Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAUNO MIESTO ARCHYVAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aleksandras Ružancovas   
"Baltojoje Gulbėje" — Kauno miesto rotušėje — pastogėje ir pirmame aukšte buvo sudėta daugiau kaip 100,000 archyvinių bylų. Paskutinio dešimtmečio audros nepalietė Kauno miesto archyvo. Jo bylose atsispindi miesto gyvenimas Rusijos imperijos sudėtyje (1808— 1915) ir nepriklausomos Lietuvos respublikos laikais. Yra dar kelios bylos iš XVIII šimtmečio pabaigos. Senesnių laikų Kauno miesto archyvo knygos atsidūrė Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje Kaune. Yra jų taip pat ir Vilniaus centriniame archyve, tikriau pasakius — buvo, nes Vilniaus archyvams karo ir okupacijos metais teko pergyventi daug pakeitimų ir kilnojimų ...

Stebuklingu būdu išliko keli ryšuliai 1812—1815 m. bylų, kurios liečia "prancūzmetį" Kauno mieste. Visi tie ryšuliai dar rusų valdymo laikais, t. y. prieš pirmąjį pasaulinį karą, buvo jau parengti sunaikinti. Ant jų radome rusiškai užrašytą mirties sprendimą "diela drievnich liet za nienadobnostju priednazna-čiennyja k uničtožieniju" (senų metų bylos dėl nereikalingumo skiriamos sunaikinti). Ir tose bylose susirado daug įdomiausių smulkmenų apie miesto gyvenimą karo metu ir po karo. Rašoma apie miesto išlaidas karo reikalams, prancūzų tvirtovės statybą (pylimas sutvirtintas "palisadu" iš storų rąstų nuo dabartinės Meno mokyklos žemyn iki Ugniagesių rūmų Kanto gatvėje prie Nemuno kranto; Nemunas ir Neris buvo stiprios gamtos kliūtys). Teko miestui daug rūpintis prancūzų karininkų išlaikymu ir maitinimu, buvo daroma nemaža rekvizicijų. Kelios bylos vaizduoja, kaip kaimiečiai teikė virtuvės indus ir kitus reikmenis Kaune organizuojamiems lietuvių pulkams, kurie drauge su lenkų pulkais kovojo Napoleono armijose. Iš Rusijos kariuomenes pirmiausia atsirado Kaune gen. grafo Platovo kazokai ir baškyrai. Jų atamanui Platovui pagerbti miestas turėjo surengti puotą, kuri labai brangiai miestui kainavo. Iš paskolintų puotai stikliukų pusė buvo "zbito i zkradziono" (sudaužyta ir pavogta). Liepė paruošti didelę "iliuminaciją": apšviesti rotušę, namuose ant langų uždegti žvakes, kurių taip mažai liko mieste. Užsiliko paties Platovo ranka rašytas paliepimas miesto tarybai dėl lauko ligoninių aprūpinimo.

1813 metų pradžioje per Kauną pravažiavo jaunutis praporščikas (j. Itn.), kuris vėliau atnešė Lietuvai tiek nelaimių — grafas Mykolas Muravjovas (Koriku pavadintas), šiaip iš pokarinių bylų matyti miestiečiu skurdas. Daug namų sudegė' visiškai ar smarkiai apdegė. Bet negailestinga buvo Rusijos valdžia, — niekam nedovanojo nesumokėtų mokesčių. Neatlygino ji ir už prancūzų rekvizuotą turtą. Ciniškai dar patarė skundikams: "ieškoti atlyginimo pas Prancūzijos vyriausybę .. ."

šios bylos buvo išstatytos 1937 metais parodoje Kaune. Ją surengė prancūzai ir lietuviai Napoleono žvgio per Lietuva 125 metų sukakties proga. Reikėjo dar surasti storiausią bylą (pagal bylų sąrašą) apie Mikalojaus I laikais pastatytą Kaune 1812 metų karo paminklą, bet jos jau nebuvo. Liko tik pieštuku parašytas raštelis — "vzial Ivan Ivanovič" (paėmė Jonas Jono sūnus) ...

Gana stipriai laikėsi senajame Kaune lietuvybės pėdsakai. Mūsų laikais vadinama Muziejaus gatvė (už Maironio namų) bylose net porą kartų minima kaip gatvė, "kurios senas pavadinimas buvo Wa-kieczų kampas (Vokiečių kampas)". Taip pat vėliau pamirštas "Gojus" sutinkamas. Mūsų laikų   "žaliakallus" seniau buvo miestiečių daržams skirta vieta ir vadinosi "Daržakal-nis" (Zieliennaja, o ne Zielionaja gora). Prof. A. Janulaitis, V. Bičiūnas ir kiti turėjo parengti miesto gatvių atlietuvinimo projektą, deja, nesuspėjo ...

Liberališkojo imperatoriaus Aleksandro I laikais ir konservatyviško-jo Mikalojaus I viešpatavimo pradžioje miesto taryboje buvo daugiausia lenkiškai rašoma, rusiškai tiktai su rusų valdžia susirašinėta. Tačiau ir tuose raštuose dažniausiai rašoma lotyniška didžioji "N" raide, ne rusiška "H".

1880—1831 metų sukilimas paliko žymių pėdsakų archyvo bylose. Rotušėje anuomet buvo laikomi rusų belaisviai (.sukilėliai išbuvo mieste bemaž 3 savaites), archyvo bylos buvo išmėtytos ir, reikia manyti, kad dalis jų pražuvo. Visa eilė miesto valdininkų ir įgulos (invalidų) karininkų simpatizavo sukilėliams ir bendradarbiavo su jais. Vėliau tokiems reikėjo teisintis ir išsisukinėti. Vėl bylose randame smulkmenų apie rekvizicijas, darbininkų pareikalavimą įtvirtinimams statyti, Vilijampolės tilto parengimą eventualiam pasitraukimui (pastatyta statinių su derva, prikrauta šiaudų). O Vilijampolės (Slobodkos) žydų kanalo knygose po įvairių išlaidų sukilėlių reikalams, tur būt, atsargumo déliai išmintingo kanalo raštininko prirašyta: "dnia dzisiejszego Wojsko Ro-syjskie szczesliwo do miasta wroci-lo" (šiandien Rusijos kariuomenė laimingai miestan grįžo).

Po pirmojo sukilimo jau visa korespondencija miesto taryboje rusų kalba vedama. Archyvo bylų tyrinėtoją pralinksmina miesto tarybos posėdžių protokolai ir trafaretiniai užrašai, pav., "kadangi šiandien nebuvo gauta jokių raštų, tai miesto taryba buvo užsiėmusi įstatymų skaitymu ir aukštesniosios vyresnybės paliepimų pildymu", arba "šiandien miesto taryba baigė užsiėmimus 12 vai., nes buvo pirties diena (dien byl bannyj"). Šeštadieniais, tik kartą per savaitę, galima buvo pirtį pakurti.. .

Miestas nuo senų laikų mielai skolindavo iš savo kasos pinigus katalikų vienuolynams, kol jie nebuvo uždaryti rusų valdžios, ir dvarininkams, kurie užstatydavo miestui savo dvarus ir kaimus. Tokiu būdu atsirado miesto valdyme Kašionių kaimas ir Jukniškių palivarkas (Jez-no valsčiaus) su visais jų gyventojais-baudžiauninkais

Ištisi ryšuliai bylų kantriai laukia tyrinėtojų. Bylose randama valstiečių - baudžiauninkų skundų prieš nuomojusius Kašionius ir Juk-niškius "arendatorius" — Kauno bajorėlius. Viena tokia byla ilgai tęsėsi ir turėjo pasibaigt teisme. Tačiau netikėtai prieš pat galą valstiečiai "dovanojo" žiauriam nuominin-kui-išnaudotojui visas jo kaltes ir atsiėmė savo skundą.

Antrojo sukilimo metu (1863— 1864 m.) nemaža miestiečių paliko Kauną ir išėjo į "bandas", kaip rašoma bylose. Kai buvo paskelbta amnestija tiems, kurie mestų ginklus ir sugrįžtų į savo bendruomenę, dalis sukilėlių grįžo. Miestiečių bendruomenė (mieščanskoje obščiestvo) turėjo spręsti, ar priimti atgal sukilėlį. Yra ir vėl bylų dėl įtariamų valdininkų, jų tarpe buvo net ir miestiečių bendruomenės viršaitis.

