|
|
'LITERATURNAJA GAZETA" DERGIA MŪŠŲ MENĄ |
|
|
|
Parašė J. Aistis
|
Maskvos "Literaturnaja Gazeta" 1950 m. rugsėjo 5 d. (78 nr.) paskelbė ilgą — trys skiltys per visą puslapį — straipsnį, pavadintą "Nugalėti formalizmo įtakas", kuriame piktai plūstami ir mokomi mūsų menininkai, o ypač su purvais maišomas Čiurlionis. "Literaturnaja Gazeta" jau maža bendra su literatūra beturi. Iš keliolikos straipsnių tik trys liečia literatūrą. Likusi medžiaga labai marga: žmogžudžiai (aišku — amerikonai), Kaimo statyba, Miško gaisrų gesinimas, Septyniasdešimt gamybos knygų (kaip apauti sovietų piliečius), Tekintojo Drokino kultūrinė veikla (parašyta kažkokio Lichodejevo!), Gilių rinkimas, Stachanoviečiai — gamybos komandieriai (apie lietuviškas dirbtuves) ir kita panaši medžiaga. Laikraštis gana karingas ir stilius imperatyvus. Atrodo, kad sovietuose jau galioja tas galą prana-šavusis Hitlerio šūkis: Visi ratai pergalei tesisuka!
Mūsų nestebina visiškas sovietų rašytojų sąjungos laikraščio nulite-ratūrėjimas: rusas kalėjime jaučiasi, kaip namie, ir laisvėje greičiausiai jisai uždustų. Vis dėlto iki antrojo karo dar ir ten to nebuvo: ta pati "Literaturnaja Gazeta" daugiau vietos skyrė literatūriniams klausimams. Aišku, tai jų vidaus reikalas —- tesižinai, mums daug svarbiau, ką draugas Kamenskis įsako mūsų menininkams. Sovietai savo vidaus reikalavimus perkėlė ir į pavergtus kraštus, čia tie įsakymai juokingi, bet tenai — graudūs ir tragiški. Jie gali skelbti Staliną giliausiu pasaulio mokslininku, bet svetur jam niekas tos garbės neteikia. Taip lygiai ir su vaizduojamuoju menu: jie žandariškomis priemonėmis iškelia savo meną į padanges, bet pasaulis jų meno nežino. Rusų tauta gabi muzikoj, šoky, literatūroj, bet vaizduojamame mene ji yra visiškas nulis. Galime perversti visas meno istorijas, aišku ne rusų parašytas, ir jose nerasime ne vieno ruso, kuris būtų ką nors svėręs visuotinėje meno istorijoje. Bet jie nori Maskvą padaryti viso pasaulio meno Meka. Pernai vasarą Lietuvoje buvusi sovietinio dešimtmečio apžvalginė meno paroda. Kamenskis ją vertina. Pirmiausia, žinoma, visus šunis karia ant Smetonos ir jo "epochos". Beskaitydamas tą nuolatinę komunistėlių zauną, pradedi tikrai vertinti anuos laikus, nes jei jie būtų buvę niekas, kaip komunistai stengiasi įrodinėti, tai jie visą dešimtmetį "smetoniškumu" nesidžiaugtų, lyg tas mūsų priežodžio kvailys geležėlę radęs. Priešingai, Smetonos asmuo bus buvęs stambus faktorius permanentinėje proletariato revoliucijoje. Ši kartą Smetonai kliūva, "kad smetoniškoj epochoj viešpatavo nelemtas "krypimas į Vakarus"; ir tautiškos realistinės tradicijos paverstos niekais (draugas Kamenkis tuo tvirtina, kad jos jau priešsmetoniniais laikais mūsų mene buvo buvusios, nes kitaip Smetona nebūtų turėjęs ko susinti), ir taip drumzlina formalizmo banga buvo užliejusi meną. Ir štai, po 1940 m., lietuviui dailininkui reikėjo atsistoti prieš dvi problemas: pirma, išsivaduoti iš siauro individualizmo ir stoti prieš gyvenimą, kovos, darbo ir tautos reikalus; antra, apvaldyti jau beveik prarastą realistinį meistriškumą, sukurti ir išplėsti — prisiderinant prie socialinio gyvenimo turinio — tikrą tautinę formą". Pagrindinė mintis — prisiderinti. Ir tai ne patarimas, bet įsakymas, paremtas dogma, paskelbta neklaidingojo Vladimiro Tličiaus Lenino kritiškose tautinio klausimo pastabose: .."Mes iš kiekvienos tautines kultūros imame tiktai jos demokratinius ir socialinius elementus, imame juos nesąlyginiai ir tiktai kiekvienos tautos buržuazinei kultūrai, buržuaziniam nacionalizmui atverti." Pagal ta "dogmą" smerkiama bet kokia tautinė individualybė ir kiekviena paskira asmenybė, tai yra, visa, kas prasikiša iš rusiškai sovietiško kolektyvo. Kamenskio žodžiai paneigia net tą ilgai linksniuotą šūkį: tautinė forma, socialistinis turinys! Tautinių formų galima mokytis vien iš rusų, o tas socialistinis turinys vėl labai siauras — tėvas ir mokytojas ir partijos visiems varu teigiamas optimizmas. Vadinasi, mūsų likusieji dailininkai, kaip garsios Smurgonių akademijos auklėtinės meškos, ant įkaitintų skardų mokomi šokti raudonąjį kamariną. Ir kaip nešoksi, kad padai svyla ir galva gelia. Yra jau ir tobulai šokančių: Irena žebenkienė-Trečiokaitė tapo socialinio darbo didvyrį Juodinską ir rašytoją Baltušį; Mergašilskis — Lietuvišką diviziją Orio kely; Dilka — Pirmą lietuvišką kolektyvinį ūkį; Petrulis su Vyšniausku lipdo komunarų šaudymą; Mikėnas — paminklo projektą didmergei Melnikaitei. Prie šių prideda dar Vaivadą, Palaimą ir Aleksandravičių. Visus pagiria tuo pačiu nuvalkiotu provincijos laikraščio meno kronikos šablonu. Geriausi komplimentai yra: "Išreikšta tokiu gyvenimišku tikrumu ir taiklumu, tepasiekiamu tik subrendusiam realistui." Kaip realizmą reikia suprasti, paaiškėja vėliau, kai Kamenskis jį konkrečiau aptaria. Tai esą ne kas kita, kaip tik gabumas prisitaikinti prie naujų sąlygų ir naujų viešpačių. Menininkai suskirstyti į tris kategorijas: į išrinktuosius, į skaistykloje esančius ir į prakeiktuosius. Vienas tokių iš sovietiškosios skaistyklos beiškopiančiųjų esąs kažkoks Mackevičius. Gana produktyvus: parodoje išstatė šias prisitaikymo drobes: Partizanai (aišku, ne nūdieniai), Raudonoji gurguolė, Lauke, Pirmieji iš Rytų ir, galop, "viena geriausiųjų visoje parodoje — Lietuvių delegacija Kremliuje 1940 metais". Visi Mackevičiaus paveikslai, anot Kamenskio, "nutapyti drumzlinomis spalvomis, neaiškūs, nerūpestingi; jis žiūri į pasaulį primerktomis akimis, vaizduoja tik bendras apybraižas, tik įspūdžius, o ne patį vaizdą, ir be paraščių jo paveikslų turinys nebūtų suprantamas", Bet... "Mackevičius, Lietuvių delegacijos kūrėjas, visai kitas menininkas. Griežta ir iškilminga jo drobės kompozicija, išlaikyta švariuose ir sultinguose tonuose, su gerai išbaigtu piešiniu. Tinkamas meniškos kalbos realizmas leido dailininkui perduoti visą istorinio įvykio reikšmę: draugas Stalinas ir jo sėbrai šiltai ir nuoširdžiai sveikina išlaisvintos lietuvių tautos delegaciją, atvažiavusią į Maskvos Aukščiausios Tarybos sesiją su prašymu priimti Tarybų Lietuvą į SSSR sąstatą". "Kodėl gi Mackevičius parinko parodai drauge su savo puikiuoju realistiniu paveikslu drobes, beturinčias impresionizmo žymių ? Greičiausiai dailininkas dar pats pilnai nesuprato ir neįvertino tos įvykusio jo kūryboje lūžio reikšmės!" Yla taip ir išlenda iš maišo. Kur to paveikslo vertė? Spalvose? Gal būt. Kompozicijoje? Gal būt. Piešiny? Ir tai gali būti. Nebūkime naivūs, kaip draugas Kamenskis — Stalino šypsny visas menas. Kaip gi gali likti miglų ir šešėlių ten, kur taip šviesi, kaitri ir maloni saulute šviečia ! .. Jis viskas : menas, realizmas ir meistriškumas. Prie tokių, skaistykloje esančių, Kamenskis priskaito Katiną ir Gudaitį, "nutapiusius didelę drobę Svečiuose pas kiaulininke Vitkienę — tai džiaugsmingas ir giliai poetiškas dalykas, vergiantis gyvu ir netarpiš-ku pasakojimu ( ? tapyboj pasakojimas man visai naujiena, J. A.), nuoširdžiu optimizmu, nemeluotu kolorito turtingumu ir naujumu." Bet tas pats Gudaitis savo drobėje žvejai, "kur akis vos prasiskverbia pro tirštas ir purvinas spalvų mėsas, kur savotiško "meniškumo" ieškojimas visai nustelbė realų turinį." Arba vėl: "Dviejuose vieno ir to paties skydo pusėse rodomi seniausio respublikos skulptoriaus-medalininko P. Rimšos darbai. Vienoje pusėje medaliai, atlikti griežta, aiškia, realistiška maniera, antroje — Motina su kūdikiu ir Paskenduolis — aiškiai formališki dalykai, persunkti absurdiška mistika". Draugas Kamenskis toliau taria: "Objektyvumo" déliai parodos ekspozicijoje išstatyti ir tų dailininkų darbai, kurie su demonstratyviu atkaklumu laikosi formalizmo pozicijose. Kuo, pavyzdžiui, galima būtų pateisinti kadaise buvusio formalizmo mokyklos Ars lyderio Vienožinskio darbo portretus." Ton pačion ka-tegorijon priskiriami dar šie pasmerktieji: Šileika, Buračas ir kiti. Bet patys sunkiausi kaltinimai metami mūsų meno teoretikams. Prieš juos griebiamasi net komunistiško alkorano autoriteto: "Lenino pažiūroj glūdi sovietų mokslo apie meną pagrindai. Tuo tarpu Lietuvos meno kritika dar žiūri į palikimą kaip j kažką vientisą, ir dar daugiau, dažnai reakciniai praėjusios kultūros reiškiniai laikomi pavyzdžiais. Neleistina, kad demokratinių praeities dailininkų realistų kūriniai (Smuglevičius, Rustemas, Ruseckis ir kiti) dar neišstudijuoti ir tinkamai neįvertinti, o kaikurie dekadentai iškelti kaip tautines kultūros gaires. Ta prasme labai būdinga pažiūra į Čiurlionį. Dekadentine epocha iš-krapštinėjo to dailininko kūrybą ir pavertė jį giliu mistiku. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos sutinkamos psichijatrijos vadovėliuose, kaip ši-zofrenetiško kliedėjimo pavyzdžiai. Visiškas realaus pasaulio paneigimas, "rafinuotas" Čiurlionio kūrybos psichopatiškumas estetų buvo liaupsinamas. Smetonos laikais (neteisingai ta garbė vien Smetonai priskiriama! J. A.) padėtoji ant pėdestalo Čiurlionio kūryba buvo svetima liaudžiai. Ne gana to, dėka klaidingai suprastos "pagarbos praeičiai" to reakcingojo mistiko vardas ir kūryba vis dar apgobti pagarba. Jo vardu pavadintas Kauno Muziejus, jo paveikslų gausu Kauno ir Vilniaus muziejuose. Ar beverta tad po to stebėtis, kad lietuvių meno parodose gali pasirodyti koks nors Paskenduolis, kuris nė kiek neblogesnis už "pripažintuosius" Čiurlionio paveikslus." "Teisingas, partinis meniškojo palikimo įvertinimas, tai vienas iš ne-atidedamiausiųjų lietuviškos meno visuomenės uždavinių. Estetiškoji ir buržuaziškai tautiška smetoniškosios Lietuvos menininkų grupė Ars smerkė tautinio realizmo tradicijas, traktavo posūniais tuos dailininkus, kurie stengėsi išsilaikyti realistinėse pozicijose. Tuo tarpu kiekvienas paviršiun Ars grupės išplaukimas buvo ne kas kita, kaip tik kurio nors Vakarų "izmo" atsirūgimas. Iki galo ne-iškrapštinėti buržuazinių - nacionalistinių pažiūrų likučiai dažnai pasigirsta ir mūsų laikais iš kritikų ir dailininkų lūpų, kurie dažnai, naudodamiesi Čiurlionio vardu, skelbia formalizmo ir buržuazinio nacionalizmo idėjas". "Taip P. Galaunė, buvęs Ars teoretikas, visai neseniai stengėsi įrodyti, kad Čiurlionio kūryba buvusi 1905 metų revoliucijos idėjų išraiška mistine forma (!! šauktukai Ka-menskio). Jacynienės - Kairiūkštytės pranešimas Lietuvių Dailininkų Sąjungai buvo atvira buržuazinio nacionalizmo propaganda. Iškalbingi, migloti svarstymai apie "tautos regėjimą" turi nedviprasmišką tikslą: išmušti dailininkus iš realizmo vėžių, nutempti juos atgal į išsigimusius formalistinius, pačiuose savo pagrinduose kosmopolitinius eksperimentus". Kamenskis mūsų dailininkams kaip kaltu kala realizmą. Tasai jo realizmas yra labai aiškus: visur kišk draugą Staliną, ir taip, kad jis šypsotųsi, ir kad nuo tos šypsenos visur būtų šviesu ir džiaugsminga. Ar tam realizmo aršiam šalininkui neaišku, kad toks realizmas yra daugiau nei beprotybė? Ar to paties tėvo ir mokytojo šypsenoj nėra kažko gyvatiško ir velniško? Iš to sektų, kad realizmas yra melas ir tikrovės kraipymas. Ne, realizmas nieko bendra neturi su saldžiais paveiksliukais saldainių vyniotėse! Jei atsirastų drąsus dailininkas ir pavaizduotų realią "tėvo ir mokytojo" šypseną ir realų "sovietų optimizmą", tai tam pačiam Kamenskiui akys iš kaktos išsprogtų. Kiekviena tironija yra meno žudytoja, nes ji verčia gaminti optimistiškai nudažytas puodynes, o ne realybę, nes tironija realybės bijo, kaip velnias kryžiaus. Rusų vaizduojamasis menas visada buvo nulis, o dabar jis yra nulis kvadrate. Ką mes iš jo galėjome ir galime išmokti? Kultūriškai mes priklausome Vakarams. Galop ir tas pats komunizmas yra Vakarų, ne Rytų, kūdikis. Čia dar kartą prasiveržia Rytų neapykanta Vakarams. Ir ta neapykanta yra ne nacionališka, bet naciška: visa, kas nerusiška, yra tik mėšlas tai durnaropei auginti. Draugo Ka-menskio šizofrenetiškus kliedėjimus dėl Čiurlionio palieku be komentarų, nes jo žodžiai patys gana iškalbingi. Sveiko proto žmogus toje pačioje pastraipoje jo nevadintų bepročiu ir reakcinguoju mistiku, nes tai du skirtingi dalykai. Čiurlionis — mūsų tautos sūnus ir genijus, dėl to jis dabartinei Maskvai — ir beprotis, ir reakcionierius. Mūsų pagarbos Čiurlionio kūrybai nepajėgia išplėšti net enkavedistai su visomis rafinuotomis budelių priemonėmis. J. Aistis |
|
|
|