Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENES KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Z.   

Kada kilo tremtyje Pasaulio Lietuvių Bendruomenės idėja, sutikome ją visi kaip savaime aiškų reikalą. Nė manyti nemanėme, jog ir ši idėja pareikalaus tiek pat kovos, kaip jos pareikalauja kiekviena idėja. Tiesa, tuose kraštuose, kur neturėjome senesnės emigracijos, organizavimasis į PLB pamaži vyksta. Kita ligšiol buvo padėtis JAV-ėse. Iš pradžių buvo čia atvirai iš anksto pranašaujamas PLB galas.

Ir kokių čia motyvų neprisiklausėme! Vieni priekaištų tariamai rėmėsi paprastu dalyko nesupratimu. Nenorėjus nė susipažinti su PLB įstatais, buvo skelbiama, kad PLB imasi pakeisti visas esamas organizacijas ir visus sukišti į vieną katilą. Antri priekaištų turėjo sąmoningai mintyje partines baimes. Tie, kurių mažuma, baiminosi, kad jie bus užvaldyti daugumos. Priešingai, tie, kurių dauguma, baiminosi, kad aktyvesnė mažuma nusveria pasyvią daugumą. Be abejo, šie priekaištai sklido tik tarp savųjų. Gi viešai visi sutarė (ir tie, kurie jautėsi mažuma, ir tie, kurie nepasitikėjo savo daugumos sąmoningumu), kad PLB gresia suskaldyti "senuosius" ir "naujuosius". Todėl ir buvo stengiamasi iš anksto PLB paversti tik tremtinių reikalu.

Gi paprasto nesusikalbėjimo, kad PLB organizavimas neįneš nieko naujo, kad viskas liks po seno, kad nėra ko bijoti, žodžiu, kaip vieni įžiūrėjo PLB idėjoje pavojų "taikai", taip antrieji stengėsi nuraminti, jog tokio pavojaus nėra. Neišmanau, gal būt, diplomatinė taktika ir reikalauja dalykus įvynioti į pakulas. Bet visada yra pavojaus, kad, benorint kitus "apstatyti", nejučiomis "apstatoma" save pačius. Man bent atrodo, kad tie, kurie įmatė pavojus PLB idėjoje, buvo teisingesni, negu tie, kurie norėjo įtikinti, kad PLB nėra niekuo pavojinga. Naivu buvo laikyti PLB neigėjus tokiais naiviais, kad jų opozicija kilo tik iš paprasto nesusikalbėjimo dėl vežėčių ir akėčių, kaip guodėsi "Dirva". Bijau, kad PLB idėjos priešai buvo geriau jos prasmę ir tuo pačiu "pavojų" suvokę, negu tūli bemintiškieji jos gynėjai.

Nėra idėjos, kuri nebūtų pavojinga, nes kiekviena idėja yra tokia. Visada kiekviena idėja reiškia pasipriešinimą prieš faktinę gyvenimo linkmę. O kokia faktinė gyvenimo linkmė emigracijoje, visi žinome: rungtynės už greitesnį asimiliavimą-si. žinome visi šią gyvenimo linkmę, bet ne visi vienodai į ją nusistato-me. Vieni ryžtamės jai pasipriešinti sąmoningos dvasios jėga, antri ieškome kompromisais užstelbti tautinės sąžinės balsą, čia ir įvyksta dvasių išsiskyrimas. Kiekviena idėja drauge ir jungia ir skiria. Skyrimo žodis nemalonus, nes jis reiškia kovą. Bet tokia kiekvienos idėjos prasmė, ir yra netiesų tai uždangstyti sofistine paguoda. Kiekviena idėja išskiria dvasias. Ir jei reiktų ieškoti palyginimo tam dvasių išskyrimui, kuris slypi PLB idėjoje, ateitų mintin ne kas kita, kaip "Aušra". Menkutis tai buvo laikraštėlis, oficialios žurnalistikos akimis. Bet milžiniška jo jėga slypėjo kaip tik idėjiniame dvasių išskyrime. Buvo be-įsiviešpataujanti mūsų šviesuomenėje (o per ją ir liaudyje) blanki figūra — gente lithuanus, natione po-lonus tipas. "Aušra" sudaužė šią išdavikišką sofistikų kartą visam laikui. Nemalonu tai anuo metu turėjo daugeliui atrodyti: argi negrėsė "Aušra", tūlomis akimis žiūrint, pakėlimą namuose brolžudiškos kovos, kai grėsė bendras priešas? Išskyrė ji iš lietuvių gyvenimo nemažesnę figūrą kaip patį "Anykščių šilelio" autorių. Bet ji atvedė Jakštą, Maironį ir Vaižgantą — tris už vieną.

Panašiai nereikia dangstytis, kad PLB nėra pavojinga idėja. Reikia atvirai pripažinti, kad ji yra lygiai pavojinga, kaip anuo metu buvo "Aušra". Jei nebūtų PLB niekam pavojinga, tai nebūtų ji niekam ir reikalinga. Instinktyviai, jei ne sąmoningai, jos pavojingumą liudija jau visi tie, kurie stengiasi šią idėją užgniaužti ar, jei negalima, tai bent suteikti jai tokį organizacinį pavidalą, kuris padarytų ją nebepavojingą. Užtat, užuot raminėjus kitus ir save PLB idėjos nepavojingugmu, reikia aiškiai žinoti, kur ir kam jos pavojus slypi. Ne vieno lietuvio ne-išskirs PLB. Kaip skelbia jos statutas, net ir komunistiniai mūsų tautos išdavikai bus laikomi jos nariais, nors ir nepilnateisiais, ta prasme, kuria lietuviškas kraujas negali būti išdildomas ne lietuvybės išdavimu. Bet bus, kurie patys išsiskirs iš PLB. Nebus tai išsiskyrimas "senųjų" ir "naujųjų", kaip stengiasi įtikinti tie, kurie kalba už "senuosius". Gali šie advokatai guostis, kad pakaks ir "naujųjų", kurie abejingai sutiks pastangą kovoti už tautines gyvybes išlaikymą. Bet atsiras ir iš "senųjų", kurių skausmas dei žūstančios tautos pasirodys stipresnis už oportunisti-nes pagundas ir internacionalistinius sofizmus. Sutelks PLB visus, kurie ne tik yra lietuviai, bet ir kurie nori likti lietuviai. Teks skaudama širdimi matyti, kaip nevienas liepsnos degeneratiška aistra prieš tuos, kurie tylomis degins jo sąžinę. Bet bus džiugu, kad lietuvybė pasirodys tokia idėja, kuri sujungs broliškon bendruomenėn kataliką su ateistu, atskirdama juos nuo tokio kataliko, kuris užmiršta, jog Kristus, atleisdamas Judui, dar neatleido pačios išdavystės, ir lygiai nuo tokio ateisto, kuris užmiršta, jog nėra jokio humanizmo, kuris padarytų dorybę iš išdavystės. Nesiims PLB dildyti pasaulėžiūrinių įsitikinimų, bet ji bylos, kad kiekvienas taurus pasaulėžiūrinis įsitikinimas negali būti neatremtas į sąžinę. Išskirs PLB ištikimybę savo tautai nuo oportunisti-nės menkystės, čia jos pavojus ir jos prasmė.

Reikia džiaugtis, kad PLB idėja pasirodė tokia gyva, kad ji privertė pakeisti savo priešingą nusistatymą ir tuos "pranašus", kurie pirma verkė (tiesa, neviešai, bet sroviniuose seimuose), jog PLB sugriausianti "taiką". Bet nepakanka tik pritarimo idėjai. Nėra sėkmingesnės priemonės bet kuriai idėjai išduoti, kaip pačiam perimti jos vykdymą, kai matai, jog kitos išeities nebėra. Užtat ir reikia žinoti, kad PLB idėja bus laimėjusi ne oficialiu sudarymu organizacinio aparato, bet tik faktiniu visų jėgų sutelkimu kovai už tautinės   gyvybės   išlaikymą.

Tiek principiškai. Pereinant prie praktinių klausimų, kaip jau žinome, ALT suvažiavimas, įvykęs New Yorke lapkričio 17—18 d. d., įpareigojo Vykdomąjį Komitetą perorganizuoti ALT taip, kad jis drauge vykdytų ir bendruomeninio susiorga-nizavimo funkciją. Gera tai žinia po ilgos tylos. Principiškai galime sutikti, kad iš tiesų nėra reikalo naujai organizuoti Amerikos Lietuvių Bendruomenę, kai jau daugiau mažiau Amerikos lietuviai yra apjungti Amerikos Lietuvių Tarybos. Gali būti ir pats šis vardas paliktas, nes ne vardas svarbu. Tačiau šis nutarimas dar tebepalieka atvirus pačius pagrindinius klausimus. Nekeliu klausimo, kad ALT Vykdomojo Komiteto nariai nepajėgė savo laiku paslėpti viešumai priešingo nusistatymo PLB idėjai. Tiesa, jeigu šis nusistatymas dabar ir pasikeitęs (ne mūsų reikalas lįsti į sąžinę: nuoširdžiai ar tik taktiškai?), lieka visuomenėje nepasitikėjimas, kad imasi čia organizavimo tie patys žmonės, kurie buvo priešingi PLB idėjai. Tą nepasitikėjimą dar sustiprina tautininkų komentarai, kad pati Amerikos Lietuvių Bendruomenė galės išsiaiškinti, ar ji panorės dalyvauti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės darbuose. Beje, tautininkai ir buvo pirmieji, kurie viešai deklaravo, kad VLIKo paskelbtieji PLB santvarkos nuostatai negali būti pritaikinti Amerikos Lietuvių Bendruomenei. Bet tai maž-mena: jeigu imasi darbo ir tie patys, kurie jam buvo priešingi, svarbu, kad darbo imtųsi.

Bet yra principinis klausimas: ar gali ALT persiorganizuoti į Amerikos Lietuvių Bendruomenę, nepakeisdamas savo organizacinės struktūros? ALT yra politinis organas amerikiečių lietuvių kovai už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Visų padėka priklauso tiems žmonėms, kurie kompetentingai vadovauja šiai sunkiai kovai. Niekas negali kvestionuoti šios veiklos ir ateičiai. Bet ši kova yra politinio pobūdžio. Natūralu, kad jai ir vadovauja politikai, nes ALT sukurtas politinių srovių susitarimu. Tačiau bendruomeninio susiorganizavimo uždavinys nebūtų išsemtas tik politine kova dėl Lietuvos laisvės. Pati pagrindinė PLB idėja drauge yra ir tautinės gyvybės išsaugojimas. Gi šisai uždavinys visų pirma yra nebe diplomatiškai politinės, o kultūrinės veiklos sritis. Bet užtat ir būtų nenormalu, jei šiai veiklai vadovautų vieni politikai, kai faktiškai darbo sritis priklauso kultūrininkams. Be abejo, politikai noromis nenoromis turės kviesti talkon kultūrininkus. Bet čia ir yra iš anksto pramatomas pavojus: politinės srovės stengsis kiekviena favo-rizuoti sau artimus kultūrininkus. Tuo tarpu gi daugelis kultūrininkų iš viso nėra susirišę su jokiomis partijomis. Tai viena. O antra, turime pakankamai patirties, kad iš viso politikai yra pratę kultūrą nuvertinti į propagandinę priemonę. Užtat ir yra pavojaus, kad lemiant mūsų bendruomenės kultūrinių reikalų tvarkymą politini"; srovių atstovams, bus teikiama pirmenybė tik toms kultūrinėms apraiškoms, kurias galima propagandiškai išeksplotuoti.

Pagaliau, jei ir sutikti, kad noromis nenoromis bendruomeninis susi-organizavimas neišvengs savo vadovybės priešakin pastatyti ten besiveržiančius politikus, vis viena kyla reikalas pakeisti dabartinę ALT-o struktūrą. Dabar ji yra pagrįsta keturių politinių srovių susitarimu lygiomis pasidalyti vadovybę. Bet tremtinių diferencija nesutinka su senųjų diferenciacija. Jeigu VLIKe besireiškiančių politinių partijų skaičius ir, gal būt, nevisai atitinka realią padėtį, kiekvienu atveju yra politinių partijų, kurių nesuvesi į tas, kurios čia žinomos (tiesa, čia jos šituo vardu nesivadina, bet ne vardas svarbu). Norint atstovauti visas lietuviškas politinio gyvenimo sroves, noromis nenoromis tektų prisiimti ir tas sroves, kurios dabartiniame ALT-e nėra atstovaujamos, bet kurios turi teisę būti atstovaujamos, norint išlaikyti dabartinį ALT-o principą.

Bet ar iš viso sveika organizuoti lietuvišką bendruomenę per politinių partijų tarpininkavimą? Kada priimi tokį tarpininką, iš anksto įneši į bendruomenę politinę diferenciaciją, kuri šiuo tautinės kovos metu nereali. Ne prieš politines partijas principiškai pasisakau, bet prieš jų beprasmiškumą už savos valstybės sienų. Gali partiniai centrai funkcionuoti: jais ir remiasi VLIKas. Bet nėra tikslu jais grįsti ir bendruomeninį susiorganizavimą, nes tai galima pasiekti tik demokratinio principo atsisakymu. Dabartinė ALT-o struktūra faktiškai rezervuoja vadovybės sudarymą sroviniams centrams. Galima su tuo sutikti, kol ALT-as apsiribojęs diplomatiškai politine akcija. Bet perkelti šį principą į pačią bendruomenę būtų žalinga, nes tai sankcionuotų susiformavimą tokių veikėjų, kuriems visuomeninė veikla tampa profesijos reikalu, kurie stengiasi apglėbti dešimtis postų ir kurie kiekvieną naują visuomeninę jėgą stengiasi išstumti kaip "konkurentę". Kas tinka prekybinei įmonei, netinka visuomeninei veiklai. Idėjinė veikla nežino jokios konkurencijos, nes ji ir nėra profesija.

Šituo motyvu ir laikau, kad VLIKo paskelbtasis PLB bendruomenės demokratinis susiorganizavimo principas yra gintinas, neinant į kompromisus. Bendruomenė turi stovėti aukščiau visų atskirų junginių, ir pašaukti į savo vadovybę tuos žmones, kurių ji nori, o ne kuriuos sroviniai centrai diktuoja.

Klausimas sunkus. Bet užtat ir reikia jį viešai diskutuoti. Nuostabu betgi, kad tam tikra spauda tiesiai vengė viešo dalykų svarstymo. Vieno dienraščio "editorijalas" (kaip jis pats vadina) aiškino, kad visi sunkumai kyla iš to, kad vieni laikosi amerikietiško, o kiti lietuviško gyvenimo būdo. Nejučiomis šisai "editorijalas" pasakė daugiau, negu jo autorius norėjo pasakyti. Bus verta prie jo specialiai grįžti. Bet šiuo tarpu noriu kita paklausti: ar nėra bene pats pagrindinis "amerikietiško gyvenimo   būdo"    šviesus   bruožas klausimus lemti viešomis diskusijomis? Ir dabar, kada po ilgos neprietelingos tylos staiga buvo pasišauta išdirbti įstatus (ligi sausio 15 d.

įteikti organizacijų centrams patvirtinimui ir ligi vasario 16 d. paskelbti vykdymui), norime perspėti: reikia klausimus iš anksto diskutuoti, o ne nukelti diskusijas po fait accompli. Nežinome iš anksto, gal ir auksinį projektą paruoš ana paslaptingoji komisija, kuri dabar jį rengia. Bet jeigu jis nebus auksinis, bus gaila, kad iš pradžių gyva idėja bus įnarpliota į rutiną. O tai būtų pavojingiausia. Reikalauja kova už lietuvybę tyro entuziazmo. O niekas jo labiau neužmuša, kaip suvedimas visų reikalų į profesionalų veikėjų posėdėlius. Klausimas yra visų, ir jis turi būti viešas.    A. Z.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai