum bangų plaukyti.

1835 m. pasirodė pirmasis sąsiuvinėlis "Even-tyr og historier" ("Pasakos ir nuotykiai"), kurių paskui kasmet pasirodydavo po sąsiuvinėlį, ir kurių žmonės neišpasakytai laukdavo. Ir tik čia ima ryškiau iškilti jo literatūrinė forma. Didysis danų kritikas Georg Brandes ta proga išsitaria, kad, norint įsigyti talentą, reikia būti ir drąsiam. Brandes primena ir vieno prancūzų rašytojo žodžius : aš nerašau taip, kaip rašoma, aš rašau taip, kaip aš rašau. Taigi, anot to paties Brandes, reikia surasti ir sklypą pastatui statyti. O Anderseno tuo sklypu kaip tik ir buvo pasaka. Dabar gal ne vienam kiltų klausimas, argi jau taip sunku buvo pasaką atrasti? Žinoma, kad buvo sunku. Senoji pasaka Andersenui netiko. Jo biografas
Collin mini, kaip Andersenas, pasakodamas vaikams, kaip pasakos vaikučiai paliko savo namus, netardavo: "Vaikai sulipo į vežimą ir išvažiavo, ne, jis tardavo jiems: Jie įsikapstė į ratus, sudiev, tėveli, sudiev, mamyte! pliaukš pliaukš! supliaukšėjo botagas ir jie išdardėjo, naaaa!"
Andersono pasakų stilius yra daugiausia jo paties išradimas. Daug sunkiau, negu kad manoma, yra išrasti tokį laisvą ir kartu vaikišką pasikalbėjimo toną. Visus motyvavimus Andersenas peršoka, jie tik nemalonus smulkmeniškumas.

Anderseno pasakų pasaulis yra nerealybė, arba, kitaip sakant, fantazijos šviesoje pavaizduota realybė. Šis pasaulis yra ne kas kita, kaip gyvenimo konfliktai ir scenos, pavaizduoti lėlių teatre: skausmas ir džiaugsmas vaikų teisme, neapykanta ir meilė, kaip jas supranta švino kareivėlis, snobiškumas ir išdidumas, kaip apikaklė gali tą išdidumą pajusti prieš keliaraištį arba lygintuvą. Ir visa tai, nežiūrint, kad tai tokios smulkmenos, yra dideli dalykai. Nežiūrint, kad tai nėra tiesa, yra didžiulė tiesa. Tas nuostabus Anderseno fantazijos lankstumas žemiškus dalykus pakelia nuo kasdieninės tikrovės ir padaro juos antžemiškus, bet kartu nenutoldydamas jų, padėdamas lygybės ženklą tarp jų, taip kad žmogus gali pajusti ir jo vaizdinės kalbos malonumą, ir kartu suprasti fabulos rimtąją prasmę. Tatai kaip tik ir išaiškina jo didelį populiarumą visuose kraštuose ir įvairaus amžiaus žmonėse.

O koks Anderseno pasakų formos švelnumas! Jis niekada nepolemizuoja, nes jo veikėjai — fantazijos padariniai, kurie dažniausiai ir yra viso džiaugsmo jėga. "Biaurųjį ančiuką" galima būtų laikyti pasaka apie individualybę. Jeigu kas nukaltas grašiu, niekada negali taleriu pavirsti, bet apvertus tą parafrazuotą posakį gaunasi ir antroji medalio pusė — jei esi nukaltas taleriu, grašiu nebepavirsi. Jeigu esi gimęs gulbe, prigimties niekas nepakeis, jeigu ir būsi anties išperėtas ir jos išaugintas. O toji pasaka apie biaurųjį ančiuką nekelia nė kartelio, nėra ji jau taip jaudinanti, nors tema gal ir yra kiek niūri. Nekelia ji ir pasipiktinimo, o nekelia dėl to, kad fantazijos išradimo visas žėrėjimas ir džiaugsmas išsi lieja viršum viso to — juk tai tik apie žvėrelius pasakojama.

Jeigu greit mintimis perbėgtume pro Anderseno pasakas, tiesiog nustebtume, kad tokia daugybė jų yra lyg linksmi kokio nors žmogiško troškimo, kokios nors bendros žmogiškos ydos ar negalavimo arba visuomeninės santvarkos aš i parodijos perrašymai.   Toks sugebėjimas vaizduoti, parinkti vardus ir krikštyti fantazijos krikštu, priklauso tik patiems didiesiems gabumams. Tai sugebėjimas pagimdyti pasauliui naują dvasinę būtybę, gyvenančią savitą gyvenimą ir savitai veikiančią žmogaus jausmuose.  Pavyzdžiais tegul pabūna "Užburtas velnio veidrodis", "Sniego karalienė", "Karaliaus nauji drabužiai", "Karalaitė ant žirnio", "Biaurusis ančiukas", "Jon Blund"   (Jonas   Merkelis),   "Mažoji undinė".



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai