Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Persilaužimo metai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. K   

Kiniškieji Metai
Užvožiant 1950 metų kronikos lapus ir mintimi dar kartą perbėgus svarbesniuosius įvykius, atrodo, kad joks kitas vardas tiems metams taip netinka, kaip kiniškieji metai. Kinija išėjo į sceną kurti pasaulio istorijos. Niekam nėra paslaptis, kad ji tėra tik Kremliaus įrankis, bet vis tik tas įrankis yra toks didelis ir svarus, kad negalima su juo nesiskaityti.

Azijos žemėlapyje atsiradus raudonajai Kinijai, pasaulio sostinėse kilo rimto susirūpinimo, o Jungtinėse Amerikos Valstybėse išaugo tikra ginčų audra. Indija ir kelios mažesnės Azijos valstybės tuojau pripažino raudonąją Kiniją ir nutraukė ryšius su Chiang Kai-sheku. Prie jų bematant prisijungė Didžioji Britanija, skubėdama gelbėti savo koncesijas ir keletą šimtų milijonų dolerių. Bet Anglijai nepasisekė, nes raudonieji kinai neįsileido anglų atstovo nė patys savojo į Angliją nesiuntė. Valstybės Departamentas rimtai svarstė raudonosios Kinijos pripažinimą, ir gal būtų tai įvykdęs, jei ne aštri visuomenės kritika ir Amerikos konsulato turtų konfiskavimas Kinijoje.

Komunistinės Kinijos atsiradimas, tur būt, niekam nebuvo staigmena, nes keletą paskutinių metų visi Kinijos įvykiai prie to riedėjo. Tačiau to pasėkos kai kam pasirodė tikra naujiena. Pirmoje eilėje tai buvo Valstybės Dep-tui, kuris tautinę Kiniją buvo nurašęs į menkaverčių nuostolių knygą, giliai tikėdamas, kad Kinijos komunistai siekia tik žemės reformos ir jie visai kitokį, negu rusiškieji. Ir kiniškas Tito atrodė būsiąs visai realus artimiausios ateities dalykas.

Tokia šleiva pažiūra į Kinijos reikalus susidarė pagal bendrą JAV politikos šabloną, tvarkant pokarinius valstybių reikalus. Lenkiją, Rumuniją, Bulgariją bei kitas po rusų okupacija esančias valstybes JAV vertė sudaryti komunistų vadovaujamas vyriausybes, kurių likimą visi gerai žinome. To paties reikalavo iš Chiang Kai-sheko specialus Amerikos prezidento atstovas generolas George   C.   Marshall,   vėliau   tapęs Valstybės Sekretorium, o dabar Gynimo Sekretorius. Kai Chiang Kai-shekas to pasiūlymo nepriėmė, tai jis buvo apšauktas supuvusio režimo atstovu (lygiai tokios pačios nuomonės buvo ir Maskva!) ir Marshallo plane, kuris turėjo būti užtvara prieš komunizmą, Chiang Kai-sheko Kinijai teko tuščia skylė.

Tos pačios linijos kinų atžvilgiu laikėsi ir Dean Acheson, nuo 1949 m. pradžios tapęs Valstybės Sekretorium ir Kinijos reikaluose savo dvasios vadu turėjęs prof. Lattimore, kurio įtartinumą paskelbė Wisconsino senatorius McCarthy.

Tuo tarpu kai geriau bolševikišką sistemą pažįstantieji šaukė, kad su Kinija praradome ne tik draugą, bet įsigijome priešą, valdžios žmonės raminosi, kad iš Mao tuojau pasidarysiąs Tito ir su Kremlium greit susi-pyksiąs. Tai patvirtinąs ilgas jo užtrukimas (penkios savaites) Maskvoje, tai esąs jo atsparumo ženklas. Tačiau atmosferos išaiškėjimo ilgai laukti neteko. Maskva pareikalavo iš Jungtinių Tautų pašalinti tautinės Kinijos atstovą, o jo vieton pasodinti raudonąjį. Kai įvairios institucijos nubalsavo prieš Maskvos pasiūlymą, Sovietų Sąjunga pradėjo sausio 13 d. ilgą boikotą, nedalyvaudama posėdžiuose ir visus Jungtinių Tautų organų nutarimus, jai nedalyvaujant, laikė neteisėtais. Vasario 14 d. raudonoji Kinija pasirašė su Sovietų Sąjunga "draugiškumo ir savitarpinės pagalbos" sutartį ir tuo aiškiai parodė, kad kiniško Tito dar nėra. Tos sutarties vaisius yra Korėjos karas ir atviras raudonosios Kinijos įsikišimas metų gale.

Komunistinės Kinijos rolė nesibaigia Korėjoje. Gal geriau tiktų pasakyti, kad ji čia tik prasideda. Grasinimas pulti Formozą, ginkluotas rėmimas komunistų Indokinijoje, Tibeto okupavimas (pradėtas spalio 24 d., Jungtinėms Tautoms posėdžiaujant ir niekam net neprasižiojant bent moraliai užtarti mažą kraštą) ir Tailando bei Burmos komunistų ginklavimas rodo plačius Kinijos užsimojimus Azijai užvaldyti. Ir negalima būtų pasakyti, kad pačios aplinkybės būtų tam nepalankios: antroji didžiausioji   Azijos galybė — Indija, kurios autoritetas galėtų daug reikšti, vaidina čekų Benešo rolę. Jaunoji Indonezijos respublika, Malają, Filipinai, Japonija, tur būt, nelenkiant Indijos, Afganistano bei Irano, taip pat įtraukti į Kremliaus planus, kurių didelę dalį atliks neseniai įgytas kinų bernas.

Po Jungtinių Tautų skraiste
Metų pradžioje, užimta Kinijos reikalais, Maskva ėmė skleisti taikos kvapą. Švelnus spaudos tonas apie galimą komunistinės ir kapitalistinės sistemos sugyvenimą, taikos kongresai, Stockholmo peticija, smerkianti karą ir reikalaujanti sunaikinti atomines bombas, — tai vis buvo taikos dūmai naivioms akims apdumti. Tuo tarpu raudonieji kinai garsiai kalbėjo apie Formozos atsiėmimą, o Maskvos paraginti rytų vokiečiai organizavo didžiulį apie pusės milijono komunistinio jaunimo sąskrydį, kuris Sekminių dieną, gegužės 28, savo eisenoje turėjo užimti vakarinį Berlyną. Komunistų partijos Italijoje ir Prnacūzijoje liovėsi kelti bet kokį balsą, tik grasino neleisti iškrauti uostuose laivus, kurie iš Amerikos kovo pradžioje gabeno ginklus.

Trys vakaraų didieji susitiko Londone gegužės 11 d. svarstyti gynimosi problemų, ypač daug dėmesio kreipė į "jaunimo" grasinimus Berlynui. Nedviprasmiškai vakariečiai pareiškė, kad bet koks mėginimas žygiuoti iš rytų į vakarų Berlyną bus sulaikytas jėga. Tuojau buvo padidintos vakariečių įgulos, ir komunistinio jaunimo sąskrydis praėjo ramiai. Prancūzijos užsienių min. Schumanas prieš pat trijų didžiųjų konferenciją paskelbė planą sujungti vakarų Europos anglies ir plieno pramonę (geg. 9d.). žodžiu, pirmasis pusmetis praslinko ramiai, nors vis šaltojo karo šešėly, ties kuriuo Amerika pakabino sumanymą gaminti hydrogeninę bombą (sausio 31).

Politikai jau planavo pradėti vasaros atostogas, kai visai netikėtai birželio 25 d. sekmadienio rytą, juos pabudino karo trenksmai Korėjoje. Rusų globojama šiaurinė Korėja perėjo 38 lygiagretę, kuri skyrė juos nuo Jungtinių Tautų globojamos pietinės Korėjos. Pietiečiai kreipėsi į Jungtines Tautas, kurių Saugumo Taryba tuojau pareikalavo komunistus atsitraukti atgal už 38 lygiagretės. Šiauriečiai nepaklausė, ir Saugumo Taryba juos paskelbė užpuolikais ir pavedė JAV organizuoti pagalbą pietiečiams. Taip po Jungtinių Tautų skraiste prasidėjo Korėjos karas, kurio siūlų galai vedė į Maskvą. Siųsdamas JAV ginkluotas pajėgas Ko-rėjon, prezidentas laivynui paliepė saugoti Formozą.

Laimei, rusai bei jų satelitai dar vis tebeboikotavo Jungt. Tautas, todel lengva buvo padaryti visus reikiamus nutarimus bei įgaliojimus karui vesti. Saugumo Tarybos nutarimas sulaukė 54 narių paramos iš 59, tačiau ta parama buvo daugiau moralinė, negu karinė. Dėl to Korėjos karas gulė bemaž ant vienų JAV pečių, kuriuos gan vykusiai rėmė generolas MacArthur.

Šūviai Korėjoje sujaudino visą pasaulį. Ir net aklieji jau pastebėjo, kad besirengiąs pasaulį užkariauti komunizmas atvirai pavartojo ginklą. Kur to karo pradžia nuves, niekas nežinojo, bet lengviau atsiduso, kai JAV stojo užpultojo pusėn. Tai buvo ženklas, kad nuolaidų gadynė praėjo. Tai įkvėpė daugiau pasitikėjimo vakarų Europai, kuri dėjosi į Atlanto sąjungą gan baugiai, vis dvejodama, ar JAV suspės ją apginti, jei pasijudintų rytų raudonoji meška.

Karo pradžioje beveik visų buvo tikėta, kad Korėjoje tvarkai atstatyti pakaks dviejų-trijų Jungtini i Tautų divizijų. Tačiau šiauriečiai gan smarkiai stūmėsi į pietus ir prireikė daugiau jėgų. Rugpiūčio pradžioje Jungtinėms Tautoms Korėjoje beliko tik nedidelis prietiltis Pusano uosto srityje. Kaip tik tą mėnesį į Saugumo Tarybą grįžo rusų atstovas Ma-likas, kuriam tada buvo eilė pirmininkauti. Jis per visą mėnesį sėkmingai trukdė bet kokį nutarimą, kuris galėtų padėti JT pajėgoms. Be to, sovietų ir kinų vardu jis pasmerkė JT kaipo užpuolikus, pradėjusius karą su šiauriečiais.

Korėjos karas jau buvo patekęs į gan kritišką padėtį, kai rugsėjo 15 pasaulis patyrė apie drąsų MacAr-thuro žygį, — išsikėlimą vakarinėje Korėjoje Inchono uoste netoli Seulo. Per trumpą laiką buvo suskaldytos šiauriečių jėgos ir kilo klausimas, ar stumtis į šiaurę už 38 lygiagretės. Jungtinių Tautų visuotinė sesija, susirinkusi Flushinge, pritarė tolimesniam žygiavimui ir spalio 7 d. nutarė peržengti 38 lygiagretę.

Žengdamos į šiaurę, JT pajėgos nedaug sutiko stipresnio pasipriešinimo. Tuo momentu prezidentas Tru-manas nuskrido į Pacifico salą Wake pasimatyti su gen. MacArthuru, spalio 14. Ką juodu aptarė, buvo pasakyta tik bendrais žodžiais. Spalio 20 d. JT kariuomenė užėmė šiauriečių sostinę Pyongyangą. Po kelių dienų, spalio 26, šiaurės Korėjoje raudonosios Kinijos armija užpuolė pryšaki-nes JT kariuomenės dalis. Tai privertė kai kur atitraukti JT pajėgas. Paskui sekė tylus laikotarpis, kinai nesirodė, ir kai kurios JT armijos dalys pasiekė Yelu upę, kuri yra skiriamoji riba tarp Korėjos ir Man-džiūrijos.

Gen. MacArthur pranešė, kad už tos  upes,  Mandžiūrijoje,   telkiamos didelės raud. Kinijos armijos ir reikalavo JT posėdžiuose svarstyti galimą Kinijos įsikišimą į karą. JT pažadėjo Kinijos Korėjos sienos neliečiamumą ir pakvietė raud. Kinijos atstovus atvykti paaiškinti, ko jie nori. Kinija atsisakė tuo reikalu kalbėtis, bet atsiuntė savo delegaciją tartis dėl Formozos. Peipingo delegacija lapkr. 28 iškoliojo JT susirinkime Korėjos užpuolikus ir pareikalavo, kad amerikiečiai tuojau paliktų Korėją.

Lapkričio 24 gen. MacArthur paskelbė generalinę ofensyvą Korėjos karui baigti, bet JT pajėgos užšoko ant daug stipresnių Kinijos jėgų, kurios dėl šalto ir nepalankaus žiemos oro buvo sutelktos labai slaptai, ir JT žvalgyba apsiskaičiavo. Kinai tuoj smogė atgal ir giliai perkirto JT frontą. Vis naujos kinų divizijos slinko per Yelu upę, bet JT karinė vadovybė negalėjo jų bombarduoti, nes politikai nenorėjo įsivelti į karą su Kinija.

Susidarė gana keista situacija, kurioje veikė ne kariuomenė, bet diplomatai, ir JT frontas greitai pairo ir traukėsi į pietus. Pastangos tvarkyti reikalą per Jungtines Tautas nepasisekė, nes kinų delegacija net paliaubų nesutiko daryti, jei nebus jiems leista užimti Formozą, jei jų delegatas nebus priimtas vieton tautinės Kinijos atstovo ir jei amerikiečių ir JT karinės pajėgos tuojau nebus atitrauktos iš Korėjos. Joki tarpininkavimai nieko nepadėjo, ir kinų delegacija dar prieš Kalėdas grįžo atgal. JT išrinktoji gruodžio 16 d. trijų komisija, ėmėsi tirti paliaubų sąlygas, bet ir ji gavo iš Kinijos tą patį atsakymą. Taigi, nepaskelbtas karas su raudonąja Kinija tęsėsi Korėjos laukuose ligi pat metų pabaigos ir toliau, gana greitai stumdamas JT jėgas į pietus.

Kinijai įsikišus ir JT frontui lūžtant, JAV prezidentas prasitarė apie galimumą panaudoti atominę bombą. Tai sukrėtė ypatingai vakarų Europos tautas, kurios mano, kad tai būtų tikra trečiojo pasaulinio karo pradžia ir beveik buvo tikros, kad rusiškos atominės kris pirmiausia ant jų galvų. Dėl to į Washingtoną gruodžio 4 d. atsiskubino Anglijos premjeras Attlee, kuris kalbėjosi su prezidentu ištisą savaitę. Jis pritarė, kad Korėjos karas būtų tęsiamas, ir buvo besiūląs padaryti kokią nors neutralią zoną tarp šiaurės Korėjos ir Man-džiūrijos, kad tuo būdu kinus sulaikytų nuo karo. Bet karo lauko dundesiai užslopino jo balsą.

Jungtinių Tautų organizacija, kuri Korėjos karo pradžioje pasirodė gana ryžtinga ir vieninga, dabar pasidarė visai bejėgė. Susidaręs Azijos ir arabiškų valstybių blokas, daugiausia Indijos vadovaujamas, lipino naivias rezoliucijas, kad tik nustumtų nuo savęs atsakomybę ir neužrūstintų Kremliaus. Taigi, JT skraistė daros skylėta ir nesaugi, ši krizė ar tik nebus JT organizacijai greitosios džiovos pradžia ...

JAV vengimas įsivelti į karą su Kinija ir nepajėgimas atlaikyti nei diplomatinio nei karinio fronto gal kuriam momentui atidėjo platesnio karo įsiliepsnojimą. Dėl to paskutinėmis 1950 metų dienomis JAV yra padariusios eilę milžiniškos reikšmės sprendimų, kurie gal nesustiprins taikos vilčių, bet kiekvienu atveju paskatins norą gintis.

Europa būkštauja
šaltasis karas per penkerius metus Europą gerokai įvargino. Nors ir Marshallo plano lėšomis stiprinama bei Atlanto pakto padrąsinama, ji vis nesijaučia saugi. Komunistiškieji rytai per daug stiprūs, per daug ginkluoti ir savo užmačiomis per daug aiškūs, kad laisvoji vakarų Europa galėtų pilna krūtine ramiai alsuoti. Tą netikrumą nuolatos primena visur su lygiu įsitikinimu kartojama nuomonė, kad pasijudinę rusai gali lengvai užimti viską ligi Atlanto. Atsidurti komunistiškojo teroro viesule visai nėra žavinti perspektyva. Dėl to ir trečiojo pasaulinio karo čia labai bijoma ir daroma viskas jam išvengti.

Vakarų Europa supranta reikalą vienytis, bet kai reikia konkrečių žygių, kiekvienas laukia nuolaidų iš kito. Ilgos JAV pastangos tą vienybę pagreitinti duoda labai menkus rezultatus. Prancūzija su Anglija jaučiamai varžosi dėl pirmenybės, nors to viešai nenori pasakyti. Abi po karo gerokai susilpnėjusios, abi nagus sukišusios į Aziją, jos norėtų Europoje dar vaidinti prieškarinę rolę, kurios Prancūzija dėl menko karinio laikymosi jau seniai neteko, o Anglija ją susilpnino, prarasdama dominijas Azijoj.

Visokiems šių kraštų, ypač Prancūzijos, išsisukinėjimams patarnauja Vokietijos klausimas. Karui pasibaigus, sąjungininkai sutarė Vokietiją suvienyti, bet "bevienydami" ją neatšaukiamai suskaldė į dvi dalis, kurių viena komunistinė, o kita naudojasi vakarų demokratinėmis laisvėmis. Rusai Vokietijos vienijimą įsivaizduoja tik pavertus ją savo satelitu, ir rytinių vokiečių lūpomis ne kartą pasako, kad reikėtų pasekti Korėjos pavyzdžiu.

Kadangi Europos pokariniai reikalai taikos keliu jau nebeišsprendžiami, tad reikia ruoštis karui. Visame Vakarų Europos pasirengime iškilo vokiečių klausimas. JAV ir britai sutarė, kad reikia kurti ginkluotas vakarų Vokietijos pajėgas.  Prancūzai tuojau pasipriešino, esą, jie bijosi vokiečių atsiginklavimo ir keršto. Tačiau už to slepiasi dar ir kita mintis: jei Vokietija nebus ginkluojama, tai gal Rusija neužsimanys slinktis j vakarus. Tai garantuotų Prancūzijai visapusišką saugumą. Vokietijos ginklavimo klausimas ir yra tas svarbiausias kylys, kuris skaldo Atlanto pakto tvirtybę.

Korėjos karo pradžia ir JAV laikysena įkvėpė europiečiams pasitikėjimo, kad pavojaus metu jie nebus vieni. Tačiau lėtokas amerikiečių tempas pradžioje jiems kuždėjo, kad JAV pagalba užpultai Europai gali būti pavėluota. Dėl to vis dar svyravo. O kai amerikiečiams Korėjoje ėmė sektis ir kai Jungtinių Tautų pilnaties pradžioje bolševikų Višinskis ir Malikas lankstėsi visiems su plačia šypsena, vakariečiai pamanė, kad jau taikos balandis sukinėjasi kažkur visai arti. Maskva, mat, tada buvo prakišusi Korėjoje ir dėl to pasidarė "sukalbama" ... Kai JT visuotinis susirinkimas net su rusų pritarimu priėmė Achesono planą dėl kolektyvinio saugumo prieš užpuoliką, tai ne vienas ėmė dairytis, ar balandis nėra betupįs ant stogo.

Tačiau tai būta lietuviško (pirmos) balandžio. Maskoliai lankstėsi ir šypsojosi, kol kinai sukraustė reikiamą karinių pajėgų kiek; į šiaurės Korėją. Tada drauge su kinais bolševikai pragydo ne balandžio, bet gaidžio balsais. Ir Korėjoje taip trinktelėjo, kad išlakstė visi balandžiai. Korėjos karo galas jau aiškus: JT pajėgos iš ten išsikraustys. Bet tai dar nereiškia karo galo nė jo apimties.

JAV ryžtingumas
Atviras raudonosios Kinijos išėjimas į karą su Jungtinėmis Tautomis, geriau pasakius su Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis, yra Maskvos surežisuotas ir patvirtintas bei apginkluotas. Tai sąmoningas JAV jėgų čiulpimas su viltim, kad Maskvai bus lengviau sutvarkyti Europą. Dėl to netenka abejoti, kad trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo. Jis, aišku, turės dar pertraukų, mėgins silpnesnes vietas, bet nesustos. Alea jacta est.

Atrodo, kad JAV jau prarado visas taikos iliuzijas ir joms nebeliko nieko kito kaip ginkluotis. Ir dėl to dar liepos 19 d. pradėtoji dalinė mobilizacija bus plečiama. Rugsėjo 8 d. priimtas Gynimo Pramonės aktas bus sparčiau gyvendinamas gruodžio mėnesio aktai JAV sutampa su gamtos veiksmais — daug ką užšaldyti, visas pramonės ir darbo jėgas pakreipiant gynimosi reikalams. Amerikiečiai sulauks didesnių mokesčių, suvaržymų, mobilizacijos ir gal kortelių. Gruodžio 18 Briusely susirinko posėdžiauti Atlanto pakto kraštų užsienių ministeriai, kur per pora dienų priimti labai svarbūs nutarimai,— jų tarpe ir Vokietijos ginklavimas. Tačiau po lapkričio balsavimų ir Vak. Vokietija turi šį tą pasakyti apie jos ginklavimą — ji nori lygių teisių su kitomis pakto šalimis . . . Pakto jėgoms suglausti išrinktas vyriausias visų pakto kraštų ginkluotų pajėgų vadas — generolas Dwight D. Eisenhoweris, kurį JAV prezidentas tuojau į tą postą paskyrė. Gruodžio 21 Charles E. Wilson paskirtas vyriausiu mobilizacijos direktorium, kuris priklausys tiesiogiai nuo prezidento.

Visi šie aktai bei paskyrimai rodo, kad JAV padėtį įvertino visu rimtumu, nežiūrint į pavienius balsus, kaip buv. prez. Hooverio, Kennedy ir iš dalies senatoriaus Tafto, kurie siūlė apleisti Europą ir tolimus horizontus, o koncentruotis tik pačios Amerikos gynimui. Nors tie balsai rado atgarsio mažiau pasaulio padėtį pažįstančių tarpe, tačaiu vadai pasiliko tvirti ir vieningi. Tai rodo ir gan karingi respublikonų partijos vado gubernatoriaus Dewey pareiškimai, nors respublikonai ir reikalauja pašalinti Achesoną iš Valstybės Sekretoriaus pareigų, versdami jam kaltę už daugelį pralaimėjimų, ypač Kinijos reikaluose.
*    *    *
1950 metai baigti ryžtingai. Jie pasaulio istorijoje atnešė tikrą persilaužimą. Ilgai trukęs svyravimas ir šaltas karas įkaito, ir vakarai parodė, kad nuolaidų gadynė pasibaigė. Svyruojantieji nebegalės ilgiau pasilikti politiniuos skersvėjuos ir turės pasirinkti vieną ar kitą pusę, nors tas pasirinkimas pareikalaus ir aukų.

1951-ji metai pasitinkami susirūpinusiu veidu ir neaiškiais spėliojimais. Vakarai skelbiasi, kad jie karo nepradės, rytai sakosi, kad jie nori taikos, o Korėjoje ir Indokinijoje karas ryja jaunas gyvybes. Kremliui niežti delnai išmėginti jėgas, kol vakarai derasi...

JAV sakosi pirmoji atominės bombos nemesianti, — lauksianti antrojo Pearl Harbour. Kyla klausimas, ar tada nebus per vėlu?


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai