|
|
Parašė J. Pabedinskas
|
Sunku rašyti apie valstybę, kuri, nors labiau atliepia su Vakarais, yra tiek Rytų, tiek Vakarų aršių ir kartais nepagrįstų kritikų taikiniu dėl jos dabartines valdžios su Franco priešaky. Nelengva bus atvaizduoti nuotaikas tautos, kuri kaimynų būna dažnai nesuprasta dėl jos savotiškumo, dėl skirtingumo gyvenimo būde nuo kitų tautų, dėl jos nors ir varge, išlaikyto iš praeities laikų didybės troškimo. Dar didesnių keblumų sudaro laisvos spaudos nebuvimas pačiam krašte. Kai tą. laisvę turėjo, dažnai piktnaudojo, o dabar visai nieko neberašo, kas dedasi Pire-nėjų pusiasalyje. Turėdami galvoj Hitlerio ir Mussolinio režimus, bet kartu nesibijodami pažymėti ir teigiamas Franco režimo puses, pamėginsime apibrėžti dabartinės Ispanijos veidą, jo nešaržuodami, jam ne-simpatizuodami nei pagaliau nesi-remdami bet kuria iš didžiųjų kritikų ar gerbėjų nuomonių.
Caudillo režimas ir Bažnyčia
Dabartinė Ispanijos valdymosi forma sunku būtų apibrėžti, nes kaip po karo įsiviešpatavo improvizacijos, tai iki šių laikų ir liko, nesuformuoda-mos dabartiniam režimui apibrėžto veido. Iš ankstyvesnių epochų paimtos formos, kaip monarchinė konstitucija, vienpartiškumas, Cortes (rūmai), rėmimasis katalikiškumu nei pagaliau sindikalizmas, neturi reikiamo svorio, išskyrus patį valstybės šefą, kuris yra pilnutinė valdžia ir mano, kad tik siauras politikų bei kariškių ratelis gali duoti įsakymus visai tautai. Pats Franco nėra linkęs paklausyti patarimų ir sprendimus daro be kitų įtakos, savaime aišku, pirma atsiklausdamas specialistų.
Su Katalikų Bažnyčia Franco nėra pasirašęs konkordato, nors Vatikanas tuojau po civilinio karo buvo pasiūlęs Bažnyčios ir Ispanijos valstybės santykius sutvarkyti naująja forma, t. y. be teisės valstybei kištis į vyskupų skyrimą ir išlaikant kiek galint didesnį nuotolį tarp pasaulietiškų ir tikybinių tikslų. Bet Franco pareikalavo senųjų, karalių laikais egzistavusių santykių, todėl šie pasitarimai nutrūko. Jis norėtų senąsias karalių privilegijas gauti, nes į save žiūri kaip į laikiną karalių pakaitą. Su dvasiškija jam svarbu būti geruose santykiuose, nes ispanų tauta yra labai katalikiška, be to, Ispanijos kleras šimtmečiais buvo vienintelis to krašto biednuomenės užtarėjas. Todėl kunigų patarimai turi didelį svorį žmonėse. Ispanijos Bažnyčios vadovybė stropiai saugo, kad į jos reikalus nesikištų pasauliečiai. Manoma, kad, jei konkordatas būtų pasirašytas, Franco vyriausybė susilauktų didesnio pritarimo iš katalikų akcijos, kurios du nariai — Martin Artajo, užsienio reikalų mi-nisteris ir Ruiz Jimenez, dar labai jaunas pasiuntinys Vatikane, — vaidina svarbią rolę santykiuose su užsieniu, kai germanofilas Franco švo-geris Serrano Suner pasitraukė iš užsienio reikalų ministerijos.
Falangė
Užsieniečiui pirmą kartą susidūrus su falangės (nacionalistų partija) atstovais, į akis krenta didelis jų išorės panašumas į vokiečių nacines organizacijas. Jaunuoliai nešioja tamsias uniformas su raiščiais ant rankų, kurie lyg prašosi svastikos. Tas pats pamėgimas motociklų, aulinių batų, odinių apsiaustų ir tamsių marškinių, kaip pas aršiuosius nacius ir komunistus. Net dainų melodijos primena vokiškąją "Eriką".
Bet ispanai nėra linkę į discipliną ar militarizmą, todėl nerodo didelio entuziazmo šiai organizacijai. Tik Franco savo laiku atsirėmė į nacionalistinę falangę ir jos pagalba rado stiprią paspirtį jaunimo tarpe, kad militariškai geriau būtų kovoti prieš tuometinę Madrido vyriausybę, linkstančią į internacionalizmą. Pradžioj karo sušaudytasis jos kūrėjas J. A. Primo de Rivera pagrindinėmis savo idėjos kolonomis laikė šiuos tikslus: siekti tautinės ir sindikalis-tinės (unijų bendradarbiavimo) valstybės, kovojant militaristine, konstruktyvia ir griežtai religine dvasia prieš liberalų kapitalizmą ir materialistinį marksizmą.
Nebepakęsdami marksistinio chaoso ir svetimo ispanams internacionalizmo, daugelis prisidėjo prie šio judėjimo, bet po karo falangė ėmė blėsti. Falangistų uniformos, susidedančios iš juodų švarkų, tokių pat kaklaraiščių, mėlynų marškinių ir skaisčiai raudonos biretės, jau nuo 1945 metų pradėjo rečiau besirodyti Madrido gatvėse. Jei karo metu visokios kovos grupės buvo reikalingos atmušti raudonųjų puolimams ar pravesti valymams, tai šiandien neskoningos falangistų uniformos darosi nepageidaujamos, kai keturiais arkliais traukiamos ir tarnų su livrėjomis palydimos karietos veža Madrido gatvėmis naujai paskirtus ambasadorius pas Ispanijos valstybės galvą. Falangės vadas Franco jau nuo seniai nebesirodo savo partijos uniformoje, fašistinis pasisveikinimas oficialiai panaikintas, o jų milicija sumažinta iki dviejų kuopų. Pačioje falangėje liko daugiausia žmonės, besinaudoją šios partijos privilegijomis, bet idėjiškai lėkšti, o kita jų dalis pasitraukė iš aktyviųjų tarpo matydama, kad ne taip jau buvo stengiamasi vykdyti numatytus planus.
Opozicija
Kad ir be aiškių žinių apie opozicijos organizacijas, pamėginsime pažvelgti į Franco kai kuriuos stipresnius priešininkus. Jo vyriausybės "nelegaliai" opozicijai galėtume priskaityti šias svarbiausias politines sroves: kairiųjų partijų likučiai Ispanijoje ir užsienyje, temperamentingesni monarchistai, aukštesnioji buržuazijos klasė su konservatyviaisiais ir net kai kurie asmens iš pačios falanges. Ilgus metus begyvendami svetur, politiniai ispanų emigrantų vadai pradeda nebesiorientuoti vidaus klausimuose, tuo nustodami pasitikėjimo iš daugelio sekėjų, gyvenančių pačioje Ispanijoje. Yra nemažas skaičius simpatizuojančių komunizmui, bet daugiau dėl laisvos spaudos nebuvimo ir, svarbiausia, dėl skurdo, o ne jsitikinimo.
Maskvoje komunistų likučius valdo garsioji Dolores Ibarruri arba "Pasionaria", o Prancūzijos ispanai, atrodo, yra vietinės kompartijos žinioje. Carmen de Gurtubay, Marquesa de Yurreta y Gamboa, kuri jau aštuoniolikmetė šešiems mėnesiams buvo tapusi komuniste, bet paskiau nusiramino iki socialistų, neseniai, kaip stebėtoja, Europos Sąjungoje atstovavo antikomunistines ir antifašistines grupes. Aktyvus judėjimas vyksta ir Meksikoje, kur organizatoriams netrūksta lėšų.
Dalį emigrantų sudaro ispanai, kuriuos besitraukiąs respublikonų frontas išstūmė į užsienį, bet kurie galvojo tuojau grįžti,' kai revoliucija baigsis. Laikams sunormalėjus, jie ne-pasiryžta repatrijuoti, nes bijo apkaltinimo iš dabartinės valdžios už bendradarbiavimą su tuometine vyriausybe. Tokiu būdu daug ispanų emigrantų, nieko bendro su politika neturėjusių, yra užsienyje, iš dalies gal nebenorėdami grįžti į diktatūrinę bei skurdžią tėvynę.
Vidujinė opozicija ribojasi murmėjimu ir privačiais pasikalbėjimais arba stipresne individualia vyriausybės kritika, nes kai kurios Franco reformos sukėlė didelio nepasitenkinimo konservatyviųjų eilėse.
Franco ir demokratija
Į klausimą, kodėl Franco vyriausybė buvo tiek laiko neprileidžiama aktyviai dalyvauti antikomunistinėje politikoje, galima rasti tiek atsakymų, kiek dabartinis Ispanijos režimas turi priešininkų ir simpatikų.
Gal dėl to, kad antikomunistas Franco anksčiau buvo nereikalingas draugiškumo politikoje su Rusija, o gal todėl, kad propagandos kare neturėtų silpnų vietų, Amerika užmiršo F. D. Roosevelt karo metu pasiųstus Francui žodžius: "Your nailon and mine are friends in the best sense of the word". Pasiųstasis asmeninis FDR laiškas nebuvo vien tik paprastas tuometinio Amerikos prezidento draugiškos politikos gestas, nes kaip tik tuo metu alijantams rūpėjo šiaurinė Afrika ir visiškas Ispanijos neutralumas. Paskutiniais mėnesiais palankesnis vėjas papūtė Ispanijai tiek Jungtinėse Tautose, tiek Amerikoje.
Franco, norėdamas įsigyti alijan-tų draugiškumą, atsuko nugarą buvusiems savo geradariams, kurie jam padėjo, kai jis, apskritai kalbant, nei mašinėlės pinigams dirbti neturėjo ir juos gaudavo iš Milano ir Berlyno spaustuvių. Goebelsas kelis vedamuosius paaukojo Franco nedėkingumui pasmerkti, bet dabartinis Ispanijos diktatorius, ispanų nuomone, buvo "listo" (gudrus), ir gal kaimyninės Portugalijos neutralių biznelių akivaizdoje nesusižavėjo ašies riedėjimo galia, nors vokiečių maršai skambėjo po visą Europą.
Po dešimties metų ir reikalams krašte ne per sklandžiausiai einant, galų gale Ispanija gauna pagalbos, bet ne už išlaikytą neutralumą, o kaip paspirtį prieš komunizmą. Franco politikoje prasidėjo naujas etapas. Su 1949 metų vizitais Franco ėmėsi ieškoti draugiškumo tarp vakariečių, iš kurių pusės buvo susilaukęs nemalonumų. Nujausdamas, kad dabartinė Ispanijos padėtis taip ilgai negalės tęstis ir kad didiesiems ateis laikas juo susidomėti, Generalissimus pats ėmėsi priešo izoliacinių žingsnių. Žinodamas Ispanijos svarbą prieškomunistinėje kovoje ir ją kiekvienu momentu pabrėždamas, jis visiškai neduoda vakariečiams vilčių Ispanijai įpiršti demokratiją, šiandieninė Ispanija—"karalystė be karaliaus" — yra toli nuo demokratijos. Galima net tvirtinti, kad ji niekada jos nepažinojo, nes respublikos metai buvo virtę į kelių partijų savivaliavimą. Bet mes dažnai apsirinkame (ir daugelis svetimtaučių apsirinka) galvodami, jog ispanai, siekdami demokratijos, šio tikslo pagrindine kliūtimi turi dabartinį Ispanijos režimą su Caudillo priešaky. Vidutinis ispanas, ar tai iš blogų prisiminimų, ar tai iš nebepasitikėjimo partijomis, stengiasi nekalbėti apie vidaus politiką ir pasitenkina vietinės valdžios koliojimu už jos apsileidimą arba skundimosi pragyvenimo sunkumu. Proletariatas keikia savo dalią, kad jiems teko gimti ispanams ir gyventi, anot jų, tarp parazitų: kariuomenės, vienuolių ir diduomenės, bet kai kalba eina apie užsienio politiką, spontaniškai išreiškia savo pasididžiavimą Ispanijos sugebėjimu išsilaikyti, neprašant vakariečių pagalbos. Daugelis pradeda suprasti, kad kovos, vykusios jų krašte ir tiek daug aukų pareikalavusios, ne todėl sutraukė batalijonus svetimšalių, kad Ispanijoje įsiviešpatautų taika ir ramybė, o todėl, kad 1936-39 metais Iberų pusiasalyje grūmėsi svetimos ispanams idėjos, kurios vietinių buvo nepageidautinos ar nesuprastos.