Būdingas Kauno miestiečių-rusų kolonistų sentikių laikymasis. Seni gyventojai, kurie Lietuvoje dar XVII —XVIII šimtm. atsirado, pabėgdami nuo patriarcho Nikono ir imperatoriaus Petro I persekiojimų, laikėsi pasyviai, iš jų tarpo net įtartinų asmenų atsirado. Už tai neseniai apsigyvenę buvo visai kiti. Jie padėdavo rusams malšinti sukilimą. Štai pati miestiečių bendruomenė panorėjo išmesti iš savo tarpo vieną arkliavagį ir kita pavarde pasivadinusį miestietį- sentikį, kuris buvo jau teisiamas ir teismo sprendimu „išteisintas, bet dideliame įtarime paliktas" (sena sprendimo formulė, kuri užtraukdavo tokiam "nekaltam" žmogui policijos priežiūrą . ..) Kauno gubernatorius, Muravjovo-Koriko sūnus, palaikė teisėtą miestiečių norą. Tačiau Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatorius atmetė pasiūlymą ir pastebėjo, kad rusų tautybės miestiečių nuopelnai per sukilimą yra tiek dideli, kad už "nesvarbius nusižengimus, būtent ark-liavagystę arba pasivadinimą svetima pavarde" negalima ruso ištremti iš vietinio krašto, kur tokie patriotai yra tiek naudingi. Mėgino sentikiai tuo pasinaudoti. Prašė nesumokėtus miestui mokesčius dovanoti, bet nieko nelaimėjo, viską turėjo atiduoti...

Prieš ir po sukilimo sutinkame bylų dėl rekrūtų ėmimo. Po visą Kauno guberniją buvo išsimėtę Kauno miestiečiai; palivarkuose ir kaimuose jų taip pat gyventa. Atkakliai vengdavo kariuomenės kandidatai į ją. Slapstydavosi miškuose, namo ateidavo tik pavalgyti, arba namiškiai jiems nunešdavo. Namie užklupti būsimieji "tėvynės gynėjai" kirviais ir peiliais gynėsi nuo rekrūtų ėmėjo, paprastai miestiečių viršaičio padėjėjo, su palydovais iš valstiečių policijos — šimtininkais ir dešimtininkais. Vieną kartą vestuvėse norėjo suimti rekrūtą. Susirinkusios "moterys ir bobos" (ar nereikia suprasti "bajorės" ir "valstietės"?) apkūlė rekrūtų gaudytojus ir apdraskė jų drabužius...

Daug yra medžiagos ugniagesy-bos istorijai Kaune. Pirmoji etatinė komanda buvo sudaryta 1815 metais, 1940 m. buvo manoma rudenį paminėti 125 metų sukaktį ir išleisti ugniagesybos vystymosi apžvalgą. Medžiaga buvo baigiama rinkti, kai Kauno gatvėse pradėjo burzgėti tarybiniai tankai...

Sukilėlius likvidavus, rusų valdžia griebėsi bajoriją tvarkyti. Tų "šlėktų" anuomet bene daugiausia Kauno gubernijoje būta. Ir sukilimuose bajorai veikliai dalyvavo. Tad iš visų bajorų pareikalavo dokumentų bajorystei įrodyti. Nejrodei—> prisirašyk arba prie miestiečių arba prie jau atleistų nuo baudžiavos (1861. III. 2/ II. 19) valstiečių. Ir Kauno miestiečių krikščioniškąją bendruomenę (žydų kanalai — bendruomenės mieste ir Vilijampolėje tvarkėsi autonomiškai) papilde nemaža dvarelių ir palivarkų savininkų, kurie ir toliau pasilikdavo savo ūkiuose gyventi, tiktai mokesčius siųsdavo. Užsiliko bylose daug senų metų vokų su pašto ženklais. Neatsirado filatelistų!

Nemaža medžiagos teatro ir pramogų Kaune istorijai. Būtų galima nustatyti senesnių laikų knygynų atsiradimą mieste.

Kartais miesto taryba imdavosi rizikingų darbų, nesiskaitant su miesto praeitimi. Pav., nekartą buvo keliamas klausimas dėl Kauno pilies nugriovimo! Nevadindavo tų griuvėsių pilimi, o tiktai „senoviškomis kareivinėmis". Tikrai prie pilies sienos buvo XIX šimtm. pristatyta iš pilies plytų įgulos invalidų (netinkamų lauko tarnybai kareivių) kareivinės. Jau dalį akmenų nuo pilies nugabeno į dabartinės Ožeškienės gatvę ir grindinį iš jų padarė ... Tokiais atvejais kartais rusų gubernatoriai turėjo ginti Lietuvos senovės liekanas nuo perdaug komercinių miesto galvų (burmistrų) . ..

"Aušros" pasirodymo laikotarpyje prasideda bylos, surištos su namų ir žemės sklypų nusavinimu statomai Kauno tvirtovei. Aleksandro III laikais ypač jaučiama rusifikacija, net žydų maldaknyges, rusų kalbon išverstas, turėjo miesto valdyba platinti. .. Gal ir dėl lietuvių spaudos draudimo istorijos atsirastų medžiagos ...

1905 m. revoliucija paliko archyve eilę įvairių politinių partijų programų ir atsišaukimų, jų tarpe ir lietuvių kalba spausdintų bei bibliografams iki tol nežinomų. Nemaža buvo prirašyta įvairių peticijų imperatoriui, kuriose minimas ir lietuvių spaudos draudimas, knygnešių persekiojimas, maldaknygių konfiskavimas ir t. t. Ypač veiklus buvo lenkų knygyno savininkas Ossowskis, miesto tarybos atstovas (glasnyj). Pirmą kartą rusų gubernatorius pareikalavo žinių apie miesto tarybos atstovų ir miesto valdybos valdininkų tautybę, seniau tikyba pasitenkindavo. Ir anuomet smarkiai aplenkėjusiame Kaune atsirado tik du lenkai-tary-bos (dūmos) atstovai, visi kiti pasirodo esą tokios kilmės: "litoviec", "litvin" arba "litvin-žmudziak" (lie-tuvis-žemaitis"!..

Paskutinių rusų viešpatavimo laikų bylose randame įdomiausių žinių apie miesto parengimą karui, tam tikrų tautybių gyventojų evakuacijai, miestiečių aprūpinimą maistu ir kita. Iš 1915 m. užsiliko vos kelios bylos. Tais metais miesto valdyba buvo evakuota Rusijos gilumon ...

šiame archyve teko bylose knistis apie 15 metų. Radau archyvą dar visą pirmame aukšte, kuris per 3 šimtmečius gerokai įlindo į žemę ir sudrėko. Tik dalis bylų buvo pastogėje sudėta ir nuo sunykimo apsaugota ... storu karvelių mėšlo sluogsniu. Mielas ir svetingas miesto burmistras a. a. Jonas Vileišis, kuris leido man dirbti archyve, vis negalėdavo iš miesto tarybos pritarimo gauti archyvui pertvarkyti. Velionis paprašė parašyti aštresnį straipsnį į "Savivaldybės" žurnalą, kuriame jau buvau išspausdinęs kelis straipsnius, paremtus archyvo bylų medžiaga. Kilo triukšmas — ir pinigai atsirado...

Pirmoji archyvare Bubenkienė labai rūpinosi apsaugoti archyvą nuo dažnų pasikėsinimų. Tai norėjo nereikalingas bylas j popierio fabriką parduoti, tai baltus nesurašytus popierio lapus išimti. .. Atlaikė atakas ir perkėlė seniausias bylas į viršų, pastogėn. Rodos, tik šunų ir vežikų mokesčių knygos nuvažiavo į fabriką. O pakeitęs Bubenkienę archyvaras Gelžinis jau visai kitaip archyvą sutvarkė, visas bylas surašė į sistematinį katalogą, palengvino naudojimąsi archyvu ir sugriovė... archyvinę romantiką. Man šis archyvas buvo dar "terra inco-gnita", na ir poniai Bubenkienei kartais irgi! Dabar archyvu jau galėjo naudotis mokslininkai ir studentai diplomantai, kuriems savo laikinosios sostinės mažoji istorija ir finansai (biudžetai) buvo arčiau prie širdies, negu spausdinti šaltiniai apie belgų ar olandų miestus!

Per 15 metų bemaž kiekviename antrajame "Savivaldybės" žurnalo numeryje buvo straipsnis iš Kauno miesto praeities, paremtas archyvo byloms. Buvo taip pat straipsnių "Lietuvos Gaisrininke" ir "Ugniagesyje", o platesnių studijų "Mūsų Žinyne" ir "Karo Archyve". Atskirai buvo išleista "Sakalo" bendrovės meno knyga "Kaunas 1831 ir 1863 metų sukilimuose" ir atspaudai "Iš Kauno miesto archyvo 1812—1815 metų bylų", "Gaisrai Kaune 1812 metais" ir "Iš Kauno miesto archyvo 1863—1864 metų bylų".
Aleksandras Ružancovas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai