|
|
EDITH STEIN — FILOSOFĖ IR KANKINĖ |
|
|
|
Parašė A. M.
|
Daugeliui šis vardas bus girdimas pirmą kartą. O vis dėlto jis slepia vieną iš ryškiausių katalikiškosios Vokietijos asmenybių, kurią per anksti nuskynė tos pačios Vokietijos nacinis režimas; per anksti ne asmeninio vidinio subrendimo, bet kūrybinio išsiskleidimo prasme. Po šiuo vardu glūdi ateiste, Husserlio asistentė, konvertite, pedagogė, karmelite ir galop kankine. Išnykusi iš žemiškojo horizonto 1942 metais savo asmenybe, ji šiandien vėl prisikelia tame pačiame horizonte savo veikalais. Dvi didžiosios leidyklos Belgijoje ir Vokietijoje: Nauwelaerts (Louvaine) ir Herder (Freiburge) pradėjo leisti šios didžios moters raštus, kurių bus keletą tomų. Du iš jų jau yra išėję. Pirmasis yra skirtas šv. Jono nuo Kryžiaus mistikai, antrasis yra krikščioniškoji ontologija, nuausta iš derinio tarp fenomenologijos ir tomizmo. Tolimesniuose tomuose numatyta: Šv. Tomo Akviniečio CJuaestiones disputatae de veri-tate, pedagoginiai raštai ir t. t.
Kas tad yra buvusi šio didelio darbo autorė ?
Visų pirma yra buvusi žydiškosios šeimos duktė, gimusi Breslavo mieste 1891 m. spalių 12 d. Išauginta griežtai religingoje izraelitiškoje aplinkoje, tačiau buvusi "išmintinga, bet nepamaldi". Nors net ir studente būdama lydėjusi savo motiną j sinagogą, tačiau Senojo Testamento religija jai nedariusi jokio įspūdžio, ir ji pati save ligi 21 amžiaus metų laikiusi ateiste. Gal šis sielos tuštumas kaip tik ir pastūmėjo Editą atsidėti grynajai filosofijai, nepaisant, kad jos motina su didele baime žiūrėjo į šias studijas, žinodama, kad filosofija ne tik prie Dievo priveda, bet ir nuo Jo nuveda. Pati Edita jau vėliau filosofijos studijavimą vadino nuolatiniu vaikščiojimu bedugnės krantu. Tačiau jai šis vaikščiojimas išėjo į gera. Breslave ji klausė paskaitų pas Hoenigswald ir W. Stern. 1912 m. ji persikėlė į Goettingeną, kur dėstė Ed. Hus-serl, fenomenologijos tėvas, čia filosofiją studijuoją jauni entuziastai buvo sudarę savotišką būrelį, kuriam priklausė toki, vėliau pasidarę žymūs asmens: H. Lipps (filosofijos profesorius), Koyre (profesorius Paryžiuje), Hering (profesorius Strass-burge), D. v. Hildebrand (dabar profesorius Amerikoje), Hedwig Cbn-rad-Martius (dabar žymi gamtos filosofė), kanadietis J. Bell ir kiti. Visi jie tuomet buvo Husserlio mokiniai. Įdomu pažymėti, kad šio būrelio dalyviai arba buvo katalikai (H. Conrad-Martius), arba vėliau perėjo į katalikybę (Reinach, Gothe, Hamburger, Hildebrand, pati Stein) arba bent labai prie jos priartėjo (Kyre, Hering). Tai rodo, kad Husserlio fenomenologija turėjo labai pozityvios reikšmės, grąžindama objektą į filosofinių svarstymų centrą, iš kurio jį buvo pašalinęs Kantas. Tuo pačiu metu Goettingene skaitė religijos filosofijos paskaitas ir M. Scheleris, atvažiuodamas kaip svečias iš Muen-cheno. Dvasinė tad aplinka ten buvo labai turtinga.
Kai 1916 m. Husserlis buvo pakviestas filosofijos profesoriumi į Freiburgą (i. Brsg), su juo kartu persikėlė ir Edita Stein, kuri pas jį parašė puikią disertaciją apie įsijautimą ir 1917 m. tapo jo asistente, išbūdama šioje vietoje ligi 1922 m. Freiburge įvyko ir jos atsivertimas į katalikybę. Jau pačios filosofinės studijos ją buvo privedusios prie Dievo. Jos straipsnis "Augmens, gyvulio ir žmogaus siela" buvo aiškus žengimas būties laiptais aukštyn ligi pat Absoliuto. Todėl jos draugai šį straipsnį laikė ženklu, kad Edita jau žengia katalikybės keliu. Bet atsivertimui reikėjo akstino. Ir jis netruko ateiti. Sykį aplankiusi savo ilgametę studijų draugę, dabartinę gamtos filosofę, Hedwig Conrad-Martius ir vakare neturėdama ko nusigriebti, išsitraukė iš lentynos Šv. Teresės iš Avilos gyvenimą, jos pačios parašytą, ir visą naktį skaitė. "Kai uždariau šią knygą, — rašo Edita, — pasakiau sau: 'štai kur tiesa!". Išaušus, ji nubėgo į kaimo bažnytėlę (H. Conrad-Martius gyveno savo ūkyje) ir išklausė mišių, nors buvo žydė ir — ateiste. "Po mišių aš palaukiau— rašo ji, — kol kunigas pabaigs savo padėkos maldas. Nusekiau paskui jį į kleboniją ir trumpai drūtai — paprašiau jį krikšto. Nustebusiu žvilgiu mane apžiūrėjęs, jis pasakė, kad, norint būti priimtam į Kat. Bažnyčią, reikia pasiruošti. 'Kas jus mokė ir kaip ilgai?', paklausė jis mane. — Klauskite, kunige klebone, išmėginkite mane!". Tarp Ed. Stein ir klebono užsimezgė teologinis pokalbis, kuriame buvo perbėgtas visas Kat. Bažnyčios mokslas. Edita viską žinojo. Pasirodė, kad ji jau anksčiau buvo katalikybe domėjusis, jos doktriną studijavusi sykiu su filosofija. Klebonas, žinoma, negalėjo krikšto atsakyti. Tokiu būdu Edita buvo pakrikštyta 1922 m. sausio 1 d. Jos krikšto motina buvo H. Conrad-Martius.
Tapusi katalike, Edita Stein nebenorėjo ilgiau pasilikti Freiburge ir susirado mokytojos vietą seserų domininkonių mokykloje Speyer. Čia ji atsidėjo ne tik pamokoms, bet ir tomizmo studijoms. Išaugusi iš fenomenologijos, ji panorėjo susivokti ir kitos srovės filsofijoje, todėl ėjo tiesiog prie jos ryškiausių šaltinių — prie šv. Tomo Akviniečio. Kaip gerai ji šią doktriną suprato, rodo jos didžiulis darbas — šv. Tomo Akviniečio "Quaestiones disputatue de ve-ritate" vertimas vokiečių kalbon, išleistas dviem tomais 1931-32 m. Šis darbas, kuriam įvadą parašė garsus scholastikos istorikas Martin Grab-mann, padarė Ed. Stein žinomą ne tik Vokietijos, bet ir kitų kraštų tomistų tarpe. Ji buvo kviečiama daugeliui paskaitų. Galop 1932 m. ji priėmė Muensterio Pedagoginės Akademijos kvietimą ir tapo filosofijos docente. Jos paskaitos studentų buvo mėgiamos ir gausiai lankomos. Deja, jos truko neilgai. 1933 m. prie valdžios priėjęs Hitleris visų pirma pasirūpino "apvalyti" aukštąsias mokyklas nuo neariško elemento. Šis smūgis palietė ir Ed. Stein. Paskutinę paskaitą ji paskaitė 1933 m. vasario 25 d. Dar vieną semestrą ji pasiliko docente atostogose, o paskui visiškai pasitraukė.
Ir tada ji pasibeldė į Koelno priemiesčio Lindenthal karmeličių vienuolyno vartus. Apie vienuolyną ji buvo svajojusi nuo pat Freiburgo laikų. Tačiau jos dvasios tėvai nedavė sutikimo, tikėdamiesi, kad ši nuostabiai gabi moteris daugiau gero padarys pasaulyje, negu vienuolyne. Dabar, kai šis pasaulinis darbas buvo sugriautas, nebebuvo prasmės daugiau priešintis. Ir Edita buvo priimta. Atlikusi noviciatą, ji paties karmelitų provincijolo įsakymu buvo atleista nuo visų kitų darbų, kad galėtų toliau tęsti filosofines savo studijas, šiuo tad metu ji ir parašė didžiulį veikalą (dabartinėje laidoje jis apima 497 p. in 8°), pavadintą "Endliches und ewiges Sein. Versuch eines Aufstiegs zum Sinn des Le-bens — Baigtinė ir amžinoji būtis.
Mėginimas užkopti j būties prasmę". Borgmeyer leidykla Breslave pasiėmė veikalą leisti ir jį net surinko. Tačiau jau tuo metu veikė nacių įstatymas, kad veikalus rašyti gali tik arijai. Leidykla nedrįso uždėti Editos Stein ar sesers Teresės Benediktos a Cruce (taip ji vadinosi vienuolyne) vardo. Leidyklos atstovas mėgino įkalbėti, kad pasirašytų kita kuri sesuo vienuolė. Tačiau Edita nesutiko. Tokiu būdu surinktas ir net baigiamas laužyti veikalas 1938 metais buvo išbarstytas, ir ši svarbiausia Ed. Stein knyga pasiliko rankraštyje ligi 1950 m., kada ją išleido susidėjusios aukščiau minėtos leidyklos, mat, Ed. Stein rankraščiai per karą atsidūrė Louvaine, Husserlio archyve.
Augant Vokietijoje grėsmei prieš žydus, Edita buvo priversta persikelti Olandijon. 1938 m. pavasarį į nuvyko į mažą Olandijos kaimelį Echt, kuriame buvo karmeličių vienuolynas, ir ten apsigyveno, tęsdama toliau savo mokslo darbus. Echte ji baigė didžiulį veikalą apie šv. Joną nuo Kryžiaus, pavadintą "Kryžiaus mokslas", kuris išėjo pirmuoju jos raštų tomu. Čia taip pat ji parašė eilę mažesnių studijų, kaip "Dievo pažinimo keliai", "Intelektualai", "Meilė už meilę", "Avinėlio vestuvės" ir k. Tačiau ramus kaimelio gyvenimas neilgai truko. 1940 m. Olandija buvo vokiečių okupuota, ir senoji grėsmė prasidėjo iš naujo. Tada Edita Stein darė žygių patekti į Šveicariją. Tačiau šveicarų organai tol delsė su vizos išdavimu, kol pavojus galutinai atėjo. Olandijoje prasidėjo žydų persekiojimas. Olandų vyskupai protestavo prieš gestapo žiaurybes, o gestapo davė atsakymą, suimdama katalikus žydus. 1942 m.
rugpiūčio 2 d. gestapo išsivedė iš pat pamaldų ir seserį Teresę Benediktą alias Editą Stein. Kitą dieną laikraščiuose buvo oficialus nacių skelbimas: "Kadangi Olandijos vyskupai taip stipriai žydus užtaria, reikia manyti, kad katalikai žydai yra patys blogiausi. Todėl mes nutarėme visų pirma suimti katalikus žydus. Ir tai jau padaryta". Nuo tos dienos Ed. Stein tikri pėdsakai dingsta. Kaimelio vienuolynas Koelne po karo dėjo didelių pastangų susekti Ed. Stein kančios kelią. Bet jam pavyko tik nustatyti, kad suimti Olandijos katalikai žydai, tarp jų ir sesuo Teresė Benedikta, buvo pasiųsti į Rytus, į Lenkiją arba į Čekoslovakiją. Po karo keletas išlikusių gyvų kacetinin-kų pasakojo matę Ed. Stein Aus-schsvitzo, Litzmannstadto ir Ravens-bruecko kacetuose. Tačiau iš jų ji nebegrįžo. Ji mirė kankinės mirtimi už savo Dievą, kurį ji surado gilia savo mintimi ir gryna savo širdimi.
Ed. Stein filosofines pastangos ėjo viena kryptimi: suderinti moderninę filosofiją su katalikiškąja. Ji jautėsi ypatingai šiam uždaviniui pašaukta. Išėjusi puikią fenomenologinę mokyklą, pažinusi gerai tomizmą, ji turėjo visas reikalingas sąlygas šiam derinimui. Minėtas veikalas "Baigtinė ir amžinoji būtis" kaip tik ir yra šių pastangų vaisius. Reikia linkėti, kad Ed. Stein pradėtas darbas rastų kuo plačiausio atgarsio.
A. M.
|
|
|
|