Nors aršūs demokratai keikia Franco kalėjimus, kurie paskutiniu metu gerokai praerdvėjo ir daugelis respublikonų vaikšto laisvi, nors ir turi registruotis kas savaitė policijoje, bet nemaža dalis ispanų yra už kietą Franco ranką ir prieš nežinomybę, galinčią atnešti naują civilinį karą. Jo prisiminimai nemalonūs visiems ispanams, o ypač labiau prisirišusiems prie tautos tradiciiu. Reikia pasakyti, kad 7,023 dvasiškių išžudymas nebuvo darbas demokratijai atsidavusių asmenų! Tas staigus suniekinimas amžiais brangintų vertybių prieš save nustatė dalį ir tų, kurie buvo už visiškas laisves, bet nenumatė, kad tam persilaužimui tauta gali būti dar nepasirengusi.
Ekonomine padėtis
Vos atvykus į Ispanilą, į akis krinta krašto skurdas, kuris kaime labiau pastebimas, o mieste kažkaip pasislepia po palyginti gerais ispanų rūbais, kuriuos 1ie pigiai Įsigyja savos tekstilės dėka. Užsienietis, kuris tikė-fosi rasti paskutiniojoo karo nepažinusi kraštą, nustemba pastebėjęs, kad ispanai dar nespėjo atsigauti iš revoliucijos laikų.
Gal tiksliausiai Ispanijos ekonomine valdymosl forma bus išreiškęs šveicaru prof. W Roepke "Buerokra-tische Herrschaft" pavadinimu. Valstybės aparato išlaikvmas, pagerintas socialinis aptarnavimas ir Įvairios investijos yra priežastis infliacijai, kuri. kaip ir kituose Vakaru Europos kraštuose, po karo turi tendencilos nup-alėti politiku pastangas sunor-malinti ūki. Ypač didelis biurokratiškumas įstaigose, jungias daugvbe tarnautoių kiekviename įmonės biure, sudaro naštą kiekvienam darbininkui, kuriam sakoma, kad visi išskaičiavimai lr premijos, loterilos bei privilegijos eina jo naudai. Franco režimas paskutiniais metais pastatė daug butų tarnautoiams bei darbininkams, bet nuomų kainos yra aukštos, ir ten priima dažniausiai privilegijuotus, nors apskritai ši statyba labai pagelbsti butų stokoj, kuri Ispanijoje nėra taip jaučiama, kaip kai kuriuose kaimyniniuose kraštuose.
Pagrindiniai Ispanijos gaminiai yra javai, vaisiai, alyva, vynas, bet dėl apleistos ūkio organizacijos, žemes ūkio mašinų trūkumo ir dėl paskutiniais metais siautusių sausrų, šių produktų gauta gana mažai. Taip pat nemažos įtakos dabartinei ekonominei padėčiai turi žmonių veržimasis į miestus, dėl ko gyventojų skaičius Madride ir Barcelonole paskutiniais metais smarkiai pakilo. Tokiu būdu Ispanijos pramone, kuri dabar beveik tik saviškiams tedirba, gali netekti dalies rinkos. Kaimiečiai veržiasi į miestus, kad ištrūktų iš kartais nepakeliamų sąlygų, juos šimtmečiais slėgusių. Tų sunkių sąlygų priežastis buvo ir tebėra didelių dvarų įsigalėjimas, ypač pietuose. Beveik ta pati ūkio eksplotacija turi išmaitinti 28 milijonus gyventojų 1950 metais vietoj 22 mil. 1932 metais. Tų nenormalumų pasėkoje pragyvenimo išlaidos pakilo 500%.
Nugalėti pagrindiniams sunkumams dabartinė Ispanijos vyriausybė visu skubotumu stengiasi pramoninti kraštą, tuo labiau, kad dabar negali normaliai prekiauti su užsieniu. Nors Franco vyriausybė ir daro nemaža klaidų ir dažnai pasirodo neryžtinga reformų vykdyme, bet apskritai deda daug pastangų pakelti ekonominę krašto gerovę. Reikia atsiminti, kad beveik visi Europos kraštai gavo pagalbos iš Amerikos, o ispanams tenka patiems išsikrapštyti iš pokarinių krizių. Ekonomistai dabar savęs klausiasi, ar numatyta Amerikos parama duos geresnių vaisių Ispanijoje, kaip nediktatūriniuose kraštuose, komunistų ir partinių nesutarimų alinamuose, bet kol šis "guinea pig" negavo stipresnių injekcijų, politikai vengia rimtesnių pasisakymų. J. Pabedinskas
|
|
|
|